„Grafų Tiškevičių 200-osios Palangos valdų įsigijimo metinės yra minimos šiemet. Šiai sukakčiai bei grafams Tiškevičiams bus skirtas ir vasaros pradžioje rengiamas tradicinis festivalis „Myliu Palangą“. Jis šiemet vyks gegužės 31–birželio 2 dienomis“, – BNS informavo Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovė spaudai Tamara Zaiceva.

Anot jos, projekto įgyvendinimo terminai priklausys nuo idėjos, meninių akcentų pasiūlymų.

Projekto įgyvendinimo kaina taip pat nėra apibrėžta, ją turi nurodyti konkurso dalyviai.

Kaip nurodyta pirkimo sąlygose, meninio akcento raiška turėtų būti šiuolaikiška, moderni, dinamiška ir vizualiai atspindinti pagrindinę meninio akcento idėją. Jis turėtų būti pagamintas iš ilgaamžių kokybiškų medžiagų, tokių kaip akmuo, grūdintas stiklas, nerūdijantis plienas, bronza ir panašiai, bei geriausiai atspindėti meninės idėjos sprendinius.

„Konkrečiai, kokia tai turi būti idėja – paminklas ar kita meninės raiškos priemonė – nenurodyta, taip siekiama sulaukti kuo daugiau ir įvairių savo turiniu idėjų“, – informavo T. Zaiceva.

Pabrėžiama, kad konkurso dalyviai gali savo nuožiūra siūlyti vietas, kur reikėtų jų meninį akcentą įrengti.

Projektai bus vertinami pagal tris pagrindinius kriterijus: meninį bei estetinį, taip pat kontekstualumą, įskaitant medžiagų patvarumą ir dermę su aplinką, bei originalumą. 

Paskelbtojo projekto idėjos pirkimo konkurso dalyviams numatytos premijos. Pirmosios vietos laimėtojams numatyta 3 tūkst. eurų premija, antrosios ir trečiosios vietų – atitinkamai 2 tūkst. ir 1 tūkst. eurų.

Pasiūlymų laukiama iki balandžio 11 dienos.

Lietuvos didikų, grafų Tiškevičių giminė itin daug prisidėjo prie kurorto vystymo. Juo­za­po Tiškevičiaus (1724–1815) sū­nus, Len­ki­jos ka­riuo­me­nės pul­ki­nin­kas Juozapas My­ko­las Tiš­ke­vi­čius (1761–1839) pir­ma­sis su­si­do­mė­jo Lie­tu­vos pajūriu. Jis 1824 metų lie­pą nu­si­pir­ko Pa­lan­gos val­dą su Dar­bė­nų, Grūš­lau­kės ir Pa­lan­gos dva­rais.

„(Taryba – BNS) mano, kad lietuvių aukos šiame kare turi būti tinkamai pagerbtos ir įamžintos Vilniuje“, – rašoma dokumente.

Patvirtinus rezoliuciją, pasiūlymą dėl Ukrainoje žuvusių lietuvių įamžinimo suformuluos Istorinės atminties komisija ir su juo vėl grįš į savivaldybės tarybą.

Iniciatyvos autorius – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos atstovas Aurimas Navys.

„Manyčiau, kad šiuos žuvusius lietuvius turėtume atminti, jų atminimą įamžinti“, – tarybos posėdyje kalbėjo A. Navys.

Jis teigė, kad Vilniuje esančią Rusų gatvę būtų galima pavadinti T. Tumo vardu.

„Čia yra mano pozicija, jokiu būdu nenoriu spausti (Istorinės – BNS) atminties komisijos, ji priims pati sprendimą, kaip yra geriausia“, – sakė A. Navys.

Lietuvių aukos šiame kare turi būti tinkamai pagerbtos ir įamžintos Vilniuje.

Socialdemokratas Povilas Pinelis kritikavo idėją pervadinti Rusų gatvę.

„Kai suplakate karą, Rusų gatvę, jūs politikuojate, neįsigilinę nei į aplinkybes, kaip ta Rusų gatvė (atsirado – BNS), užsiimate kiršinimu, priešinimu, mūsų Vilniuje yra pilna rusų tautybės žmonių, yra mišrių šeimų“, – teigė P. Pinelis.

