Prilygo galvos prisiuvimui

Kai daugiau nei prieš pusę amžiaus Lietuvos medicinos entuziastai ryžosi pirmąkart persodinti inkstą, tai, pasak vieno pagrindinių šios istorinės operacijos dalyvių, medicinos metro profesoriaus habilituoto biomedicinos mokslų daktaro urologo Balio Dainio, prilygo galvos prisiuvimui.

„Jums tikriausiai net sunku įsivaizduoti, kaip tada viskas vyko“, – prisimena žmogus legenda, kuriam priklauso daug Lietuvos medicinos pirmų kartų, tarp jų ir 2000-aisiais atlikta pirmoji kepenų persodinimo operacija.

„Ir apie kepenis, ir apie inkstus visokiausių istorijų galėčiau papasakoti, bet viską darėme ligonių labui. Gal kas galvoja, kad pasakojame nebūtus dalykus, net giriamės, bet stengėmės žmonėms padėti kaip tik galėjome – negailėdami nei savo sveikatos, nei laiko, nei jėgų. Deja, ne visi mus suprato. Esu visko prisiklausęs“, – pasakoja profesorius.

Jautru: inkstų eksplantacija (paėmimas transplantacijai) vadinamuoju en bloc metodu – kai donoras yra vaikas, abu inkstai paimami kartu ir implantuojami vienam recipientui su abiem šlapimtakiais. / NTB archyvo nuotr.

Pasak B. Dainio, dabar transplantacijos srityje viskas veikia kaip gerai suteptas mechanizmas, o tuo metu, kai dar nebuvo Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB), viskuo pasirūpinti turėjo patys medikai.

„Pats važiuoji, prašai, o artimieji atsisako pritarti donorystei. Daug donorinių organų gaudavome iš kaimyninių šalių ir patys siųsdavome – į Minską, Rygą, Maskvą. Nuveždavome greitosios pagalbos automobiliu tiesiai į oro uostą ir įduodavome lakūnams... Tie juokdavosi, sakydavo – vėl su savo keistais krepšiais, nusibodote mums. Skambindavome kolegoms, kad įdėjome svarbų krovinį, kad atvažiuotų pasiimti. Patys lėkdavome į oro uostą mums taip atsiųstų donorinių organų. Dabar pabandyk ką nors taip įsiūlyti į lėktuvą…“ – prisimena B. Dainys.

Patys lėkdavome į oro uostą mums taip atsiųstų donorinių organų. Dabar pabandyk ką nors taip įsiūlyti į lėktuvą.

Pirmasis – V. Kuzma

Pirmasis Lietuvos medikas, rimtai domėjęsis inksto transplantacija ir net dalyvavęs eksperimentinėse operacijose buvo akademikas Vladas Kuzma. Apie tai jis ne tik aprašė monografijoje „Inksto ir šlapimo takų atstatymo klausimu“ (Kaunas, 1932), bet ir tais pačiais metais šia tema apsigynė daktaro disertaciją. Deja, 1942-aisiais akademikas mirė, o galimybe persodinti inkstus Lietuvoje buvo rimčiau susidomėta tik po kelių dešimtmečių. 1964-aisiais to ėmėsi profesorius Egidijus Barkauskas. Atliko ne vieną eksperimentą, tačiau vėliau pasuko kraujagyslių chirurgijos keliu.

Sudėtingais eksperimentais pirmajai inksto transplantacijai, paragintas profesoriaus A. Marcinkevičiaus, ruošėsi ir urologas B. Dainys. „Daug dirbome, eksperimentavome. Tais laikais užsieniuose išminties pasisemti negalėjai, tai visa išmintis buvo iš Maskvos. Važiuodavai ten per pažįstamus, nusiveždavai butelį, prie butelio susėsdavai, klausinėdavai. Buvo ir publikacijų iš užsienio, toks vienas žurnalas bibliotekoje, kurį buvo sunku gauti. Informaciją rinkdavome visokiais būdais – net ką rasdavome laikraštyje, kad kažkas transplantuota Lenkijoje. Buvo kažkokių verstų knygučių jau išleista. Tas schemas jau žinojome iš kažkur, net nežinau iš kur, – prisimena vienas iš transplantacijos Lietuvoje pradininkų. – Galiausiai patys ryžomės daryti. Kas buvo sunkiausia? Viskas vyko pirmą kartą. Imunologija dar buvo primityvi. Reikėjo suderinti visus veiksmus – kada imti ligonį, kada jį migdyti. Buvo iššūkių, kaip dabar sakoma. Dabar visi žino, ką kada daryti, o tada viskas buvo nauja, visi visko klausinėjo.“

Lyderis: vienas iš transplantacijų pradininkų Lietuvoje profesorius B. Dainys (sėdi) išugdė ne vieną gydytojų kartą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Transplantavo iš gyvo donoro

Paklaustas, kodėl vienas iš organų transplantacijos pradininkų Lietuvoje apie tai nėra parašęs prisiminimų knygos, B. Dainys atsako, kad tiesiog nebuvo kada: „Džiaugdavomės, kai galėdavome pamiegoti. Anksčiau nei kreipdavai dėmesį į tai, nei manydavai, kad tai kažkam įdomu. Grįždavau į namus miegoti, daugiau niekam jėgų nelikdavo... Už didžiausius pinigus nebūčiau galėjęs dar kažko pasižymėti...“

Dabar visi žino, ką kada daryti, o tada viskas buvo nauja, visi visko klausinėjo.

1974 m. balandžio 25 d. Vilniuje docento Vytauto Kleizos, tuomečio sovietinės Lietuvos sveikatos ministro, vadovaujama chirurgų komanda atliko pirmąją gyvosios donorystės inksto transplantaciją.

„Daug visko užsimiršta, bet pirmi kartai išlieka ilgam. Išsaugojau ir donorės lapą. Jame parašyta, kad į eksplantaciją Kaune parsivežti inkstų vykome dviese su Valerijumi Ostapenka, dabar garsiu mamologu, profesoriumi habilituotu daktaru. Kažkas užrašė, kad tai buvo jau 251 transplantacijos operacija“, – prisimena šią operaciją atlikęs B. Dainys.

