Svarbios ekosistemai

Pasak profesionalaus bitininko, Lietuvos bitininkų sąjungos valdybos pirmininko Tautvydo Vaičiūno, bičių aviliai yra įprastas vaizdas keliaujant Lietuvoje, o tarp giminaičių ar draugų dažnas turime bitininkų.

Tai teigiamas dalykas, tačiau yra ir iššūkių: bitėms, kitiems vabzdžiams kenkiantis cheminių priemonių naudojimas, nykstančios natūralios bičių maitinimosi buveinės, dėl klimato kaitos būdingesni vėsūs, lietingi pavasariai ar sausros vasaros pabaigoje, bites puolantys virusai ir ligos.

„Bičių įtaka visos ekosistemos tvarumui labai svarbi ir reikšminga dėl augalų apdulkinimo, o tam reikia, kad bitės turėtų tinkamas gyvenimo sąlygas ir pakankamus maisto šaltinius visą aktyvųjį skraidymo sezoną, kuris prasideda nuo pavasario ir baigiasi rudenį. Todėl buveinių ir maitinimosi vietų kūrimas bitėms ir vabzdžiams yra svarbus visur – tiek kaimiškosiose vietovėse, tiek miestuose ir priemiesčiuose“, – tikina T. Vaičiūnas.

Sąlyga: kuriant buveines svarbu pasirūpinti, kad bitėms užtektų maisto šaltinių. T. Vaičiūno asmeninio archyvo nuotr.

Pasirūpinti maisto šaltiniais

T. Vaičiūnas sako, kad bitininkystė suartino žmones su bitėmis, tad jos mums yra įprasčiausi vabzdžiai apdulkintojai. Tačiau tai tik viena vabzdžių rūšis iš kelių šimtų tūkstančių. Visos rūšys skiriasi tarpusavyje, vienos sėkmingiau apdulkina vienus augalus, kitos – kitus, tad pakeisti vienų rūšių kitomis negalime, privalu išlaikyti vabzdžių įvairovę.

„Dėl to, kuriant buveines, svarbu sudaryti sąlygas jose įsikurti skirtingoms vabzdžių rūšims, kad jos vienos kitas papildytų augalų apdulkinimo procese. Kartu svarbu pasirūpinti, kad visiems užtektų ir maisto šaltinių“, – sako jis.

Maitinimosi buveine bitėms ir kitiems naudingiems vabzdžiams gali tapti ir nedidelis žydinčios pievos ar medingų vaistinių augalų plotas kiekviename privačiame sklype ar sodyboje.

Masiškumo efektas

Pasak T. Vaičiūno, net ir 1 kv. m žydinčios pievos, esant tinkamoms sąlygoms, gali pritraukti ir sukurti galimybę pasimaitinti šimtams ar tūkstančiams bičių, kitų vabzdžių.

„Didžiausią efektą turėtų masiškumas, t. y. jeigu tokios pievos būtų kiekvienos sodybos ar gyvenamosios vietos dalis. Tik, sėjant tokią pievą, reikėtų rinktis įvairių žydinčių augalų sėklų mišinį, kad maisto rastų skirtingų rūšių vabzdžiai, o augalų žydėjimo laikas skirtųsi ir suteiktų maisto ilgesnį laikotarpį“, – pataria jis.

Gyvatvorės, krūmai ir medžiai, ypač miesto teritorijose, taip pat gali būti ne tik svarbus maisto šaltinis, bet ir suteikti prieglobstį ir lizdaviečių daugybei vabzdžių rūšių. Čia taip pat reikėtų derinti įvairias augalų veisles, kad vabzdžiai galėtų rasti maisto visą sezoną.

Svarbi bičių apsauga

Bitininkas aiškina, kad bitės yra savarankiški vabzdžiai, svarbiausia – sudaryti geras aplinkos sąlygas, ir jos pačios apsigyvens.

Šalia geros buveinės vietos, maisto šaltinių svarbi ir bičių apsauga – nereikėtų naudoti abejotinos kilmės augalų apsaugos produktų, nepurkšti žydinčių augalų dienos metu, paraginti kaimynus, draugus taip pat į tai atsižvelgti ir nepražudyti aplinkui apsigyvenusių vabzdžių.

„Bitės, kiti vabzdžiai geba labai gerai prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų, dėl to jos linkusios apsistoti įvairiose vietose. Tačiau, pasikeitus aplinkybėms, susidarius kritinei situacijai, vabzdžiai dažniausiai nepalieka savo buveinių, tad labai nepalankios sąlygos gali reikšti jų žūtį. Gerų sąlygų kūrimas ir jų palaikymas yra ypač svarbūs vabzdžiams įsikurti ir ilgai gyventi toje vietovėje“, – sako T. Vaičiūnas.

J. Balžekas jaunesnysis buvo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystės instituto Bitininkystės sektoriaus vedėjas, Lietuvos Bitininkų sąjungos valdybos narys, Lietuvos – Švedijos draugijos narys.

„Lietuvos bitininkai neteko žymaus bičių veislininkystės ir motinų auginimo specialisto, naujausių mokslo žinių skleidėjo bitininkams“, – sakė Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas Algirdas Skirkevičius.

J. Balžekas jaunesnysis gimė 1952 metais Kaune, baigė Kėdainių rajono vidurinę mokyklą, 1975 metais LŽŪA Agronomijos fakultetą.

1978 – 2009 metais jis dirbo Lietuvos Žemdirbystės institute, Bitininkystės sektoriuje, 1997 – 2002 metais dirbo „Bienen-Meier“ bitininkystės įmonėje Šveicarijoje, nuo 2009-ųjų iki šių dienų – savo bityne Kėdainių rajone, Akademijos miestelyje.

J. Balžekas pirmasis Lietuvoje 1992 metais apgynė disertaciją „Bičių heterozės efekto naudojimas bičių produktyvumui ir augalų apdulkinimui didinti“ ir visą gyvenimą vykdė naudingų bičių rasių adaptavimo Lietuvoje tyrimus, rezultatus taikė praktinėje veikloje.

Jis yra vienas iš vadovėlio „Pradedantiems bitininkams“ autorių. Čia aprašyti jo nustatyti selekcinio darbo ypatumai bitininkystėje, bičių genetikos aspektai, bičių šeimų veisimo subtilybės.

