Pastaraisiais metais visuomenės susidomėjimas bazinėmis pajamomis pastebimai išaugo. Tam įtakos turėjo išaugusi pajamų ir galimybių nelygybė, sumenkęs saugumo jausmas bei baimė dėl automatizacijos ir globalizacijos pasekmių. Šią idėją neretai palaiko ne tik labiausiai pažeidžiamos visuomenės grupės, bet ir verslo atstovai. Pastariesiems nemenką baimę kelia augantis prekariatas, labiausiai atskirta visuomenės dalis, kurios nusivylimu neretai pasinaudoja populistai ir dėl to kyla nemenka grėsmė politiniam stabilumui, laisvos ekonomikos principui, tarptautinei prekybai ir net demokratinėms vertybėms.

Prie bazinių pajamų idėjos populiarėjimo prisidėjo ir išaugęs visuomenės nusivylimas egzistuojančia socialinės apsaugos sistema, kuri jau neatitinka XXI a. poreikių, pasižymi sudėtingu funkcionavimu ir aukštais išlaikymo kaštais. Būtina paminėti ir tai, kad dauguma šiandieninės socialinės paramos priemonių turi neigiamą poveikį užimtumui bei skatina šešėlį. Nuo pajamų priklausančios socialinės pašalpos įtraukia juos gaunančius asmenis į nedarbo spąstus. Pradėję legaliai dirbti asmenys praranda didžiąją dalį paramos, tad oficialus menkai apmokamas darbas bedarbiams dažnai nėra finansiškai patraukli alternatyva. Pavyzdžiui, 2015 metų duomenims, Lietuvoje pradėjęs dirbti menkai apmokamą darbą asmuo gaudavo tik 18 proc. didesnes pajamas nei būdamas bedarbis.

Anot bazinių pajamų idėją palaikančiųjų, tokia sistema būtų paprastesnė, labiau patikima ir pasiekiama nei šiuo metu egzistuojanti socialinės apsaugos sistema. Manoma, kad tokios sistemos egzistavimas turėtų teigiamą poveikį ir darbo rinkai – išnykus nedarbo spąstams paspartėtų užimtumo augimas, sumažėtų šešėlinė ekonomika. Tuo tarpu didesnis gyventojų saugumo jausmas išlaisvintų visuomenės kūrybinį potencialą, paskatintų imtis veiklos, kuri neduoda momentinės finansinės naudos, pavyzdžiui, imtis verslo, mokytis ar persikvalifikuoti – tai ypač aktualu visuotinės automatizacijos kontekste.

Visgi, nepaisant gražių šios idėjos šalininkų ketinimų, dauguma jų argumentų paremti tikėjimu, o ne faktais. Konkrečių bazinių pajamų įgyvendinimo pavyzdžių praktikoje, tad ir žinių apie tai, kaip jos pakeistų bazinių pajamų gavėjų elgesį, trūksta. Visai tikėtina, kad realybėje visuotinių pajamų poveikis būtų kitoks, nei tikisi šios idėjos šalininkai. Tikėtina, kad garantuotos bazinės pajamos, atvirkščiai nei tikimasi, sumažintų gavėjų motyvaciją dirbti, o įmokų ir išmokų atsiejimas sumažintų motyvaciją mokėti mokesčius, paskatintų šešėlinę ekonomiką ir tai galiausiai pakirstų šios priemonės finansavimą. Toks scenarijus negali būti atmestas – pasak tyrėjų Calnitsky ir Latner pernai atlikto tyrimo, 1975-1977 metais Kanadoje įgyvendintas bazinių pajamų eksperimentas sumažino darbo jėgos aktyvumo lygį net 11 procentinių punktų.

Verta paminėti ir tai, jog panaikinus egzistuojančias socialines išmokas ir ėmus mokėti vienodas išmokas visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų pajamų, socialinės paramos sistema taptų ypač regresyvi ir tai galimai prisidėtų prie pajamų nelygybės didėjimo ir pakurstytų neteisybės jausmą visuomenėje. Be to, visuotinių bazinių pajamų dydis, gautas

gyventojams padalinus visas socialinei apsaugai skiriamas išlaidas, būtų gerokai mažesnis nei dabar valstybės konkrečioms asmenų grupėms teikiama parama.