Jis siūlė pagerbti ne tik žuvusius, bet ir kitiems į Ukrainą padėti kariaujančiai šaliai padedantiems lietuviams, kurie neretai grįžta su sunkiomis traumomis.

„Komisija turėtų galvoti apie Vilniaus pagarbą visiems dalyvaujantiems, padedantiems, aukojantiems savo sveikatą, resursus, neatsiremiant į vieną ar du asmenis“, – sakė P. Pinelis.

A. Navys atsakė, kad Rusų gatvei pavadinimą 1907 metais suteikė Rusijos imperijos valdžia.

„O dėl įamžinimo visų kitų, tai reikėtų įamžinti visą mūsų Lietuvą, nes visa Lietuva prisideda prie to. (...) Siūlyčiau nesuplakti dviejų dalykų“, – kalbėjo tarybos narys.

Rezoliucijoje pažymima, kad T. Tumo žūtis prie Bachmuto „skatina mus suvokti, kad Ukraina kovoja ne tik už savo, bet ir viso Vakarų pasaulio laisvę bei vertybes“, o M. Kvedaravičiaus filmai „Mariupolis“ ir „Mariupolis 2“  „liudija tiek besiginančiųjų ukrainiečių drąsą, tiek rusų ginkluotojų pajėgų žiaurumą ir nusikaltimus žmoniškumui bei karo nusikaltimus“.

Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė BNS anksčiau teigė, kad nors sostinėje galioja nuostata, kad žmonių atminimas gali būti įamžinamas tik praėjus dešimt metų po jų mirties, rezoliucijos priėmimas reiškia, kad komisija skatinama padaryti išimtį.

K. Šeraitės-Gogelienės teigimu, išimčiai netaikomas laiko apribojimas, apie asmens atminimo įamžinimą tada galima spręsti kad ir praėjus vienai dienai po jo mirties.

Tadas Tumas, slapyvardžiu Milžinas, pirmasis kare Ukrainoje gyvybės netekęs lietuvis. Jis žuvo vasario 23-iąją. Kaip skelbta, T. Tumas kartu su ukrainiečiu prie Bachmuto į priešakines linijas vežė minas, kai į automobilį pataikė rusų dronas. T. Tumas kovo viduryje palaidotas Antakalnio kapinėse.

Būdamas 45-ių kino režisierius Mantas Kvedaravičius buvo nužudytas 2022 metų pavasarį Ukrainos Mariupolio mieste, į kurį atvyko jam jau esant apsuptyje. Režisierius šiame mieste 2015 metais nufilmavo dokumentinę kino juostą „Mariupolis“, o prieš žūtį fiksavo apsuptame ir karo niokojamame mieste likusius gyventojus ir jų istorijas.

Prieš penkerius metus vilnietė Remigija Zinkevičienė kreipėsi į uostamiesčio valdžią dėl atminimo ženklo įrengimo ant jos dėdės kario savanorio V. Šulco (1924–1948) kapo.

Tuomet moteriai atsakyta, kad tai bus įmanoma tik po Skulptūrų parko atnaujinimo.

Tada kalbėta, jog palei Trilapio gatvę bus įrengta granitinių plytelių juosta, ant kurios bus galima iškalti šiose kapinėse palaidotųjų vardus.

Taip žadėta įamžinti ir R. Zinkevičienės dėdės savanorio V. Šulco atminimą.

R. Zinkevičienei tokia įamžinimo forma buvo priimtina. Kaip ji pati teigė, svarbu, kad būtų bet koks ženklas, liudijantis jos dėdės Vaclovo amžinojo poilsio vietą.

Po ilgokų derinimų, Klaipėdos politikams pritarus, nuspręsta miesto lėšomis ant granitinės lentos iškalti V. Šulco vardą, pavardę, gimimo ir mirties metus, taip pat žodžius „karys savanoris“.

Pasak savivaldybės atstovų, kelis šimtus eurų kainuojanti plokštė jau gaminama ir, tikimasi, greitai bus įmontuota specialioje alėjoje Skulptūrų parke. Čia ilgainiui atsiras ir kitų šioje vietoje atgulusiųjų vardai, kurių kapai sunaikinti ar nežinomi.

