Lietuviai sielojasi labiau
Šiuo metu Kęstučio vienuolynas yra gal pustrečio šimto kilometrų nuo Šiaurės Korėjos sienos.
Tačiau per tuos keliolika jo gyvenimo metų ten lietuvis buvo ir žymiai arčiau beprotybe garsėjančio diktatoriaus valdų.
"Kas vyksta Šiaurės Korėjoje, mes sužinome tik iš žiniasklaidos, tad sunku nuspėti, kokia yra tikrovė. Iš nežinojimo atsiranda įvairios baimės. Norėčiau pabrėžti, kad lietuviai dėl Šiaurės Korėjos labiau sielojasi nei pietų korėjiečiai, nes ta situacija ten tęsiasi dešimtmečius", – teigė K.Marčiulynas.
Norėčiau pabrėžti, kad lietuviai dėl Šiaurės Korėjos labiau sielojasi nei pietų korėjiečiai.
Anot pašnekovo, žmonės susitaikę su tuo, kad pragaras gali prasidėti bet kurią akimirką, nes abiejų Korėjų pasienyje yra sutelkta tiek ginkluotės, kuri per valandą galėtų pražudyti apie 30 mln. gyventojų.
"Pietų Korėjos pasienyje ginklų dar daugiau, čia ir amerikiečių bombonešiai, ir atominis ginklas yra paruoštas. Vertinant šią situaciją, Šiaurės Korėjos padėtis yra baisesnė, nes prieš juos nukreipta galingesnė technika. Jei šiauriečiai nesunkiai galėtų nušluoti už 60 km nuo sienos esantį Seulą, tai pietų korėjiečiai per tą laiką galėtų sunaikinti visą Šiaurės Korėją. Ir šiauriečiai tikrai yra išsigandę", – dėstė dzen budistų vienuolis, netrukus vėl sugrįšiantis į savo šventyklą Pietų Korėjoje.
Perbėgėliai grįžta atgal?
K.Marčiulynas pasakojo, kad nuolatos pasitaiko vienas kitas perbėgėlis iš Šiaurės Korėjos.
Tokiems žmonėms skiriamas didelis pietiečių žiniasklaidos dėmesys.
"Teko skaityti vietos spaudoje ir apie tokį perbėgėlį, kuris po kiek laiko nusprendė grįžti į Šiaurės Korėją, nes demokratija jam buvo nepriimtina. Jam pritrūko žmoniškumo tarp žmonių, socialinių garantijų, nepatiko, kad dauguma netiki ateitimi. Tačiau yra ir tokių, kurie pasprukę iš savo šalies, Pietų Korėjoje skaito paskaitas, pasakoja apie tai, kaip šiaurėje blogai", – pastebėjo K.Marčiulynas.
Pietų korėjiečiams šiauriečių lyderis Kim Jong-Unas visai neatrodo juokingas.
Jis mokslus baigęs Šveicarijoje, jį pasiekia informacija iš pasaulio, jis domisi, seka, kas vyksta, artimus ryšius palaiko su Kinija.
"Žinoma, jis yra diktatorius, jo šalyje žmonės vargsta ir kenčia, bet jis, kaip tas skriaudžiamas mokinukas, kuris treniruojasi, kad galėtų duoti atkirtį tariamiems užpuolikams, iš paskutiniųjų stengiasi savo valstybę paversti branduoline, kad apsisaugotų nuo amerikiečių gąsdinimų. Ir nežinau kieno, gal ukrainiečių, gal rusų dėka, jis gavo tas technologijas ir pastaraisiais metais sparčiai ginkluojasi", – teigė K.Marčiulynas.
Kova propagandos fronte
Ir nors abiejų šalių pasienyje sutelktos neįsivaizduojamo dydžio karinės pajėgos, tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų kol kas vyksta tik "nervų karas".
"Propaganda – pagrindinis ginklas. Pamenate, buvo rašoma, kad Kim Jong-Unas kažkaip žiauriai nužudė savo tikrą dėdę. Paskui Pietų Korėjos spaudoje buvo paneigimas, bet tik viena eilutė, ir viskas. Viso kito pasaulio tai turbūt net nepasiekė. Vis dėlto lageriai ten egzistuoja, to nenuneigsi, ten gi – Azija, ten žiaurumai ir bausmės kitokios, negu pas mus, ten už propagandinio lapelio (jie balionais barstomi iš Pietų Korėjos) pakėlimą nuo žemės gresia mirtis", – neslėpė K.Marčiulynas.
Netoli Šiaurės Korėjos gyvenantis lietuvis mano, kad daugeliu atveju amerikiečiai perlenkia lazdą savo propagandiniame kare, pasienyje naudodami beveik nenutylančius garsiakalbius, kurių garsas sklinda net už 50 kilometrų.
"Įsivaizduokite, kad Kaliningrado–Lietuvos pasienyje rusai pastatytų tokius garsiakalbius ir per juos be perstojo plyšautų, kokia mūsų Prezidentė bloga, gal paleistų kokio J.Statkevičiaus interviu, duotą Kremliaus ruporams. Tokia situacija šiandien yra Korėjų pasienyje, garsiakalbių kokybė labai gera, garsas sklinda toli, ir jie tą propagandą priversti klausytis kasdien. Jei taip atsitiktų pas mus, traktuotume, kaip karo paskelbimą, o Korėjos pusiasalyje tai vyksta nuolat. Ar tai normalu?" – klausė K.Marčiulynas.