„Swedbank“ atlikti skaičiavimai rodo, kad visiems gyventojams po lygiai padalinus visas valstybėje socialinei apsaugai (įskaitant senatvės pensijas) 2015 m. skirtas lėšas, visuotinės bazinės pajamos būtų siekusios tik apie 120 eurų. Tai reikštų, kad jokiai papildomai socialinei paramai lėšų nebebūtų likę, pavyzdžiui, šeimoms, vaikams ar bedarbiams skiriamoms išmokoms. Vargu, ar senjorai apsidžiaugtų tokio dydžio pensijomis. Neperskirstant senatvės pensijų ir neįtraukiant senjorų į bazinių pajamų gavėjus ši suma siektų dar mažiau – tik apie 72 eurus. Situacijos iš esmės nepakeistų ir tai, jei vaikams iki 15 metų būtų mokama 50 proc. vyresniems gyventojams skiriamų bazinių pajamų dydžio. Tokiu atveju 16-62 m. gyventojai galėtų „džiaugtis“ 80 eurų siekiančiomis bazinėmis pajamomis.

Tam, kad visiems gyventojams būtų galima mokėti bazines pajamas, kurios būtų bent jau lygios skurdo rizikos ribai, siekiančiai pusę vienišo asmens disponuojamųjų pajamų medianos, socialinei apsaugai skiriamas biudžetas turėtų būti 80 proc. didesnis. Neradus kitų šaltinių, biudžeto lėšų trūkumui finansuoti pajamos iš mokesčių turėtų didėti daugiau nei 30 procentų. Žvelgiant teoriškai, tai nėra neįmanoma, nes tuomet mokestinių pajamų ir BVP santykis taptų artimas ES vidurkiui. Visgi, mažai tikėtina, jog tai praktiškai pavyktų pasiekti per trumpą laiką nepadarant didesnės žalos šalies ekonomikai. Egzistuoja dar vienas teorinis bazinių pajamų finansavimo šaltinis – valstybės išlaidų optimizavimas, jų perskirstymas iš vienų sričių socialinėms reikmėms, tačiau, kaip rodo šalies patirtis, šis sprendimas irgi būtų sunkiai įgyvendinimas.

Tad žvelgiant iš šiandienos finansinių galimybių ir ribotų papildomų pajamų šaltinių perspektyvos, visuotinės bazinės pajamos, kurios būtų artimos bent skurdo lygiui, yra finansiškai neįkandamos. Visgi idėjos šalininkai neturėtų nuleisti rankų, nes utopinės idėjos, nors ir praktiškai neįgyvendinamos, neretai skatina ieškoti geresnių sprendimų.

Visuotinių bazinių pajamų idėja kelia įdomius klausimus ir iš šių diskusijų galėtų gimti nauji siūlymai. Pavyzdžiui, kaip tobulinti šiuo metu veikiančią socialinės apsaugos sistemą, gerinti paramos pasiekiamumą tiems, kuriems jos labiausiai reikia, kaip sumažinti nedarbo spąstus ir paskatinti bedarbių įsitraukimą į darbo rinką, kaip sumažinti sistemos administravimo kaštus. Lietuvos socialinės apsaugos sistema yra užstrigusi laike – pamatuotas „kūrybinis griovimas“ (angl. creative destruction) šioje srityje būtų sveikintinas.

Prisimenama prieš 500 metų iškelta idėja

Žmonėms patarnaujantys robotai, dirbtinis intelektas, autonominiai automobiliai. Tokią ateitį prognozuoja technologijų kūrėjai ir ji atrodo neišvengiama. Nors fantastinius filmus primenanti ateitis atrodo įdomi, specialistai atkreipia dėmesį į gresiančius tokios realybės iššūkius ir neatmeta galimybės, kad ji gali būti niūroka.