Lygiai prieš 75 m. saugumiečių skerdykloje – MVD Klaipėdos kalėjime dabartinėje S. Nėries gatvėje – nukankintas mirė Vietinės rinktinės eilinis V. Šulcas.

Jo kūnas buvo užkastas be karsto tuometėse uostamiesčio kapinėse, dabartiniame Skulptūrų parke.

Ir nors V. Šulco kapas per 30 metų sulygintas su žeme buvo net du kartus (antrą kartą įrengiant Skulptūrų parką), šio vos 24-erių Lietuvos kario amžinojo poilsio vieta dėl neįtikėtinų aplinkybių išliko žinoma.

Tačiau šiandien čia nei kauburėlio, nei kokių kitų buvusios kapavietės žymių neliko.

V. Šulcas yra reabilituotas, jo teises atkūrė Aukščiausiasis Teismas 1990 m. gruodžio 19 d.

O 2004 m. balandžio 7 d., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos nutarimu, eilinis V. Šulcas pripažintas kariu savanoriu.

„Būrimas už Lietuvą“ – taip pavadinau savąjį tekstą, kuris gimė po viešnagės Marcinkevičių namuose Vilniuje, Antakalnyje. Kalbėjomės Kalėdų išvakarėse, todėl paprašiau Poeto tariamai ištraukti iš po baltos Kūčių staltiesės šiaudą ir paburti Lietuvos ateitį. „Kad taigi burtais būtų galima užgydyti mūsų negalias. (...) Pareiga, gerumas, meilė – štai kuo turi būti tvirtas mūsų atsinaujinimas“, – iki šiol girdžiu ramų Just. Marcinkevičiaus balsą. Toks jo kalbėjimas buvo visada: kartais – skaudantis, bet niekada – užgaulus. Mes gi jam tokią tulžingumo porciją atseikėjome, kad nevalia pagalvoji – laimė, kad to negirdi.

Nors pykčio, puolimo, menkinimo Just. Marcinkevičius sulaukė ir gyvas būdamas. Deja, laikui bėgant tas purvas ne menko, o augo. Poetas, kurio kūryba buvo vienijanti, dabar nustebęs žvelgtų į Lietuvą ir pasakytų tą patį, ką ir prieš tris dešimtmečius sakė: „Pyktis, neapykanta, pavydas, kerštas, garbėtroška siaučia mūsų širdyse, niokoja, degina, nusiaubia jas ir pavergia – kaip kokie kryžiuočių ir kalavijuočių būriai.“

Gyvendami taikoje nesame taikūs. Bet koks kalbėjimas apie atminimo įamžinimą virsta teismu. Diskusijos – rietenomis ir patyčiomis. Pagarbos ir savigarbos ribas jau toli peržengėme. Net ir tie, kurių intelektas kelia pagarbą, nepelno pagarbos savo širdims. Per daug jose neapykantos. „Leisk paglostyti tavo ranką/ piktas žmogau/ manyje yra tavęs/ tavyje yra manęs/ tai jau turime ką turėti/ turime ką mylėti“, – pasakytų Just. Marcinkevičius.

Nestatykime paminklų. Iki jų nesubrendome. Nestatykime jų Vilniuje. Mūsų sostinė per „šventa“ įsileisti Smetoną, Marcinkevičių. Rusnėje atidengtas suoliukas muzikologei Zitai Kelmickaitei atminti. Pumpėnuose paminklu kunigui Česlovui Kavaliauskui pradėta miestelio garbės alėja. Gerumas gyvena tarp paprastų žmonių.

Miestas prašymą išgirdo

Prieš penkerius metus vilnietė Remigija Zinkevičienė kreipėsi į uostamiesčio valdžią dėl atminimo ženklo įrengimo ant jos dėdės kario savanorio Vaclovo Šulco kapo.

Tuomet moteriai atsakyta, kad yra parengtas Skulptūrų parko sutvarkymo planas, kuriame numatyta ir senųjų Klaipėdos miesto kapinių pažymėjimo vieta.

