Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas, Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos parapijos nuolatinis diakonas B. Ulevičius atsargiai vertina kai kurių socialinių mokslų srities atstovų piešiamas ateities vizijas, kad sekuliarus, be Dievo likęs Vakarų pasaulis pralaimės religija tebesiremiančiam musulmonų pasauliui. Jis  įsitikinęs – krikščionybė pajėgi jungti visa tai, kas geriausia žmonijos dvasinėje patirtyje, religiniame gyvenime ir demokratinės visuomenės pasiekimuose.

Buvęs krikščioniškojo metalo grupės narys tebesidomi Šiaurės Amerikos indėnų kultūromis ir teigia, kad dėl tam tikrų kultūrinių sąsajų indėnai labai gerai supranta Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus.

Tarnystė: tapimą nuolatiniu diakonu B. Ulevičius vadina labai natūraliu. (L. Bašinsko nuotr.)

– Didžioji savaitė eina į pabaigą. Ką dar galėtume ir turėtume padaryti iki Velykų?

– Galbūt nustebsite išgirdę, bet visas gavėnios laikas yra skirtas atgyti, atsigauti, tapti gyvesniems. Į gavėnią paprastai pavėluojame ir, jei pavėlavome švęsti Tridienį, Didysis šeštadienis dar yra ta diena, kai galima skirti intensyvų dėmesį pasiruošimui Velykų šventėms. Ne veltui bažnyčiose Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį nelieka spalvų, garsų. Nupuošiami altoriai ir demonstratyviai rodoma tuštumos situacija, kurioje nėra nieko, kas stimuliuotų pojūčius, išorines jusles. Žmogus kviečiamas sustabdyti visus procesus, sugebėti nusėsti ir išbūti Dievo akivaizdoje, su savimi, be jokių įkyriai lendančių daiktų, idėjų, uždavinių. Svarbu skirti laiką tikram, autentiškam susitikimui be kaukių, be triukšmo, be bėgimo. Manau, kad pusdienis ar net valanda, skirta tokiam susitikimui, gali perkeisti visą Velykų patirtį. Be tokio susitikimo, sustojimo, nuščiuvimo tikrovės akivaizdoje Velykų patirtis gali praplaukti paviršiuje, likti nepastebėta ir nieko mūsų gyvenime nepakeisti.

Žinoma, pagrindinė bažnyčių ištuštėjimo mintis, kai jos lieka be puošnių altorių, nėra švenčiama Eucharistijos liturgija (Mišių dalis, kurioje pakartojami Jėzaus Kristaus per Paskutinę vakarienę atlikti veiksmai ir pasakyti žodžiai, – red. past.), nelieka giesmių, garsų, šviesų – pagrindinė žinia yra mėginimas įtraukti mus į nuostabą, kad Dievui mes rūpime, kad visatą sukūrusiam ir laikančiam neaprėpiamam, neišsakomam Dievui pasirodė svarbu ateiti į mūsų gyvenimą ir lydėti mus ten, kur baisiausia, – į neišvengiamą mirties patirtį. Toje tyloje matome, kaip Dievas sutinka pats patirti mūsų mirties baimę, siaubą, drebėjimą, kad išnyksime ir mūsų nebeliks. Mums tai reiškia, kad žengiant į mirtį mums yra mažiau baisu, nes žinome, kad ten mūsų laukia Dievas, kuris žino, kas su mumis vyksta. Jam nesvetima mirties baimė, nesaugumo jausmas.

Mes žinome, kad Dievas yra pomirtinėje erdvėje. Kitu atveju mes būtume kaip į vakuumą išmesta pasimetusi siela. Taigi, Didįjį šeštadienį mes apmąstome Kristaus kapo slėpinį. Jis guli negyvas kape, bet, persikėlęs į pomirtinį būvį, savo siela jis aktyviai tvarko situaciją taip, kad mums būtų mažiau baisu, laukia mūsų, kad turėtume glėbį, į kurį galėtume ateiti.

Užtektų vieno, pavyzdžiui, islamo lyderio, rimto atsivertimo į krikščionybę, lyderio su geru „YouTube“ kanalu, ir, manau, turėtume tūkstančius musulmonų, perėjusių į krikščionybę.

– Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė. Ką iš tiesų reiškia Prisikėlimas?

– Mes visi išgyvename Prisikėlimo trauką. Žmogui šiame pasaulyje neužtenka vien daiktų, žemiškų tikslų, karjeros uždavinių, sėkmės istorijų, nes visa tai ilgainiui nepriveda mūsų prie jokio aukštesnio scenarijaus. Net ir aktyviai gyvenantys, sėkmės lydimi žmonės sulaukia dienos, kai pamato, kad jie tik sukosi ratu, o visi pasiekimai buvo tik daugiau to paties: pinigų, daiktų, šlovės. Jeigu nėra aukštesnės, dvasinės tikrovės, aukštesnio pašaukimo, visi pasiekimai, sėkmės, džiaugsmai kapo duobės akivaizdoje atrodo absurdiški. Juk, jei Dievo nėra, dvasinio gyvenimo nėra, viskas baigiasi, kai miršta mūsų smegenys. Tokiu atveju neverta stengtis dėl daugybės dalykų, ypač kai sunku, kai skauda, kai susiduriame su gyvenimo iššūkiais. Tačiau mumyse visuose yra milžiniškas ilgesys kažko daugiau, labiau,  aukščiau. Nors kai kurie vyresnio amžiaus žmonės sako: „Nėra jokio ilgesio. Aš geriu sau arbatą ir puikiai gyvenu – man nieko daugiau nereikia“, tačiau raskite paauglį, kuris nesvajoja, nejaučia viduje gilios nerimasties, troškimo tapti kažkuo labiau, daugiau, išeiti į aukštesnį gyvenimą. Manau, kad mes visomis savo ląstelėmis jaučiame, kad esame skirti Prisikėlimui, kad ir ką jis reikštų. Jeigu atpažįstame, kad ta vidinė trauka mus traukia didžiojo tikslo, didžiosios prasmės link ir suvokiame, kad Dievas yra šios tikrovės prasmė, natūralu klausti: kas nutiktų su žmogumi, kuris turėtų tobulą, visišką vienybę su didžiąja visatos prasme. Nesunku įsivaizduoti, kad tas žmogus galėtų būti perkeistas ir galėtų gyventi pilnatviškai, ne vien šiose mūsų trijose dimensijose, šiame ribotame pasaulyje, bet daugiadimensinėje pilnatviškoje tikrovėje. Kai kalbame apie Prisikėlimą, sakome, kad Jėzus Kristus yra pirmas pavyzdys žmogaus, kuris mylėjo pilnai ir iki galo, – taip, kaip nė vienas mūsų nemokame. Jis pralaužė biologinės tikrovės sieną ir perėjo į pilnesnę būtį, kur mūsų erdvėlaikio dėsniai nebegalioja. Jis perėjo į daugiadimensinę pilnatvišką tikrovę. Ir mūsų vaizduotė čia lūžta – darosi sunku įsivaizduoti, kaip toks žmogus atrodytų. Tačiau Jėzaus bičiuliai apaštalai yra palikę pasakojimų, ką jie patyrė susitikę su prisikėlusiu Jėzumi. Tie pasakojimai – keisti, stulbinantys.

– Prisikėlimą ir tam reikšmingus dalykus įsivaizduojame skirtingai. Pvz., sentikiai net antkapinį paminklą su kryžiumi stato ne mirusiojo galvūgalyje, o kojūgalyje – kad prisikėlęs iš kapo jis galėtų iš karto prieš tą kryžių melstis. Ką Katalikų bažnyčia sako apie kūno iš numirusiųjų prisikėlimą? Kokios konsistencijos žmogus prisikels?

– Gražus sentikių paprotys. Mes nesame labai sureikšminę išorinių laidojimo simbolių, bet jei pažiūrėtume krikščioniškų Vakarų kraštų senosiose kapinėse – žmonės buvo laidojami galva į Rytus, nes pagal Šventąjį Raštą Rytai yra Prisikėlimo kryptis.

Kai kyla klausimas, koks bus prisikėlęs žmogus, visi krikščionys remiasi apaštalų pasakojimais apie prisikėlusį Jėzų. Jo bičiuliai prisikėlusį Jėzų patyrė kaip kažkokį viršžemišką, bet realų. Jį buvo galima paliesti, su juo buvo galima bendrauti, bet jis tai pranykdavo iš akių, tai atsirasdavo. Matome, kad šios žemės materija jam neturėjo ribojančio poveikio – jis galėjo eiti kiaurai sienas.

Šiandienos matematikai ir fizikai pasakytų, kad beveik galima įsivaizduoti, kas tai galėjo būti. Jėzus atsiduria tarp savo mokinių durims esant uždarytoms ne todėl, kad jis mažiau tikras už tas duris, o todėl, kad jis tapo tikresnis už mūsų materiją. Jis tapo toks tikras, kad brenda per mūsų materialųjį pasaulį kaip per praskydusį dalyką. Kartu mums šis pasaulis atrodo tikras, kietas, nes ir mes patys – trijų dimensijų žmonės. Tačiau tų dimensijų jau net ir matematiškai priskaičiuojama kur kas daugiau.

Apaštalas Paulius labai aiškiai sako, kad mums neįmanoma įsivaizduoti prikelto žmogaus. Mes taip pat galėtume suprasti, kad Jėzus prisikėlęs toliau keliauja į pilnatvę. Jo bičiuliai mato jį kurį laiką, kol jis dar regimas, kol, sakykime, vyksta transliacija. Tačiau transliacija blogėja. Jėzus sako: aš einu pas Tėvą. O Tėvas yra visur. Kitaip tariant, jis eina į Dievo pilną tikrovę ir aplinkiniams nyksta iš akių. Apaštalas Paulius sako, kad šis mūsų kūnas, palyginti su prikeltuoju, yra kaip grūdas, palyginti su augalu. Taip, kaip gilė negali suvokti, kuo ji pavirs, taip mes negalime suvokti, kaip labiau pilna bus mūsų būtis, patyrus tai, ką vadiname Prisikėlimu. Prisikėlimas nėra apie tai, kad Dievas prikelia lavoną. Prisikėlimas reikštų tai, kad žmogui atveriama daug pilnesnė bendrystė su savimi, su visu pasauliu ir su Dievu.

