Aktyvistai ir ekspertai tikisi, kad ši proga paskatins valdžią skirti daugiau dėmesio lyčių lygybės politikai.

Šia proga Konstitucijos prospekte Vilniuje įjungti unikalūs pėsčiųjų šviesoforai su moters siluetu, prie Centrinio pašto sostinėje dalijamos atvirutės.

„Sukanka 100 metų, kai Lietuvos moterys vienos pirmųjų Europoje išsikovojo balsavimo teisę. Šiuo demokratijos laimėjimu mūsų šalis stojo į pirmąsias modernių valstybių gretas. Saugokime ir ginkime iškovotas pergales“, – teigia prezidentė Dalia Grybauskaitė.

1918 metų lapkričio 2 dieną Laikinosios konstitucijos pamatiniuose dėsniuose sulygintos vyrų ir moterų balsavimo teisės.

Po metų priimtas Steigiamojo Seimo įstatymas, moterims suteikta galimybė būti ir kandidatėmis, ir rinkėjomis. Moterys pateko į sąrašus, dalyvavo rinkimų kampanijoje ir buvo išrinktos į Steigiamąjį Seimą.

Taip Lietuva suteikė ir realiai įgyvendino balsavimo teisę moterims anksčiau už tokias šalis kaip Prancūzija, Šveicarija ar JAV.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė sako, kad šiai datai valstybės ir vyriausybės lygmeniu dėmesio skirta minimaliai, o tai parodo, jog lyčių lygybės politikos klausimams skiriama mažai dėmesio.

Pasak jos, didžiausios problemos, susijusios su lyčiu lygybe, yra smurtas lyties pagrindu, mažas moterų atstovavimas politiniame gyvenime, stereotipų, susijusių su lyčių vaidmenimis palaikymas švietimo sistemoje, iš politinės dienotvarkės nedingstančios idėjos dėl abortų uždraudimo ir atlyginimų nelygybė.

Eurostato duomenimis, vyrai Lietuvoje uždirba maždaug 14 proc. daugiau nei moterys.

„Šios džiugios datos paminėjimas yra puikus pretekstas dar kartą atkreipti dėmesį į atsainumą šioje srityje“, – BNS sakė D. Jakniūnaitė.

Briuselis nusprendė imtis veiksmų prieš Lenkiją, kuri pamynė demokratijos principus, kai 2015 m. išrinkta populistinė valdžia pasikėsino į teismų nepriklausomumą. Socialinėje žiniasklaidoje kraštutiniai dešinieji ėmė lieti įniršį. Štai Europos monstras esą užsipuola šalį, pamina jos suverenią teisę priimti sprendimus ir nepagrįstai juodina jos įvaizdį.

Apskritai kraštutinių dešiniųjų šiomis dienomis reiškiamas požiūris į Lenkiją yra toks: ši valstybė drąsiai priešinasi „civilizacinei“ grėsmei iš Vakarų, kur krikščioniškai baltųjų tapatybei pavojų kelia ES suplanuota imigracijos iš musulmoniškų kraštų banga.

Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, kuris teigia propaguojantis „neliberaliąją demokratiją“, pareiškė, kad „išpuolis prieš Lenkiją“ būtų „išpuolis prieš visą Vidurio Europą“. Jis siekia pasinaudoti bet kuo, kas padėtų sudaryti įspūdį, kad santykiuose su Europos Sąjungos institucijomis problemų kyla ne tik jam.

Ir nesvarbu, kad tai neturi nieko bendra su praėjusią savaitę Europos Komisijos priimtu sprendimu. Briuselio sprendimas pirmiausiai buvo susijęs su poreikiu užtikrinti, kad nepriklausomi teismai ir teisėjai išliktų vienu iš svarbiausių ES narystės ramsčių. N. Nougayred mano, kad kalbos apie tai, kad Lenkijai yra taikomos kraštutinės priemonės, yra perdėtos. Anot jo, ES atsidūrė nenuspėjamoje situacijoje, tačiau vieningo balsavimo taisyklės greičiausiai apsaugos Lenkiją nuo platesnių pasekmių, susijusių su balso teisių ar galimybės naudotis Europos lėšomis apribojimu.

Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, kurio vadovė Marine Le Pen prieš kelias dienas dalyvavo Europos kraštutinių dešiniųjų susitikime Prahoje, griežtai sukritikavo „skandalingą sprendimą“, kuris esą „kelia grėsmę šalims, išdrįstančioms pasipriešinti ES diktatui.“

„Šiandien Lenkija, rytoj Vengrija, o po to – Austrija“, – pridūrė politikė.

Turbūt nieko nuostabaus, kad Lenkijos situacija dabar įkvepia jėgas, kurios tikisi, kad po „Brexit“ ES iširs. Tačiau tokių pareiškimų negalima nepaisyti tik dėl to, kad jie sklinda iš tamsių politinio spektro paribių, mano straipsnio autorė. ES integracijos šalininkams Briuselio argumentai gali atrodyti akivaizdūs, tačiau taip iš tiesų nėra. Verta prisiminti, kaip Briuselis susilaukė kritikos už tai, kad pažiūrėjo pro pirštus, kai Ispanijos policija spalio mėnesį ėmėsi itin griežtų veiksmų prieš Katalonijos atsiskyrimo šalininkus ir įkalino keletą už nepriklausomybę pasisakančių politikų. O kaip, pavyzdžiui, vertinti tai, kad prieglobsčio prašytojai Graikijos salose yra laikomi pasibaisėtinomis sąlygomis?