Pažadėta, jog palei Trilapio gatvę bus įrengta granitinių plytelių juosta, ant kurios bus galima iškalti šiose kapinėse palaidotųjų vardus.

Tokiu būdu bus galima įamžinti ir R. Zinkevičienės dėdės savanorio V. Šulco atminimą.

Darbai jau baigiami, tiesa, kol kas nenuspręsta, kas iškals palaidotųjų pavardes, tačiau veikiausiai atskiru sprendimu tuo pasirūpins savivaldybė.

„Man tokia įamžinimo forma priimtina, svarbu, kad būtų bet koks ženklas, liudijantis mano dėdės Vaclovo amžinojo poilsio vietą. Labai apsidžiaugiau, kad atsirado tokia galimybė“, – kalbėjo R. Zinkevičienė.

Man tokia įamžinimo forma priimtina, svarbu, kad būtų bet koks ženklas, liudijantis mano dėdės Vaclovo amžinojo poilsio vietą.

Skausminga sukaktis

Kaip tik birželio 30-ąją, kai po renovacijos artimiausiomis dienomis planuojama atverti Skulptūrų parką, sukaks 75 m., kai saugumiečių skerdykloje – MVD Klaipėdos kalėjime – nukankintas mirė Vietinės rinktinės eilinis V. Šulcas.

Jo kūnas užkastas be karsto tuometėse uostamiesčio kapinėse, dabartiniame Skulptūrų parke.

Ir nors V. Šulco kapas per 30 metų sulygintas su žeme buvo net du kartus, šio vos 24-erių Lietuvos kario amžinojo poilsio vieta dėl neįtikėtinų aplinkybių išliko žinoma.

Tačiau šiandien čia nei kauburėlio, nei kokių nors kitų buvusios kapavietės žymių neliko.

Jų nebuvo ir tada, kai V. Šulco kūną atvežė iš MVD kankinimo rūsio, tiesiog įmetė į duobę ir užkasė.

Vietą sulygino su žeme. Tai buvo įprasta pokario metų kasdienybė.

Vis dėlto laimingo atsitiktinumo dėka šio jauno kankinio, Klaipėdoje neturėjusio giminių, amžinojo poilsio vieta išliko žinoma.

V. Šulco kapas, nepraėjus nė 30 metų po jo barbariškų laidotuvių, antrą kartą vėl buvo sunaikintas.

Tąkart anuometė miesto valdžia nusprendė senąsias Klaipėdos kapines paversti Skulptūrų parku.

Tardytas ir nukankintas

V. Šulcas gimė 1924-aisiais, nepriklausomoje Lietuvoje. Auklėtas patriotine dvasia laisvoje šalyje, jis suvokė, kad savo tėvynę ir laisvę reikia ginti.

Todėl, kai 1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą, akcentuodamas būtinybę kovoti su raudonuoju banditizmu bei Armija Krajova, ir pakvietė savanorius į jo organizuojamą rinktinę, dvidešimtmetis V. Šulcas įstojo į ją eiliniu Seredžiuje.

Beje, į generolo kvietimą tada atsiliepta buvo gana greitai: planuotas savanorių kontingentas surinktas per savaitę.

P. Plechavičius per trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūrų.

Po Lietuvos vėliava į Vietinę rinktinę generolas subūrė maždaug 20 tūkst. žmonių.

V. Šulcas buvo paskirtas į 309-ąjį batalioną eiliniu. Turėjo uniformą ir ginklų.

Šis batalionas buvo perkeltas į Vilniaus kraštą, vėliau – į Varėną, kur „vadovybės įsakymu buvo vykdomos ginkluotos operacijos ir baudžiamosios ekspedicijos prieš raudonuosius partizanus juos išgaudant“.

Taip V. Šulco baudžiamosios bylos kaltinimo išvadose vėliau įrašys sovietų prokurorai.

Ar V. Šulcas dalyvavo kariniuose veiksmuose, sunku pasakyti, nes pati vietinė rinktinė jau gegužę buvo išformuota, o buvęs jos eilinis V. Šulcas grįžo į gimtąjį Jurbarką ir įsidarbino mokytoju Amatų mokykloje, kur po kurio laiko buvo suimtas, tardytas, nukankintas ir užkastas dabartiniame Skulptūrų parke.