Iš inkstų transplantacijos istorijos

1980-ųjų gegužę inkstai Lietuvoje, Vilniuje, pirmą kartą buvo persodinti en bloc metodu – kai donoras yra vaikas iki penkerių–septynerių metų (priklauso nuo svorio), abu inkstai eksplantuojami kartu ir implantuojami vienam recipientui su abiem šlapimtakiais.

Nuo 2000-ųjų gegužės inkstų transplantacijos operacijos pradedamos atlikti ir antrame Lietuvos transplantacijos centre – Kauno klinikose.

2008-aisiais Santaros klinikose atlikta pirmoji Baltijos šalyse kasos ir inksto komplekso transplantacija.

2010-aisiais Santaros klinikose pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos regione ir Rytų Europoje atlikta gyvosios donorystės inksto transplantacija, kai donoro ir recipiento kraujo grupės skirtingos.

2023 m. lapkritį Santaros klinikose atlikta pirmoji simultaninė kepenų ir inksto transplantacija.

Vien per praėjusius metus Lietuvoje atlikta 100 inksto transplantacijų. Šiuo metu šio organo transplantacijos laukia daugiau nei 130 recipientų, tarp jų – 6 vaikai.

Per 40 metų organų transplantacijai atidavęs B.Dainys savo indėlį vertina kukliai, tačiau neslepia susižavėjimo medicinos ir mokslo pasiekta pažanga. "Tai, kas yra šiandien, – fantastika!" – džiaugiasi profesorius. Ir prisimena laikus, kai transplantacijos operacijų ligoniai sulaukdavo labai išvarginti ilgų dializės procedūrų, kai medicinos personalas pats turėjo pasigaminti reikalingų priemonių, o pačių pagamintus maišelius, skirtus inkstams transplantuoti, veždavo dezinfekuoti į Minską.

– Daugiau nei prieš 50 metų dalyvavote pirmoje inkstų transplantacijos operacijoje. Kokios vyravo nuotaikos, kokių vilčių turėjote?

– Profesorius Algimantas Marcinkevičius man pavedė pradėti inkstų transplantacijas. Dabar žinome, kad tai didžiulis mechanizmas, kuriame dalyvauja imunologai, urologai, viską koordinuojantis Nacionalinis transplantacijos biuras ir t.t. O tada – viskas vienam žmogui, galite įsivaizduoti! Teisybės dėlei reikia paminėti, kad pirmieji transplantacijų bandymai vyko dar iki manęs – 1964 m. eksperimentines operacijas šioje srityje pradėjo profesorius Egidijus Barkauskas, tačiau vėliau jis pasuko kraujagyslių chirurgijos keliu. Praėjus pusantro mėnesio po pirmosios mano atliktos inkstų persodinimo operacijos, ligonis mirė dėl organo atmetimo reakcijos. Mums, tuo laiku teturėjusiems du vaistus, nepavyko susitvarkyti su ta imunologine reakcija. O ir ligonis buvo labai dializės nuvargintas. Norint, kad pacientas būtų tinkamai parengtas transplantacijai, reikia, kad ir hemodializė būtų adekvati. O tada ji buvo labai varginanti, ligoniai jas sunkiai ištverdavo.

– Naujoje srityje nesėkmės neišvengiamos – kaip jausdavotės po nepavykusių operacijų?

– Tai būdavo didžiausias sukrėtimas. Tų nelaimių aš negaliu pamiršti net ir dabar... Tačiau reikėjo eiti pirmyn. Ir viskas po truputėlį gerėjo. Gerėjo hemodializė, geriau dirbo imunologinė tarnyba, anksčiau ir tiksliau buvo galima diagnozuoti inksto atmetimo reakcijas. Dabar  galima persodinti net žmonių, turinčių skirtingas kraujo grupes, inkstus – įsivaizduojate, kokie pasiekimai! O tada, pagal mūsų įsivaizdavimą, stengdavomės, kiek leido to laiko pasaulio medicinos žinios, kaip galima geriau parinkti imunologiškai sutampančius inkstus. Žinoma, rezultatai buvo toli gražu ne tokie, kokių norėjome.

Balys Dainys. 

– Bet buvo ir sėkmingų operacijų...

– Tikrai taip – yra žmonių, kurie su persodintu inkstu gyvena jau beveik penkiasdešimt metų.

Tais laikais viską reikėjo pradėti nuo nulio. Neturėjome skysčių organams konservuoti – patys juos ligoninėse, vaistinėse gamindavome iš cheminių medžiagų, kurias gauti buvo labai sudėtinga. Net ir tuos plastikinius maišelius, kuriuose transportuodavome inkstus, iš pradžių patys gamindavome, o sterilizuoti veždavome į Minską. Dabar sunku ir įsivaizduoti, bet tada kiekviena smulkmena būdavo pasiekiama didžiulėmis pastangomis.

– Palyginkite, kokios pažangos nuo to laiko pasiekė medicina ir mokslas.

– Vienu metu aš vienas buvau atsakingas ir už inkstų transplantacijai ruošimą, ir už pačią transplantaciją. Žinoma, kas duos komandą, kai tos operacijos buvo nedažnos, o ir rezultatas ne toks, kokio norėjosi. Ir nebuvo aišku, kokia transplantacijos ateitis. Net kai kurie valdžios atstovai tada manė, kad tai klinikiniai eksperimentai, kuriuos reikia uždrausti.

Anksčiau sakydavau: žmonės, neatiduokite savo organų sliekams, atiduokite žmonėms. Dabar: nedeginkime gerų organų, atiduokime juos žmonėms.