Galima sakyti, kad krikščionybės pamatas yra tikėjimas, jog ši tikrovė, ši kūrinija pašaukta į daug didesnį būvį, o tai, ką patiriame dabar, yra gyvenimas pakeliui. Per mirtį einama į pilnatvę, Prisikėlimą. Tačiau kelias į tai – negyvas žmogus ant kryžiaus. Kitaip tariant, gyvybė nėra svarbesnė už meilę. Jei meilė reikalauja, gyvybė yra tik priemonė.

Švenčia: malda Velykų rytą prasideda prie tuščio Kristaus kapo, nuotraukoje – Kristaus Prisikėlimo iškilmės Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje pernai. Gintaro Česonio nuotr.

– Velykos ateis ir į Rusijos užpultą Ukrainą. Daugelį mūsų, žmonių iš posovietinės erdvės, stebina popiežiaus Pranciškaus tikėjimas, kad net su Putinu įmanoma susikalbėti, jį kažkuo įtikinti, tikėjimas, kad, siekiant taikos, su Putino Rusija reikia derėtis. Kaip vertinate tokį popiežiaus tikėjimą?

– Ši tema buvo labai plačiai gvildenta – nesiimsiu vertinti popiežiaus pasisakymų. Man asmeniškai, kaip lietuviui, popiežiaus pozicija yra sunkiai priimtina. Norėtųsi popiežių koreguoti, informuoti, nes mūsų, Rytų europiečių, patirtis labai skiriasi nuo to, kaip suprantamas komunizmas popiežiaus gimtojoje Pietų Amerikoje. Tačiau Bažnyčios siekis visada bus, jei įmanoma, tikėti, pabandyti įžvelgti geresnių dalykų žmoguje, nei suvokia protas.

Bažnyčios tikslas yra kviesti žmogų, peržengus žemiškus procesus, pereiti į beveik stebuklingą gebėjimą atgailauti ir atsiversti.

Nemanau, kad popiežius turi omenyje neteisybės įgyvendinimą, bet ir šis, ir prieš tai buvę popiežiai visada turėjo omenyje galimybę stabdyti karinius procesus, įsivertinti iš naujo, gebėti atleisti priešams ir pereiti į naują žmonijos būvį, kur žmonės viršija save, transcenduoja save ir geba kurti labiau meile pagrįstą visuomenę. Tai absoliučiai neįmanoma, jei liekame vien žemiškuose procesuose. Kad įvyktų meile grįstos visuomenės stebuklas, visi turi stabdyti karinius ir kitus piktadariškus procesus, atgailauti, pripažinti, kad esame netobuli, ir mėginti versti naują istorijos puslapį. Asmeniškai nemanau, kad tai būtų įmanoma kalbant apie Putiną. Kita vertus, man suprantamas lūkestis melstis už Putino atsivertimą. Juk baisūs nusidėjėliai atsiversdavo ir darydavo nuostabių dalykų. Žinoma, mums lygiai taip pat svarbus betarpiškas teisingumo įgyvendinimas. Šiuo atveju žmonijos persikeitimo viltis grumiasi su pareiga apginti kenčiančius, tuos, kurių atžvilgiu vykdoma neteisybė, tuos, už kuriuos esame atsakingi. Mūsų šventa pareiga – visomis išgalėmis padėti Ukrainai. Kai ši pareiga bus įvykdyta, galima kalbėti ir apie Rusijos visuomenės kvietimą į didesnį sąmoningumą, suvokimą ir apie maldą už priešus.

– Kai kurie socialinių mokslų atstovai teigia, kad sekuliarus, be tikėjimo, be Dievo likęs Vakarų pasaulis ateityje pralaimės musulmoniškajam pasauliui, kuris tebesiremia tikėjimu, religija. Pritartumėte tokiai ateities vizijai ar ne?

– Iš istorijos visada tikiuosi netikėtumų, nes ji sunkiai pasiduoda skaičiavimams. Remiantis matematiniu skaičiavimu, sunku paaiškinti ir krikščionybės įsigalėjimą. Juk IV a. Romos imperatoriui Konstantinui atsiverčiant į krikščionybę neapsimokėjo būti krikščioniu. Imperatorius Konstantinas tapo krikščioniu ir legalizavo krikščionybę po nuožmaus ir ilgo, kelias dešimtis metų trukusio krikščionių persekiojimo. Po tokio persekiojimo, trunkančio bent 20 metų, krikščionių paprastai nebūna likę jokiose aukštose pozicijose, jie neturi nuosavybės, yra niekinami, slepiasi, jie nėra galinga, visuomenei įtaką daranti gyventojų grupė. Yra rimto pagrindo tikėti, kad Konstantinas matė viziją – kryžiaus ženklą prieš mūšį – ir išgirdo žodžius: „Su šiuo ženklu tu nugalėsi.“ Ir jis nugalėjo, atsivertė į krikščionybę, ir krikščionybė įsigalėjo. Taigi, istorijoje būna sunkiai paaiškinamų pokyčių, posūkių. Tam kartais užtenka vieno žmogaus, patiriančio rimtą gyvenimo vizijos pasikeitimą. Taigi, užtektų vieno, pvz., islamo lyderio, rimto atsivertimo į krikščionybę, lyderio su geru „YouTube“ kanalu, ir, manau, turėtume tūkstančius musulmonų, perėjusių į krikščionybę. Tokie dalykai neprognozuojami, juos labai sunku apskaičiuoti.

Žinoma, visuomenė, kurios varomoji jėga yra stipri idėja, geba daryti proveržius. Tai vyksta natūraliai. Mums reikėtų įsivertinti, kas gyvenime yra pagrindinė prasmė ir varomoji jėga. Jeigu mūsų pagrindinis sambūvio ir gerovės pamatas yra ekonominis stabilumas ir ekonominė ramybė su geru policijos veikimu (todėl įvyksta santykinai mažai nusikaltimų), to neužteks. Manau, kad turėtume bent jau greičiau įsivertinti demokratijos ir atjaučiančios visuomenės idealą. Jis turi būti labai rimtas, kad sugebėtų rungtyniauti su aštriu islamo fundamentalistinio tikėjimo užtaisu.

Manau, kad krikščionybė turi potencialo jungti visa tai, kas geriausia žmonijos dvasinėje patirtyje, religiniame gyvenime ir demokratinės visuomenės pasiekimuose.

– Žmonės kartais vis dar nustemba, pamatę kunigui šv. Mišiose padedantį diakoną pasaulietį. Kodėl ėmėtės šių pareigų, arba kitaip paklausiu: kodėl apskritai sukūrėte šeimą, o nėjote dvasininko keliu?

– Buvau įstojęs į kunigų seminariją, bet išėjau, nes tuo metu blaškiausi iki galo nesuprasdamas, kas esu: katalikas ar protestantas. Vėliau atėjo suvokimas, kad vis dėlto esu katalikas.

Nuolatiniu diakonu galima tapti sulaukus 35-erių. Aš juo tapau artėjant 50-mečiui. Tokio amžiaus vis mažiau galvoji apie tai, ką maloniau būtų daryti, vis mažiau lieka be galo aistringo įsitikinimo, kad turėtum daryti būtent tai, o ne kažką kita, atsiranda daugiau įsiklausymo į tai, ko iš tikrųjų reikia. Jeigu toks poreikis Bažnyčioje, kurioje aš gyvenu, kurios narys esu, atitinka tam tikras dovanas ir dar kiti paragina, galima daryti išvadą, kad gal toks pašaukimas iš tiesų yra ir reikia pabandyti eiti tuo keliu. Taip tapau nuolatiniu diakonu. Myliu bažnytines apeigas. Kiek save prisimenu, bažnyčioje vis leisdavau laiką – dariau kažką papildomo. Norėjau pasakoti apie Jėzų, suprasti tuos dalykus. Dėl to tapau teologijos dėstytoju. Juo tapus, gyvenant Bažnyčioje, nuolatinio diakono pašaukimas tapo labai natūralus. Džiaugiuosi, kad tam neprieštaravo žmona, nes, tampant nuolatiniu diakonu, labai daug dėmesio skiriama sutuoktinės sutikimui. Ne formaliai, o labai nuoširdžiai ir ne vieną kartą stengiamasi pamatyti, ar nekyla šeimoje problemų ar įtampų dėl nuolatinio diakonato.

– Tai, kad turite šeimą, žmoną, dukrą, padeda eiti diakono pareigas ar ne?

– Ir taip, ir ne. Padeda ta prasme, kad galiu labiau suprasti, kas vyksta vedusių žmonių gyvenime, labiau suprasti, kas vyksta vaikų gyvenime ir labiau suprasti pasauliečio gyvenimo pobūdį, ypač katalikų pasauliečių gyvenimą, kur dvasinė kelionė vyksta su visomis žemiškomis pareigomis, rūpesčiais, vaikų auginimu ir didele doze iš to išplaukiančio gražaus chaoso. Nepadeda tada, kai reikia nepadalytą dėmesį skirti kokioms nors bendruomenės reikmėms, nes čia visada labiau tiktų žmogus, kurio namuose nelaukia vaikai ir sutuoktinė. Žmogus, kuris gali neribotą laiką skirti vargšams arba bendruomenės rūpesčiams. Tačiau nuolatinis diakonas turėtų bandyti matyti šeimos gyvenimą ir diakonišką tarnystę kaip du kelius, kuriuos reikia suderinti, – juk šie abu dalykai integruojami į vieną kelią. Juokauju, kad dvasininkams nuolatinis diakonas atrodo truputį pasaulietis, o pasauliečiams – truputį dvasininkas.

