„Apie Antaną Terlecką galiu pasakyti vienu sakiniu – tai žmogus, visą gyvenimą paaukojęs tėvynei“, – ketvirtadienį BNS sakė buvęs politinis kalinys.
J. Volungevičiaus teigimu, vaikystėje ir jaunystėje patyręs sovietinę tikrovę, A. Terleckas visa esybe jai priešinosi.
„Jis su ta tikrove nesutiko, matė, kad kiekviename žingsnyje yra neteisybė, melas, skriauda. Žmogus savo vidumi tam priešinosi, todėl jo gyvenimas buvo ištisa kova“, – tvirtino nuo 1970 metų A. Terlecką pažinojęs J. Volungevičius.
Anot jo, A. Terleckas buvo tiesus žmogus, o tai jam nepadėjo politinėje veikloje.
Buvusio disidento sūnus Ramūnas Terleckas LRT radijui pasakojo, kad tėvas jam buvo vienas iš nedaugelio autoritetų, nes tai buvo labai drąsus, bekompromisis žmogus, revoliucionierius.
Apie Antaną Terlecką galiu pasakyti vienu sakiniu – tai žmogus, visą gyvenimą paaukojęs tėvynei.
„Kaip sakydavo, aš neprašysiu okupantų leidimo rengti man kokį nors mitingą, aš laužysiu taisykles ir eisiu į priekį. Jis tikėjo savo teisumu, tikėjo, kad Lietuva bus laisva“, – prisiminė sūnus.
Pasak jo, kovoti su sovietine santvarka tėvą vertė bekompromisė ir revoliucinga dvasia, tačiau priešams jis nejautė neapykantos.
„Jis norėjo jį (priešą – BNS) nugalėti, pasigalynėti. Kaip sakydavo: atsikeliu 5 val. ryto ir galvoju, kaip tai sovietų valdžiai įkąsti“, – tvirtino R. Terleckas.
Tai, kad A. Terleckas mirė vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo ir vieno iš jos atkūrėjų, Jono Basanavičiaus, mirties dieną, – gana simboliška. Mat A. Terleckas su kitais bendražygiais šią dieną lankydavo J. Basanavičiaus kapą Rasų kapinėse, padėdavo gėlių, įsmeigdavo trispalvę.
A. Terleckas – vienas žymiausių Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo veikėjų, nekartą suimtas ir kalintas už antisovietinę veiklą.
Jis rašė ir platino viešus laiškus apie neteisėtą disidentų persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus, bendradarbiavo su užsienio radijo stotimis, 1978 metis įkūrė nelegalią organizaciją – Lietuvos laisvės lygą.
1979 metais A. Terlecko vadovaujama Laisvės lyga inicijavo „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą“. Tai buvo reikšmingiausias neginkluoto pasipriešinimo laikotarpio dokumentas. Memorandume reikalauta negaliojančiais paskelbti Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus nuo jų pasirašymo momento, iš Baltijos šalių išvesti okupacinę kariuomenę, taip likviduojant abiejų diktatoriškų režimų suokalbio padarinius šiame regione.