Technologijų mokslininkai įspėja, kad dirbtinio intelekto ir robotų paplitimas darbovietėse, užuot skatinęs produktyvumą, gali lemti didėjančią bedarbystę. Pasaulio ekonomikos forumas teigia, kad prasideda ketvirtoji industrinė revoliucija ir įspėja, kad iki 2020 m. penkiolikoje pagrindinių išsivysčiusių ir kylančių ekonomikų daugiau kaip 5 mln. darbų bus nebereikalingi.

Nepaisant ekonominio augimo pastaraisiais dešimtmečiais, nedarbas ir nelygybė yra dideli, tad mokslininkai ir politikai siūlo prisiminti prieš 500 metų Thomo More`o  iškeltą universalių bazinių pajamų idėją. Bazinės pajamos – tam tikra pinigų suma, kurią valstybė besąlygiškai kas mėnesį išmokėtų visiems žmonėms. Tai reiškia, kad šalies gyventojai visą gyvenimą šiuos pinigus gautų nepriklausomai nuo jų uždarbio, tad bazinės pajamos būtų mokamos ir nedirbantiems gyventojams. Be to, jų dydis turėtų leisti žmogui oriai pragyventi.

Suomija šiemet pradėjo vykdyti bazinių pajamų principą primenantį eksperimentą. Dvejus metus dviem tūkstančiams bedarbių kas mėnesį bus išmokama po 560 eurų, kuriuos šie gaus ir susiradę darbą. Panašūs bandymai planuojami Nyderlanduose, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šveicarijoje pernai referendumu balsuota dėl bazinių pajamų įvedimo šalyje, trys ketvirtadaliai piliečių šį siūlymą atmetė.

Siūlo investuoti į žmogiškąjį kapitalą

Universalių bazinių pajamų idėjos šalininkas Luveno katalikiškojo universiteto profesorius Ph. Van Parijsas sako, kad, gaudami bazines pajamas, žmonės galėtų daryti tai, ko nedrįsta dėl gresiančios bedarbystės ir bijodami prarasti būtiną pajamų šaltinį.

Kaip teigia profesorius, sistemos produktyvumą paskatintų žmonių (ypač jaunų) įgalinimas daryti tai, kas jiems patinka ir sekasi: „Tai suteiktų galimybę atlikti neapmokamas praktikas, kurios dabar  – turtingų tėvų vaikų privilegija. Atsirastų ir daugiau galimybių žmonių gyvenime. Būtų lengviau keisti darbovietes, mokytis, savanoriauti, padėti šeimai.“

Pasak Ph. Van Parijso, reikia investuoti į žmogiškąjį kapitalą. „Lankstesnėje visuomenėje, kur žmonės gyvenime turi daugiau galimybių ir pasirinkimo, jie galės panaudoti patirtį ir pasitarnauti visuomenei ilgiau nei kada nors anksčiau“, – įsitikinęs pašnekovas.

Žmonių sprendimas dirbti mažiau gali būti naudingas

Britų dienraštis „The Guardian“ vasarį viename straipsnyje taip pat atkreipė dėmesį į populiarėjančius siūlymus dėl bazinių pajamų. Straipsnyje teigiama, kad teorija yra paprastesnė nei praktinis jos įgyvendinimas.

Pasak dienraščio, nustačius per mažą bazinių pajamų dydį, naudos darbuotojams nebūtų, nes tuomet bazinės pajamos suteiktų darbdaviams galimybę mokėti mažus atlyginimus. O nustačius per dideles bazines pajamas, neliktų paskatos dirbti ir žmonės galėtų mesti mažai apmokamus darbus.

Dabar tipiškoje sistemoje, kai socialines išmokas gaunantys žmonės susiranda darbą, mes jiems sakome – sveikiname ir dabar jus apdovanosime išmokas atimdami.

Pasak Ph. Van Parijsas, tai, kad dalis žmonių nuspręstų nebedirbti ar dirbtų mažiau, yra neišvengiama ir kai kurias atvejais netgi naudinga. Kelis vaikus auginanti motina, kuri kasdien keliasi septintą ryto, valandą autobusu keliauja į mažai apmokamą darbą, visą dieną valo biurus, o vakare grįžusi vėl turi galybę pareigų, nuolat besąlygiškai gaudama bazines pajamas galėtų dirbti ne visą darbo dieną, daugiau pailsėtų ir rūpintųsi vaikais, nebijodama, kad nebeturės pakankamai pinigų.

