Taigi automatiniai saugos diržai tapo standartine įranga daugybėje devintojo dešimtmečio automobilių modelių. Tačiau greitai išnyko – jie paprasčiausiai neprigijo, nes tai buvo kvailas išradimas.

Automatiniai saugos diržai turėjo slankiojantį viršutinį tašką. Jis nuvažiuodavo pirmyn, kai durelės būdavo atidarytos, ir parvažiuodavo atgal, kai žmogus jas uždarydavo. Mechanizmas visada buvo tvirtas ir patikimas - automobilių keleiviai visada buvo saugiai prisegami. Tačiau automatiniai saugos diržai turėjo esminių trūkumų.

Visų pirma, jie neturėjo horizontalaus liemens diržo. Trijų taškų diržai juos visada turi ir jie iš tikrųjų yra būtini. Per petį einanti diržo dalis išlaiko viršutinę kūno dalį nuo staigaus šuolio į priekį, o horizontalus liemens diržas neleidžia žmogui nučiuožti nuo sėdynės.

Automobiliuose su automatiniais saugos diržais liemens diržas iš tikrųjų buvo, tik jį reikėjo užsisegti patiems. Taigi, norint užtikrinti saugumą, reikėjo užsisegti diržą.

Tai reiškia, kad jokio patogumo automatiniai saugos diržai nesuteikė. Išskyrus tai, kad žmonės liemens diržus tiesiog pamiršo visiškai - policijos patruliai vis tiek iš tolo jų nematydavo. Ir prasidėjo problemos – avarijų metu žmonės tiesio išslysdavo iš vertikalaus diržo glėbio ir stipriai susižalodavo. Tikriausiai reikėtų sakyti, kad patys buvo kalti, bet automatiniai saugos diržai akivaizdžiai neišsprendė prisegti nenorinčių žmonių problemos.

O ką jau kalbėti apie problemas dėl komforto. Reikėdavo palaukti sekundės dalį, kol diržas pasitraukdavo iš kelio, kad žmonės galėtų išlipti. Patekimo į automobilį anga taip pat efektyviai sumažėjo, nes jos viduryje dabar buvo tas nelemtas slankiojantis diržas. Taigi, žmonės pradėjo masiškai šalinti automatinius saugos diržus iš savo automobilių, o automobilių gamintojams teko pereiti prie naujų saugumo gerinimo idėjų.