Čia bus atidengtas Lietuvos didžiosios kunigaikštienės, Lenkijos karalienės, Neapolio karališkosios princesės ir Bario bei Rosano kunigaikštienės B. Sforcos (1494–1557) bareljefas. Skulptoriaus Jono Gencevičiaus iš bronzos ir marmuro sukurtą, auksuotą ir emaliu puoštą bareljefą Valdovų rūmų muziejui dovanoja Vilniaus krašto bajorų sąjunga.

„Vilniaus krašto bajorų sąjungos iniciatyva sukurtas Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės B. Sforcos, XVI a. itališkosios kultūros ambasadorės Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, bareljefas, kurį dovanojame Valdovų rūmams, vienam svarbiausių Lietuvos kultūros židinių, tikimės, papuoš ne tik Valdovų rūmų sodelį, bet ir mūsų miestą. Tegu tai bus dar vienas šios iškilios asmenybės atminimo įamžinimas“, – sako Vilniaus krašto bajorų sąjungos vadė ir Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senatorė Elona Varanauskienė.

B. Sforcos asmenybę Vilniaus krašto bajorų sąjungos nariai pasirinko ieškodami ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų. Pasak šios idėjos autoriaus ir vieno iš Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos steigėjų, senatoriaus Donato Baikščio, B. Sforcos įtaka Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdymui ir kasdieniam gyvenimui šiandien galėtų būti lyginama su svarbiausius politinius postus Europoje užimančiomis moterimis. „Dar mokykloje kolekcionavau pašto ženklus, pradėjau domėtis istorija. Tada pasirodė J. Grušo drama „Barbora Radvilaitė“ ir man ilgam įstrigo, kad jaunąją Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmoną nunuodijo anyta, B. Sforca. Vis rinkau literatūrą, domėjausi, radau B. Sforcos paralelių su kitos italės – Kotrynos Mediči istorija“, – prisimena D. Baikštys. Bareljefo idėjos autorius teigia šiandien tvirtai galįs pasakyti, kad B. Sforca – nepakankamai vertinama istorinė asmenybė, iš tikrųjų padariusi milžinišką įtaką Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. „Ji yra pagrindinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reformatorė, atvežusi itališkąją kultūrą ir mylėjusi Lietuvą. Kitaip nebūtų valdovų rezidencijoje Vilniuje praleidusi septynerių metų. Tai B. Sforcos iniciatyva Vilniaus katedroje iš itališko marmuro buvo sukurtas antkapis Vytautui Didžiajam. Tiesa, vėliau, per rusų antpuolį sunaikintas“, – vardija D. Baikštys.

M. Kaminsko nuotr.

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus dr. Vydo Dolinsko teigimu, B. Sforcos bareljefui parinkta vieta jos vardu pavadintame renesansiniame sodelyje, kad visi vilniečiai ir svečiai, eidami pro muziejų, galėtų pasigrožėti kūriniu, prisiminti šią iškilią asmenybę. „Siena, ant kurios bus tvirtinamas bareljefas, užstoja renesansinį sodelį nuo vėjų. Čia, kaip manoma, Bona Sforca buvo įkūrusi nedidelį itališką sodą sau ir artimiausiai aplinkai – vadinamąjį giardino segreto. Sodelyje augo prieskoninės žolės bei gėlės, greičiausiai čiurleno fontanas. XVI a. pradžioje Bonos Sforcos užsakymu buvo suprojektuotas rūmų priestatas, jame įrengti privatūs Bonos Sforcos apartamentai, iš kurių laiptai vedė tiesiai į saulėtą sodelį tarp Aukštutinės pilies kalno ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų. Tad Bonos Sforcos bareljefas primins šios valdovės prieš 500 metų sukurtą ramybės ir grožio oazę“, – pasakoja dr. Vydas Dolinskas.

B. Sforcos bareljefo autorius, skulptorius Jonas Gencevičius domėjosi visais išlikusiais Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės atvaizdais. Įsigilinęs į šios didingos moters istoriją, menininkas teigia nenorėjęs pavyzdžiu imti dažnai naudojamų vėlyvųjų B. Sforcos portretų, kurie buvo piešti po Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1506–1548) mirties, kai ji jau buvo našlė. Todėl bareljefas sukurtas pagal graviūrą, kurioje B. Sforca – jauna ir graži Milano kunigaikščio Džano Galeaco Marijos Sforcos bei Neapolio karalaitės Izabelės Aragonietės duktė, ką tik ištekėjusi už Žygimanto Jogailaičio, vadinamo Senuoju, ir tapusi Lietuvos didžiąja kunigaikštiene bei Lenkijos karaliene.