Tačiau kai visi pamatė, kad transplantacija gelbsti žmones, kad šie išgyvena, kad galima netaikyti dializės ir jie gyvena savarankiškai, nuomonė pasikeitė. Dabar Lietuvoje yra beveik 70 dializės centrų, o tada buvo vos kelios dializės vietos Kaune ir Vilniuje. Ligoniai, laukdami transplantacijų, tiesiog gyvendavo ligoninėse. Tad tai, kas yra šiandien, – fantastika.

Šiandien be organų transplantacijos neįsivaizduojame nefrologijos, kardiochirurgijos, gastroenterologijos, endokrinologijos, oftalmologijos. Neįsivaizduojame pulmonologijos, nors plaučių transplantacijų atliekama ir mažiau. Tada sunkiai įsivaizdavome, kad ateityje bus tokia tarnyba. Jei anuomet manęs būtumėte paklaususi, kokia ateitis laukia transplantacijos, būčiau atsakęs, kad nežinau.

Pažanga didžiulė, viskas pasikeitė neatpažįstamai! Ką reiškia vien Nacionalinio transplantacijos biuro darbas, organų donorystės organizavimas, o iki tol viską darėme patys. Kol buvau vienas, pats ir su mirusiųjų artimaisiais kalbėdavau. Žinoma, atsisakydavo gerokai dažniau nei dabar. Mus apšaukdavo, išgirsdavome labai negražių žodžių. Šioje srityje dirbau apie 40 metų ir per tą laiką esu visokių dalykų matęs ir girdėjęs. Dabar nerasime Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie transplantaciją, o tada, prieš 50 su viršum metų, žinia apie organų paėmimą ir persodinimą būdavo lyg perkūnas iš giedro dangaus ir prilygo galvos persodinimui.

– Kokiais žodžiais kreipdavotės į mirusiojo artimuosius?

– Pareikšdavau didžiausią užuojautą, o paskui pasakydavau, kad niekas pasaulyje nebegali išgelbėti jūsų žmogaus. Ir pereidavau prie to, kas yra transplantacija, gal girdėję apie ją. Ir kai kurie žinodavo.

Čia, beje, reikėtų paminėti, kad sovietiniais laikais iki tam tikro laiko buvo net tokia nerašyta nuostata, draudžianti kalbėti su giminėmis dėl aukojamų organų. Žinote, kodėl? Todėl, kad sovietinis žmogus priklausė liaudžiai. Vadinasi, ir mirusysis – valstybės.

– Šiandien situacija donorystės srityje, žinoma, geresnė. Tačiau ją gaubia mitai, gąsdinimai. Kas padėtų žmonėms suvokti, kad donorystė – geranoriškas aukojimas, dažnai kitam suteikiantis neįkainojamą dalyką – gyvenimą?

– Kalbėjimas. Kad žmonės žinotų ir suprastų. Aišku, su jaunimu turbūt gerokai lengviau – jie tai supranta ir, matyt, ne vieną žmogų su persodintu organu pažįsta.

Bet, įsivaizduoju, yra ir močiučių – didžiausia mano pagarba joms – kurios gal ir nelabai girdėjusios apie donorystę, gal ir pažiūros jau senokos. Ir jų nereikia spausti – mes jų neperkalbėsime, tad ir nedidinkime jų skausmo.

Jei surinktume visus Lietuvos žmones su transplantuotais organais, turbūt susidarytų nemažas bažnytkaimis, o gal net ir mažesnio rajono centras. Tai tikrai daro įspūdį! Anksčiau sakydavau: žmonės, na, neatiduokite savo organų sliekams, atiduokite žmonėms. Dabar populiarūs krematoriumai, tad sakau: na, nedeginkime gerų organų, atiduokime juos žmonėms.

Tikiu, kad ateityje situacija bus dar geresnė. Jaunimui donorystė bus kaip taisyklė.

– Dializės šiuo metu atliekamos beveik 1,5 tūkst. žmonių, tačiau inkstų transplantacijos laukiančiųjų sąraše – vos per 100 jų. Kaip manote, kodėl?

– Yra garbaus amžiaus ligonių, kurie serga įvairiomis gretutinėmis ligomis ir jiems transplantacija nelabai rekomenduojama. Kitus pacientus reikia paruošti, šalinti infekcijos židinius. Na, o kad dializuojamas ligonis nenorėtų transplantacijos – sunkiai įsivaizduoju. Žinoma, atsiras vienas kitas, kuris bijo, nenori. Tačiau gydytojai, tikiu, jiems papasakoja apie transplantacijos pranašumą ir pasiūlo.

Kad ir kokia gera šiais laikais yra hemodializė, vis tiek žmogus yra priklausomas prie jos, ir tai nėra visavertis gyvenimas. O po transplantacijos, nors ir reikia vartoti tam tikrus vaistus, tačiau ligonis grįžta į visiškai visavertį gyvenimą, ir jo net negalima vadinti ligoniu – jis būna jau pasveikęs. Na, o jei kur rajone gyvenančiam dializuojamam žmogui ir trūksta informacijos apie transplantacijas, būtent dėl jo ir yra labai svarbu pasakoti istorijas, kaip žmonės gyvena po transplantacijos.

– Greta donorystės ir transplantacijos jums visada rūpėjo ir pacientai – jūsų iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija "Gyvastis", kuri šiandien vienija transplantacijų laukiančius ir su persodintais organais gyvenančius žmones.

– Sakoma, kad pasidalytas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas, o iš pasidalyto skausmo belieka pusė. Tad, kai žmonės sueina, pabendrauja, pakalba, jiems ir jų bėdos atrodo mažesnės. Jie mato, kaip gerai jaučiasi žmonės po transplantacijos, kokie jie laimingi, ir taip gimsta viltis, kad ir jiems patiems viskas bus gerai, kad ir jie galės puikiai gyventi. Tai ligoniams pakelia ūpą, padeda apsispręsti. Gyvas pavyzdys puikiai skatina donorystę.