– Kokios nuolatinio diakono pareigos?

– Paprasčiausia yra paaiškinti, ko diakonas nedaro: jis negali aukoti šv. Mišių, klausyti išpažinčių ir teikti Ligonių patepimo sakramento. Tačiau gali teikti kitus liturginius patarnavimus: krikštyti, tuokti, laidoti, laiminti.

Pagrindinė idėja – diakonu tampa žmogus, jau radęs savo vietą visuomenėje. Pirmiausia privalai būti diakonu ten, kur esi, gyveni ir tuo būdu, kuriuo šiame pasaulyje esi. Pvz., kaip darbuotojas savo darbe ar kitoje savo veikloje jau atstovauji Bažnyčiai. Todėl nuolatiniai diakonai labai skiriasi savo veikla. Kai kurie iš mūsų daug laidoja, teikia sakramentus, dalyvauja karinėse pajėgose, nes yra kariškiai diakonai. Aš – universitete, Katalikų teologijos fakultete ir t. t. Taigi, nuolatinio diakono pirmoji tarnystė yra savo aplinkoje atstovauti Bažnyčiai, tapti tiltu tarp pasaulietinės erdvės ir bažnytinės bendruomenės.

Apaštalas Paulius sako, kad šis mūsų kūnas, palyginti su prikeltuoju, yra kaip grūdas, palyginti su augalu.

– Jaunystėje jums imponavo indėnų kultūros – prisimenu paties pieštą kaip Jėzus Kristus nukryžiuotą indėną. Ar susižavėjimas šiomis kultūros išliko?

– Taip, tai liko artima. Kaip anuomet, taip ir dabar, liko artima matyti, kaip indėnų kultūrų elementai dera su krikščionybe. Kartais man net lengviau paaiškinti Kristų ir krikščioniškuosius dalykus per indėnų kultūros prizmę. Pvz., viena iš svarbių indėnams apeigų yra Saulės šokis, kai perveriama šokėjų oda, jie pritvirtinami prie centrinio stulpo ir pasninkaudami, kentėdami turi šokti Saulės šokį. To idėja – tam, kad tauta gyventų, kažkas turi kentėti. Net ir patiems indėnams aišku, kad Jėzus Kristus yra tikrasis Saulės šokėjas, kuris atėjo už mus visus kentėti.

Yra ir daug kitų gražių dalykų – indėnų maldos, naudojant žarijas, erelio plunksnas ir kitus indėnų simbolius. Man tai artima, įkvepia.

– Tebegrojate krikščioniškojo metalo grupėje „Quest Rising“?

– Kai gimė dukra, ši veikla natūraliai pasitraukė į šalį. Ar laikinai, ar visam laikui – nežinau, bet prioritetai dabar kiti. Taigi, dabar negroju, bet myliu muziką ir krikščioniškąjį metalą. Dabar nebent devynmetei dukrai pagroju, bet ne metalą. Juokauju, kad tėvo metalisto dukra bus popmuzikos gerbėja. Kol kas sunku pasakyti, kuo bus, – dabar dukrai devyneri. Šiuo metu jai labiausiai patinka animacinių herojų dainos.

– Ką duoda tėvystė?

– Tėvystė visiškai pakeitė mano santykį su daugybe dalykų – ir su malda, dvasiniais dalykais. Pasikeitė ir požiūris į gyvenimą. Daug kur dukros gimimas realiai leido vidumi patirti tai, ką anksčiau žinojau kaip teorinius dalykus. Kad ir klausimas apie Kristų, Dievą, – kaip čia taip yra, kad Jėzus ant kryžiaus turėtų būti mums reikšmingas. Tačiau kai staiga supranti naujai, kad Dievas mato mus kaip savo vaikus (aš dabar jau žinau, ką reiškia matyti vaiką ir mylėti jį taip, kad net skauda), nustoji kelti racionalius klausimus apie kryžių. Juk, jei mano dukrai būtų blogai, ji būtų tamsoje, eitų šiurpiais klystkeliais, pulčiau stačia galva iš paskos, nesvarstydamas, kuo visa tai baigsis. Kai matome Jėzų ant kryžiaus, labai svarbu suprasti, kad jis čia ateina ne kaip viską apskaičiavęs matematikas (kuris galvotų maždaug taip: „Aš prisikelsiu, todėl galiu pakyboti ant kryžiaus“), bet tai yra Dievas, kuris neria stačia galva paskui žūstantį žmogų, neskaičiuodamas išteklių ar praradimų. Mirštantis ant kryžiaus Dievas – neracionalus.

Žinome, kad ne vien Jėzus buvo nukryžiuotas, pvz., Spartako sukilimas numalšintas nukryžiuojant daugybę vergų. Tačiau dauguma nukryžiuotųjų mirdavo keikdami savo budelius. Jėzus ant kryžiaus galvoja ne apie save, bet apie savo kankintojus, už juos meldžiasi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Jeigu jis mato juos taip, kaip aš savo dukrą matau, galiu tai suprasti. Jis neša savo vaikų naštą, žmonijos nemeilės naštą. Jis visas – dėl jų, už juos, jo atjauta, jo mintys yra apie juos. Jis nori būti ten, kur yra, nepaisant už tai sumokamos kainos.

Taigi, per tėvystę kitaip pamatome kryžių.

– Sakoma, kad pašaukimų mažėja – vis mažiau jaunuolių stoja į kunigų seminarijas. O kaip į universitetines teologijos studijas?

– Studentų skaičius VDU Katalikų teologijos fakultete pastaruosius dešimt metų išlieka panašus. Šiuo metu bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų programose yra apie 150 studentų. Mano pareigos pirmiausia yra rūpintis, kad fakultetas ne tik išliktų, bet ir dėstymo, mokslinės veiklos kokybė fakultete būtų išsaugota ir augtų. Administracinis darbas yra rūpestis, tam tikra našta – labiausiai man patinka šiame fakultete dėstyti. Dėstymas visada mane labai įkvėpdavo, viliuosi, kad mano studentai taip pat lieka įkvėpti. Tai  nuostabi kelionė – kartu su vis nauja studentų grupe iš naujo gilintis į svarbiausius dalykus.

– Grįžkime prie Velykų – jos remiasi stebuklu. Ar esate gyvenime patyręs kažką tokio, ką pavadintumėte stebuklu?

– Daugybę kartų. Man atrodo, kad daugybę stebuklų, kuriuos patyriau, rimtai netikintis žmogus laikytų atsitiktinumais. Tai suprantama. Juk ateistas negali sau leisti atskirų gyvenimo įvykių išsaugoti kaip reikšmingų kokioje nors specialioje lentynoje su užrašu „Atramos taškai“. Juk ateistas turi tikėti, kad tikrovė yra gamtos dėsnių rinkinys, ir tiek, o reikšmingesnių ir mažiau reikšmingų įvykių tiesiog nėra. Tikintis žmogus gali išsisaugoti atskiras patirtis kaip svarbiausias (mes juk tikime, kad Dievas su mumis bendrauja asmeniškai). Esu išsaugojęs savo ir žmonos gyvenimo raktines patirtis: susipažinimas, įsimylėjimas, santuoka, pagrindiniai išmėginimai, pagrindiniai džiaugsmai. Pilkaisiais laikotarpiais aš galiu grįžti prie jų ir į jas atsiremti.

Mano gyvenime yra buvę dalykų, kurių niekaip negaliu paaiškinti kaip tiesiog atsitiktinumų. Žodis „atsitiktinumas“ yra per menkas jiems nusakyti.

– Ko palinkėtumėte Velykų išvakarėse „Kauno dienos“ skaitytojams ir visiems žmonėms?

– Sustokime, atmerkime akis, atverkime širdį. Yra daugiau, nei manėme, ir esame šaukiami į didesnius dalykus, nei įsivaizdavome. Visa tai ir švenčiame Velykų šventėse.

Velyknaktis ir Kristaus Prisikėlimo iškilmės Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje:

VELYKNAKTIS

(šeštadienis, kovo 30 d.)

Velyknakčio Kristaus Prisikėlimo vigilija ir šv. Mišios 20 val.

VIEŠPATIES PRISIKĖLIMAS

(Velykų sekmadienis, kovo 31 d.)

Šv. Mišios 8, 10.30, 12, 13.30, 18 val.

ANTROJI VELYKŲ DIENA

(pirmadienis, balandžio 1 d.)

Šv. Mišios 8, 9, 10.30, 12, 18 val.

Šv. Mišių tvarka visose Kauno bažnyčiose per Velykas – kaunoarkivyskupija.lt/velykos.

„Turbūt, tai skamba kaip naujiena tiems, kas nėra pratę prie bažnyčios oficialių pareiškimų. Bet iš tikrųjų, ši praktika laiminti žmones, kurie gyvena neeilinėse situacijoje arba negali priimti sakramentinio palaiminimo dėl savo gyvenimo aplinkybių, yra labai įprasta priimant Komuniją bažnyčioje. Jei negali priimti Komunijos, tai kunigas tada palaimina tave. Jei negali atlikti išpažinties dėl kokios nors šiuo metu neišsprendžiamos nuodėmės, gali kreiptis palaiminimo, prašydamas Dievo pagalbos. Plačiau žvelgiant, reikėtų matyti popiežiaus priminimą apie seną bažnyčios praktiką laiminti visus, kurie kreipiasi prašant Dievo pagalbos konkrečioje jų situacijoje. Aišku, dokumentas labai konkrečiai primena bažnyčios mokymą apie santuoką, primena, kad sakramentinis palaiminimas su apeigomis gali būti teikiamas tik vyrui ir moteriai besituokiant“, – sakė B. Ulevičius.

– Šis palaiminimas negali priminti jokių santuokos apeigų? Kuo jis išsiskirs ir ką jis suteiks?