Sauja gimtinės žemės

Po daugybės metų V. Šulco dukterėčiai visiškai atsitiktinai pavyko sužinoti, kur palaidotas jos dėdė.

O kai miestas nusprendė renovuoti Skulptūrų parką, moteris kreipėsi į uostamiesčio valdžią, kad būtų įamžintas jos dėdės atminimas.

Moteris rašė, jog yra garbaus amžiaus ir labai ligota, todėl pasirūpinti savo giminaičio įamžinimu negalinti.

„Vienintelis dalykas, kurį galėjau atlikti pati: įdėjau į nosinaitę žemės saują iš tos vietos, kur mano dėdė užkastas, ir atvežiau į Jurbarko kapines, kur ilsisi Šulcų šeima. Klaipėdoje neturiu nė vieno kiek artimesnio ar pažįstamo žmogaus. Yra tik dėdės kapas“, – prašyme prieš daugiau nei penkerius metus Klaipėdos savivaldybei dėstė R. Zinkevičienė.

V. Šulcas yra reabilituotas, jo teises atstatė Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1990 m. gruodžio 19 d.

O 2004 m. balandžio 7 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos nutarimu eilinis V. Šulcas pripažintas kariu-savanoriu.

Praėjusią vasarą miręs D. Varkalis reikšmingais darbais prisidėjo ne tik prie Lietuvos Sąjūdžio sukūrimo, Lietuvos laisvės atkūrimo, bet ir prie daugelio Klaipėdos miestui svarbių istorinių objektų bei artefaktų išsaugojimo.

Jo bendražygiai ir bičiuliai prabilo apie drąsiai mąsčiusios ir gyvenusios asmenybės įamžinimo formas.

„Dionyzas buvo toks įvairiapusis žmogus, tad vien tik muziejui nuspręsti vienpusiškai, kaip jį įamžinti, neužtenka. Todėl norime pasiklausti jo bičiulių ir bendražygių nuomonės“, – sakė muziejaus darbuotoja Sondra Simanaitienė.

Dionyzas buvo toks įvairiapusis žmogus, tad vien tik muziejui nuspręsti vienpusiškai, kaip jį įamžinti, neužtenka.

„Kaip Dionyzas norėtų būti įamžintas, jis niekada nesakė. Jei atvirai, manyčiau, kad jis nebūtų buvęs prieš bet kokį įamžinimą, jis mėgo ženklus“, – teigė politikas Vytautas Čepas.

Tame nieko bloga neįžvelgė renginyje dalyvavęs publicistas, poetas, literatūros kritikas ir žurnalistas Vytautas Rubavičius – esą miestas turi būti įženklintas, primenant žmones, kurie čia gyveno ir dirbo, kurie to nusipelnė ir verti pagarbos.

Svarstyta keletas D. Varkalio įamžinimo galimybių: jam skirti atminimo lentą Kalvystės muziejuje prie Gustavo Katzkės kalvės sienos.

Galvota ir apie biustą, apie ąžuoliuko pasodinimą prie Vasaros estrados, nes ten vykdavo Sąjūdžio mitingai, o Dionyzas buvo vienas ryškesnių Sąjūdžio vedlių Klaipėdoje.

„Koks įamžinimas būtų patikęs jam pačiam? Manau, jog Dionyzas būtų labai norėjęs, kad būtų išsaugotas Kalvystės muziejus, jis dar gyvas būdamas tikėjo, kad atsiras jo pasekėjų. Manau, kad jam būtų didžiausia dovana, jei klaipėdiečiai taptų pilietiškesni, atsakingesni ir kritiškiau mąstantys“, – kalbėjo D. Varkalio bičiulis ir bendražygis Benas Volodzka.

Informacinis stendas skirtas Musninkų valsčiuje gyvenusiems ir nacių okupacijos metais Pivonijos miške nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti.

Stendas spalio pabaigoje įrengtas A. Petrulio aikštėje prie pėsčiųjų tako, priešais Musninkų Švč. Trejybės bažnyčią, netoli Musninkų seniūnijos pastato.

