– Ketverius metus vadovaujate baldais prekiaujančiai įmonei. Ar visuomet jautėte aistrą interjero dizainui?
– Tėvai domėjosi šia sritimi, tėtis tebeturi baldų mažmenos tinklą. Nors mano ir jo verslai yra atskiri, manau, jo veikla turėjo įtakos renkantis, kuo užsiimti. Vaikystėje su šeima aplankiau nemažai baldų parodų, nuo mažens ši sritis traukė.
– Lietuvoje tarsi įprasta iš pradžių ilgai dirbti kieno nors kito įmonėje, kitaip tariant, mokytis iš svetimų klaidų, o tik paskui, prikaupus patirties, imtis kažko savo. Jūs verslą įkūrėte 24-erių. Ar artimiesiems tai neatrodė per drąsus sprendimas, gimęs iš jaunatviško maksimalizmo?
– Neatkalbinėjo niekas, bet greičiausiai todėl, kad matė mano baimes ir suprato, jog suvokiu riziką. Jei būčiau sakiusi: "Viskas pavyks 100 procentų, nusiraminkit!", gal tada ir būtų stabdę ar bandę paaiškinti rizikos vertę. Bet aš pati labai stengiausi. Pravertė ir universitete įgytos žinios (Austėja turi ISM verslo administravimo bakalauro laipsnį – red. past.), ten tikrai išmokau daug naudingų dalykų, nesakyčiau, kad pradėdama verslą buvau visiškai žalia. Be to, ir šeimoje gavau verslo pamokų. O amžius tuo metu nebuvo reikšmingas.
– Ar verslas buvo tik jūsų vienos kūdikis, ar iškart ieškojote komandos, investuotojų?
– Idėją turėjau jau anksčiau, man labai patiko būtent šis produktas – kėdė. Tai nišinis dalykas, norėjosi verslą kurti neišsiplečiant, darant vieną dalyką nuosekliai ir kokybiškai. Bet, žinoma, reikėjo ieškoti investuotojų, pirmiems pirkimams savo kapitalo tikrai neturėjau. Idėja dalijausi su daugeliu žmonių, turinčių finansinių galimybių paremti arba investuoti. Vienas investuotojas atėjo iš šalies, pradinio kapitalo truputį paskolino tėvai ir pati paskolą pasiėmiau – išėjo toks suneštinis reikalas. Investicijos labai greitai atsipirko, vėliau jau ratas sukosi pats, nebeteko skolintis. Nors su investuotojais kas pusę metų vykdavo susitikimai, kurių metu papasakodavau, ką veikiu, kaip sekasi, bet labai džiaugiuosi, kad niekas nesikišo į sprendimus, nestovėjo už nugaros. Tai labai išblaškytų, idėja galėtų pasimesti dėl skirtingų požiūrių.
– Neretai kalbama, kad versle, o ypač tokioje srityje kaip jūsų, moteriai gali būti nelengva, pavyzdžiui, dėl išankstinio potencialių verslo partnerių vyrų požiūrio. Tai egzistuojanti tendencija, o gal tokia nuomonė – tik mitas?
– Koks geras ir taiklus klausimas! Anksčiau vykdama į slaviškas šalis, kur susitikdavau su potencialiais partneriais, kartais netgi specialiai pasikviesdavau drauge vyresnio amžiaus žmogų, geriausiai – vyrą. Jau pasikalbėjus ir sutarus su potencialiais partneriais, manęs dažnai klausdavo, kada bus galima susitikti su vadovu ir patvirtinti mūsų susitarimą. Tai ganėtinai juokinga, bet tikrai egzistuoja. Dažnai sulaukdavau klausimo: "O kas yra įmonės vadovas?" Dabar jau kiek kitaip, gal aš pasikeičiau, gal kitiems žmonėms atrodau autoritetingiau, bet iš pradžių buvo sunku pasiekti, kad jie manimi patikėtų.
– Gal per ketverius verslo metus pasitaikė ir kurioziškų situacijų, kurios dabar tik kelia šypseną?
– Pasitaikydavo visokių smulkmenėlių, bet labai gerai prisimenu vieną baisią patirtį. Prieš kelerius metus, kai sukčiavimas internete dar nebuvo taip gerai žinomas reiškinys, vos nepraradau keliolikos tūkstančių. Buvo taip, kad iš klientų elektroninio pašto, per kurį su tuo žmogumi ir susirašinėjome, atėjo laiškas, kad jie pakeitė banką, o kartu pasikeitė ir sąskaita. Aš to nesureikšminau ir pervedžiau pinigus. Po poros valandų paskambinau paklausti, ar gavo nusiųstą pervedimo kopiją, o man atsakė: "Mes nieko jums nesiuntėme." Į banką važiavau gal 150 km/val. greičiu ir labai prašiau padaryti viską, kad tik sustabdytų tą pervedimą į neteisingą sąskaitą. Kažkaip pavyko susigrąžinti pinigėlius. Dabar jau tris kartus patikrinu, dažniausiai pasiskambinu žmonėms, su kuriais dirbu, dar kartą pasitikslinti.