J. Balžekas  buvo aktyvus bitininkų mokymų dalyvis, daugelį metų vadovavo vienintelei Lietuvoje laboratorijai bitininkystės klausimais, buvo vienas iš nedaugelio mokančių taikyti dirbtinį apsėklinimo metodą, tad jo užaugintas veislines bičių motinėles naudojo daugelis Lietuvos bitininkų.

– Jūsų bitutės gyvena ypatingoje vietoje – Žuvinto biosferos rezervato aplinkoje. Ką atsakytumėte šiam Labai Mažo Protelio Meškiukui – kokios tos jūsų bitės? Prastos ar geros? Ir koks tuomet jūsų medus – prastas ar geras?

– Bent jau pas mane (juokiasi) visos bitės yra geros ir neša labai gerą medų. Juk su jomis draugauju nuo pačios vaikystės. Kai buvau vaikas, su tėvais gyvenau Marijampolėje, o bitutes seneliai laikė Varnupiuose, prie Žuvinto. Ten aviliai dar likę iki šių dienų. Tėtis pasakojo, kad mano senelis pirmąjį avilį, pasikinkęs arklį, vežimu parsivežė 1957-aisiais. Ir pastatė jį Paduvinio kaime, visai šalia Varnupių. Taigi iš pradžių pradėjo bitininkauti senelis, o paskui – ir iš armijos grįžęs mano tėtis. Aš jau esu trečiosios kartos atstovas.

– Žinau, kad jūsų sūnus Jokūbas gamina dailias bičių vaško žvakes. Kiek jam metų?

– Vienuolika. Ir jis jau visai rimtai domisi bitininkyste. Kaip ir mano sūnėnas. Džiaugiuosi, kad auga ir ketvirtoji bitininkų karta. Pamiršau paminėti, kad Žemaičių bityne turime išsaugoję dar senelio rankomis darytų avilių. Juose ir šiandien laikome bites. Aišku, medaus kokybė, skonis nuo avilio nepriklauso, bet mums vis tiek smagu, kad saugome senosios kartos tradicijas. Senelis jų turėjo dešimt. Tėvelis avilių skaičių padidino gal iki 40, na, o dabar Žemaičių šeimos bityne jau 130 avilių.

– Bitininkai siūlo įvairių rūšių medaus – liepų, dobilų, lipčiaus ir kt. Visuomet knietėjo sužinoti, kaip bitutės jį rūšiuoja?

– Bitininkui būtų paprasčiau prekiauti vienos rūšies medumi. Betgi kiekvienas medus pasižymi skirtingomis skoninėmis ir gydomosiomis savybėmis. Todėl patariu išbandyti visokį medų. Aš jį rūšiuoju pagal augalus ir pagal laiką. Yra mūsų bityne vadinamieji stacionarūs aviliai, kurių medaus nesurūšiuosi. Iš jų surenkamas ir išsukamas mišrus – pavasarinis ar vasarinis – medus. Bet kita pusė bičių ir avilių yra mobilieji. Tam tikru metu aš juos vežioju vis į kitas vietas. Pavyzdžiui, kai birželio mėnesį žydi miško avietės (labai medingas augalas), tai vežu bites ir avilius į tas miško kirtavietes, kur jos auga. Palieku ten porai savaičių su tuščiais koriais, o paskui parsivežu su pilnais. Pagal nerašytas bitininkų taisykles, jei maždaug 50 proc. medaus yra surinkta iš vienos rūšies augalų, tarkim, laukinių aviečių, tai tokį medų jau galima vadinti aviečių medumi.

Pagal nerašytas bitininkų taisykles, jei maždaug 50 proc. medaus yra surinkta iš vienos rūšies augalų, tarkim, laukinių aviečių, tai tokį medų jau galima vadinti aviečių medumi.

– Tai taip ir vyksta tas medaus rūšiavimas?

– Va taip… Kitus avilius vežu į liepyną, kur daug liepų. Ar žinojote, kad liepų medus labai kvapnus, aromatingas. Sukant tokį medų nuo liepų aromato net svaigsta galva. Kai ateina ruduo, avilius vežu į viržynus arba grikių laukus. Esu vežęs avilių ir į ekologišką braškyną, kad bitės apdulkintų augalus, padidintų derliaus kiekį, o mums prineštų braškių medaus. Tame braškyne man buvo nutikusi labai smagi istorija. Atvažiavau ten ką tik nusipirkęs naują mašiną. Atlikau visus darbus ir jau vyksiu namo. Įsėdau į mašiną, o bitės paskui mane šast ir susispietė ant mašinos lango stiklo. Tarsi toks pirmas krikštas gavosi. Ėmiau galvoti, kaip čia jas atgal į namus suvaryti. Pamačiau motinėlę (ji stambesnė, ilgesnė už visas kitas bites, o svarbiausia – negelia). Paėmiau ją plikais pirštais ir nunešiau į avilį. Tai pamatę žvalgai tuoj davė komandą likusioms. Taip jiems iš paskos – mano nuostabai – ir visas bičių spiečius atgal į avilį sugužėjo.

– Šįmet bitės turėjo pririnkti daug liepų medaus – pati savo rankomis skyniau kuo gražiausius liepų žiedus ir džiovinau juos arbatai.

– Anaiptol. Liepos gausiai žydėjo, atrodė, kad bus daug medaus. Bet… iš tiesų išlijo tą nektarą. Bitės net neskrido jo rinkti. Viena kitai perdavė žinią savo kalba – specialiu šokiu – kad situacija su liepžiedžiais prasta.

– Sykį užsitraukiau vieno bitininko nemalonę neapdairiai lepteldama, kad visas medus yra vienodas. Bet paskui jis man įrodė, kad atskirų rūšių medus skiriasi ir spalva, ir skoniu, ir gydomosiomis savybėmis. Sakykite, nuo ko visa tai priklauso?

– Iš esmės tai priklauso nuo šaltinių, – t.y. iš kur suneštas medus. O jų gali būti begalė. Būtent dėl to ir medaus rūšių yra labai daug. Įdomu, kad net metai iš metų laikant bites toje pačioje vietoje medus gali skirtis. Juk toje pačioje aplinkoje kasmet gali dominuoti vis kiti augalai – štai kodėl ir medaus skoninės savybės natūraliai bus kitokios.