Pirmieji žydai Musninkuose apsigyveno XVIII amžiaus pirmoje pusėje. Musninkų valsčiaus savivaldybės duomenimis, 1941 metų liepą valsčiuje gyveno maždaug 143 žydai, tačiau yra duomenų, leidžiančių manyti, kad žydų skaičius galėjo būti ir didesnis, sakoma LGGRTC pranešime.

Musninkų miestelyje buvo dveji žydų maldos namai – sinagoga ir Beth-Midrash, t. y. vieta, kur studijuojama Tora, taip pat hebrajų keturmetė pradžios mokykla, biblioteka.

Nuo įsikūrimo pradžios iki Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940 metų vasarą, kaip ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, žydai daugiausia vertėsi amatais ir prekyba, taip pat užsiėmė sodininkyste, daržininkyste.

Vokiečių kariuomenė Musninkus užėmė 1941 metų birželio 24 dienos vakarą. Ukmergės apskrityje gyvenę žydai pradėti persekioti nuo pirmųjų okupacijos dienų, o 1941 metų rugpjūčio 27 dieną policija ir pagalbinės policijos nariai išvarė Musninkų žydus iš namų: moterys su vaikais nuvežtos į Vaitkuškio dvarą prie Ukmergės, vyrai – į Ukmergės kalėjimą.

Egzekucija įvykdyta 1941 metų rugsėjo 5 dieną. Apie 1,5 km nuo Vaitkuškio dvaro Pivonijos miške buvo iškasti keli grioviai, iš pradžių sušaudyti vyrai, o po to – iš dvaro atvarytos moterys ir vaikai.

Vokiečių saugumo policijos ir SD Lietuvoje vado SS štandartenfiurerio Karlo Jėgerio ataskaitoje nurodyta, kad tą dieną Pivonijos miške nužudyti 4709 Ukmergės miesto ir apskrities, taip pat Musninkų valsčiaus, žydai: 1123 vyrai, 1849 moterys ir 1737 vaikai.

Po 1941 metų rugsėjo 5 dienos žudynių Ukmergės apskrityje žydų nebeliko. Tarp nužudytųjų galėjo būti apie 180 žydų iš Musninkų.

Diskusijos kilo po gyventojų prašymų išduoti leidimą įrengti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui R. Adomaičiui skirtą atminimo lentą ant namo Blindžių gatvėje, kur jis ir gyveno.

Vilniaus savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisija tam keliskart nepritarė, teigdama, jog vadovaujasi ligšioline nerašyta praktika, kad net ir iškiliems asmenims atminimo ženklai sostinėje gali būti įrengiami tik praėjus dešimčiai metų po jų mirties.

Istorinės atminties komisijos pirmininkas Gediminas Jaunius pažymėjo, kad asmenų įamžinimo klausimas nėra teisiškai reguliuojamas ir valstybės lygiu. Tad savivaldybė taip pat negali taisyklių įteisinti, todėl bus kreiptasi į Seimą ir Vyriausybę.

„Sudarėme darbo grupę, kuriai suformulavome du uždavinius: paruošti vidinių tvarkų projektą, kurį mes svarstysime toliau komisijoje, ir paruošti klausimus diskusijai su Seimo Istorinės atminties komisija ir Vyriausybe, kaip galėtumėme valstybiniu lygiu išspręsti šį klausimą“, – tvirtino G. Jaunius.

Nematome poreikio konkrečiu atveju daryti išimtį, nes tai liečia ne tik Regimanto Adomaičio įamžinimą, bet ir kitų asmenų, kurių esame laikydamiesi tų pačių principų nepatvirtinę, kol nesukako tam tikras laikas.

Savivaldybės taryboje ne kartą keltas R. Adomaičio įamžinimo klausimas svarstytas ir praėjusią savaitę, taryba pritarė „Laisvės ir teisingumo“ atstovo Artūro Zuoko rezoliucijai, raginančiai Istorinės atminties komisiją dar kartą apsvarstyti iniciatyvą, o administracijai – numatyti lėšų atminimo lentai įrengti.

Pasak G. Jauniaus, komisija yra pasiruošusi vėl svarstyti klausimą, tačiau tik išsprendus teisinius keblumus.