Galima sudaryti ilgą sąrašą Europos šalių, kurios neatitinka ES nustatytų standartų. Kai kas gali klausti, kodėl reikėtų imtis veiksmų prieš Lenkijos vyriausybę, jei į kitų nuodėmes žvelgiama pro pirštus?

Atsakymas yra susijęs su tuo, kaip veikia ES. Tenka pripažinti, kad jos piliečiams apie ES pamatinius principus primenama nepakankamai dažnai. Komisija yra sutarčių sergėtoja. Tai nėra žmogaus teisių stebėjimo institucija. Tą konkretų uždavinį įgyvendina kitos institucijos, tokios kaip Europos Taryba. Atviros visuomenės fondų tinklo atstovė Heather Grabbe teigė: „Teisinės valstybės principas yra tiek vertybių klausimas, tiek vienas iš ES ramsčių. Jei jis nebus užtikrintas, tiesiog nebelieka pagrindo, kuriuo gali remtis bendroji rinka.“

Komisija ne tik kritikuoja Lenkijos vyriausybės elgesį. Ji siekia apsaugoti Europos teisyną, kuris taikomas visiems Europos piliečiams be išimties. Jei Briuselis nenustatys ribų dabar, viskas gali baigtis tuo, kad, pavyzdžiui, Vokietijos ar Portugalijos pilietis, gyvenantis ar besilankantis Lenkijoje, arba ten investuojanti įmonė susidurs ne su teisingu ir nepriklausomu, o su politiškai angažuotu teisėju, aiškina N. Nougayrede.

Bendrosios rinkos vientisumo apsauga taip pat yra svarbi priežastis, dėl kurios Jungtinė Karalystė, besideranti dėl išstojimo sąlygų, negali tikėtis išsiderėti kokių nors jai palankių išimčių. Taip, šis su Lenkija susijęs epizodas yra svarbus Jungtinei Karalystei, tačiau ne taip, kaip galvoja aršiausi „Brexit“ šalininkai.

Komisijos sprendimas atrodo politinis, tačiau jis yra daug pragmatiškesnis, nei būtų galima manyti. Sprendimo tikslas – ne nubausti Lenkiją. Juo norima tiek išsaugoti ES kaip ekonominį ir prekybos bloką, tiek užtikrinti demokratijos principus. Kad ir kokie būtų Vengrijos trūkumai, ji kol kas tų raudonųjų linijų neperžengė. Vengrijos vyriausybė ir galbūt naujoji Austrijos vyriausybė dabar bus stebimos ir, jei tas linijas peržengs, susilauks pasekmių.

Tačiau dėl pastarųjų nesutarimų Europos Sąjungoje kyla problemų. Kad kalbos apie dvigubus standartus neįsigalėtų, būtina aktyviau aiškinti, kodėl ES elgiasi būtent taip arba kodėl kitais atvejais veiksmų nesiima. Sprendžiant iš daugelio komentarų, dar teks daug nuveikti.

Po pralaimėtų rinkimų plaukus nuo galvos jau antrą savaitę besiraunantys politikai manosi išnaudoję visas savo asmeninio žavesio, intelekto, finansines, o kai kurie net ir liaudies burtų galimybes. Tačiau, o siaube, kvailokas rinkėjas viso to ne tik neįvertino, bet dargi nepastebėjo.

Vis dėlto taip nėra. Kaip interaktyvūs politinio cirko žiūrovai atsakingai pareiškiame – vaidinimas vyko pernelyg tyliai, vaidintojams arenoje tik retsykiais apkriuksint kurį nors oponentą.

Dabar jau galime atskleisti tiesą, neišnaudojote visų savo resursų. Kalbame apie tuos, kurie juos turi. Balso galios stebuklas. Štai kas buvo pamiršta.

Istoriniai faktai mena, kad balso jėga yra tokia didinga ir stipri, kad buvo atvejų, ir ne vienas, kai priešas drebėdavo vien jį išgirdęs. Toks buvo Jurijus Levitanas – legendinis SSRS diktorius, turėjęs ypač reto tembro išraiškingą balsą. J.Levitanui paprastai patikėdavo perskaityti visus svarbiausius vyriausybinius pranešimus.

Jo balso galia buvo tokia įtaigi ir šiurpinanti, kad sklido legendos, jog A.Hitleris nenustygo vietoje, kai, užėmęs Rusiją, galės kone savo rankomis nudobti garsųjį diktorių. Pats juodasis genijus irgi turėjo oratoriaus sugebėjimų, bet prie J.Levitano jis būtų buvęs tarsi įkyrus pudelis šalia dukslaus senbernaro.

Tad štai šioje rinkimų kampanijoje ir apskritai politikoje rinkėjai pasigenda tokių levitanų (čia – ne apie biblinę pabaisą). Suprantama, kad balsą-ginklą turi labai retas kalbėtojas, tačiau yra galimybės jį lavinti. Keista, kad retai kuris tuo užsiima.

Štai išstoja į tribūną kokia nors į politikus taikanti persona, pažiūrėti tarsi ir daili, elegantiška, o kaklaskarė dera su puskojinių spalva. Jau beveik imi patikėti, kad ir ką bepasakytų, bus rimta bei solidu. Bet viskas staiga nublanksta, kai tas oratorius praveria burną. Kai į eterį pasklinda spigi ir erzinanti jo oracija, pirmasis geras įspūdis sprogsta it muilo burbulas, ir ką čia jau bepridursi, neturi ginklų, neik į karą. Politikams tai ypač galioja.