– Dokumente pabrėžiama, kad toks palaiminimas neturi niekaip priminti santuokinio palaiminimo. Tie, kas kreipiasi tokio palaiminimo, neturėtų tikėtis santykių patvirtinimo. Tai tiesiog spontaniškas prašymas Dievo pagalbos. Netgi draudžiama kažkaip populiarinti tokį palaiminimą ne santuokoje gyvenančioms nereguliarioms poroms.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar vyskupas šiuo atveju privalės palaiminti tokias poras, jei jos kreipsis, ar vis dėlto galės laikytis to tradicinio požiūrio ir atsisakyti laiminti?

Tos pačios lyties santuokos negalės būti laiminamos su apeigomis. 

– Čia jau kalbame apie tokį aukštą, oficialų lygmenį. Tai net kalbos nėra, kad tos pačios lyties santuokos negalės būti laiminamos su apeigomis. Mes kalbame apie tiesiog spontanišką palaiminimą žmogui, žmonių grupei, kurie kreipėsi prašydami palaiminimo. Dokumentas sako, kad tokiais atvejais kunigas neturėtų pradėti kamantinėti, klausti, kokia jų situacija, koks stovis. Visuose gyvenimo atvejuose, kai prisiartiname prašydami palaiminimo, dvasininkas tiesiog laimina ir prašo Dievo pagalbos, linki rasti Dievo valią. Ši situacija neišsiskiria kažkuo labai.

– Kur tai galėtų vykti? Kaip suprantu, toks palaiminimas negalėtų vykti bažnyčiose iš anksto susitarus?

– Tai yra spontaniškas palaiminimas. Jis neorganizuojamas nei iš kunigo, nei iš žmonių pusės. Katalikams ši praktika įprasta. Kai prisiartini prie kunigo, prašai palaiminimo.

– Kaip minėjote, kunigai negalės atsisakyti dėl savo asmeninių pažiūrų į tos pačios lyties sąjungas?

– Matote, tai jau veikia Lietuvoje. Jei pora priėjusi sako, kad jie yra tos pačios lyties pora ir prašo juos palaiminti kaip tokią porą, kunigas negalės laiminti. Kadangi čia jau sudaroma regimybė, kad laiminama pati sąjunga. Bet prisiartinus prie dvasininko ir tiesiog prašant Dievo pagalbos atrandant jo valią, kunigas niekada neatsisakys.

– Iš esmės bažnyčios vertybinis kursas nesikeičia. Tai, kas visą laiką buvo propaguota, tas ir lieka?

– Taip, tik patiksliname. Šis dokumentas yra atsakymas tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės klausiantiems. Vieni klausė labiau norėdami laiminti nereguliarias sąjungas, kiti – norėdami jų nelaiminti. Dokumentas išryškina skirtumą tarp apeiginio palaiminimo, kuriam reikalinga, kad būtum pasirengęs, atitiktum reikalavimus, ir neformalaus, spontaniško palaiminimo, kuriam nėra reikalavimo, kad būtum tobulas. Kokios nors priklausomybės atveju prisiartinus prie kunigo ir prašant palaiminimo, kunigas gi nesako, kad pirmiau turi susitvarkyti savo situaciją ir kad tik tada tave palaimins.

– Popiežius leidžia laiminti tos pačios lyties poras. Ar tai veiks Lietuvoje?

– Nesu aiškiaregys. Labai sunku pasakyti. Katalikų bažnyčioje bendrai toks palaiminimas veikia.

Tarnaujame įvaizdžiui, o ne pačiam buvimui

Algirdas Toliatas, kunigas, vyriausiasis policijos kapelionas

Man atrodo, kad žmonių skuba labiau susijusi su komercija. Turbūt normalu, kad verslas nori tą laikotarpį pailginti: tiek paankstinti, tiek ir pratęsti. Taip išeina net nepiktybiškai. Tačiau, sutikite, advento laukimo prasmė yra truputį kita. Ne ta, spindinti lempučių girliandomis, blizgiomis puošmenomis, bet kita.

Šiais laikais žmonės turi tūkstančius draugų socialiniuose tinkluose, bet dažnai jaučiasi tokie vieniši ir pažeidžiami, nepasitikintys savimi... Viskas mūsų gyvenime daroma dėl įvaizdžio – kaip atrodysiu, ką žmonės pagalvos? Kuo toliau, tuo labiau tarnaujame įvaizdžiui, o ne pačiam buvimui.

Esmė: Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčios kapelionas kun. A. Toliatas primena, kad Kalėdos pirmiausia yra savęs dovanojimo šventė. / A. Toliato asmeninio archyvo nuotr.

Aišku, būna ir kitaip. Todėl Kalėdų laukimas yra kiekvieno žmogaus apsisprendimas. Turime užduoti sau klausimą – o koks bus mano adventas? Parduotuvės, dovanos, blizgučiai ar vis dėlto kažkas kito? Jei tai lakstymas dovanų – tebūnie, bet tikrai atsiras ir tokių, kurie norės dalytis savo tikėjimu, savo vertybėmis, skirs laiko artimiausiems žmonėms, draugams. Jie, priešingai, bandys tą laiką truputį sustabdyti.

Ar norėčiau gauti Kalėdoms dovanų laiko? Aišku, kodėl gi ne? Šiandien laikas – pati gražiausia ir prasmingiausia dovana. Nebūtinai tai turi būti diena ar valanda – kartais užtenka akimirkos. Svarbiausia, kad tas laikas nebūtų iš reikalo, kad viskas plauktų iš žmogaus širdies. Tos kelios minutės gali būti pilnos susitikimo džiaugsmo, buvimo čia ir dabar prasmės.

Galime dar labiau branginti vienas kitą, labiau mylėti, nepraleisti progos kažką savo elgesiu įkvėpti, kažkieno atsiprašyti, kažkam atleisti ir išlaisvinti jį iš kaltės jausmo.

Mano vaikystė prabėgo sovietmečiu. Nors daug ko negalėjome daryti, bet vis tiek slapta tą šventę švęsdavome. Kai kurių dalykų aš, vaikas, net nelabai ir suprasdavau. Tik dabar suprantu, kad patys drąsiausi Kalėdų tradicijų puoselėtojai buvo mano seneliai, kurie, nepaisydami jokių pavojų, liko ištikimi savo tikėjimui. Viena vertus, laikai buvo neramūs, gyvenome nelaisvėje, daug kas vykdavo patyliukais, bet net ir tada žmonės skirdavo šiai šventei labai daug širdies, drąsos, noro ir apsisprendimo būti ištikimi savo tradicijoms, savasčiai.

Pažiūrėjus žinias per televizorių ne vieną iš mūsų apima baimė – aplinkui karai, žmonės galvoja ne apie šventes, o apie gyvybės išsaugojimą, didesnį maisto kąsnį. Vakaruose – prieššventinė skuba, Kalėdų dovanų pirkimo manija, išorinis blizgeys. Ką apie tai manau? Minėti dalykai mums tik primena, kaip viskas šiame gyvenime trapu, o ta gerovė, į kurią dažnai įdedame tiek pastangų, akimirksniu pažeidžiama. Iš tiesų mes nieko neturime, tik šią akimirką. Niekas mums gyvenime nepriklauso. Viskas, ką gavome gimdami, yra labai didelė dovana. Ir kiek sugebėsime džiaugtis, mylėti, gyventi čia ir dabar, būti dėmesingi kitam, kiek sugebėsime perteikti savo tikėjimą, vertybes brangiausiems žmonėms, tiek ir turėsime.

Siūlau laukiant Kalėdų susimąstyti: o ką aš šiandien turiu brangiausio? Dažnai pas mane ateina žmonių, sergančių įvairiausiomis ligomis, – tų, kuriems gyventi likę jau labai nedaug... Pastebėjau, kad neretai visavertį gyvenimą pradedama gyventi tik tuomet, kai laiko beveik nelikę. Todėl, kad ir kas vyktų išorėje, daugiau koncentruokimės į savo vidų. Stebėdami tuos politinius, komercinius dalykus, kurie vyksta aplinkui, galime elgtis dvejopai. Galime jiems pasiduoti – bet tada tik dar labiau įsivelsime į karą tiek išorėje, tiek ir savo galvoje. Tačiau galime dar labiau branginti vienas kitą, labiau mylėti, nepraleisti progos kažką savo elgesiu įkvėpti, kažkieno atsiprašyti, kažkam atleisti ir išlaisvinti jį iš kaltės jausmo. Būtent tokio Kalėdų laukimo norėčiau palinkėti ir sau, ir kitiems.

Koks žmogus – toks ir jo Kalėdų laukimas

Ugnė Siparė, nuomonės formuotoja

Ankstyvas pasiruošimas Kalėdoms – namų dekoracijos, papuošta eglutė, sukabintos kalėdinės kojinės prie židinio – visa tai mūsų šeimai suteikia daugiau džiaugsmo. Tuomet kažkaip dar labiau pajuntame, kad šventės artėja. Todėl ne tik šiemet, bet ir kiekvienais metais stengiamės kuo anksčiau pasipuošti namus.

Be to, esu skaičiusi vieną mokslinį tyrimą, kurio išvados buvo tokios: žmonės, kurie anksti pasipuošia namus šventėms, yra kur kas laimingesni už tuos, kurie tai daro paskutinę dieną. Nežinau, ar tas faktas yra tiesa (juokiasi), bet esu linkusi tuo tikėti, nes šventę kiekvienas kuriame sau pats – nesvarbu, kas tai būtų: Kalėdos ar gimtadienis.

Džiugiai: Marius, Uma ir Ugnė nė kiek nesibaimina šio metų laiko tamsos, šviesą jie įžiebia namuose ir širdyse. / U. Siparės asmeninio archyvo nuotr.

Ar jaučiuosi papuoštuose namuose laimingesnė? Taip, nes man patinka švęsti. Duok Dieve, kad būtų daugiau progų tai daryti – švęsti gyvenimą, o ne liūdėti ir bambėti ant tų, kurie tai daro ir rodo.