Kai bitininkas sąžiningas, visada tarp jo ir pirkėjo atsiranda nuoširdus santykis.

– Labai norėčiau išmokti atskirti gerą medų nuo blogo. Sakykite, gal yra kokie buitiniai testukai ar slaptos bitininkų gudrybės?

– Sakoma, kad pirmiausia reikia bitininkui į akis žiūrėti. Jos – žmogaus sielos veidrodis. Parodys, jei meluoja. Kai bitininkas sąžiningas, visada tarp jo ir pirkėjo atsiranda nuoširdus santykis. Juk labai smagu turėti savo bitininką, kaip ir savo kirpėją. Antra, kai subrendęs (t.y. jau tinkamas valgyti) medus susikristalizuoja, ant jo paviršiaus natūraliai nusipiešia tokie gliukozės kristalai. Nesąžiningu būdu jų niekaip nepadarysi. Tai irgi vienas iš vaizdinių gero medaus kriterijų.

– O jei medus skystas?

– Tuomet žiūrėkite, kad jis būtų ne per skystas. Kartais, vaikydamiesi greito pelno, bitininkai nusižengia savo darbo etikai ir išima dar nesubrendusį (t.y. drėgną) medų. Tai reiškia, kad, kai bitės suneša į avilį žiedų nektarą, jos dar turi jį išgarinti, paversti medumi. Kad išvarytų visą drėgmę iš avilio, iš korių, jos tankiai plaka sparneliais. Šitaip yra brandinamas medus. O kai jis tinkamai paruošiamas, koriai užakiuojami. Bitininkai, aišku, turi specialius prietaisus drėgmei matuoti, kad nepateiktų žmonėms per skysto, nesubrandinto medaus, kuris ilgai bestovėdamas gali surūgti. Jei kilo toks įtarimas, atlikite paprastą testuką: pakabinkite medų šaukštu ir apsukite jį aplinkui. Jei medus neišbėgo – manykite, kad jis subrendęs. O dar galite lašą medaus užsivarvinti ant riešo ir ranką pavertę žiūrėti – varva, ar ne. Jei varva – medus dar nesubrendęs. Kitaip sakant, jame dar likęs per didelis kiekis vandens, kuris sukels rūgimo procesą.

– Kartais žmonės, naudodami medų netaisyklingai, sunaikina gerąsias jo savybes. Patarkite, kaip elgtis su šiuo vertingu bitučių produktu, kad taip nenutiktų?

– Didžiausias patarimas – medų dėkite šaukšteliu tiesiai į burną. Jei geriate karštą arbatą, tai iš pradžių įsidėkite į burną medaus, o tik paskui užgerkite jį arbata. Taip išsaugosite visus vitaminus ir kitas vertingas medžiagas, kuriomis pasižymi medus.

– Kartais pagalvoju, kad bitininkai, turėdami tokį sveikatos lobį – medų, – turbūt visiškai neserga?

– Nežinau, kaip kiti, bet mes visi vartojame medų ir kitus bičių produktus. Tad, ačiū Dievui, nesergame. Dažniausiai žmonės daro klaidą ir medų prisimena tik tada, kai jau liga surietė. Tačiau tiek medų, tiek kitus bičių produktus reikėtų vartoti profilaktiškai, kad nereikėtų sirgti.

– Kada bitininkams pats darbymetis?

– Rugpjūtį. Tai bitininkams pats sūriausias metas. O tas sūrumas atsiranda iš to, kad vasaros pabaigoje prakaitas tiesiogine prasme liejasi upeliais. Nuo darbų. Klysta tie, kas mano, kad bitininkystė – tik graži romantika ar pasivaikščiojimas po pievas su baltu kostiumu. Iš tiesų tai labai sunkus fizinis darbas. O sunkiausia tampa vasaros pabaigoje, kai reikia išsukti paskutinį medų ir bites paruošti žiemai. Kai jos neberanda gamtoje žiedų, pasidaro piktos it kokios širšės (juokiasi). O čia dar prisistato bitininkas ir gviešiasi atimti iš jų avilių paskutinį medų. Kaipgi paskui nebūsi įsiutęs?!

– Kaip suprasti: gviešiasi atimti paskutinį medų?

– Pavasarį, vasarą bitės yra kur kas sukalbamesnės ir švelnesnės. Kol randa gamtoje maisto – joms ramu. Kartais per medunešį nė nekreipia į tave dėmesio. O rudeniop, kai maisto nedaug, jos darosi kur kas įtaresnės ir piktesnės. Juk aviliuose iš daugybės rėmų (jų būna virš 20) bitininkas turi palikti žiemojimui gal tik kokius 7–8 (priklausomai nuo kiekvienos bičių šeimos stiprumo). Tai ir įgėlimų rudeniop daugiau pasitaiko…Bet bitininkui tie cvakt – įprasta kasdienybė. Kad ir kaip švelniai jam norėtųsi elgtis su bitėmis – būna, kad ir prispaudžia kokią netyčia, o tada gauna dūrį dovanų. Aš visada sakau tiems, kurie nori pradėti bitininkauti, kad iš pradžių reikia išlaikyti rudens testą, – t.y. pasavanoriauti kokiame bityne rudenį, kai bitės nėra labai sukalbamos. Mano sūnėnas jį išlaikė!

– Tai dabar prisipažinkite – ar Žemaičių bitynas su 120 avilių Žuvinto biosferos rezervato aplinkoje yra daugiau jūsų verslas ar pomėgis?

– Na, paprastai iš daugumos vyriškų pomėgių būna tik vienos išlaidos... O čia toks pomėgis, kuris dar duoda ir pelno (juokiasi). Vis dėlto sunkiausia dalis yra netgi ne tas fizinis darbas. Jei atvirai, bitininkas turi būti savotišku pranašu, kad atitinkamai koreguotų savo veiksmus ir darbus. Ir tik tuomet, kai bitininkas padarys viską, ką reikia ir kada reikia, jis galės tikėtis gero medaus derliaus. Jei, aišku, nepakiš kojos blogi orai...