„Komisija, trečią kartą tardamasi dėl šio klausimo, liko ištikima tai pozicijai, kad laiko atstumas yra vertinga savybė sprendžiant tokius klausimus. Tą ir komisijos narys istorikas Norbertas Černiauskas kėlė, ir kiti su istorine atmintimi profesiškai dirbantys asmenys“, – sakė komisijos pirmininkas.

Anot jo, darbo grupėje bus ir savivaldybės teisininkai, ir rezoliucijos dėl R. Adomaičio įamžinimo rengėjai.

„Manome, kad reikalingas platesnis pokalbis tiek su Seimu, tiek su Vyriausybe, kaip apskritai šį klausimą valstybiniu lygiu reglamentuoti, kad būtų daugiau aiškumo (...). Nematome poreikio konkrečiu atveju daryti išimtį, nes tai liečia ne tik Regimanto Adomaičio įamžinimą, bet ir kitų asmenų, kurių esame laikydamiesi tų pačių principų nepatvirtinę, kol nesukako tam tikras laikas“, – kalbėjo G. Jaunius.

R. Adomaitis mirė šių metų birželio 20-ąją, eidamas 86-uosius metus.

Šiauliuose gimęs, vėliau Pasvalyje gyvenęs R. Adomaitis baigė Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultetą, vėliau, 1959–1962 metais, studijavo Vilniaus konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, aktorinio meistriškumo katedroje.

R. Adomaitis buvo Lietuvos kino ir teatro aktorius. 2014 metais jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Vietoj komunarų – filosofas?

Idėja įamžinti L.Donskio atminimą Klaipėdoje tvyrojo jau kurį laiką.

Prieš kelis mėnesius uostamiesčio Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijai buvo pateiktas siūlymas L.Donskio vardu pervadinti nedidelę Komunarų gatvelę.

Nors toks pavadinimas egzistuoja žemėlapiuose ir įvairiose nuorodose, tačiau jo nėra Registrų centre.

Komisijai šios mistinės, esamos nesamos gatvės pavadinimas pasirodė netinkamas, tad ją pasiūlyta pavadinti L.Donskio vardu.

Komisijos pirmininkas, vicemeras Arvydas Cesiulis atkreipė dėmesį, kad L.Donskis nusipelnė daugiau, nei suteikti jo vardą bevardei gatvei pramoniniame rajone.

Vicemerui antrino ir komisijos narys, istorikas Vasilijus Safronovas, pabrėžęs, kad L.Donskio vardu geriausiai būtų pavadinti kokią nors miesto viešą erdvę, nes jis buvo vieša asmenybė, veikė būtent viešojoje erdvėje.

Atsiklaus artimųjų nuomonės

Vienas variantų, nuskambėjusių vakarykščiame Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos posėdyje, buvo šio filosofo vardu pavadinti Draugystės parką netoli Debreceno gatvės.

Kalbėta ir apie galimybę, kad Danės skveras arba takas, besidriekiantis nuo Pilies tilto iki Senosios Smiltynės perkėlos, taptų L.Donskio vardo skveru ar taku.

Kultūros skyriaus atstovai įpareigoti suderinti šiuos siūlymus su L.Donskio šeima, tuomet galutinį sprendimą dėl jo įamžinimo Klaipėdos tarybos posėdyje turėtų priimti miesto politikai.

O keistai "pakibusią" bevardę Komunarų gatvę, kurią pradžioje pasiūlyta pavadinti L.Donskio vardu, nuspręsta pavadinti Malūno tvenkinio gatve, nes tai būtų istoriškai teisinga, juolab šalia šios vietos kadaise yra buvę du tvenkiniai.

Zita Genienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Prisimintas ir D.Zaunius

Vakarykščiame komisijos posėdyje kalbėta ir dėl kito iškilaus klaipėdiečio, Mažosios Lietuvos politiko bei diplomato D.Zauniaus atminimo įamžinimo Klaipėdoje.

Esą jo artimieji jau kadaise priekaištavo, kad tokio nusipelniusio asmens vardu Klaipėdoje lig šiol nepavadinta nė viena gatvė.