Ph. Van Parijsas tvirtina, kad nors bus mažiau motyvacijos dirbti tam tikrus darbus, tai ir yra vienas iš bazinių pajamų tikslų: „Tai padės daugeliui žmonių, kurie yra tarsi įstrigę spąstuose. Dabar tipiškoje sistemoje, kai socialines išmokas gaunantys žmonės susiranda darbą, mes jiems sakome – sveikiname ir dabar jus apdovanosime išmokas atimdami. Taigi iš tikrųjų, jus nubausime. Jei žmogus gautų bazines pajamas, jie nieko neprarastų. Taip būtų skatinami nesantys darbo rinkoje. Tai diskusija apie vadinamuosius bedarbystės ar skurdo spąstus, kuriuos bazinės pajamos sumažintų.“

Diskusijos sukasi ir Silicio slėnyje

Apie bazines pajamas kalbama ir JAV informacinių technologijų šventove laikomame Silicio slėnyje. Socialinių tinklų „Facebook“, „Pinterest“ ir „Twitter“ investuotojas Marcas Andreessenas sako, kad bazinės pajamos yra „labai įdomi idėja“, o startuolius finansuojančios kompanijos „Y Combinator“ vadovas Samas Altmanas tvirtina, kad bazinės pajamos yra neišvengiamos. Pritardamas Silicio slėnio elitui, palaikymą šiai idėjai pareiškė ir „Facebooko“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas.

M. Zuckerbergo teigimu, visuomenė progresą turėtų suvokti ne pagal ekonominius rodiklius, o pagal tai, kiek žmonių jaučia darantys prasmingus dalykus, todėl reikia žvelgti į tokius pasiūlymus kaip universalios bazinės pajamos, kad visi turėtų galimybę išmėginti naujas idėjas. Už tai mokėti, pasak M. Zuckerbergo, turėtų tokie kaip jis.

Tačiau britų laikraščio „The Independent“ tekstų autorius Emranas Mianas rašo, kad Silicio slėnio milijardieriams pradėjus domėtis viešąja politika, būtų laikas įjungti pagalbos signalą. Autoriaus teigimu, tokiomis kalbomis jie apsimeta, kad pasaulis daug paprastesnis nei yra iš tiesų ir tokia utopija tarsi ranka pasiekiama.

E. Mianas teigia, kad ši utopija tėra apgaulė, nes pakeitus dabar esančią mokesčių lengvatų ir pašalpų sistemą į bazines pajamas, jos gali būti per mažos, kad kompensuotų tai, ką žmonės gauna jau dabar,  pavyzdžiui, neįgalumo pašalpas. Be to, pinigų netektų pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, mat dalį jų gautų tie, kurie gali be to išsiversti. Jei pajamos būtų pakankamos, kad patenkintų visų poreikius, tuomet tai kainuotų kur kas daugiau nei dabartinė sistema. Žmonės gautų papildomų pinigų, kurie jiems nėra būtini.

Padėtų mažinti skurdą

Pasak Ph. Van Parijso, bazinės pajamos nepanaikintų skurdo, tačiau prisidėtų jį mažinant. Be to, pasak pašnekovo, besąlygiškai nuolat mokant visiems žmonėms vienodas išmokas, nereikėtų atsisakyti įvairių socialinių pašalpų ar socialinio draudimo.

Pašnekovas aiškina, kad bazinės pajamos būtų finansuojamos dviem būdais ir, galima sakyti, būtų padengiamos pačių žmonių. „Visos dabar esančios pašalpos, mažesnės už bazinių pajamų išmokas, būtų naikinamos. O didesnės už bazines pajamas, tokios kaip socialinė pagalba ar socialinis draudimas, sumažintos, nes dalį jų padengtų bazinės pajamos“, – tvirtina profesorius.