Atsigauna, sukuria šeimas

"Po varginančių dializių atlikta inksto transplantacija pakeičia gyvenimą – žmonės atsigauna, sustiprėja, įsidarbina, sukuria šeimas, gimdo vaikus", – sako Lietuvos asociacijos "Gyvastis" prezidentė Aušra Degutytė. Didžioji dalis asociacijos narių gyvena su transplantuotais inkstais. Ši asociacija yra vienintelė organizacija Lietuvoje, vienijanti organų transplantacijos laukiančius ir su persodintais donoro organais gyvenančius žmones.

Pacientams, kuriems diagnozuojamas inkstų funkcijos nepakankamumas, kai inkstai nebesugeba pašalinti medžiagų apykaitos produktų, skysčių, reguliuoti druskos ir skysčių pusiausvyros organizme, prasideda apsinuodijimas, kuris pražudytų žmogų, jei dirbtinai nebūtų išvalomas kraujas. Žmonės, kuriems reikalingos dializės (dirbtinis kraujo valymo būdas), kas antrą dieną turi lankytis dializės įstaigose, čia praleisti po keturias valandas, kol bus išvalytas kraujas: "Tai gyvybę gelbstinti procedūra, be kurios žmogus neišgyventų, – sakė asociacijos prezidentė. – Persodintas inkstas išvaduoja žmogų nuo nuolatinės kelionės į dializės centrus ir varginančių bei ilgai trunkančių procedūrų. Todėl ypač svarbu, kad visuomenė pritartų organų donorystei – vienas miręs žmogus gali pagelbėti dviem pacientams, kurių inkstai neveikia."

Ji kvietė šalies gyventojus aptarti organų donorystės temą savo šeimose.

Pirmasis: profesorius B.Dainys – inkstų transplantacijos pradininkas Lietuvoje.

Nepasidavė skepsiui

Minėdama medicinos pasaulį ir pacientų gyvenimą apvertusių transplantacijų sukaktį, asociacija "Gyvastis" pasiūlė pagerbti ir valstybės apdovanojimą įteikti profesoriui B.Dainiui. A.Degutytė sako, kad šį gydytoją, transplantacijų pradininką, pacientai mini su didžiausiu dėkingumu ir pagarba: "Inksto transplantacijos pradžia siejama su šiuo profesoriumi, kuris, net ir esant nemažam skepsiui tuo metu, aktyviai dirbo šioje srityje. Todėl šiuo metu transplantacijos pasiekusios tokį aukštą lygį – inkstai transplantuojami iš mirusių ir gyvų donorų, iš suderinamų ir nesuderinamų kraujo grupių. Kasmet persodinama iki 100 inkstų.

Negaili šiltų žodžių

Šiemet minėdamas 80 metų jubiliejų, profesorius sulaukė daugybės šiltų žodžių. Pacientė Lina rašo: "Jau 24 metus gyvenu su transplantuotu inkstu. Profesorius mane operavo tris kartus ir kiekvieną kartą didžiulėmis pastangomis kėliausi gyventi. Jo begalinis rūpestis, profesionalumas ir tolerancija gaubė ne tik mane, bet ir visus šalia esančius ligonius. Daug daktarų garsina Lietuvą savo unikaliais pasiekimais, kiti dar tik rašo istoriją, kovodami su pandemija, o profesorius B.Dainys transplantacijos istorijoje įrašytas amžiams."

„Po varginančių dializių atlikta inksto transplantacija pakeičia gyvenimą – žmonės atsigauna, sustiprėja, įsidarbina, sukuria šeimas, gimdo vaikus. Per 51 metus atlikta apie tris tūkstančius inksto transplantacijų, – sakė ji“.

Pacientams, kuriems diagnozuojamas inkstų funkcijos nepakankamumas, kuomet inkstai nebesugeba pašalinti medžiagų apykaitos produktų, skysčių, reguliuoti druskos ir skysčių pusiausvyrą organizme, prasideda apsinuodijimas, kuris pražudytų žmogų, jei dirbtinai nebūtų išvalomas kraujas. Žmonės, kuriems reikalingos dializės (dirbtinis kraujo valymo būdas), kas antrą dieną turi lankytis dializės įstaigose, čia praleisti po 4 valandas, kol bus išvalytas kraujas.

„Tai gyvybę gelbstinti procedūra, be kurios žmogus neišgyventų, – sako A. Degutytė. – Persodintas inkstas išvaduoja žmogų iš nuolatinės kelionės į dializės centrus ir varginančių bei ilgai trunkančių procedūrų. Todėl ypač svarbu, kad visuomenė pritartų organų donorystei – vienas miręs žmogus gali pagelbėti dviem pacientams, kurių inkstai neveikia. Todėl kviečiame aptarti organų donorystės temą savo šeimose”.

Minėdama medicinos pasaulį ir pacientų gyvenimą apvertusių transplantacijų sukaktį, asociacija „Gyvastis“ pasiūlė pagerbti ir valstybės apdovanojimą įteikti profesoriui Baliui Dainiui. Pacientams atstovaujanti A. Degutytė sako, kad šį gydytoją, transplantacijų pradininką, pacientai mini su didžiausiu dėkingumu ir pagarba: „Inksto transplantacijos pradžia siejama su šiuo profesoriumi, kuris net ir esant nemažam skepsiui tuo metu, aktyviai dirbo šioje srityje. Todėl šiuo metu transplantacijos pasiekusios tokį aukštą lygį – inksto transplantacijos atliekamos iš mirusio ir iš gyvo donoro, iš suderinamų ir nesuderinamų kraujo grupių. Kasmet persodinama iki 100 inkstų.

Šiemet minėdamas jubiliejų, profesorius sulaukė daugybės šiltų žodžių. Štai vienas iš jų. Pacientė Lina rašo: „Jau 24 metus gyvenu su transplantuotu inkstu. Profesorius mane operavo tris kartus, ir kiekvieną kartą didžiulių pastangų ir jėgų dėka kėliausi gyventi. Jo begalinis rūpestis, profesionalumas ir tolerancija gaubė ne tik mane, bet ir visus šalia esančius ligonius, suvažiavusius iš kaimų ir miestelių. Daug daktarų garsina Lietuvą savo unikaliais pasiekimais, kiti dar tik rašo istoriją, kovodami su pandemija, o profesorius Balys Dainys transplantacijos istorijoje įrašytas amžiams“.