Dažniausiai žmonės turi gerų idėjų, bet nežengia nė žingsnio – nei pasakoja žmonėms, kurie galėtų suteikti pradinį kapitalą, nei eina skolintis – ir nugęsta, dirba samdomus darbus, kurių nekenčia.
– Esate skaičiusi pranešimų įvairiuose renginiuose, kalbėjote ne tik apie savo verslo sėkmę, bet ir apie įvairias klaidas. Kaip manote, ką blogiausio galima padaryti kuriant naują verslą?
– Iš esmės daugumoje verslų akcentas turėtų orientuotis į kitus žmones – svarbu gerbti tiek darbuotojus, tiek partnerius, tiek klientus. Tačiau blogiausia yra tiesiog nepradėti verslo. Dažniausiai žmonės turi gerų idėjų, bet nežengia nė žingsnio – nei pasakoja žmonėms, kurie galėtų suteikti pradinį kapitalą, nei eina skolintis – ir nugęsta, dirba samdomus darbus, kurių nekenčia. Jiems pernelyg baisu, kad nepavyks, tai net nerizikuoja. Nežinau, kodėl taip yra, manau, užsienyje žmonės tikrai drąsesni, nesėkmė ten yra gyvenimo dalis, o ne tragedija.
– Tyrinėdama rinkos naujoves nemažai keliaujate – tiek į įvairias parodas, tiek ir užsakyti prekių. Gal pastebite, kad viename regione populiaresni tam tikros stilistikos baldai, interjerai, o kitame – visiškai priešingi? Ar interjeras šiandien jau visur yra veikiamas globalizacijos?
– Skirtinguose regionuose skirtingi pomėgiai. Palyginti su Azija, Australija ar Amerika, nemažai skiriamės, konceptą nuvežus į kitą žemyną, jis tikrai nepasiteisins taip, kaip pasiteisintų čia, Lietuvoje. Nors Europa yra ganėtinai suvienodėjusi, bet, pavyzdžiui, net Skandinavija ir Lietuva šiek tiek skiriasi. O Azijoje vyrauja klasika: natūrali oda, auksas, sidabras, raitytos formos, visokios katinėlių, drakonų formų kojelės – mes žargoniškai vadiname tai kandeliabrais. Pas mus viskas paprasčiau, asketiškiau. Skandinavai mėgsta būtent medžiagišką audinį, natūralų medį, o mums, lietuviams, patinka ir ekologiška oda, industrinis stilius, tamsesnės spalvos, nebūtinai tik balta ir pilka.
– Kuo skiriasi verslo kultūra skirtinguose regionuose? Galbūt, pavyzdžiui, Kinijoje viskas vyksta gerokai kitaip negu Lietuvoje?
– Skirtumų yra. Pavyzdžiui, Azijoje nėra jokių sutarčių – paspaudi ranką, ir viskas. Pas mus dėl visko rašaisi sutartis. Nustebino ir tai, kad jie į viską žvelgia per asmeninius santykius, šeimos prizmę, pietus, vakarienes, sakės pagėrimus – ten einama per emociją. Nors išlieka rizika būti apgautam, bet jei gamykloje matai dirbant labai daug žmonių, kai tai gal net ne pirmos kartos verslas, supranti: jie nenorės padaryti blogai, sieks, kad santykis būtų ilgalaikis. Lietuviškame versle gal nėra tiek daug asmeniškumų – jei man tinka kaina ir terminas, tai ir dirbkime, man iš tikrųjų nelabai svarbu, koks tu žmogus, kokia tavo šeima ar tavo vertybės.
– Dažnai vyrauja įsitikinimas, kad kokybiški baldai būtinai privalo kainuoti didžiules sumas, yra manančiųjų, kad apskritai vieninteliai geri baldai – itališki. Gal išties galimybė gauti gerą kokybę už nedidelę kainą – retenybė?