Anot Ph. Van Parijso, dauguma išlaidų būtų padengiamos tokiu būdu, o skurdžiau gyvenantys žmonės neliktų nuskriausti: „Taip pat svarbu, kad bazinės pajamos būtų finansuojamos pakeitus pajamų mokesčius. Vietoj atleidimo nuo mokesčių būtų taikomos lengvatos. Tie, kuriems nebereikėtų mokėti mokesčių, išties pajustų skirtumą.“

Skeptiškas požiūris nestebina

Kaip tikina Ph. Van Parijsas, skurdą mažinti reikia apmokestinant turtinguosius, gaunančius didžiąją visuomenės pyrago dalį. Taip ir būtų kompensuojama didelė dalis bazinių pajamų, kurios tektų ir sunkiau gyvenantiems žmonėms.

Buvusios ankstesnės Jungtinės Karalystės vyriausybės  ir Londono mero patarėjas Declanas Gaffney laikraštyje „The Guardian“ teigia, kad universalios bazinės pajamos pasiteisintų nebent tobuloje rinkoje su tobulai racionaliais žmonėmis, tobulu įžvalgumu ir paslankumu. Tačiau Ph. Van Parijsas su tuo nesutinka.

Kaip sako profesorius, bazinės pajamos tinka labai netobulame pasaulyje, kuriame dabar gyvename. „Turime daug įvairių išmokų, tačiau tai sudėtinga situacija, kartais net žeminanti, o pati sistema dar labiau blogina padėtį ir kelią neviltį. Tai netobulas pasaulis, kuriam bazinės pajamos tiktų“, – tikina Ph. Van Parijsas. Pašnekovas teigia, kad ateityje universalios bazinės pajamos taps realybe, o tai, kad į šią idėją daug kas žiūri skeptiškai, nestebina.

Pasak pašnekovo, ilgą laiką tą patį žmonės sakė ir apie visuotinę balsavimo teisę: „XIX a. atsirado tokių keistų žmonių, manančių, jog tai puiki idėja. Net suteikti balsavimo teisę moterims. Ar galite tai įsivaizduoti? Tuomet dauguma nebūtų gynę visuotinės balsavimo teisės. Ta pati situacija yra ir dabar dėl universalių bazinių pajamų.“

Tiesa, sako Ph. Van Parijsas, dabar ši idėja populiaresnė nei kada nors anksčiau. „Vien praėjusiais metais apie tai kalbėta ir rašyta daugiau nei per visą žmonijos istoriją. Kai Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas XIX a. pasiūlė pirmąją socialinio draudimo sistemą pasaulyje, jį pastūmėjo žmonės, kuriems įgriso esama situacija. Socialinio draudimo sistema buvo įgyvendinta, išplėsta ir perimta kitur. Tai nutiks ir su bazinėmis pajamomis“, – tvirtina pašnekovas.

O ką mes darome, ką pakenčiame šiandien, dėl ko mums gali priekaištauti ar mus peikti vėlesnės kartos, mūsų palikuonys? – toliau domisi jis ir atsako:

„Šiandien mes lyg niekur nieko priimame kraštutinę ekonominę nelygybę – ne tiek beribį turtingumą,, kiek ekstremalų skurdą. Kaip galime tokiame turtingame pasaulyje kaip mūsiškis leisti tokiam dideliam skaičiui žmonių kęsti tokį baisų skurdą?, – klausia J. Ogilvy ir čia pat duoda pagrindo vilčiai: -

Iš tiesų mes jau nemažai pasistūmėjome į priekį, šalindami anksčiau buvusį neregėto masto skurdą. Didelis nuopelnas čia priklauso Kinijai, kur kraštutinio skurdo sąlygomis gyvenančiųjų skaičius tarp 1981-ųjų ir 2010-ųjų sumažėjo net 680 milijonų – nuo 84 procentų visų gyventojų 1980-aisiais iki 10 procentų šiandien.

O kaip su visu likusiu pasauliu? Pasak žurnalistės Lindos Oiu, dirbančios  dienraščio „Tampa Bay Times“ inicijuotame faktus tikrinančiame tiriamosios žurnalistikos projekte „PolitiFact“, „Pasaulio Banko duomenimis vienas milijardas devyni šimtai milijonų žmonių, tai yra 37 procentai visos žmonijos, pragyveno iš mažiau nei vieno dolerio ir 90 centų per dieną 1990-aisiais, palyginus su tik 702 milijonais žmonių, tai yra vos 10 procentų žmonijos, 2015-aisiais.