Inkstų transplantacijos Lietuvoje pradininkas habilituotas mokslų daktaras, profesorius Balys Dainys griežtai neigia populiariausią mitą, kad organų donoru gali būti paverstas toks žmogus, kuris dar būtų galėjęs gyventi. Pasak profesoriaus, donorais tampa tik tie, kurių smegenys miršta anksčiau nei sustoja širdis ir, žinoma, tik tie, kurie patys ar jų artimieji yra pareiškę sutikimą.

Smegenų mirtis, pasak profesoriaus B. Dainio, yra negrįžtamas procesas – žmogus jau neatgis. Neretai artimiesiems su tuo sunku susitaikyti, o dar sunkiau – paaukoti organus. Tačiau labai svarbu suprasti, kad dabar yra momentas, kai galima įvykdyti ypatingą artimo meilės aktą.

Per pastaruosius dešimtmečius transplantacija Lietuvoje pasiekė ypatingų aukštumų. Šiuo metu mūsų šalyje atliekamos inkstų (jų daugiausiai), kepenų, širdies, plaučių, kasos ir inksto komplekso, širdies ir plaučių komplekso, ragenų transplantacijos.

Balys Dainys / M. Morkevičiaus/ELTOS nuotr.

Apie šią svarbią medicinos šaką profesorius B. Dainys sutiko su naujienų agentūra ELTA. Šiuo metu transplantacijų jis jau nebeatlieka, tačiau aktyviai domisi savo kolegų ir mokinių pasiekimais.

– Besiruošdama šiam interviu rinkau informaciją ir susidariau tokią nuomonę, kad visais laikais didžiausia problema transplantacijoje – gauti ką transplantuoti, tai yra gauti žmogaus donorinį organą. Ar tai tiesa?

– Tikrai taip. Sunkiausia gauti organą, tinkamą transplantacijai. Gi nenueisi į parduotuvę ir nenusipirksi. Todėl taip labai svarbi yra donorystė. Kai yra porinis organas, kaip inkstas, tai dar galima paimti iš gyvo donoro, artimo žmogaus tam sergančiam pacientui. O antras šaltinis, ypač neporinių organų, yra mirę donorai. Kitų metų vasario mėnesį sukaks penkiasdešimt metų, kai Lietuvoje buvo atlikta pirmoji inkstų transplantacija. Tada ji buvo atlikta iš mirusio donoro. Iš gyvo donoro pirmą kartą Lietuvoje inkstų transplantacija atlikta 1974 metais.

– Ar iš gyvo žmogaus donorystei galima paimti tik inkstą?

– Galima paimti ir dalį kepenų. Kai kuriose šalyse daromos tokios operacijos, pavyzdžiui, Lenkijoje.

– Ar gyvas donoras būtinai turi būti giminaitis?

– Pagal galiojantį Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymą, gyvais donorais gali būti tik artimi žmonės, tai yra kraujo giminaičiai arba sutuoktinis. Jei žmogus ruošiasi dovanoti savo vieną inkstą artimam žmogui, jis turi būti absoliučiai sveikas, kad būtų užtikrinta, jog su vienu inkstu jis galės gyvent taip pat, kaip ir su dviem. Ir, aišku, prieš tai ištiriama, ar dovanojamas inkstas yra tinkamas recipientui.

Lietuvoje per metus miršta apie 40 tūkst. žmonių, o donorų būna tik apie šimtą.

– Pakalbėkime apie mirusius donorus. Norėčiau išsiaiškinti, kaip žmogus turi būti miręs, kad jis tiktų būti donoru.

– Kai mes prieš 50 metų pradėjome transplantacijas, buvo griežtas nurodymas, kad organus transplantacijai galima paimti tiktai nustačius klinikinę mirtį ir po to konstatavimo dar turi praeiti ne mažiau kaip pusė valandos. Tai organai faktiškai jau būdavo mirę. Bet mes tada šiaip taip vertėmės. Kai matydavome, kad žmogui jau prasidėjo agonija, mes perveždavome jį į operacinę ir laukdavome. Tai buvo kažkas siaubingo. Ir techniškai tai buvo labai sudėtinga. Žinoma, tokie organai neretai funkcionuodavo blogai, būdavo nevisavertiški.  

 Noriu pabrėžti, kad 1967 metais buvo paskelbti Harvardo kriterijai (smegenų mirties nustatymo Harvardo kriterijai. – ELTA), pagal kuriuos žmogus yra miręs ne tada, kai sustojo širdis, širdies darbą galima atstatyti, bet žmogaus kaip socialinės būtybės mirtis yra smegenų mirtis.

Kai yra mirę smegenys, viskas, žmogaus nebėra, nors gali dirbti širdis, funkcionuoti kepenys, kiti organai. Aparatas gali už žmogų kvėpuoti, medikamentai palaikyti organų funkciją, žmogaus veidas gali būti rausvas, kaip gyvo ir sveiko, tačiau smegenų jau nėra. Taigi nuo 1967 m. pasaulis žmogaus mirties faktą konstatuoja nuo tada, kai yra mirusios smegenys.

Jau ir Sovietų Sąjungoje nuo 1986 metų buvo pripažinta smegenų mirtis kaip žmogaus mirties kriterijus. O iki tol – negrįžtamas širdies sustojimas. Todėl reikėdavo reanimuoti.

– Vadinasi, organų donorais gali būti tik tie žmonės, kurių yra mirusios smegenys, bet širdis dar plaka?

– Taip, tik tie. Nors dabar yra kalbama ir apie neplakančios širdies donorus. Dabar net yra tokie aparatai, kad būtų galima palaikyti plakančią širdį, kol paims organą transplantacijai, galima prijungti dirbtinės širdies aparatą, kol atvažiuos brigada ir kol bus paimti organai. Dabar organus transplantacijai ruošia ligoninių reanimacijos skyriai.