M. Kaminsko nuotr.

Rugsėjo 9 d., ketvirtadienį, 17 val. B. Sforcos bareljefo atidengimo iškilmėse ketina dalyvauti Lietuvos Respublikos kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja dr. Jolanta Karpavičienė, Vilniaus universiteto rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas, bareljefo autorius skulptorius Jonas Gencevičius, Vilniaus krašto bajorų sąjungos vadė ir Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senatorė Elona Varanauskienė, Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, Vilniaus krašto bajorų sąjungos atstovai – bareljefo sukūrimo ir dovanojimo rėmėjai, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos, Italijos, Lenkijos ir kitų šalių ambasadų bei kultūros institutų atstovai, kultūros, mokslo, meno visuomenės atstovai bei rėmėjai.

Renginyje šoks senosios muzikos ansamblis „Puelli Vilnenses“ (vadovė Giedrė Strikulienė).

Į Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės vardu pavadintą restoraną „BONA“ susirinkę svečiai ne tik klausėsi įdomiausių istorijų apie Lietuvos istorijai nusipelniusią moterį, bet ir ragavo patiekalų iš naujojo meniu.

Virtuvės šefo Artūro Naujoko vaišių, kurios laiku tarsi perkėlė į Renesanso epochą, ragavo į Trakus traukiniu atvykęs Jogaila Morkūnas su žmona Indre, Agnė ir Simonas Grigaliūnai, politiko Vytauto Kernagio žmona Rima su drauge, programos „Svajonių dirbtuvės“ kūrėja ir lektore Lina Daniene, Kotryna Starkienė, dizainerė Jolanta Talaikytė, Neringa Zeleniūtė, Kotryna Kunigėlė, Vytaras Radzevičius, Saulius Pilinkus ir kiti, vertinantys geras istorijas bei puikų maistą.

Knyga „Karalienės Bonos virtuvė“ šiemet išleista neatsitiktinai – sukanka lygiai 500 metų, kai garsios ispanų Aragonų dinastijos atstovė, Italijoje užaugusi Bona Sforca buvo karūnuota Lenkijos karaliene ir Didžiąja Lietuvos kunigaikštiene. Šiai moteriai negailima epitetų, ji buvo didi asmenybė, tikra dama ir išmintinga valdovė, į Lietuvą atnešusi kulinarijos tradicijas, stalo ir vaišių etiketą, svetingumo supratimą ir mecenatystę. 

„Nuostabu, kad istorija artėja prie žmogaus, neabejoju, to siekė ir karalienė Bona. Ji buvo kultūros patronė, labai daug į ją investavo. Pagerbdami didžiulį valdovės įnašą į Lietuvos gastronominę kultūrą, restoranui Trakuose prieš šešerius suteikėme „BONA” vardą. Nuo to laiko restorane kūrybiškai sekame Milano kunigaikštytės atvežtomis bei įdiegtomis Viduržiemio jūros regiono kulinarijos tradicijomis. Karalienės Bonos įkvėpti, nuolat puoselėjame draugystę ir bendradarbiavimą su kviestiniais mentoriais iš Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos“, – vakaro svečiams pasakojo restorano įkūrėja Rasa Šnaiderienė.

Istorijos apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštienę į vieną knygą surinktos bene pirmą kartą. Ano meto virtuvė knygoje turi kur kas platesnę reikšmę, per ją knygos kūrėjos atskleidžia gyvenimo būdą, papročius ir pačios Bonos asmenybę. Knygos autorės ilgai ieškojo ir receptų, kurie atitiktų to meto virtuvės tradiciją. 

Aistringai istorija ir karalienės Bonos gyvenimu besidominti knygos autorė Jolita Bernotienė kalbėjo: „Ano meto Lietuvoje dominavo juoda duona, o Bonos dvaras buvo pratęs prie baltos. Balti miltai – vienas iš didžiausių italų mitybos įtakos aspektų mūsų virtuvėje. Tačiau karalienės nuopelnai kur kas didesni – ji buvo Renesanso epochos žmogus, dama, kuri šiais laikais atitiktų emancipuotos moters etaloną: išsilavinusi, veikli ir ambicinga, sugebanti derinti darbą bei atsakomybę šeimoje, neužmirštanti, kad yra dailiosios lyties atstovė ir gebanti tuo pasinaudoti. Tokio charakterio moteris, kaip ji, šiandien, turbūt, būtų didelės įmonės arba net valstybės vadovė“.

„Karalienės Bonos valdymo metais ant valdovo stalo atsirado lazanija ir tortai, maistas imtas gardinti Viduržemio jūros virtuvei būdingomis žolelėmis, pradėta valgyti daugiau daržovių. Sakoma, kad Bona išmokė lenkus ir lietuvius kultūringai elgtis prie stalo“, – karalienės nuopelnus lietuviškai virtuvei vardijo viena iš knygos autorių – istorikė, doktorantė Rasa Leonavičiūtė.