Žodžiu, per 25-erius metus stipriai skurstančiųjų sumažėjo beveik 75-iais procentais. Bet ką vis dėlto daryti, kad sumažėtų ir tas dar likęs (vis dar didžiulis) kiekis absoliučių skurdžių?

Turint pakankamai daug laiko, skurdo pašalinimui gal pakaktų rinkos jėgų. Tačiau yra ir kitas būdas, kuris šį procesą paspartintų –– tai būtų garantuotų bazinių pajamų įvedimas.

Prieš nurašydami šią mintį kaip kairuolišką turto perskirstymo fantaziją, prisiminkime, kad už ją buvo pasisakę konservatoriai nuo Miltono Friedmano iki Charles`o Murray`aus. Ir nors jai dar toli iki visuotinio pripažinimo, užtikrintų bazinių pajamų samprata turi seną istoriją ir jai vis daugiau žmonių ima pritarti.

Jos pradžia siekia Tomo More`o knygą „Utopija“, išleistą 1516 m. Bet čia ir slypi dalis bėdos –garantuotos minimalios pajamos kiekvienam skamba taip utopiškai!

Vėliau, Prancūzų revoliucijos laikais, markizas Condorcet pasiūlė „visuomeninio draudimo“ formą, tačiau buvo įkalintas ir nuteistas mirti. Jo draugas Thomas Paine‘as, politinis aktyvistas ir vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų „tėvų“ steigėjų, 1796 m. paskelbė, kad „kiekvienam asmeniui, turtingam ar vargšui, turi būti mokami pinigai, kadangi tai atstoja gamtinį palikimą, į kurį kiekvienas žmogus turi teisę, nepriklausomai nuo turto, kurį susikūrė pats ar paveldėjo iš tai padariusių kitų“.

Dvidešimtajame amžiuje buvo trys ryškios susidomėjimo garantuotomis bazinėmis pajamomis bangos. Pirmoji banga kilo iš filosofų bei rašytojų, tokių kaip Bertrandas Russellas ir Virginia Woolf, raštų Didžiojoje Britanijoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose šūkį „dalykimės savo turtais“ paskelbė kandidatas į prezidentus Huey P. Longas, nužudytas 1935-aisiais.

Antrją bangą Amerikoje įsiūbavo prezidentas Lyndonas B.  Johnsonas, 1964 m. paskelbęs „karą skurdui“, o neaprėjus dešimtmečiui Kanados vyriausybė prabilo apie „garantuotas metines pajamas“.

Po L. B. Johnsono prezidentas Richardas M. Nixonas palaikė „negatyvių pajamų mokesčių“ idėją. Pagal ją, mažai ar jokių pajamų neturintys žmonės nemokėtų valstybei jokių pajamų mokesčių, užtat valstybė jiems pridurtų  tiek, kiek jiems trūktų iki minimumo su trupučiu.

1971 m. JAV Atstovų Rūmai tokio įstatymo projektą priėmė, tačiau Senatas jam 10-ies balsų skirtumu nepritarė. Tada devintąjį dešimtmetį į valdžią atėjo Ronaldas Reaganas Amerikoje, Margareta Thatcher Britanijioje  ir antroji banga nuslūgo.

Neseniai trečioji banga iškilo Europoje. Grupė bazinėmis pajamomis susidomėjusių mokslininkų ir aktyvistų įkūrė  Europietiškąjį bazinių pajamų tinklą, kuris 2004 m. praplėtė akiratį ir tapo Pasauliniu bazinių pajamų tinklu.

Jo žiniaraščio darbuotojas Jungtinėse Amerikos Valstijose Michaelas Howardas teigė, jog „per maždaug 25-erius metus pastebėjau, kaip bazinės pajamos iš grynai naujos idėjos, kurią aptarinėjo mokslininkai ir keli aktyvistai vizionieriai, reaguodami į precedento neturinčius pokyčius mūsų pasaulyje, virto realiu politikos projektu, kuris išbandomas Pietų Afrikoje, Brazilijoje, Nyderlanduose,  Suomijoje, Indijoje, Kanadoje ir kurį svarsto tokie įtakingi JAV politiniai veikėjai kaip ekonomistas Robertas Reichas ir net prezidentas Barackas Obama“.