Kai dukrytė Uma paaugs, galbūt Kalėdų laukimas įgaus dar kitokių spalvų, bus dar įdomesnis.

Laikas šiandien yra brangiausia dovana. Juk Kalėdos ir yra tai, kad per jas į vieną vietą susiburia visa šeima ir skiria vieni kitiems savo laiko.

Vaikystėje to laiko atrodė tikrai daugiau. Galbūt dėl to aš mėgstu švęsti šventes, nes ir tėvai joms skyrė nemažai dėmesio? Jie labai stengėsi, kad mums su sese jos būtų ypatingos, kad kuo ilgiau tikėtume Kalėdų Seneliu, prigalvodavo visokių žaidimų ir smagių atrakcijų, mokydavo eilėraščių. Viską kuo geriausiai atsimenu ir stengiuosi, kad mums su Mariumi pavyktų tokius pat gražius Kalėdų prisiminimus palikti Umai.

Ar jaučiuosi papuoštuose namuose laimingesnė? Taip, nes man patinka švęsti. Duok Dieve, kad būtų daugiau progų tai daryti – švęsti gyvenimą, o ne liūdėti ir bambėti ant tų, kurie tai daro.

Vaikystėje eglutę puošdavome vėliau, nes tais laikais dar nebuvo jų dirbtinių. Šiais laikais eglučių yra visokių – ir žalių, ir apsnigtų, ir netgi su miško kvapu – kai spygliai nebyra, galima puošti ją ir kur kas anksčiau.

Ką pasakyčiau žmonėms, kurie pyksta ant nuomonės formuotojų už dirbtinį šios šventės paankstinimą? Na, žinote (juokiasi), yra žmonių, kurie pyksta visada ir ant visko. Jei jau pyktis kyla kalbant apie Kalėdas, tai nuomonės formuotojai čia nekalti. Visada taip buvo ir bus, kad kažkas nuo lapkričio 1-osios iki pat Kalėdų švenčia, o kažkas tą patį laiką pyksta. Koks žmogaus charakteris – taip jis ir elgiasi. Ne tik laukdamas Kalėdų, bet ir visose kitose gyvenimo situacijose.

Tegul kiekvienas daro taip, kaip nori, – pradeda laukti švenčių tada, kada nori. Nes aš gyvenu taip, kaip man gera, ir rodau kitiems tai, kaip aš gyvenu. Jei kažką tai erzina, tiesiog tegul nežiūri, – aš juk neliepiu manimi sekti.

Gyvenimo tempas kasmet greitėja, tačiau džiaugiuosi, kad šie metai man gerokai lėtesni, nes auginu dukrytę, esu motinystės atostogose. Todėl labai stengiuosi neužsiversti darbais ir iki soties pasimėgauti šiuo ypatingu laiku. Ko palinkėčiau kitiems? Svarbiausia, kad prieššventiniame bėgime rastume laiko šeimai ir savo brangiausiems žmonėms!

Dažniau at sigręžkime vieni į kitus

Benas Ulevičius, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas, Religijos studijų katedros docentas

Nematau čia kažko labai tragiško. Juk, sutikite, tai nėra gyvybės ir mirties klausimas (šypsosi). Tačiau vis tiek toks šios šventės ankstinimas – nei logiškas, nei praktiškas. Juk nepradedame švęsti savo gimtadienio prieš kelis mėnesius? Tokiu Kalėdų šventės pailginimu siekiame patirti daugiau džiaugsmo, bet kai ta šventė nesibaigianti, ji nebetenka išskirtinumo ir savo galios. Ji tarsi supilkėja ir nustoja mus džiuginti taip, kaip turėtų.

Atida: B. Ulevičius linki belaukiant šv. Kalėdų atverti savo širdį ir pamatyti greta esančius. / R. Ščerbausko nuotr.

Dabartinė Vakarų visuomenė turi daugybę švenčių, bet ir, deja, daugybę depresijos atvejų. Mėginame gelbėtis kiekvieną savo dieną paversdami švente, tačiau nustojame jas jausti. O juk tiesa labai paprasta – tik išlaukta šventė džiugina. Tik tada atverčiame naują lapą, perkrauname emocijas ir t. t. Todėl išmintingiau būtų sekti senąja tvarka, kuri labiau dera prie žmogaus psichologijos, ir praktikuoti priartėjimo prie šventės procesą. Gal tuomet kur kas pakiliau išgyventume šventinį laikotarpį? Gal tuomet lengviau suvoktume ir tikrąją Kalėdų šventės prasmę? Mums, katalikams, tai Jėzaus gimimas.

Beje, šis gimtadienis susijęs ir su labai gražiu gamtos reiškiniu – šviesos sugrįžimu. Taigi, yra net kelios prasmės, kad sustotume ir ramiai palauktume tų šventinių dienų išsipildymo. Todėl siūlau puošti eglutę ne prieš du mėnesius, nes atėjus Kalėdoms ji jau bus išblukusi, neįdomi ir įprasta, bet savo laiką organizuoti taip, kad šventiniai elementai būtent ir patektų į tas labiausiai šventines dienas.

Kalėdų šventės pailginimu siekiame patirti daugiau džiaugsmo, bet kai ta šventė nesibaigianti, ji nebetenka išskirtinumo ir savo galios.

Laikas yra didžiausias deficitas. Kadangi šiandien visi stokojame to lėtojo, dėmesingojo laiko, turime dėti papildomų pastangų ir laiko, skirto adventui, patys išsikovoti. Ar pastebėjote, kad jei į šventes įšokame skubomis, nepasiruošę – jos erzina?! Šventės grąžina mus prie artimiausių žmonių, prie jaukaus namų židinio. Jos reikalauja atsigręžti į kitą žmogų. Tai nelengva, jei nepasiruošei šiam žingsniui. Juk tikrai sunku, ką tik tvarkius reikalus, tauškus mobiliuoju, greitai viską išjungti ir laužyti kalėdaitį prie stalo. Nepavyks. Tas saldžiausias momentas turi savo kainą, ir ta kaina – lėtesnis gyvenimo tempas per adventą.

Vaikystėje Kalėdos man būdavo pati romantiškiausia metų diena. Labai gerai prisimenu, kaip puošdavau su tėčiu eglutę. Ir gardžius kvapus virtuvėje. Kūčių dieną mūsų šeima praktikuodavo susilaikymą. Aišku, niekas man, vaikui, neliepdavo pasninkauti, tačiau buvau raginamas susilaikyti nuo apstaus valgymo ir gardėsių. Ant šventinio stalo, nors ir buvo sovietiniai laikai, visada stovėdavo nedidelė prakartėlė, o mūsų kalėdaičiai gulėdavo ant šieno, ant kurio gimė pasaulio Atpirkėjas ir Gelbėtojas Jėzus. Kalėdas mes šventėme sąmoningai kaip Jėzaus gimtadienį, o po Kūčių vakarienės visuomet eidavome į šv. Mišias.

Ko palinkėčiau žmonėms? Tegul pažvelgia į savo širdis, atveria jas sąmoningam artėjančių Kalėdų laukimui, suderina su pilnu ramybės džiaugsmu ir dažniau atsigręžia vieni į kitus.

Šio šeštadienio susitikimo pašnekovas – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos dekanas diakonas dr. Benas Ulevičius – kviečia pamąstyti tema „Marija – Bažnyčios Motina“.

Transliacijos pradžia – šį šeštadienį 20 val.

„Mes, katalikai, mylime Mariją ir negailime jai gražiausių titulų. Vienas iš jų – Motina. Vadiname ją Dievo Motina, žmonijos Motina, Bažnyčios Motina. Tai nėra tik jausmingi žodžiai, bet kruopščiai išpuoselėta kalba, įsišaknijusi Šventajame Rašte. Pažvelkime į mūsų Motiną nauju žvilgsniu. Susipažinkime su biblinėmis šio titulo ištakomis. Pagaliau, užduokime sau klausimą, ką kiekvienam iš mūsų reiškia turėti tokią Mamą Danguje“, – kviečia B.Ulevičius.

Tradiciškai gegužę Bažnyčia pagerbia Dievo Motiną Mariją. „Mergelė Marija – šviesos ir vilties nešėja“, – toks šūkis lydi visą gegužės mėnesį. Šis mėnuo tradiciškai skiriamas ypatingai pagerbti ir pažinti Mergelę Mariją. „Tad atsiliepdami į pandemijos sukeltus iššūkius, drauge su Dievo Motina kviečiame leistis į kelionę, ieškant šviesos ir vilties!“, – skelbia Kauno arkivyskupijos kurija.

Nuo balandžio 2-osios Šiluvos šventovė taip pat kviečia maldai, užtariant Dievo Motinai ir motiniškam rūpesčiui konkrečia pagalba padėti labiausiai nukentėjusiems nuo koronaviruso pandemijos – vyksta akcija „Šviesos žemėlapis“.

Lietuvoje vaikų nesusilaukiančioms šeimoms siūlomas dirbtinis apvaisinimas. Jo atsisakiusieji kaimyninėje Lenkijoje tėvais tampa natūraliai ir be itin didelių investicijų.

Nauji atradimai kasdien

Jaunas tėtis prisipažįsta negalįs protu suvokti ir įvardyti savo būsenos, kurią jaučia jau du mėnesius. Nuo tada, kai gimė ilgai lauktas kūdikis. Dukrelė. Ją pavadino Terese Marija.

"Mano širdis sutirpusi", – apibendrina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto dekanas docentas Benas Ulevičius.

Dukrelės žvilgsnis, šypsena, pirmieji mėginimai bendrauti, tarti garsus docento sieloje pakeitė absoliučiai viską, kas buvo iki šiol. Teresei Marijai dar tik du mėnesiai, ir tėčio jausmai jai kasdien stiprėja, prisipildo naujų spalvų.