Tai būtų idealus variantas, tik būtų malonu, kad nereiktų laukti dar dešimtmetį.

"Ši istorija – "su barzda". Dar 2009 m. tuometis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius skelbė, kad D.Zauniaus vardo gatvė mieste bus. Iki šiol jos nėra. Artėjant 100-mečiui (krašto prijungimo prie Lietuvos – A.D.), yra proga tą klausimą išspręsti", – kalbėjo V.Safronovas.

Posėdyje pasiūlyta Tauralaukyje esančią Arimų gatvę pervadinti D.Zauniaus vardu.

Šalia yra gatvių, pavadintų Mažosios Lietuvos miestelių vardais, tad greta atsirasianti D.Zauniaus gatvė labai derėtų.

"Tai būtų idealus variantas, tik būtų malonu, kad nereiktų laukti dar dešimtmetį", – pažymėjo kita Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos narė, muziejaus istorikė Zita Genienė.

Kryžiai ir atminimo lenta

Prancūzų veiklą pasaulyje įamžinanti asociacija "Prancūzijos atmintis" dar vasarą kreipėsi į Klaipėdos universiteto vadovybę, prašydami leisti ant buvusių kareivinių, dabar universiteto pastato, pakabinti atminimo lentą, kad šiose patalpose 1920–1923 m. veikė XXI Alpių šaulių batalionas, turėjęs administruoti ir užtikrinti tvarką teritorijoje, atskirtoje nuo Vokietijos po Versalio sutarties.

Prieš kraštą perimant Lietuvai, jį trejus metus administravo prancūzai.

Šiam siūlymui turėtų pritarti miesto taryba, o universitetas apsisprendė, kad lenta galėtų kaboti ant centrinio pastato su laikrodžiu.

Pageidaujama lentą atidengti 2023 m. sausio 15 d., per oficialias Klaipėdos krašto aneksijos šimtmečio iškilmes, dalyvaujant oficialiems asmenims iš Prancūzijos.

Be to, Skulptūrų parke, buvusiose senosiose miesto kapinėse, norima pastatyti du kryžius čia palaidotiems prancūzams.

Vienas kryžius būtų skirtas dar XIX a. mirusiems ir čia palaidotiems 6 prancūzų belaisviams, o kitas – keturiems prancūzų kariams iš to paties Alpių šaulių bataliono.

Kariai mirė per tą trejų metų Klaipėdos krašto administravimo laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo ir amžinojo poilsio atgulė Klaipėdoje.

Šių kryžių įrengimui Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija vakar taip pat pritarė, belieka sulaukti miesto tarybos pritarimo.

„Leonidas Donskis būtų vertas vadinamojo Draugystės parko, esančio Debreceno gatvėje, pavadinimo, jo vardo suteikimo. Kaip studentais jis dažnai ateidavo į Debreceno gatvės 7 bendrabutį, buvo dažnas svečias, dainos čia sklido ir pačiam teko sudalyvauti“, – antradienį Klaipėdos savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos posėdyje sakė jos pirmininkas, vicemeras Arvydas Cesiulis.

Kultūros skyriaus vedėja Eglė Deltuvaitė siūlė jo vardu įamžinti teritoriją nuo Pilies tilto iki Smiltynės perkėlos, kuri šiuo metu neturi pavadinimo. Miestiečiai visą šią pėsčiųjų alėją vadina Šiaurės ragu.

Šiuo metu yra paskelbtas atviras projekto konkursas, kuriame ieškoma architektūrinių idėjų, kaip rekonstruoti Šiaurės ragą ir šią zoną paversti patrauklia.

Anot Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vitalijaus Juškos, ar L. Donskio vardas derėtų šiai teritorijai priklausys nuo koncepcijos ir architektų pasiūlytų sumanymų.

Pasak vicemero A. Cesiulio, šias idėjas derėtų pristatyti L. Donskio šeimai ir atsiklausti jų nuomonės dėl vardo suteikimo konkrečiai vietai. Tai padaryti pavesta Kultūros skyriui.

Klaipėdoje gimęs Leonidas Donskis yra Lietuvos filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas. Jis mirė prieš šešerius metus, 2016-ųjų rugsėjo 21-ąją.