– Tai tada peršasi klausimas: širdis dar plaka, o jau imami žmogaus organai, ar žmogus tikrai nieko nejaučia?

– Tikrai nieko, nes jis jau yra miręs. Jis mirė tada, kai mirė jo smegenys.

Matote, ir jūs abejojate, kaip čia gali būti, kad širdis plaka, o žmogus jau yra miręs. Taip, tai jau yra lavonas ir jis nieko nejaučia, nebėra jokių refleksų, nereikia jokio nuskausminimo, nes tai yra tik kūnas, žmogus yra miręs.

– O jeigu jaučia? Aš taip klausiu todėl, kad toks klausimas kyla žmonėms apsisprendžiant, ar paaukoti savo mirusio artimojo organus donorystei. Taip pat yra abejojančių, kad gal tas žmogus dar galėjo išgyventi o jį jau „gyvą pjausto“.

– Kai įtariama, kad smegenys gali būti mirusios, atliekamas tyrimas išsiaiškinti, ar tikrai taip yra. Reanimacijoje sudaromas gydytojų konsiliumas. Yra tam tikri kriterijai, pagal kuriuos nustatoma smegenų mirtis, yra tam tikra schema. Atliekami tyrimai, tikrinami žmogaus refleksai, atliekama encefalograma, angeografija, tomografija kompiuteriu ir taip toliau. Taigi atliekami išsamūs tyrimai ir konstatuojama smegenų mirtis.

Įvykus smegenų mirčiai, nebėra jokių refleksų, tai yra tik kūnas ir jis nieko nejaučia. Todėl mes ir sakome, kad reanimuoti žmogų, kurio smegenys mirusios, yra neetiška, tai eksperimentai su mirusiu žmogumi. Kaip nors paaiškinkite tai žmonėms, nes mums, medikams, ne visada tai pavyksta padaryti. Paaiškinkite, kad mirusios smegenys reiškia, kad žmogaus jau nėra.

– Kada smegenys miršta anksčiau nei sustoja širdis, kokie tai yra atvejai?

– Kai yra tam tikrų smegenų bėdų, pavyzdžiui, masyvus insultas, smegenų trauma, kai kraujas užlieja smegenis, tam tikrais atvejais smegenų augliai, kai miršta smegenys, o širdis dar dirba, ypač jaunų žmonių.

– O, pavyzdžiui, skrandžio vėžiu sergantis 80-metis žmogus, miręs nuo skrandžio vėžio, donoru būti galėtų?

– Ne, tokiu atveju apie donorystę mes nekalbame, nes skrandžio vėžiu sergantis žmogus greičiausiai mirs sąmoningas, jo smegenys mirs paskutinės, gal pirmiausia sustos širdis, o po penkių minučių mirs smegenys. Su artimaisiais toks ligonis atsisveikins turėdamas sąmonę. Tai tokiu atveju apie donorystę negali būti ir kalbos.  

– Iš visų mirštančiųjų koks yra procentas taip mirštančių, kad tiktų būti donoru?

– Lietuvoje per metus miršta apie 40 tūkst. žmonių, o donorų būna tik apie šimtą. Kiek potencialiai jų galėtų būti, sunku pasakyti, nes kartais silpni žmogaus smegenų refleksai išlieka kurį laiką ir užgęsta kartu su širdimi ir kitų organų sutrikimu.

Aš manau, kad jeigu visus surinktume, kurie pagal klinikinius parodymus tinka būti donorais, tai būtų apie pusė procento, iki vieno procento, ne daugiau. Iš tų 40 tūkstančių per metus mirusių, manau, idealiu atveju gal kokie 200 galėtų būti donorais.

– Vadinasi, jeigu žmogus pasirašo sutikimą tapti donoru ir gauna donoro kortelę, tai jis mirties atveju nebūtinai tiks būti donoru?

– Nebūtinai. Turi būti įvykusi smegenų mirtis ir donoriniai organai turi būti sveiki, turi būti sveikos kepenys, inkstai ir t.t.

– Žmonėms kyla klausimas: tai kuo yra gerai įsigyti donoro kortelę, juk mano giminaičių gali paklausti, ar jie sutinka mano organus paaukoti transplantacijai ir jie pasakys?

Ir klausia giminaičių, nesvarbu, kad jūs turėjote donoro kortelę, vis tiek klausia giminaičių.

Po ligoninės reanimacijos skyriuje žmogui konstatuotos smegenų mirties jo artimieji apie tai, kad jų šeimos narys buvo pareiškęs sutikimą donorystei, informuojami visada. Taip yra visose šalyse ir Lietuvoje.

Jei mirusysis gyvas būdamas buvo pasirašęs sutikimą donorystei, o artimieji kategoriškai atsisako aukoti organus donorystei, procesas stabdomas. Taip siekiama, kad organų donorystės nelydėtų teisminiai procesai, ginčai, pykčiai ir nepasitenkinimas. Tokie dalykai keltų nepasitikėjimą. Skaidrumas ir pozityvi aplinka organų donorystei yra ypač svarbu.

Bet artimiesiems reikėtų įvertinti tai, kad žmogaus pareikšta valia dėl donorystės yra tarsi jo testamentas. Donoro kortelę turėti yra didelė prasmė – artimiesiems lengviau apsispręsti, nes jie žino, kad velionis turėjo tokią nuostatą.

Tačiau jei artimieji nesutinka, jų spausti negalima, reikia gerbti jų nuomonę, jų nusistatymą. Žinoma, ir įsigyti donoro kortelę žmonių spausti negalima.

Aš turiu donoro kortelę, įsigijau vienas iš pirmųjų (ištraukia iš kišenės ir padeda ant stalo. – ELTA). Aš visada ją nešiojuosi švarko kišenėje.

– Turbūt jums ne paslaptis, kad visuomenėje sklando įvairūs mitai. Pavyzdžiui, kad jeigu tu pasirašei ir gavai donoro kortelę, tai ras būdų, kaip tave padaryti donoru.