– Kartais žmonės piktinasi, kad bitininkai maitina bites cukrumi, nuo ko labai nukenčia medaus kokybė. Ar tai tiesa?

– Pradėkime nuo to, kad ne visas medus tinkamas bičių žiemojimui, o maitintis kažkuo per žiemą joms reikia. Bitės kur kas geriau ištveria žiemą, kai bitininkas jas pamaitina kažkuo kitu, pvz., kokios nors kitos rūšies medumi ar netgi cukraus sirupu. Būkite ramūs: bičių pamaitinimas cukraus sirupu žiemai neturi nieko bendro su to medaus kokybe. Bitės paprastai maitinamos jau išėmus iš avilių visą medų, o tą cukraus sirupą jos sunaudoja iki pavasario, dar nė neprasidėjus medunešiui. Žodžiu, buitiškai šnekant, tas cukraus sirupas, kurio jūs taip baiminatės, į medų, skirtą žmonėms, nė nepatenka.

– O jei pasitaiko koks nesąžiningas bitininkas, kuris cukraus sirupu maitina biteles ir vasarą, kad turėtų daugiau medaus?

– Na nežinau... To medaus bitės ir taip iki soties prineša. Tik spėk jį išsukti, paruošti ir parduoti. Bet už kitus galvos dėti negaliu.

– Ar tiesa, kad kuo senesnis medus, tuo daugiau vertingų savybių jis prikaupia?

– Na, apie vyną taip kalbama. O apie medų? Hmm... Manęs žmonės visuomet prašo šviežio medaus. Bet iš senovės žinoma, kad medus – ilgo galiojimo produktas. Gal ir yra racijos šiame posakyje. Aišku, jo vertė, gerumas priklauso ir nuo taisyklingų laikymo sąlygų. Medui patinka kuo tamsiau ir kuo vėsiau.

– O ar galima jį laikyti plastikiniame inde? Kažkur skaičiau, kad medui labiausiai tinka sandarus molinis arba stiklinis indas.

– Nežinau... Jei atvirai, aš pilstau ir į stiklinius, ir į plastikinius. O ką reiškia sandariame moliniame? Gal senovėje, kai dar neturėjome tokios taros (su visais maistiniais ženklais), taip ir buvo. Man geriau naujas plastikinis indelis nei koks nors prastai išplautas nuo raugintų agurkų ir dar su surūdijusiu dangteliu.

– Kad ir kaip gaila, bet ne visi gali vartoti medų. Ką parekomenduotumėte alergiškiems žmonėms?

– Atrasti savo medų. Užtai visada siūlau neapsiriboti vienu medumi, o įsigyti jo visokio. Jei nesate alergiški – kad organizmas gautų ir vienokių, ir kitokių vertingų medžiagų. Alergiškiems žmonėms rekomenduoju pamėginti monoflorinį medų (surinktą iš vienos rūšies augalų). Tarkim, pirmai pradžiai išbandykite baltųjų, rausvųjų dobilų medų. Jame yra mažiau dažančių medžiagų, todėl jis tinkamas vartoti alergiškiems žmonėms ir mažiems vaikams, kurie paprastai jautriausi maistui. Poliflorinis medus (surinktas iš skirtingų rūšių augalų) gali alergizuoti, nes visuomet yra tikimybė, kad jame pasitaikys kokia žolelė, netinkanti alergiškam žmogui.

Testas: TAIP ar NE?

Medų sveikiausia naudoti šaltą.

TAIP. Blogai, jei gydydamiesi peršalimą, medumi skaninsime karštą arbatą, neva taip stiprindami sveikatą. Aukštoje temperatūroje medus praranda naudingąsias savybes ir tampa net žalingu. Medų į arbatą dėkite jai atvėsus bent iki 40 laipsnių Celsijaus. Dar geriau – gerdami karštą arbatą, medų šaukšteliu skanaukite atskirai. Medumi galite pagardinti jau pravėsusią košę, varškę ar baltą sūrį, šviežią agurką. Svarbiausia atminti, kad juo reikia saldinti nekarštus produktus.

Medaus spalva priklauso nuo augalų, iš kurių bitės rinko medų.

TAIP. Medaus spalva iš esmės priklauso nuo kietųjų medžiagų, esančių jame, – geležies, vario, mangano ir kitų makro- ir mikroelementų, o taip pat ir dažančių medžiagų – karotinoidų, flavonoidų, chlorofilų ir kt. Kuo daugiau meduje makro- ir mikroelementų, dažančių medžiagų, tuo jis tamsesnis. Yra ir bespalvio medaus, kuris susikristalizavęs tampa baltas. Žiedų medus (pvz., liepų, sodų pienių) visada bus šviesesnės spalvos. O tamsus medus dažniausiai bus lipčiaus. (Lipčius yra toks lipnus skystis, kurį bitės renka nuo medžių lapų.)

Ar galima žiemą nusipirkti gero skysto medaus?

NE. Reikėtų vengti žiemą pirkti skysto medaus, nes jis dažniausiai būna iš užsienio arba perkaitintas. Paprastai žiemos metu jau visas geras lietuviškas medus būna sukietėjęs ir susikristalizavęs. Kristalizacija – viena iš natūralių medaus savybių. Kita vertus, per kiek laiko medus susikristalizuoja – tai jau kita tema. Lemia daug faktorių: iš kokių augalų jis suneštas, kokia lauko temperatūra, drėgnumas ir kt. Ilgiausiai natūraliai išlieka nesusikristalizavęs lipčiaus medus. Bet žiemą ir tokio negali būti. Jei radote prekybos centre – turbūt bus koks atšildytas, kaitintas aukštesnėje, nei leistina temperatūroje. Bitininkai sako, kad ant pašildyto medaus negali susidaryti baltas vynuoginio cukraus (gliukozės) paviršius.

Ar tiesa, kad medus, surinktas iš skirtingų rūšių augalų, pasižymi ir skirtingomis gydomosiomis savybėmis?