Kodėl bazinių pajamų idėja vėl tapo tokia populiari? Pasak M. Howardo, jos naudai kalba tokie motyvai, kaip „laisvės ir lygybės, našumo ir bendruomeniškumo vertinimas, jungtinė visos Žemės planetos nuosavybė ir lygiateisis naudojimasis technikos pažangos pasiekimais, darbo rinkos lankstumas, nepasiturinčiųjų žmonių orumas ir savigarba, kova su nehumaniškomis darbo sąlygomis, su gamtos pavertimu dykuma, su tarpregionine nelygybe, taip pat ir naujas kooperatyvų vertinimas, jų gyvybingumas, suaugusiųjų švietimo puoselėjimas, savarankiškumas (ar bent jo siekimas) nuo viršininkų, sutuoktinių vyrų ir biurokratų diktato“.

Prie to Jay Ogilvy dar prideda „geresnį vaikų auginimą. Pagalvokite apie netekėjusią motiną, kuriai nebereikės ieškoti antros ar trečios darbo vietos, ir ji galės skirti daugiau laiko savo vaikams“.

Kadangi netrukus kairįjį liberalą Baracką Obamą JAV prezidento kėdėje  pakeis dešinysis Donaldas Trumpas, o Kongrese dešinieji ir toliau turės daugumą, tai, –sako J. Ogilvy, –„dešiniesiems pagrindinis bazinių pajamų įvedimo pliusas tas, kad bus galima atsisakyti gerovės valstybę administruojančių biurokratų ir šitaip sumažinti valdžios aparato dydį“.

Dalis dabartinio gyvo susidomėjimo garantuota bazine išmoka glūdi aplinkybėje, kad vis dar nežinome, kokios neprognozuojamos pasekmės galėtų kilti iš  jos pavertimo tikrove. Ar žmonės gautus neuždirbtus pinigus naudos marihuanai nusipirkti ir video žaidimams žaisti? O gal jie suteiktą jiems paspirtį investuos į meninius užsiėmimus ar savišvietą? Mes tiesiog nežinome, kas gali išeiti iš dabar prasidėjusių eksperimentų su bazinių pajamų įvedimu“, –rašo Jay Ogilvy Jungtinių Amerikos Valstijų nevyriausybinio strateginių tyrimo centro „Stratfor“ svetainėje.

Galutiniai referendumo rezultatai rodo, kad 76,9 proc. rinkėjų nepritarė iniciatyvai įvesti besąlygiškas bazines pajamas (BBP) kiekvienam Šveicarijos piliečiui, taip pat užsieniečiams, teisėtai išgyvenusiems šalyje bent penkerius metus.

Šio pasiūlymo šalininkai argumentavo, kad toks žingsnis padėtų sumažinti skurdą ir nelygybę pasaulyje, kur gerų darbų, už kuriuos būtų stabiliai apmokama, tampa vis sunkiau rasti.

Bazinių pajamų šalininkai siūlė kas mėnesį mokėti kiekvienam suaugusiajam po 2,5 tūkst. Šveicarijos frankų (2,3 tūkst. eurų), o kiekvienam vaikui – po 625 frankus (566 eurus).

Visgi tokia suma vos padengtų pagrindines išlaidas šalyje, kurioje pragyvenimas – vienas brangiausių pasaulyje, o pajamų mediana yra daugiau negu 6 000 frankų per mėnesį.

BBP idėja, įžiebusi debatus Šveicarijoje ir užsienyje, buvo palankiai įvertinta keliose apskrityse Juros ir Vodo kantonuose. Jai taip pat pritarė keli Ženevos ir Ciuricho rajonai.

Tačiau vertinant bendrai, rinkėjai, kurių aktyvumas buvo 46 proc., ištarė tvirtą „ne“, palaikydami vyriausybės ir beveik visų partijų rekomendacijas.