– Taip, žinau aš apie tuos mitus. Čia nėra ką komentuoti. Dar kartą pasakykite žmonėms, kad įvykus nelaimei būtinai atsiklaus giminaičių nuomonės.

– Deja, Lietuvoje yra nutikę tokių atvejų, kai žmonės, savo mirusių artimųjų organus padovanoję donorystei, sulaukė aplinkinių, kaimynų pasmerkimo. Kaip jūs tai vertinate?

– Tokių kalbų mes neišvengsime, žmonės skirtingi. Blogų kalbų pasitaiko, ypač tada, jei šeima buvo nedarni. Bet tokių kalbų mažėja, ypač tarp jaunimo.

– Nacionalinis transplantacijos biuras sako, kad donorystės procesą labai stabdo pagyvenusių žmonių nusistatymas prieš donorystę. Ką jūs pasakytumėte tiems pagyvenusiems žmonėms?

– Tiesiog jiems reikia išaiškinti, kas yra smegenų mirtis.

Ir dar štai ką jiems norėčiau pasakyti – Bažnyčia neprieštarauja organų donorystei. 2000 metais man teko dalyvauti transplantacijos ir donorystės kongrese Romoje. Pirmą kartą istorijoje tuomet popiežius Jonas Paulius II atvažiavo į kongresą ir pasakė, kad katalikų Bažnyčia pritaria ir visokeriopai palaiko organų donorystę. Jis taip pat pasakė, kad šiuo metu yra pakankamai aiškios priemonės ir aiškūs kriterijai nustatyti smegenų mirtį ir kad smegenų mirtis yra vienintelis žmogaus mirties kriterijus. Ir popiežius pabrėžė, kad donorystė yra aukščiausias artimo meilės pasireiškimas, todėl kiekvienas katalikas turėtų pagalvoti apie donorystę. Aš šventai jam pritariu.

Šio trečiadienio pavakarę 17.35 val. LNK laidoje „Yra, kaip yra“ D. Bilevičiūtė ir kitos moterys kalbės apie seksualumą. 

Daina laidoje pasakos, kad didžioji dalis Lietuvos po jos skandalingų fotosesijų ant jos išsilieja, tačiau ji jau prie to pripratusi ir džiaugiasi, kad nusifotografavusi pusnuogė sulaukė ne vieno vyro prašymo atsiųsti daugiau nuotraukų, o kai kurios vyresnės moterys taip pat ryžosi tokioms fotosesijoms.

Taip pat Daina atskleis, kad šiais metais ji ketina Lietuvą nustebinti dar kartą – ją susirado verslininkas iš Kauno ir pasiūlė nusifotografuoti nuogai. Moteris šios avantiūros neatsisakė!

Kita laidos dalyvė – 64 metų Aurelija. Moteris pasakos, kad vasarą visuomet stengiasi dėvėti trumpą sijonuką. Aurelija sakys, kad šiuos naujus metus ji su draugais sutiko klube, kur pati organizavo visą šventę Druskininkuose.

Urologas prof. Balys Danys laidoje kalbės, kad kai moterims sukanka 55 metai, jos pradeda „kvailioti gerąja prasme“. Anot profesoriaus, moterys labai sunkiai išgyvena menopauzę, o būtent tuo metu ji pasibaigia. Gydytojas sakys, kad moterys tuo metu pradeda džiaugtis gyvenimu, kadangi vaikai jau būna užauginti. Moterys pasidažo plaukus, pasitempia raukšles, nuvažiuoja į Egiptą ir parsivežą jauną vyrą, bet tuo metu susiduria su problema – pradeda reikėti moteriškos „viagros“.

Rizika išauga pavasarį

Cistitas (šlapimo pūslės uždegimas) dėl anatominių savybių žymiai dažniau nei vyrus vargina moteris – šis negalavimas bent kartą gyvenime yra užklupęs 40–50 procentų dailiosios lyties atstovių.

Rizika susirgti cistitu pavasarį išauga dėl kelių priežasčių. „Šiuo metu mūsų imunitetas silpnesnis, organizmas stokoja vitaminų, kitų elementų. Be to, oras labai nepastovus. Merginos vos pašvietus saulutei skuba išsirengti, o apie pasekmes nepagalvoja“, – idealias sąlygas peršalti ir cistitui formuotis pabrėžė gydytojas urologas prof. Balys Dainys.

Dažni šlapimo pūslės sukėlėjai yra lytiniu keliu plintančios bakterijos – chlamidijos, ureoplazmos, mikoplazmos, gardnerelės.

Jis pastebėjo, kad tuomet gydytojo kabinetus vienodai užplūsta tiek jaunos, tiek vyresnio amžiaus moterys. Kartu urologas akcentavo ir dar vieną svarbų šlapimo takų infekcijos veiksnį – lytiškai plintančias ligas.

„Sušilęs oras nuteikia romantiškai, tad užsikrėtusiųjų veneros ligomis pavasarį irgi padaugėja. Neatsitiktinai dažni šlapimo pūslės sukėlėjai yra lytiniu keliu plintančios bakterijos – chlamidijos, ureoplazmos, mikoplazmos, gardnerelės“, – aiškino specialistas.

Koks gydymas efektyviausias?

Pagrindinis šlapimo pūslės simptomas – dažnas ir skausmingas šlapinimasis, gali net pasirodyti kraujo. Tačiau kartais ligos pradžioje aiškių simptomų ir nebūna, pacientas gali jausti visai nežymų perštėjimą, dažniausiai nekarščiuojama.

„Esant lengvesnei ligos formai ir stipresniam imunitetui, pirmoji pagalba – šiluma (vonia, garų vonelės, šildymai). Reikėtų vartoti daugiau skysčių, dezinfekuojamųjų arbatų. Tinka petražolės, meškauogės, bruknių, spanguolių lapai, įvairūs šių uogų morsai. Galima rinktis ir šių augalų sintetinius preparatus tablečių pavidalu. Kurį laiką reikėtų tiesiog pabūti ramiau, pagulėti. Kartais to gali ir pakakti“, – patarė B. Dainys.