Budistai su antpečiais
Kai santykiai tarp šalių buvo kiek atšilę, vienuoliams iš Pietų Korėjos buvo leista aplankyti Deimantinius kalnus Šiaurės Korėjoje, kuriuose gausu garsių šventyklų.
Lietuvis pasakojo, kad Šiaurės Korėjoje daugybė zonų, kuriose neleidžiama nei filmuoti, nei fotografuoti.
Maždaug 20 kilometrų nuo sienos kalnuose nėra medžių, nes viskas iškirsta, kad šiauriečiai matytų, "kaip ateina priešas".
Vaizdas – nykus, pliki kalnai ir balkšvi apšiurę pastatai. Aplinkui vien kariškiai.
"Pats važiavau į tuos kalnus, bendravome su vietiniais vienuoliais, statėme jiems šventyklą, atvežėme ryžių, Budos skulptūrą. Mus iš akių nė akimirkai nepaleido šiaurės korėjiečių apsauga. O ir patys vienuoliai labai keisti. Man susidarė toks įspūdis, kad kai kurie priklauso partijai, nes ten turbūt kitaip neįmanoma būti vienuoliu, gal kai kurie turi net ir karinį laipsnį. Ten tokia šalis, ir kitokio pasirinkimo nėra", – tikino vienoje slėpiningiausių pasaulio šalių lankęsis lietuvis.
Esą panaši situacija ir Kinijoje, kur K.Marčiulynui taip pat teko pabuvoti.
Kęstutis pasakojo, kad vieni vienuoliai klausosi, ką kiti kalba, paskui kažkur eina, kažkam praneša. Anot lietuvio, tarp jų yra visokių veikėjų.
Diversantai laukia signalo?
Paklaustas, ar vis dėlto kuri nors pusė nuspaus tą lemiamą mygtuką, duosiantį pradžią dar vienam baisiam karui Korėjos pusiasalyje, K.Marčiulynas užtikrintai atsakė: "Nemanau, tie žmonės irgi supranta, kokios bus viso to pasekmės. Žūtų labai daug žmonių. Šito niekas nenori."
Tačiau abejonės neapleidžia, ir Kęstutis prisiminė, kaip prieš kelis mėnesius po dar vienos Šiaurės Korėjos raketos paleidimo buvo ruoštasi blogiausiam.
"Žinojome, kad trečią valandą turi prasidėti abipusis bombardavimas. Kadangi kažkada tarnavau tarybinėje armijoje, turiu šiokį tokį supratimą apie karybos reikalus, paruošiau evakuacijos planą iš šventyklos į slėptuves. Beje, paaiškėjo, kad toje gyvenvietėje slėptuvė labai maža. Taigi, pavėlavusiems vietos neliks. Išsiaiškinau, kaip ten greitai nueiti. Pavyko gauti tablečių, kurios išvalo užterštą vandenį, pasirūpinau dyzelinu, kad galėtume įsijungti elektros generatorių", – vardijo vienuolis.
Kęstutis klausinėjo vietinių, kaip galima būtų išsigelbėti karo atveju, žmonės teigė, kad niekaip, tik išvykti iš šalies ir kuo skubiau.
"Jie įsitikinę, kad tie, kurie liks šio karo metu, išgyventi šansų neturi, nes veikiausiai bus panaudotas cheminis ginklas. Vietiniai mano, kad tarp jų seniai gyvena atvykėliai iš Šiaurės Korėjos, kurie gavę signalą, imsis diversijų – užnuodys vandenį, sugadins elektros tiekimą ir panašiai. Nežinau, kiek čia tiesos. Bet rezultatas ir taip aiškus, kad mes visi žūsime", – liūdną realybę konstatavo lietuvis.
Nepaisant Korėjos pusiasalyje tvyrančios nuolatinės įtampos, K.Marčiulynas po trumpos viešnagės Lietuvoje vėl ketina ten grįžti.
Koks gi skirtumas, kur mirsiu? Manote, kad bijau?
"Koks gi skirtumas, kur mirsiu? Manote, kad bijau? Vis tiek visi mirsime. Juolab ten – mano draugai, bendraminčiai, vienuoliai", – vardijo K.Marčiulynas.
Rytietiški žaidimai
Po pastarųjų tyčia ar netyčia paleistų šūvių prieš keletą mėnesių abiejų šalių generolai susitiko pokalbiui pasienyje. Kęstutis teigė, kad jų susitikimą Pietų Korėjos TV transliavo tiesiogiai.
Ir kaip visi nustebo, ypač vakariečiai, kai susitikę priešiškų stovyklų karo vadai spaudė vieni kitiems rankas ir šypsojosi, tarsi jokios įtampos nebūtų.
Azijos žmonių mentalitetą suprasti ir juolab pakeisti labai sunku, nes jie turi turėti lyderį, ir nesvarbu, kas jis toks.
"Šiaurės korėjiečių protuose nėra vietos demokratijai, o kad jie pasikeistų, reikia laiko ir kantrybės. Korėjos suskaldymas yra didelė nelaimė tautai. Jie stipriai paveikti savos, komunistinės propagandos, juose jaučiama didžiulė baimė. Jie tuo ir gyvena, tad tokiais metodais, kuriuos taiko ana pusė, jų nepaveiksi. Reikėtų atverti sienas, nuraminti tuos žmones ir jų palankumą išsikovoti kitais būdais, nes lapeliais ir garsiakalbiais prieš tokį fanatizmą nepakovosi", – mano Kęstutis.