Sumanymas dalyti pinigus tiek dirbantiems, tiek nedirbantiems žmonėms buvo prieštaringai vertinamas Šveicarijoje, kurioje asmeniniai gebėjimai ir darbo etika yra labai vertinami.

„Marksistinė svajonė“

Lozanos universiteto politologas Andreas Ladneris (Andrėjas Ladneris) sakė transliuotojui RTS, kad šveicarai tą planą įvertino „realistiškai“.

Sutikti, kad žmonėms „būtų mokama be būtinybės dirbti būtų labai didelis žingsnis“ darbštiems šveicarams, pabrėžė jis.

Kritikai peikė šią iniciatyvą kaip „marksistinę svajonę“, perspėdami, kad kainos staigiai šautų aukštyn, o žmonės masiškai išeitų iš darbo, sukeldami chaosą ekonomikoje.

Pareigūnai apskaičiavo, kad tokiai programai finansuoti kasmet reikėtų papildomai surinkti 25 mlrd. frankų, todėl reikėtų reikšmingai mažinti kitas biudžeto išlaidas arba didinti mokesčius.

Šis argumentas tikriausiai pasirodė įtikinamas daugeliui šveicarų, kurie ir anksčiau raukydavosi dėl iniciatyvų įvesti minimalaus atlyginimo ribą ir padidinti apmokamų atostogų trukmę nuo keturių iki šešių savaičių, baimindamiesi, kad tai pakenks konkurencingumui.

Vis dėlto BBP idėjos šalininkai neatrodė nusiminę dėl triuškinamo pralaimėjimo, tvirtindami, kad jų pagrindinis uždavinys – paskatinti žmones diskutuoti šia tema.

„Labai džiaugiamės“, – naujienų agentūrai ATS sakė Ralphas Kundigas (Ralfas Kundigas), vienas iš pagrindinių referendumo iniciatorių.

BBP idėjos šalininkai šventė Lozanoje 23 proc. savo surinktų balsų.

„Kas penktas žmogus balsavo už besąlygiškas bazines pajamas, o tai jau savaime yra sėkmė“, – ATS sakė ekonomikos profesorius Sergio Rossi (Seržas Rosis).

Europos lygio debatai

Bazinių pajamų idėja jau šimtmečius sklandė radikalesniuose sluoksniuose, bet pastaruoju metu apie ją pradėjo diskutuoti ir pagrindinės srovės ekonomistai.

Planai įvesti įvairias bazinių pajamų schemas, nors daug mažesnio lygio negu siūlyta Šveicarijoje, yra siūlomi keliose šalyse, tarp jų Suomijoje ir Nyderlandų mieste Utrechte.

Sekmadienį vykęs referendumas buvo sutartas po to, kai reformos šalininkai surinko daugiau negu 100 tūkst. balsų pagal Šveicarijoje dažnai pasitelkiamą tiesioginės demokratijos sistemą.

Nors BBP iniciatyva nesulaukė pakankamo palaikymo, keli kiti prieštaringai vertinami planai sekmadienį buvo priimti.

Net 66,8 proc. rinkėjų ir visi 26 kantonai sutiko su vyriausybės pasiūlymu sparčiau paspartinti prieglobsčio suteikimo procesą, nors tam griežtai priešinosi populistinė dešinioji Šveicarijos liaudies partija.

Siekiama, kad daugeliu atvejų sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo būtų priimtas per 140 dienų arba trumpesnį laikotarpį. Šiuo metu tokie prašymai nagrinėjami vidutiniškai 400 dienų.

Be to, 62,4 proc. rinkėjų ir visi, išskyrus tris kantonus, palaikė raginimą leisti vykdyti embrionų genetinius tyrimus prieš implantuojant juos gimdoje, atliekant dirbtinį apvaisinimą. Tokią procedūrą siūloma taikyti, kai egzistuoja didelė įgimtų sutrikimų grėsmė, susijusi su bent vienu iš tėvų.

Nebūtų leidžiama atrinkti embrionų pagal lytį, plaukų arba akių spalvą, bet tai nesutrukdė oponentams šūkauti apie „eugenikos įstatymą“.