TAIP. Rapsų medus, turintis truputį kartoką skonį, stiprina kepenų veiklą, mažina padidėjusį skrandžio rūgštingumą. Liepų medus veikia raminamai, gydo nuo kosulio, gripo, nudegimų. Malonaus skonio dobilų medus gelbsti nuo fizinio ir protinio išsekimo, gerina virškinimą, kepenų veiklą. Lipčiaus medus veikia raminamai, tinka žaizdoms, inkstams ir šlapimtakiams gydyti. Kartokas kiaulpienių medus gydo nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimo, mažina skrandžio rūgštingumą. Kaštonų medus gerina virškinimo traktą, gydo inkstų ligas.

Ar tiesa, kad bitės savo bitininkų negelia?

NE. Bitės gelia skaudžiai ir bitininkus. Tačiau šie vabzdžiai pasižymi labai gera uosle. Jie užuodžia žmogaus skleidžiamus feromonus. Todėl jei žmogus bijo bičių, prakaituoja, jaudinasi ir skleidžia bitėms nepriimtiną kvapą, jos į tokį labiau reaguoja ir gali pulti.

Ar tiesa, kad užpuolus bitėms reikia mosikuoti rankomis ir bėgti?

NE. Kai žmogus išsigąsta, jis elgiasi dirgliai ir daro staigius judesius. O bitės judančius objektus pastebi kur kas greičiau. Štai kodėl sakoma, kad užpuolus bitėms negalima maskatuoti rankomis ir bėgti nuo jų.

Kokių naudingų medžiagų yra meduje?

Mokslinėje literatūroje teigiama, kad meduje yra daugiau nei 300 įvairių medžiagų: vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų. Juk ne be reikalo medus buvo naudojamas gydymo tikslais senovės egiptiečių ir graikų. Tuomet cheminių vaistų dar nė kvapo nebuvo. Meduje randama apie apie 19 proc. vandens, daug angliavandenių, iš kurių daugiausiai – fruktozės ir gliukozės (po 33 ir 40 proc). Taip pat meduje yra 1,5–5 proc. sacharozės, 5–10 proc. maltozės, kitų cukrų, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio) vitaminų (B1, B2, B3, PP, niacino, pantoteno rūgšties), nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, eterinių aliejų ir medžiagų, turinčių aromatinių, antioksidacinių bei baktericidinių savybių.

Kuo naudingi kiti bičių produktai

Žiedadulkės ir bičių duonelė reguliuoja žarnyno veiklą, stiprina imunitetą, gerina galvos smegenų veiklą, skatina sveikų audinių regeneraciją, pagerina lėtinių uždegiminių ligų veiklą, stiprina nervų sistemą ir kt. Vartokite bičių duonelę ar žiedadulkes po 10–15 g per dieną. Jei sergate, kiekį galite padvigubinti. Tik nepamirškite kas 1–3 mėnesius daryti pertraukų.

Bičių pienelis – labai koncentruotas visavertis biologiškai aktyvus maisto produktas. Bičių pienelyje yra B grupės vitaminų, taip pat vitaminų C, A, D, PP, E, pantoteno ir folio rūgščių, taip pat mikroelementų (geležies, sieros, magnio, kalcio, aukso, chromo, silicio, nikelio, sidabro, cinko, kobalto ir kt.).

Bičių pienelis vartojamas ne tik maistui, bet ir profilaktiškai. Jo patartina valgyti po sunkių operacijų, norint atgauti jėgas, sergant skrandžio, žarnyno, kepenų ir tulžies pūslės ligomis, esant padidėjusiam kraujospūdžiui.

60–90

tiek gramų medaus per dieną gali suvalgyti suaugęs žmogus.

Ankstyvas ir stabdomas

Paprašytas apibūdinti šiųmetį pavasarį, bitininkas pasirinko kone vienas kitam prieštaraujančius žodžius: ankstyvas ir stabdomas.

"Jei Kaukazo slyvos pradės žydėti apie balandžio 24–28 d., viskas stos į savo vietas, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas. – Negaliu pasakyti, kad pavasaris bitutėms – tradicinis. Netradicinė buvo ir žiema. Šalčio nebuvo, bitėms pečiaus kūrenti nereikėjo, nes lauke temperatūra nesiekė –10 °C. Čia aš taip vaizdžiai sakau, nes bitės avilyje palaiko +25 °C laipsnių temperatūrą. O kovo pabaiga ir balandžio pradžia buvo šaltesni nei vasaris. Bitėms tai nėra labai gerai, jos dabar augina daug perų, vyksta atsinaujinimas. Šaltas oras priverčia jas labai daug valgyti, o daug valgydamos bitės susidėvi. Bent jau mano bitės suvalgė labai mažai maisto, neradau nė vienos bičių šeimos, kurioje trūktų maisto."

Tačiau bitininkas susidūrė su kita bėda – motinėlės neturi kur kiaušinėlių dėti, todėl A.Amšiejus suka galvą, ar nereikėtų išimti dalį korių su medumi ir įdėti tuščių.

Pasklidusios po visą Lietuvą

Galima drąsiai teigti, kad A.Amšiejaus bitės – per 200 šeimų –  pasklidusios po visą Lietuvą. Tačiau čia pat pašnekovas pataisė:  šeimos ūkio bitės – ir pasidžiaugė, kad į šeimos bitininkystės verslą įsiliejo ir žentas. Toliausiai – už 180 km nuo namų – jos įkurdintos Žemaitijoje, Telšių rajone, prie Virvytės upės. Kitos vieši Marijampolės, Šakių ir Kelmės rajonuose, dalis – Dzūkijoje.

"Turime kelias ekologiškas vietas, kuriose galima surinkti švaraus, įdomaus skonio medaus. Aš nesu urminis bitininkas. Kiti bitutes gabena į rapsų laukus ir medų pardavinėja statinėmis. Pavasarį, jei trūksta maisto, mes bitėms duodame ne cukraus, o medaus. Nesiorientuojame į kiekį, renkame išskirtinį medų ir kitus bičių produktus: žiedadulkes, bičių pienelį", – aiškino pašnekovas. Medaus mėgėjams jis gali pasiūlyti aštuonių devynių skirtingų skonių medaus, kurio gama – nuo grikių iki blindžių.