"Iki šiol to, ką jaučiu dabar, net įsivaizduoti negalėjau. Turiu prisipažinti, kad man, kaip vyrui, tos labai švelnios kalbos apie kūdikius atrodė nerealios, tuščios. Galvojau, kad vaikas – tai šiek tiek džiaugsmo ir labai daug vargo. Dabar vargo nepastebiu, nes viską nustelbia džiaugsmas. Gal dėl to, kad vaikelio laukėme labai ilgai", – nuoširdžiai kalba veiklus, veržlus, gyvenimą mylintis vyras.

B.Ulevičius su žmona Dale susituokė prieš 13 metų. Tiek laiko gyveno laukimu. Kai įvyko stebuklas, kurio jau nesitikėjo, Benas sako pasaulį suvokęs visai kitaip.

"Atrodo, kad iki šiol nieko nesupratau nei apie pasaulį, nei apie žmones, nei apie Dievą. Vaikas nusišypso, ir pajunti, kad toje šypsenoje sudėta visa Dievo meilė", – prisipažįsta dekanas B.Ulevičius.

Jis sako buvęs laimingas net ir tuomet, kai vaikų neturėjo. Visąlaik tikėjosi, kad jų turės.

"Palyginti su tuo, kaip dabar yra mūsų šeimoje, ligšiolinis gyvenimas neatrodo didelė laimė", – lygina vyras.

Lietuvoje – vienintelė išeitis

Kai draugų šeimos gausėjo, o Dalės ir Beno – ne, jie kreipėsi į vienos, kitos klinikos medikus. Po kelių sutuoktiniams atliktų tyrimų, bandymų gydyti nevaisingumą buvo pasiūlyta vienintelė išeitis – dirbtinis apvaisinimas.

Tačiau šis metodas porai nebuvo priimtinas dėl jų katalikiškos pasaulėžiūros.

"Susitaikėme su mintimi, kad vaikų neturėsime, ir apsipratome, nusiraminome. Tie, kurie turi vaikų, stengiasi išmokti gyventi su jais. Mes pradėjome mokytis gyventi be vaikų. Tuomet išgirdome apie užsienyje taikomas Naprotechnologijas ir Creightono modelio sistemą", – Benas pamena, kaip sužibo nauja viltis natūraliai susilaukti vaikų.

Tokią kliniką pora atrado Lenkijoje, Balstogėje. Ryžosi ten nuvykti, kad būtų išnaudoję absoliučiai visas galimybes prieš galutinį susitaikymą būti bevaikiais. Stebuklo nebesitikėjo.

Benas pasakoja buvęs sužavėtas, kaip maloniai jiedu buvo priimti lenkų medikų. Netruko įsitikinti personalo profesionalumu.

"Labai greitai įvertino mūsų sveikatą. Gydytojai sakė, kad mūsų amžiaus, po 40-ies, vaikelio susilaukti sunkiau, bet siekti, kad būtume sveiki, reikia", – Benas pasakoja, kodėl jie tęsė vizitus į kliniką Balstogėje.

Sutuoktiniai pastebėjo, kad buvo skiriama labai daug dėmesio jų sveikatos ir savijautos smulkmenoms, kurios, paaiškėjo, yra labai reikšmingos. Teko stiprinti organizmą, gerti vitaminų, pildyti vaisingumo stebėjimo lenteles.

"Nebuvo nieko ezoteriško. Gydytojas analizavo mūsų užpildytas standartizuotas, visame pasaulyje pagal Creightono metodą naudojamas vaisingumo stebėjimo lenteles, iš jų darė išvadas ir siūlė sveikatos stiprinimo metodus. Vizitai pas gydytojus būdavo labai trumpi, tyrimai koncentruoti. Visi vizitai ir vaistai nekainavo nė penkių tūkstančių litų", – atskleidžia Benas.

Po septynių vizitų

Nepraėjo nė metai, tiksliau po septynių vizitų, ir Dalė pajuto gyvybę po savo širdimi. Ją patvirtino testas.

Sutuoktinius apėmė euforija. Žinia apie kūdikio laukimą jie dalijosi su giminėmis, draugais, visais, kurie už juos meldėsi.

Dalė ir Benas skubėjo džiaugtis ir brangino kiekvieną šio stebuklo akimirką, juo dalijosi suvokdami, kad pirmaisiais nėštumo mėnesiais, juolab jų atveju, ta viltis gali labai lengvai sudužti.

Ji nedužo. Stiprėjo. Dalė jautėsi labai gerai, pakylėta. Jos net nepykino, nėštumas buvo labai sklandus.

"Manau, kad geresnė, nei iki nėštumo, Dalės sveikata buvo gydymosi ir požiūrio į viso žmogaus sveikatą padarinys. Gydytojas sakė, kad ant neišgydyto organizmo buvo siūloma užkrauti dirbtinio apvaisinimo naštą. Tačiau tik sustiprėjęs organizmas gali būti pasirengęs naujai gyvybei. Tai buvo tiesa", – apibendrina B.Ulevičius.

Tėvų išsvajotą kūdikį, ateinantį į šį pasaulį, pasitiko Kauno klinikų medikai. Mergytė gimė laiku, išnešiota, didelė, sveika. Mama per daug nepervargo, gimdymas buvo labai sklandus. Gal dėl to, kad jame dalyvavo mylintis vyras ir tėvas?

"Iš anksto negali žinoti, kaip jausiesi, kai žmona gimdys: gal jausi diskomfortą, gal net apalpsi. Kai esi ten, pasaulis irgi pasikeičia. Mano išgyvenimai buvo labai šviesūs. Žmonai buvo svarbu, kad aš buvau kartu. Buvo labai gera. Esame sužavėti medikais, čia viskas buvo idealu – jauki gimdykla, šviesos, tyli muzika. Aš buvau pamokytas, ką daryti. Patyrėme emocinį komfortą", – pasakoja Benas, kuris, atrodo, vis dar tebejaučia euforiją.

Jaunieji tėveliai džiaugiasi, kad gimdymas buvo natūralus, jie turėjo daug laisvės. Tai neišgąsdino, atvirkščiai, paskatino tėvystei ir ateityje.

"Būtų nuostabu išlikti atviriems gyvybei, kad ir kur tas kelias nuvestų. Labai norėtume, kad dukrytė turėtų sesutę ar broliuką. Manau, kad vaikui daug smagiau augti ne vienam. Mums, tėčiui ir mamai, patyrus tokį didelį džiaugsmą, jo norėtųsi ir daugiau", – užsisvajoja Benas.

Vaikai moko mylėti

Teresė Marija auga sveika, yra palyginti rami, tėveliams leidžia pailsėti. Benas, grįžęs iš universiteto ir pasidžiaugęs dukra, puola prie kitų darbų. Dalė visą parą būna su Terese Marija, ir Benas žavisi žmonos atsidavimu, kantrybe.

"Matau, kokia Dalė laiminga, nors ir būna akimirkų, kai pavargsta. Sunku vienai", – sako šeimos, gyvenančios toli nuo Kauno, Kazlų Rūdos miškuose, maitintojas.

Jis žino, kad yra vyrų ir moterų, bijančių buitinių problemų. Samprotauja, kad auginant vaikus tenka labiau ugdyti kantrybę, nes jie reikalauja dėmesio. Dalės ir Beno įsitikinimu, vaikai suteikia galimybę pasiekti pagrindinį gyvenimo tikslą – išmokti mylėti.

"Vaikelis teikia galimybę to išmokti lengviau. Aš nuo vaikystės bijojau įsipareigoti, save atiduoti kitiems. Netgi savo mylimąją bijojau vesti, nes maniau, kad tai labai suvaržys mano gyvenimą, prarasiu laisvę, nors ir nežinojau kokią. Iš tikrųjų santuoka man davė daug daugiau laisvės. Kai nusprendi nemylėti iki galo, pradedi suktis egoizmo rate.Nesvarbu, kad gali daryti, kas tau šauna į galvą. Gyvenant pačiam su savimi džiaugsmo vis mažėja, ilgainiui visai nelieka, ir tampi apkartęs", – gyvenimo prasmės pagrindus dėsto B.Ulevičius.

Jo įsitikinimu, mylėdamas atiduodi save, išdaliji, bet labai daug gauni. Tai, kas gražiausia gyvenime, yra iš meilės. Gyvenimas yra nuotykis, nes negali suprogramuoti kito žmogaus. Kai pradedi per daug kontroliuoti savo gyvenimą, preciziškai tiksliai jį susitvarkai, pasidaro per daug sterilu, sintetiška. Tokia ilgaplaukio VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano, sunkiosios muzikos gerbėjo ir atlikėjo, Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimu besidominčio vyro nuomonė.

Daug duoda studentai

Ar, dekanui tapus tėveliu, nenukenčia jo pareigos?

"Dabar ir į universitetą atsinešu tėvystę. Darbe sutinku daug jaunimo. Žvelgdamas į studentes žinau, kad jos taip pat yra tėvų dukros. Man įdomu išgirsti jų nuomonę, patarimus, kaip man būti geru tėčiu. Jos gali mane daug ko pamokyti. Visi studentai kažkada buvo kūdikiai, atėję į šį pasaulį, kiekvienas unikalus. Mes esame šios visatos nuotykis, mes pasirodėme joje ir dabar visi kartu siekiame pasaulio pažinimo", – apibendrino docentas B.Ulevičius.

Taigi, dukters gimimas jo pareigoms suteikė naują labai prasmingą turinį. Būdamas darbe Benas labai pasiilgsta Teresės Marijos, o namie – to naujai atsivėrusio santykio su žmonėmis. Jis žino, kad užsisklendus savyje, savo sielos troškimus ir alkį nukreipus tik į save, gyvenimas tampa beprasmis.