„Valgydami net nesusimąstome, kiek daug patiekalų metams bėgant nuo kunigaikščių stalo persikėlė kasdieninę mūsų virtuvę. Ir joje – galybė atradimų, kaip ir karalienės Bonos gyvenime, kuris gali įkvėpti netgi šiandienos moteris. Tai pirmoji tokia visapusiška knyga ne tik apie karališkos šeimos virtuvę, bet ir apie Bonos gyvenimo vingius, politines vingrybes“, – sakė knygos leidėja, leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėja Sigita Pūkienė. 

Receptai iš nepaprastomis istorijomis ir iliustracijomis pagardintos knygos „Karalienės Bonos virtuvė“ naujam gyvenimui atgimė „BONA“ restorane. Virtuvės šefas Artūras Naujokas iš naujojo meniu patiekė valgius, kurių receptūra siekia Renesanso laikus. Svečiams buvo pasiūlyta: risotto su miško grybais, lakštiniai su varškės sūriu,  vyne troškintas liežuvis su pastarnokų tyre ir šakninėmis daržovėmis, vyšnių tartaletė su rožių vandeniu ir grūstais pipirais. 

Edukatorė Rūta Norkūnė teigia, kad reikia skatinti smalsumą ir norą domėtis moterų istorija – svarbu, kad jau vaikai suprastų, kodėl verta skaityti ne tik apie Žygimantą Augustą, bet ir jo motiną Boną Sforcą. 

Istorinės Vilniaus moterys dabar būtų „Facebook“ ir „Instagram“ žvaigždėmis

Norisi parodyti, kad moterys – lygiavertės istorijos dalyvės, todėl žinias apie jas galima skleisti net vedant ekskursiją, sako VšĮ „Idėjų karalystė“ gidė Elena Gasiulytė. Kaip savo mėgstamiausią istorinę moters figūrą, apie kurią pasakoja ir ekskursijoje, ji išskiria Boną Sforcą: „Ji buvo fantastiška moteris. Vyraujantis stereotipas kitoks – kad Bona buvo bloga, nunuodijo Barborą. Bona vadinta ragana, žiežula, gyvate, bet iš tiesų XVI a. LDK politikoje ji yra viena daugiausiai nuveikusių asmenų – toli gražu ne tik tarp moterų.“

Kaip pasakoja gidė, negalima kalbėti apie Lietuvos istoriją nepaminint Bonos Sforcos. „Deja, mokykliniuose istorijos vadovėliuose nelabai ką apie šią moterį rasi. Visgi pasigilinus į Žygimanto Senojo veiklą ir vykdytas reformas matyti daug Bonos įtakos. Taigi galima diskutuoti apie reformų ir idėjų autorystę. Galbūt tai buvo Bonos sumanymai, vykdyti per vyrą ir sūnų, nes kito pasirinkimo ji neturėjo“, – teigia E. Gasiulytė.

Pasak E. Gasiulytės, Bona Sforca įdomi ir kultūrine prasme: „Tai Bona iš Italijos į Lietuvą atvežė naujus maisto produktus, vietinius šokius, pirmąsias sukneles su iškirptėmis, makiažą, kosmetiką. Jei ji gyventų šiomis dienomis, socialiniame tinkle „Facebook“ turėtų daug sekėjų, o jos „Instagram“ profilyje būtų ne tik politinių susitikimų, bet ir mados fotografijų.“

Kaip didžiausią atradimą rengiant ekskursiją E. Gasiulytė mini Klarą Rokomor. „Žydė Klara gimė Vilniuje, vėliau iškeliavo į JAV. Ši moteris grojo pirmuoju pasaulyje elektroniniu muzikos instrumentu tereminu, prisidėjo prie jo kūrimo. JAV Klara buvo labai žinoma, vadinta teremino diva“, – teigia pašnekovė.

Gidės ir edukatorės Rūtos Norkūnės tvirtinimu, kalbant apie Vilniaus moteris negalima nepaminėti žymių rašytojų: „Kai kurie žmonės stereotipiškai nuvertina Žemaitę, todėl džiugu, kad išgirdę apie ją ekskursijoje, ima į šią asmenybę žvelgti kitaip. Juk Žemaitė tikrai nebuvo vien bobelė su skarele, rašiusi apie sunkų kaimo gyvenimą, kaip dažnai klaidingai įsivaizduojama. Ji aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, nesivaržydama rūkė papirosus ir išgyveno įdomių meilės nuotykių.“

R. Norkūnė įsitikinusi, kad, norint skleisti žinią apie istorines Vilniaus moteris, reikia kalbėti ne vien apie švietimo sistemą. „Neužtektų viename ar kitame vadovėlyje pakeisti kelis skyrius, įterpiant į juos daugiau informacijos. Labai svarbu yra skatinti smalsumą, tikslingai aktyvinti norą ieškoti informacijos, suprasti, kodėl jau vaikystėje aktualu paskaityti ne tik apie Žygimantą Augustą, bet ir jo mamą Boną Sforcą“, – teigia pašnekovė.