Vis ankstėja

Praėjusius metus A.Amšiejus taip pat įvardijo kaip išskirtinius, mat pirmąjį medų iš avilių ėmė labai anksti – balandžio 28 d. ir penktą kartą per 43 bitininkavimo metus turėjo blindžių medaus. "Gali būti, kad ir šiemet turėsime blindžių medaus. Lazdynais bitės nepasinaudojo, gal kiek drebulių žiedadulkių pasiims. Dabar šlapynėse žydi miško augalai: plukės, rūteniai, o pievose – pienės, kelias dienas prieš šv.Velykas bitutės medų nešė nuostabiai", – sakė bitininkas.

Jis nenoriai prognozavo, kada šiemet pirmą kartą kopinės medų. "Bitininkystė – tai ne daržininkystė. Aš galiu tiksliai pasakyti, kada pirmą kartą skinsiu svogūnų laiškus ar valgysiu ridikėlius, nes daržoves gali pridengti. Bitininkaujant viskas priklauso nuo Dievulio ir nuo gamtos, o štai bitučių ir augalų pievose bei miškuose nepridengsi užėjus pavasarinėms šalnoms", – šmaikštavo A.Amšiejus.

Pradėjo nuo kamanių

Paklaustas, ar prisimena pirmą rimtą susitikimą su bitėmis, A.Amšiejus nusikvatojo. Mat jo bitininkavimas prasidėjo nuo... kamanių. "Būdamas vaikas, turėjau septyniolika aviliukų kamanių. Kai pas senelius tėtis pjaudavo pievas, aš būdavau kartu ir, radęs kamanių lizduką, pagaliuku paženklindavau tą vietą. Vakare apsirengdavau kailiniais, užsimaukšlindavau senelio ar tėčio kepurę, pirštines ir, pasiėmęs tuščią dėžutę nuo konservų, puoduką, eidavau susisemti tų kamanių", –  prisiminė bitininkas.

Nepamiršo jis ir pirmųjų savo avilių. Kamanes įkurdindavo išskobtoje medžio kaladėje. Kai atsirado drenažo vamzdeliai, mažasis bitininkas, padaręs kelias skylutes, taip pat panaudodavo kamanių nameliams.

"Pirmasis rimtas susitikimas su bitėmis įvyko 1973 m., kai studijavau Kauno Mičiurino tarybiniame ūkyje-technikume. Pas bitininką Lajų atlikau daržininkystės praktiką. Kaip tik bitės buvo atvežtos agurkams apdulkinti ir jos išspietė į erškėčių krūmą. Nors bitės mane stipriai sugėlė, o krūmas apdraskė, dėžės nepaleidau, susėmiau tą spiečių. Atmintis neišsaugojo Lajaus vardo, bet prisimenu, kad tas bitininkas buvo gražių veido bruožų, su barzdele ir labai gerų akių. Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: esi labai kantrus, būsi geras bitininkas. O aš juk tuo metu mokiausi sodininkystės ir daržininkystės", – pasakojo A.Amšiejus.

Bitininko Lajaus žodžiai klabai greitai pradėjo pildytis. Antrame kurse grupę, kurioje mokėsi ir A.Amšiejus, specializavo į bitininkus, Mičiurino technikumą jis baigė kaip bitininkas. "Nuo to laiko – 1977 m. – bičių taip ir neapleidau, laikau jas iki šiol. Turiu velniškai didelę bitininko praktiką", – šypsojosi pašnekovas.

A.Amšiejus ne tik pakaunėje žinomas kaip bitininkas ir kaip sodininkas. Jis dar ir dėstytojas, daktaro laipsnį apgynęs iš bitininkystės. Ir ne šiaip sau dėstytojas – prieš porą metų tuometinio Aleksandro Stulginskio universiteto studentai jį išrinko geriausiu Agronomijos fakulteto dėstytoju. Vis dėlto šiame biografijos margumyne svarbiausią vietą užima bitininkystė. "Bitė yra mano slapyvardis", – atviravo A.Amšiejus.

Ketvirtadienį socialiniuose tinkluose pradėjo plisti nuotrauka, kurioje pavaizduota apvali dėžė, skirta sukti medui. Pareigūnai pranešė, kad toks daiktas rastas Kauno rajone.

„Padėkime bitininkui susigrąžinti jo pamestą daiktą“, – taip Lietuvos policijos feisbuko puslapyje buvo kviečiama dalytis įrašu ir nuotrauka. „Trečiadienį sulaukėme pilietiško gyventojo pranešimo apie Kauno rajone pamestą dėžę ant kelio. Atvykę pareigūnai patikrino ją. Viduje rastas įrenginys, skirtas medui sukti“, – skelbė pareigūnai.

– Kam gali būti naudojami bičių nuodai?

– Bitės įgėlimas nėra malonus, ypač po žiemos laikotarpio, kai organizmas jau atpratęs nuo nuodų, nes bitininkaudamas bitininkas, norėdamas arba nenorėdamas, vis gauna bičių „pasveikinimą“. Tai nėra malonus pojūtis, bet jei prie to pripranti, įgėlimas nebūna toks jau skausmingas. Mes juokaujame – eini į pasimatymą su bitėmis, tai galvok, kad gausi bučinį nuo panelės. Ne įgels – o pabučiuos. Tada bus maloniau.

– Ką daro bičių nuodai?

– Bičių nuodai per nervų sistemą slenka iki smegenų ir stimuliuoja snaudžiančius arba miegančius smegenų centrus.

– Ką tai reiškia?

Nuodai stimuliuoja organizmo atsinaujinimą, todėl reikia jų pavartoti.

– Kiekvienas sodininkas žino, kad jei medžio šakos nenupjausi, neataugs pumpurai. Šaka auga auga, nupjovei šaką – žiūrėk, snaudžiantys pumpurai greitai pradeda skleistis ir ataugina mažas šakeles.

– O kaip tai susiję su žmogaus organizmu?

– Tokių snaudžiančių centrų yra ir mūsų smegenyse. Esant susirgimui, negalavimui, į šią organizmo vietą elektriniais impulsais siunčiamas signalas iš smegenų. Bet kadangi per kiek laiko signalo perdavimo sistema sulėtėja arba nusilpsta, į smegenis patekę nuodai pradeda stimuliuoti tuos snaudžiančius, miegančius centrus, o tada jie vėl pradeda siųsti signalus į skaudamą arba pažeistą vietą.