– Tie žmonės, kurie galvoja, kad geri baldai – tik iš Italijos, taip galvoja apie daugelį sričių: viskas, kas brangu, yra gerai. Tai vienas iš požiūrių, galiu jį iš dalies suprasti – gal jie nusivylė pigesniu produktu, gal tiesiog turi finansų ir gali sau leisti taip galvoti. Bet aš tikrai taip nemanau. Mielai gaminčiau Lietuvoje, nes norisi palaikyti savo rinką. Tačiau kasdien susiduriu su tuo, kad kol kas mums labai svarbi kaina. Ne kartą esame gaminę identiškas kėdes čia bei Azijoje, ir bent perpus pigiau yra gaminti ten. Vis dar gajus stereotipas, kad produkcija iš Azijos – būtinai nekokybiška. Bet laikai jau pasikeitė. Su prastais produktais labai trumpai išsilaikytum rinkoje, labai greitai pasklistų kalbos, užsidarytų ratas ir žmonės nebepirktų. Todėl, manau, nesvarbu, iš kokios šalies importuotais produktais prekiauji, svarbu, kad žmogus, kuriantis verslą, atsižvelgtų į kokybę. Juk prastų produktų gali ir Italijoje nusipirkti.
– Jau ne iš pirmo verslininko girdžiu, kad gamyba Lietuvoje neįmanoma dėl didelių sąnaudų. Gal tai ir valdžios požiūrio bėda, kad nėra galimybės savo šalį garsinti kokybiškais produktais?
– Tikiu, kad mes šitą pereisime. Bet kokiu atveju mūsų ekonomika auga, kad ir minimalus atlyginimas kasmet pakeliamas. Manau, tuoj bus tas laikas, kai galėsime leisti sau nusipirkti kėdę už 200 eurų. Tokiu atveju mielai gaminsiu kėdes čia.
– Kokio stiliaus interjeras labiausiai prie širdies jums pačiai?
– Man patinka industrinio stiliaus kėdės, tai dažniausiai būna metalas, medis, oda ar viskas kombinuota. Mano akiai malonus savotiškai žavus chaosas.
– Ką galėtumėte patarti žmonėms, įsirengiantiems ar renovuojantiems namus? Gal žinote triukų, kaip be didelių pastangų ar investicijų sukurti jaukią, išskirtinę namų aplinką?
– Visų pirma patarčiau nebijoti nueiti į sendaikčių turgus. Jei nenori išleisti labai daug pinigų, o dar ir šiek tiek pasaugoti aplinką, tai puikus sprendimas. Geriau atsirinkti nedaug ir kokybiškų daiktų, neapkrauti erdvės. Reikėtų, kad aplinka neslėgtų daiktais, baldais. Žodžiu, nepamesti galvos, nes kuriant namus labai norisi visko naujo ir iškart prisipirkti.
– Atrodo, kad aplinką saugoti stengiatės ne tik kurdama interjerą – esate veganė. Papasakokite, kaip perėjote prie tokios mitybos, kodėl jums svarbu, kad racione nebūtų gyvulinės kilmės produktų?
– Nebuvau vegetarė, tačiau namie daug mėsos ir nevalgydavome, galėdavau suskaičiuoti, kiek kartų per mėnesį jos ragavau. Viskas prasidėjo nuo iš aplinkos ateinančių žinučių, kažkaip brendo šis reikalas, o paskui turbūt labai tinkamu laiku pasižiūrėjau puikų dokumentinį filmą "What the Health", ir kažkas suklikino. Supratau, kad aplinkoje yra tiek daug ką valgyti, o aš vis tiek pasirenku valgyti gyvūną. Visiškai neteisiu visavalgių, bet vadovaujuosi tuo, kad jei pati negalėčiau to gyvūno užauginti, užmušti ir paruošti, tai gal man ir neskirta valgyti mėsą. Manau, gal daug kas ir suvokia, bet nenori galvoti, kad, pavyzdžiui, jautiena yra veršiukas.
– Instagrame neseniai pradėjote kurti itin estetiškomis ir gražiomis nuotraukomis iliustruojamą kulinarijos tinklaraštį "maistasbepykcio", tinkantį pradedantiesiems veganams. Ar maisto gaminimas – dar viena jūsų aistrų?
– Anksčiau maisto beveik negaminau, o pradėjusi maitintis veganiškai ėmiau domėtis maisto kilme, jo paruošimu, eksperimentuoti virtuvėje. Tikrai nėra taip, kad namie valgytume vien žoles – tai sotus, visavertis maistas, todėl mėsos per daug ir netrūksta. Kartą man sukantis prie puodų Darius, mano vyras, ir sako: "Tu tiek gamini, gal aš nufotografuosiu?" Taip ir prasidėjo tas tinklaraščio rašymas. Supratome, kad tai labai šaunus laiko dviese praleidimo būdas. Žavi pats procesas, kai kažką smagaus veiki, pasigamini, paskui valgai skanų maistą. Kadangi dėl tinklaraščio jokių įsipareigojimų neturime, viskas išeina labai lengvai ir natūraliai.