Tačiau gydytojas įspėjo budrumo neprarasti – simptomams nepraeinant paskubėti kreiptis į šeimos gydytoją ar urologą. „Tuomet norint paskirti efektyvų gydymą sukėlėjui identifikuoti prireikia atlikti kraujo, šlapimo, taip pat ir jo pasėlio tyrimą. Vertėtų atlikti ir echoskopiją. Gydant sunkesnės formos cistitą dažniausiai neapsieinama be antibiotikų“, – sakė B. Dainys.

Svarbu išgydyti iki galo

Šis negalavimas bent kartą gyvenime yra užklupęs 40–50 procentų dailiosios lyties atstovių.

Specialistas pabrėžė, kad į šlapimo pūslės uždegimą reikia žiūrėti labai rimtai. Laiku neišgydytas cistitas gali komplikuotis į daug rimtesnę ligą – inkstų uždegimą. Taip pat gali varginti ir kiti simptomai – juosmens skausmas, aukšta temperatūra, kartais net pykinimas ar vėmimas.

Be to, kai uždegimas pasikartoja dažnai, stebimi 1–3 jo epizodai per pusmetį, tai trunka keletą metų, liga gali komplikuotis į lėtinį cistitą. Jis susiformuoja ir dėl netinkamai parinkto gydymo – nepakankamos trukmės ar netinkamai parinkto antibakterinio vaisto, per mažos dozės, pačiam pacientui per anksti nutraukus gydymą.

Cistito profilaktikai rekomenduojama stiprinti organizmą – stengtis gauti pakankamai vitamino D, C, vartoti žuvų taukus, vertingi ežiuolės preparatai.

„Profilaktiškai šlapimo sistemai sustiprinti galima vartoti antibakteriškai veikiančius specialius papildus, augalinės kilmės preparatus. Jie naudingi ir reabilitacijai po uždegimo“, – sakė B. Dainys.

Verta žinoti

Nesėkmingą cistito gydymą gali lemti anatominės organų patologijos ar kitos šlapimo sistemos ligos (inkstų, šlapimo pūslės akmenligė), turėtos operacijos, jei buvo įvestas kateteris. Dėl silpnesnio imuniteto šlapimo takų infekcijos linkusios kartotis diabetu, onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms, patyrusiems transplantaciją.

„Sušilo oras ir pakilo noras. Tai šventa teisybė. Daugiau saulės, daugiau šviesos, ir, žinoma, fiziologiškai padidėja vyrų testosterono kiekis, o moterų – estrogenų. Tos hormonų audros varo vyrus ir moteris iš proto“, - kalbės profesorius.

„Įrodyta, kad geras seksas stiprina organizmo imunitetą. Sakoma, kad poros, kurios reguliariai užsiima seksu, rečiau serga gripu arba virusinėmis infekcijomis“, - tvirtins gydytojas.

Profesorius sako, kad seksas taip pat gali paįvairinti poilsį.„Koks gali būti poilsis be gero sekso? Šitie dalykai, taip vadinamas rekreacinis seksas, tikrai paįvairina atostogas ir poilsį. Buvo daroma tokia apklausa, buvo sudarytos kelios grupės žmonių. Vieni atostogavo ir patyrė seksą – gerą ir dažną, kiti išvis turėjo sekso pauzę arba seksas buvo rutiniškas. Ir geriausiai atostogas įvertino pirma grupė, kai seksas buvo geras“, - laidoje kalbės prof. B. Dainys.

Gydytojo teigimu, atostogų romanai bei nuklydimai „į kairę“ nėra tik šeimas sukūrusių vyrų mada, anot jo, moterys neištikimos yra beveik taip pat: „Buvo daryta apklausa Prancūzijoje, kur klausta: „Ar Jūs bent kartą per savo gyvenimą esat nuklydęs į kairę?“. Apie 70 proc. prancūzų pasakė, kad taip, ir apie 69,5 moterų taip pat atsakė teigiamai. Čia nereikia kaltinti vyrų. Ir vyrai, ir moterys panašiai nuklysta į kairę. Čia toks gyvenimas ir niekur nesidėsi“.

Pašnekovas sako, kad vyrai visada nori ir negali nenorėti lytinių santykių su moterimis. Urologas pasakos, kad nieko nėra keisto, kad vyrams atsibosta partnerė ir po penkerių metų santykiai žlunga.

Visą interviu su prof. B. Dainiu žiūrėkite pirmadienį laidoje KK2 19 val. 30 min. per LNK.

Maistas kaip meilė – apie jį smagu kalbėti, juo norisi mėgautis ir jis net sukelia euforiją! Tiesa, kartais diskusijos apie maistą gali įžiebti ir kibirkštis. Būtent taip nutiko LNK televizijos pokalbių laidoje „Valanda su Rūta“.

Habilituotas mokslų daktaras, profesorius, urologas Balys Dainys studijoje sukėlė itin aršią diskusiją apie vegetarus ir potenciją.

Jis tikino, kad vaisingumo problema Lietuvoje itin aštrėja dėl to, kad vis daugėja nevalgančių mėsos. „Maistas ir seksas turi būti sotus. Pas mane ateina jauni vyrai, vos perkopę 20 metų amžių ir jau skundžiasi potencijos sutrikimais. Aš nesakau, kad mes rytumėm mėsą tris kartus per dieną, bet žmogus turi gauti gyvulinių riebalų, nes žmogus turi iltis. Tai rodo, kad žmogus yra plėšrus padaras“ , - įrodinėjo profesorius.

B. Dainys atskleidė receptą, kuriuo moterys gali pagerinti savo vyrų potenciją. Anot profesoriaus, tereikia savo vyrams paruošti keptų ėriukų ar veršelių sėklidžių.

Aštri diskusija apie mitybą ir sveikatą – šį ketvirtadienio vakarą 19 val. 30 min. LNK televizijos laidoje „Valanda su Rūta".