– Taigi kokia nuodų nauda?

– Nuodai stimuliuoja organizmo atsinaujinimą, todėl reikia jų pavartoti. Tik, žinoma, įgėlimas turi būti ne į veidą ar galvą. Geriausia – į sėdmenis. Procedūra nėra maloni, bet verta dėmesio. Pavyzdžiui, geriausi vaistai nuo radikulito – būtent bičių įgėlimas. Tai darau ir sau, ir kaimynai paprašo. Bitę galima paimti ir žiemą – įdedi į stiklainiuką, nuveži į miestą ir panaudoji.

Yra ir gydymas bičių nuodais, bet čia reikia mediko priežiūros, nes žmogus gali būti alergiškas. Tada vasarą, būnant gamtoje, alergiškiems žmonėms reikia turėti vaistų. Mes, bitininkai, visada jų turime.

Sekmadienį mirė žinomas Lietuvos bitininkas 57-erių Valdas Karalevičius.

Velionis vadovavo Varėnos bitininkų draugijai „Dzūkija“, 2006 metais buvo išrinktas Lietuvos metų bitininku.

2005 metais velionio iniciatyva Varėnos rajone Marcinkonyse, buvo organizuota respublikinė 29–oji, Lietuvos bitininkų šventė.

V.Karalevičius vadovaudamas Varėnos bitininkų draugijai „Dzūkija“ pagamino vėliavą, vieningas etiketes „Dzūkijos Medus“.

Kartu su bitininku bičiuliu Jonu Ginkumi parengė ir sukonstravo vežimėlį daugiaukščiams aviliams, šis prietaisas Lietuvos bitininkų sąjungos organizuotoje 34–oje respublikinėje bitininkų šventėje laimėjo pirmą vietą.

V.Karalevičiaus straipsniai, publikacijos buvo spausdinami spaudoje, internetiniuose portaluose.

Kinų menininkas Renas Ri nuostabiai suderina menininko talentą ir pomėgį laikyti bites. Jo globojami vabzdžiai iš vaško sugeba nulipdyti įvairių žemynų ir valstybių pavidalo korius.

R. Ri gyvenime bitės yra ypač svarbios – kinas save laiko labiau bitininku nei menininku. Bites laikyti jis pradėjo 2007 m., per metus išmoko bitininkystės abėcėlės. Įvaldydamas vis sudėtingesnių bitininkystės įgūdžių, Renas pradėjo samprotauti apie tai, kaip būtų galima manipuliuoti bitėmis, valdant bičių motinėlę. Manipuliuodamas bitėmis, jis pradėjo kurti ypatingos išvaizdos bičių korius. Galiausiai idėja išsikristalizavo į pasaulio žemėlapio formos korio sukūrimą.

Tam tikslui Renas Ri avilyje patalpino pasaulio žemėlapį. O tada provokuodavo bičių motinėlę tame avilyje judėti tam tikromis kryptimis ir į tam tikras avilio vietas – kad bitės darbininkės korius lipdytų tam tikrose avilio vietose.

"Bitės ir toliau lipdė korius, kurie įgavo geografinių objektų pavidalą, - pasakojo idėjos autorius. – Taip jos man nulipdė visą pasaulio žemėlapį."

Vėliau bitininkas ėmėsi atskirų žemynų ir valstybių formos korių lipdymo. Taip atsirado gimtosios Kinijos, JAV, Japonijos, Indonezijos ir kt. pavidalų koriai.

Bitės dažnai įsikuria namų plyšiuose, tačiau patiems jų iš ten krapštyti nereikėtų, sako Kauno rajone bitininkaujantis Algirdas Amšiejus.

Alius iš Vilniaus ir klausia, kaip apsiginti nuo bičių, įsikūrusių jo name.

„Kaip išvilioti bičių spiečių, apsigyvenusį gyvenamojo namo pastogėje? Skambinau pažįstamam bitininkui. Jis sakė spiečių susiurbti siurbliu, nuvežti 5 km ir paleisti. Bet tų bičių toks kiekis, kad reikėtų kokio pramoninio dulkių siurblio. Tai net nebežinau, ką dabar daryt, bet turiu namą-avilį“, – rašo portalo skaitytojas.

Aleksandro Stulginskio universiteto docentas, mokslų daktaras, Kauno rajone bitininkaujantis A. Amšiejus, sako, kad bitės, radusios plyšį, dažnai įsikuria namuose: ventiliacijos, grindų, durų angose. Tokiu atveju geriausia patiems nieko nesiimti, o kviesti vietos bitininką.

„Draugas mane pasikvietė, nes bitės buvo įsikūrusios jo pirties grindyse“, – pasakoja bitininkas. Tačiau grindų šeimininkas lupti neleido, o kito būdo išprašyti bites nebuvo, tad teko jas sunaikinti. „Žinoma, bitės yra šventas dalykas, tačiau juk yra ir vaikų, ir alergiškų žmonių“, – sako bičių specialistas.

Vienas ūkininkas bites rado verandos grindyse, vasarą jos jam netrukdė, tačiau rudenį tai pasidarė problema, pasakoja A. Amšiejus. „Laimei, jis leido ardyti verandos grindis ir bites saugiai išimti, be to, iš ten jam ištraukiau daug medaus“, –  teigia bičių žinovas.

Bitininkas prisimena dar vieną istoriją: Kauno mieste bitės įsikūrė ventiliacijos angoje, žmonės jų nematė ir nejautė, kol antroje vasaros pusėje, užsidegus virtuvėje šviesą, jos nepradėjo iš ten lįsti.

Paklaustas, ar būtų galima bites susiurbti siurbliu, A. Amšiejus sako, kad praktiškai to padaryti beveik neįmanoma.

„Norėčiau pamatyti, kaip tai praktiškai padaryti. Per kokį atstumą reikėtų siurbti? Būtų tikrai įdomus eksperimentas“, – juokauja bitininkas.

Jo teigimu, pavyktų susiurbti tik 100–200 bičių, o spiečiuje jų būna apie 25 tūkst. Maža to, bitės būna įsikūrusios giliai, ir beveik neįmanoma žinoti, kaip giliai.