"Toks gyvenimas veda į mirtį. Kai atsiveriame aukštesnei būčiai, Dievui, išmokstame atsiverti ir greta esančiajam. Ta meilė ir yra gyvenimo prasmė. Manau, kad žmogus turi šansą tai suprasti, ypač sulaukęs vyresnio amžiaus. Iš pradžių lengva turėti iliuzijų. Siekiama brangių daiktų, karjeros, geresnio darbo, didesnio atlyginimo. Taip tikimasi tapti laimingam. Ilgainiui žmogus pamato, kad tie dalykai teikia trumpalaikį malonumą. Neužpildo sielos alkio. Reikia ieškoti daugiau – didžiosios prasmės, o tai yra meilė", – įsitikinęs B.Ulevičius.

Per pusantros valandos pokalbį VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas nieko nė vienu žodžiu nepaminėjo bloguoju. Anaiptol, mielai dalijosi savo tėvystės džiaugsmais ir jos ieškojimų bei atradimų patirtimi. Benas džiaugiasi: dvi šeimos, ilgai neturėjusios vaikų ir pasekusios jų pavyzdžiu, jau sulaukė didžiojo tėvystės stebuklo, trys jau skaičiuoja iki jo likusias dienas.

Komentaras

Akvilė Esmantienė, akušerijos-ginekologijos gydytoja rezidentė, Creightono modelio sistemos mokytoja

Naprotechnologijos – tai įvairios technologijos, kurios nevaisingoms poroms, vertinant moters ir vyro sveikatą bei ją stiprinant, padeda susilaukti vaikų. Tai naujas moters sveikatos mokslas ir daugiadisciplinis sisteminis požiūris į lėtinę nevaisingumo problemą. Stengiamasi diagnozuoti ir gydyti nevaisingumą sukėlusias priežastis ir veiksnius, siekiant pagerinti kūdikio, mamos ir tėčio sveikatą.

Tai nėra naujas išradimas. Jo esmė – naujas požiūris į patį vaisingumą. Nevaisingumas yra sveikatos sutrikimų padarinys, išraiška. Pas mus nevaisingų šeimų gana daug. Nemažai jų taip ir lieka neišsiaiškinusios nevaisingumo priežasčių. Tokioms poroms paprasčiausiai siūlomos pagalbinės apvaisinimo priemonės.

Naprotechnologijų šalininkams niekada nebus pasiūlytas dirbtinis apvaisinimas. Jei porai taikant įvairius diagnostikos ir gydymo būdus nepavyksta pastoti, siūloma įsivaikinti. Naprotechnologijų prasmė yra ir vertybinė. Gydytojai, kūrę šią sistemą, yra tikintys, ir ji orientuota į tikinčiuosius, kuriems nepriimtinas dirbtinis apvaisinimas.
Creightono modelio sistema – savo vaisingumo pažinimo sistema. Jei šeima nori pasinaudoti šiais metodais ir technologijomis, reikia, kad moteris stebėtų save, savo gleivių kitimus. Pagal tai įtariama nevaisingumo priežastis, vertinamas konkretus einamasis ciklas, skiriami tyrimai ir gydymas, tai, manoma, yra efektyviau, nei renkantis standartines dienas tyrimams ir gydymui.

Naprotechnologijos į Lenkiją ir kitas Europos šalis atkeliavo iš JAV. Lietuvoje šių metodų niekas netaiko. Tautiečiai vyksta į užsienį. Šie metodai padėjo susilaukti vaikelių jau dviem poroms iš Lietuvos, laukia dar trys.

Dažnai vaikomės to, ko siekti mums nurodė kiti, o ko patys norime – nė nežinome, pastebi VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius. Jo nuomone, taip yra, nes žmonės per mažai būna patys su savimi: „Tai nelengva, mes dažnai savęs nemėgstame. [...] Mums patrauklūs tik mūsų susikurti įvaizdžiai.“

Pašnekovo teigimu, kitiems irgi nėra gera šalia tokio visiškai susijaukusio žmogaus. „Kitiems pateikiu tik kažkokią spalvingą kaukę, kurią padarė visuomenė, informacinis triukšmas, reklaminė prievarta ir dalykai, kuriuos nuo mažens girdėjau, kurie man buvo kalami. Autentiškas žmogus taip ir nepasirodo. [...] Tiesą sakant, net autentiškų, tikrų minčių sugalvoti patys nesugebame“, – sako teologas ir priduria, kad to įrodymas – ir atostogos, kai neretas jų pradžioje nežinome, ko griebtis.

– Neseniai pasaulyje buvo minima Tarptautinė savižudybių prevencijos diena. Kas, Jūsų nuomone, šių dienų žmogų stumia į savinaiką?

– Apie savižudybes nelabai daug išmanau. Mano supratimu, priežasčių – labai nemažai. Pirmiausia tai tokios labai paprastos priežastys, kaip liga, alkoholio vartojimas, nes ne paslaptis, kad nemažai išeinančių iš šio pasaulio savo noru padaro tai intoksikuoti. Be abejo, labai realios ir socialinės priežastys – socialinis nepritapimas, socialinės krizės. Čia galima įžvelgti labai daug veiksnių: ir aplinkinių nejautrumas, ir paties savižudžio asmenybės branda, ir negebėjimas situacijos spręsti mažiau destruktyviais būdais.

Man įdomiausios giluminės savižudybės priežastys, manau, kad galime daug kalbėti apie gyvenimo prasmės klausimą apkritai, nes iš šio pasaulio išeinama, kai nebematoma prasmės jame būti, kokiu būdu tęsti gyvenimą, kaip prasmingą, gražų. Žymus XX a. mąstytojas, publicistas Keithas Chestertonas pastebėjo, kad yra du išėjimo iš šio pasaulio savo noru stiliai. Vienu mes žavimės ir aukštiname, o kitu baisimės ir stengiamės, kad jo nebūtų. Pirmas – herojaus arba kankinio mirtis, antras – savižudžio mirtis. K. Chestertonas sakė, kad pirmu atveju gyvybė atiduodama pabrėžiant, jog gyvenime yra kažkas tokio ir tiek vertingo, kad net mano gyvybė, palyginti su tuo, yra mažesnės vertės. Taigi gyvybė gali būti atiduodama už kažkokias vertybes, už taurius įsitikinimus, už Tėvynę, dėl tikėjimo, dėl meilės. O savižudis tartum sako, kad gyvenime tiek viskas neprasminga, kad nėra nė menkiausio dalyko, kuris galėtų mane čia sulaikyti.

Į galvą ateina Viktoro Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“. V. Franklis – žydas psichoterapeutas, per Antrąjį pasaulinį karą patekęs į koncentracijos stovyklą. Ten jam, kaip psichoterapeutui, kilo noras suprasti, kodėl kai kurie žmonės koncentracijos stovykloje nuspręsdavo, kad kovoti dėl išlikimo daugiau neverta, ramiai užgesdavo, o kiti kabinosi į gyvenimą ir ištvėrė visus koncentracijos stovyklos siaubus. V. Franklio išvada ta, kad gyventi padėdavo prasmė. Jei žmogus rasdavo bent kažką, dėl ko verta tęsti, arba prasmę tiesiog susikurdavo, tuomet jis ištverdavo net didžiausius sunkumus ir išmėginimus.

Po tokių išvadų V. Franklis ėmėsi vadinamosios logoterapijos – prasmės terapijos, arba terapijos prasme. Jo atsakymas į daugybę mūsų problemų ir klausimų buvo „rask prasmę, ieškok, kas tau gyvenime yra prasminga“. Tai gali būti ir maži, ir dideli dalykai, bet, kartą radęs, galėsi tęsti toliau. Taigi, manau, savižudybės prevencija pirmiausia ir yra ieškojimas, kaip prasmė gali tapti mūsų gyvenimo pamatu. Taip pat svarbi disciplina – galbūt apie ją reikėtų galvoti nuo mažens ar jaunystės suvokiant, kad gyvenime gali būti smūgių. Tai sveikas gebėjimas nesusikoncentruoti vien į savo situaciją, savo skausmą, bet gebėti pažvelgti į padėtį iš toliau, plačiau. Gal tada ir tas skausmas bus ne taip sunkiai išgyvenamas, suduos ne tokį didelį smūgį.

– Kokiu būdu prasmės ieškoti? Juk daug kam to padaryti nepavyksta, nors šis klausimas žmoniją jaudina jau tūkstančius metų. Nuo ko pradėti, kad paieškos būtų sėkmingesnės?

– Manau, kad rasti prasmę labai lengva, sunku rasti ilgai tveriančią prasmę. Tokia nedidelė prasmė gali būti net kita serialo serija – būtų gaila nusižudyti jos nepamačius. Arba naujas kompiuterinis žaidimas, noras paragauti naujo gėrimo ar išvysti kažkokią šalį. Galbūt todėl jauni žmonės mažiau žudosi dėl prasmės stokos. Bet visa tai, ką paminėjau, praeina – aplankiau daugybę šalių, ir toliau bastytis po pasaulį nebėra prasmės. Žmogui reikia rasti kažką naujo, todėl jis metasi kitur. Jei mes nesvarstome, kiek ta prasmė yra tverianti, mes ją esame įgudę pakeisti kita trumpalaike prasme: norą pasinerti į spalvotus judančius vaizdus pakeisime noru paragauti naujų patiekalų, tada – pamatyti daugiau šalių, pagaliau – rasti naują gyvenimo partnerį. Bet galiausiai, kad ir sulaukęs 50 metų, vėl lieki su savimi ir supratimu, kad vis dėlto viskas praeina, viskas baigiasi.