„Dažnai pasitelkiami ir medikų stetoskopai tam, kad nustatytų, kaip giliai bitės pasislėpusios. Gali būti ir pusė metro, ir pusantro“, – tvirtina A. Amšiejus.

Nors šįmet pavasaris atėjo laiku, tačiau retas bitininkas gali pasidžiaugti geru pavasario medunešiu – gegužę trumpam atklydę šalčiai pakenkė pavasariniams žiedams. „Pavasarinio medunešio beveik nebuvo. Ką turėjo bitės, tą suvalgė, kad pačios išsilaikytų“, – portalui LRT.lt pasakoja bitininkas Valdas Karalevičius. Tačiau dar neaišku, ar dėl nuostolių augs medaus kainos, mat vos tik jas pakėlus, rinką užpildytų atvežtinis medus.

Ateinantį šeštadienį Varėnos rajono bitininkų draugijos „Dzūkija“ pirmininkas Valdas Karalevičius kvies šeimyną rimtesnio medkopio, tačiau neaišku, kiek pavyks prisukti medaus.

„Pavasaris buvo ankstyvas, bet medaus kol kas išėmėm labai nedaug – šalčiai „nukando“ žiedus. Pavasarinis medunešis pas mus buvo labai prastas, galima sakyti, kad jo ir nebuvo – ką turėjo, tą suvalgė bitės, kad pačios prasimaitintų.

Kalbėjau su bitininkais iš Kabelių, Marcinkonių. Jie džiaugiasi, kad apžiūrėjo avilius – bitelės tik sparneliais plazdeno. Druskininkuose nupirko cukraus, padarė sirupo, tai atsigavo. Toks laikas atėjo, kad vos iš bado nemirė“, – portalui LRT.lt kalbėjo Varėnos bitininkas.

Kauno rajone bitininkaujantis Aleksandro Stulginskio universiteto docentas mokslų daktaras Algirdas Amšiejus teigia girdėjęs apie tokią situaciją. Anot jo, pavasarinis medunešis buvo išties silpnas, nes žydint sodams buvo stiprus atšalimas, o tai atsiliepė medunešiui.

„Bendrauju su Lietuvos bitininkais, žinau situaciją. Pavyzdžiui, aš turiu medaus, sunešto iš miško, Šakių, Vilkaviškio bitininkai – iš žieminio rapso. O Vidurio ar Šiaurės Lietuvos – Pakruojo, Šiaulių, Pasvalio – bitininkai medaus neturėjo, nes iššalo žieminis rapsas“, – aiškina A. Amšiejus.

Šiaulietė bitininkė Roma Mačienė sutinka, jog nemažai jos krašte esančių bitynų negali pasigirti pavasarinio medaus kiekiais. „Mes truputį medaus sulaukėme, bet nedaug. Kartais pavasarį gaudavome trečdalį ar pusę viso sezono derliaus, o šiemet – labai nedaug“, – sako moteris.

Kaip aiškina bitininkė, kai oras šaltas, augalai neišskiria nektaro, o bičių šeima didėja, augina daug perų ir šiems sunaudoja atsineštas maisto atsargas.

Vasaros medunešį skaičiuos po Žolinių

Nėra aišku, kiek medaus bitininkai pajėgs prisukti per vasarą – tai esą išaiškės po Žolinių, Medkopio pabaigos šventę. Vienas žinomiausių šalies bitininkų A. Amšiejus pastebi, kad bitės stipriai spiečiasi, todėl galima laukti neblogo medunešio.

„Spiečiai paprastai neskrenda ten, kur gresia badas, todėl manau, kad vasarą gali būti visai neblogas medunešis“, – viliasi A. Amšiejus.

R. Mačienė teigia, jog viskas turėtų priklausyti nuo liepų žydėjimo.

„Dar sunku pasakyti, koks bus vasaros medunešis. Neaišku, ar liepos skirs nektarą. Pernai skyrė labai gerai, tačiau jos nektarą skiria kas 4–5 metus. [...] Praktiškai pagrindiniai nektarą duodantys augalai – avietės, šaltekšniai, o sodai, kiaulpienės jau nužydėjo“, – aiškina bitininkė.

Varėnos rajono bitininkas V. Karalevičius sako, kad Dzūkijoje prognozė prasta: „Matote, dabar taip pat apsiniaukę, gali lyti. Lietus išlyja nektarą ir nieko gero nebūna. Jei pradeda lyti, iškart atšąla, tuomet ir bičių skraidymas menkesnis. Tikimės sulaukti grikių medaus, jei Dievulis leis.“

Pasak bitininkų, įtakos medunešiui turi viskas – lietus, kaitra, vėjo kryptis, kokius chemikalus ar trąšas naudoja ūkininkai, radiacijos kiekis aplinkoje.

„Kalbėjome su moldavais, lenkais. Šie metai visiškai kitokie nei pastarieji. Mes esame 100 proc. priklausomi nuo gamtos. Ką Dievulis mums atsiųs, taip ir bus, prognozuoti nieko negalime“, – tvirtina R. Mačienė.

Džiaugiasi mažiausiomis kainomis

Varėnoje bitininkaujantis V. Karalevičius tvirtina kainų nekeisiantis – kilogramą medaus ir šiemet parduos už 20 Lt. „Yra nuolatiniai klientai, jie žino mano kainą, tik laukia, kad medaus būtų“, – LRT.lt pasakojo bitininkas.

Savo ruožtu šiaulietė bitininkė R. Mačienė tvirtina, jog viskas priklausys nuo būsimo derliaus. Ji atkreipia dėmesį, jog Lietuvoje medus yra pigiausias Europoje.

„Pigesnis netgi nei Moldavijoje, Rumunijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje. Nekalbu jau apie Šveicariją ar Vokietiją“, – tęsia moteris.

Kauno rajone bitininkaujantis A. Amšiejus džiaugiasi, jog kainos Lietuvoje – pačios mažiausios.

„Nenoriu, kad kiltų medaus kainos. Antraip jo priveš iš visur kitur. Labai džiaugiuosi, kad kainos Lietuvoje pačios žemiausios tarp kaimynų. Kur ruošiasi parduoti medų bitininkai, jei mums priveš jo iš kitų šalių?“ – teiraujasi A. Amšiejus.