Šiaip jau tradicinėje visuomenėje prasmė natūraliai atsiranda gimus vaikui. Bet mes Europoje išgyvename demografinę krizę, vis mažiau žmonių patiria senelio ir močiutės džiaugsmą susidurti su anūkais, visiškai kitomis akimis pažvelgti į naują gyvybę, perteikti jiems savo išmintį. Todėl pagyvenę žmonės labai dažnai atranda religiją. Lenkų sociologai tarybiniais laikais atliko tyrimus ir pastebėjo, kad labai nedaug jaunų žmonių eina į bažnyčią. Todėl viena išvadų buvo, kad po 20 metų religija Europoje apskritai turi išnykti. Visai neseniai vėl buvo atliktas tyrimas ir vėl pastebėta, kad jaunų žmonių bažnyčioje mažiau nei pagyvenusių. Tačiau šįkart daryti tokios išvados niekas neišdrįso. Palyginus tuos du tyrimus, tampa akivaizdu, kad žmonės dvasines vertybes ir religiją dažnai atranda patyrę smūgių ir krizių, kilus klausimams, kas yra galutinis ir nesugriaunamas gyvenimo pagrindas. Tada žmogus atranda tai, ko iki tol nežinojo. [...]

Klausimai apie prasmę yra svarbūs. Turime jaunajai kartai suformuoti požiūrį, kad gyvenime yra didesnių dalykų nei malonumas, karjera, daiktai. Šiandien mes tam neskiriame pakankamai dėmesio. Kartais palyginu literatūrą arba kažkokią informaciją jaunimui ir matau esminių skirtumų. 1930 m. pati populiariausia jaunų žmonių knyga buvo „Maršas jaunystei“. Pirmame jos puslapyje buvo moto: „Jaunystė skirta karžygio dvasiai ir valiai ugdyti, o ne pasimėgavimams ir malonumams.“ Tokio moto žurnale „Panelė“ mes nerasime. Nebent kažkokie Holivudo filmai kartais užkabina šią stygą – primena apie heroizmą, pasiaukojimą dėl kitų, savęs viršijimą, gebėjimą išlįsti iš savo siauro urvo, savo poreikių ir pabandyti rasti laimę ne imant, bet ir duodant.

Mums tai siaubingas dalykas. Mes bijome save prarasti, mūsų kūnas bijo kančios, bijo mirti, mes bijome pasibaigti, todėl susikuriame iliuziją, kad save teikdamas žmogus save tik iššvaisto. Tada jis mėgina gauti, imti. Bet čia būties paradoksas: imdamas ir žvelgdamas tik į save, save kaip tik ir iššvaistai, tampi vis tuštesnis. Gebėti savo vaikams ir sau patiems pasakyti, kad verta žengti žingsnį į kelionę savęs dovanojimo link, yra iššūkis.

– Kaip į savo poreikius orientuotoje visuomenėje meilė ir atidumas kitam žmogui ar net sau galėtų būti savinaikos prevencijos priemonė?

– Pirmiausia reikėtų tai įvardinti kaip svarbų siekį ir tuomet apsvarstyti pastangų ir laiko prioritetus. Kai kalbame apie kažką svarbaus, iš karto kyla klausimas – kiek laiko mes tam skiriame kasdien. Jei suprantame, kad tai labai svarbu, kad be to žmogus negali būti laimingas, bet apie tai pagalvojame tik kartą per savaitę ir tik 10 minučių, niekur nepajudėsime. Taigi jei kalbame apie kitą, su tuo kitu reikia praleisti daugiau laiko. Jei kalbame apie meilę sau, reikėtų praleisti daugiau laiko su savimi. Mes šiandien to nedarome, nes, turėdami laisvą akimirką, įninkame į ekraną, žiūrime į judančius vaizdus, panyrame į informacinį triukšmą, naršome internete. Bet tai nėra buvimas su savimi.

Buvimas su savimi yra labai realus pasimatymas su pačiu savimi. Bet tai nelengva, mes dažnai savęs nemėgstame, patys sau neatrodome pakankamai patrauklūs. Patrauklūs mums yra mūsų susikurti įvaizdžiai – kiekvieną kartą eidami pro veidrodį mėginame pavaizduoti kažką, kas yra reklamos prievartos suformuoti įvaizdžiai. Bet kas esu tikrasis aš? Kaip pro tą informacinį triukšmą nusileisti į savo širdį, į savo pasaulį? Kas yra tas mano pasaulis? Įsivaizduokime: jei aš to nedarau, tuomet nežinau, ko iš tikrųjų noriu. Tai baisu. Ar tie dalykai, kuriuos pasirinkau, atitinka mano giliausius troškimus? Juk savo giliausių troškimų aš net ir nesu „sutikęs“, nes jiems niekada neskyriau laiko. O susitikus su savimi kartais paaiškėja, kad mano troškimai visai nebuvo mano troškimai. Visą laiką aš vaikiausi tai, ką vaikytis ir ko siekti man sakė kiti. Bet ar iš tikrųjų aš pats to noriu? Taigi susitikimas su savimi, bandymas atrasti save yra sunkus darbas.

Be abejo, tada negali atrasti ir kitų, nes tiems kitiems nėra su kuo susitikti. Tuomet aš kitiems pateikiu tik kažkokią spalvingą kaukę, kurią padarė visuomenė, informacinis triukšmas, reklaminė prievarta ir dalykai, kuriuos nuo mažens girdėjau, kurie man buvo kalami. Tik tas autentiškas žmogus ten ir nepasirodo. Sakyčiau, čia labai svarbi kova. Tiesą sakant, net autentiškų, tikrų minčių sugalvoti patys nesugebame, kol nenustojame galvoti. Gal skamba paradoksaliai, bet žmonės, kurie skiria laiko rekolekcijoms, atsiskyrimui, labai gerai žino, kad pirmas tris dienas nieko nevyksta. Pirmas tris dienas smegenys vemia visą tą informacinę košę, kuri ten buvo. Toks žmogus turi tiesiog ramiai tūnoti ir išlaukti, kol smegenys išsivalys, nes jose siautėja visokie buitiniai dalykai, klausimai, vaizdiniai, daugybė žodžių. Paskui, po kelių dienų, kai uraganas išsisiautėja, žmogus pasiekia lygų, neraibuliuojantį paviršių, kur pagaliau pradeda rodytis tikrosios mintys.

Atkreipkite dėmesį, kad, išėję atostogų, pusę mėnesio jaučiamės baisiai įsitempę, nežinome, ko griebtis, nors tiek daug norėtųsi nuveikti. O į atostogų pabaigą nemažai žmonių sako, kad žino, kiek reikia, kad pavyktų grįžti į save: reikėtų pusantro mėnesio, deja, yra tik mėnuo. Žmogus tik į atostogų galą pradeda vėl jausti tuos troškimus, kurie yra jo troškimai, tame lygiame ežere pasirodo jam saldūs dalykai. Taigi dėl to mes turime kažką daryti visus metus.

Gali nuskambėti egoistiškai, nes kalbame apie savižudybes, apie kitus, o tiek daug dėmesio skyriau kalbėjimui, kaip atrasti save. Bet tu negali padėti kitam, jei esi pats sau neskanus, jei pats savęs nepažįsti. Kitam nėra gera šalia visiškai susijaukusio žmogaus, nes nelabai aišku, su kuo bendrauji. Gal savižudybių ir padaugėja dėl to, kad mes ieškome žmogaus, ieškome veido, ieškome nepadalinto dėmesio, bet net ir minioje susiduriame su fantomais, kaukėmis, nors giliausias mūsų širdies troškimas yra tikroji jungtis su tikrai esančiu kitu tu. Todėl taip pat rekomenduočiau Dievą, nes Dieve ne vienas atranda tą kitą asmenį labai savotišku, bet labai tirštu pavidalu. Žmonės, kurie meldžiasi, sako, kad maldoje patiria, jog yra įmerkiami į tikrovės tirpalą, viskas tampa tikra, pats tampi tikras. Tuomet gali ir kitus tuo tikrumu užkrėsti.

– Kaltinti savęs, kad tiek dėmesio skyrėte apie žmogaus susitikimą su savimi, tikrai nereikėtų, nes tai tiesiogiai susiję su autentiškos prasmės, ilgalaikių tikslų paieškomis.

– Labai įdomu, kad gyvenime visada būna situacijų, kurios tartum siųstos mums pagelbėti išsicentruoti, atrasti save kitų dėka. Dažnai tos situacijos mums atrodo nepatrauklios ir baisokos, bet, kai į jas patenki, iškyla paprasta dilema – arba paleidi save, pasiduodi ir atrandi kažką naujo, arba lūžti, lieki nusivylęs, apkartęs. Turiu omenyje tokias situacijas, kaip artimo žmogaus mirtis, vaikų gimimas. Vaikai yra maži uraganai, kurie neleidžia mums toliau gyventi kruopščiai susiplanuotame, darniame daiktų pasaulėlyje. Jie išmėto viską į šalis ir tave įmeta į nuolatinį nuotykį, nuolatinį nenuspėjamumą. Tikrai nežinai, kas įvyks kitą akimirką. Santuoka yra tokia sritis, kur mes niekada negalime iš anksto suprojektuoti to kito žmogaus, nes gyvename ne su robotu, o su gyvu žmogumi. Štai kodėl visa tai mums šiurpu rinktis. Mes labai dažnai bijome juos rinktis, bet, jų nepasirinkę, liekame su savo gyvenimo modeliuku, kuris stokoja tikrumo.

Mano studentai, kurie savanoriauja, susiduria su neįgaliais arba senelių prieglaudoje gyvenančiais žmonėmis. Tai gyvi žmonės, kurių negali suprogramuoti. Tada tenka atrasti save iš naujo. Arba tokiam susikoncentravusiam į save pasitraukti ir toliau gyventi su savo žaisliukais, arba atsiverti nenuspėjamumui. Dieve, aš nežinau, kas kitą akimirką įvyks, nes nė vieno žmogaus negaliu suprogramuoti. Bet aš pats nesu programa, tai gal leiskimės į gyvą nuotykį ir pažiūrėkime, kas bus. Tiek žiūrime nuotykinių filmų, tad kodėl taip bijome realių gyvenimo nuotykių? Tai yra realus gyvenimo nuotykis – nenuspėjamumas.