E. Gasiulytė tvirtina, kad, nors šiuo metu jaučiama didesnė moterų įtaka visuomeniniame gyvenime, ji vis dar nėra pakankama: „Šaunu, kad mūsų prezidentė moteris, tačiau tai nėra vienintelis kriterijus. Galėsime kalbėti apie geresnę situaciją tuomet, kai bent jau turėsime kitokį vyrų ir moterų skaičiaus Parlamente santykį.“

Moteris veikti skatino ateities vizija

Paklausta, kas istorines Vilniaus moteris motyvavo imtis įvairiausių veiklų, R. Norkūnė sako, kad tai galėjo būti geresnės ateities vizija. „Moterims dažnu atveju tikrai nebuvo lengva įveikti stereotipus ir aplinkos pasipriešinimą. Manau, kad jas vedė suvokimas, kad kažkam dėl jų darbų vėliau bus geriau. Istorinių Vilniaus moterų žygdarbiai nebuvo savanaudiški. Kai kurie nebent – iš saviraiškos poreikio“, – teigia edukatorė.

Anot E. Gasiulytės, XIX–XX a. sandūros moteris skatino patriotinis noras dirbti dėl šalies: „To meto moterų judėjimą nagrinėjusi profesorė Virginija Jurėnienė, kurios darbais rėmėmės rengdamos ekskursiją, pabrėžia, kad tiek vyrai, tiek moterys norėjo, kad Lietuva būtų kuo pažangesnė, kuo geresnė gyventi. To laikotarpio moterų veikla išsiskiria darbu atsikuriančios Lietuvos labui, kad ir koks jis būtų – politikos, meno ar kitoje srityje.“

Kalbėdama apie Lietuvos šimtmetį ir tai, kad tarp Vasario 16-osios signatarų nebuvo nė vienos moters, E. Gasiulytė teigia, kad dėl to nebūtina vien liūdėti. „Galima džiaugtis, kad jau vasario 17-ąją vyko didžiulis moterų protestas prieš tai, kad nė viena nebuvo pakviesta į Lietuvos Tarybą. Moterys pasakė, kad taip pat nori dalyvauti valstybės gyvenime. Man patinka, kad vasario 17-oji jau kelerius metus pažymima kaip Nacionalinė emancipacijos diena. Ši idėja turi maištingumo dvasios“, – tvirtina gidė.

E. Gasiulytė tvirtina mananti, kad istorinės Vilniaus moterys nėra sulaukusios pakankamai dėmesio: „Taip yra ir dėl to, kad istoriją rašė vyrai. Dabar susidomėjimas moterų istorija didėja, nes pačios moterys turi galimybę labiau reikštis įvairiose gyvenimo srityse. Kuo jose daugiau moterų, tuo labiau matomos tampa moterų istorijos. Į mūsų ekskursiją apie moteris ateina daugiau moterų negu vyrų, tačiau tą lemia ne tik tema, bet ir tai, kad jos apskritai dažniau lankosi kultūriniuose renginiuose.“

R. Norkūnė sako, kad į ekskursiją apie Vilniaus moteris norėtųsi pakviesti daugiau vyrų. „Kalbėdamos apie moteris, mes griauname daug stereotipų. Tačiau nereikia įsivaizduoti, kad ši ekskursija skirta tik joms. Be to, šioje, kaip ir kitose mūsų ekskursijose, dalyviai ne tik klausosi gidės pasakojimo, bet ir gali kai ką užuosti, paliesti, net paragauti. Taip žmonės, įsitraukdami į interaktyvią patyriminę veiklą, atranda pažinimo džiaugsmą“, – tikina pašnekovė.

Šia proga 2017 m. birželio 1–2 d. Valdovų rūmų muziejaus lankytojų laukia speciali renginių programa.

„Istoriją rašo tik ypatingos asmenybės, o viena tokių neabejotinai yra Bona Sforca, lemtingai paveikusi Renesanso idėjų, kultūros ir meno sklaidą Lietuvoje bei aplinkiniuose kraštuose. Prisimindami šią asmenybę, tikimės, kad mūsų renginiuose atskleisti istoriniai kontekstai leis pajusti šios ypatingos moters epochos dvasią, prisiminti rafinuotą dvaro kultūrą ir sužinoti daugiau istorinių faktų apie mūsų valdovus“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus renginių koordinatorė Iveta Jaugaitė.

Birželio 1–2 d. į Valdovų rūmų muziejų atvykę lankytojai galės apžiūrėti ekspozicijas dalyvaudami specialioje teminėje ekskursijoje apie Boną Sforcą su audiogidu. Jos metu susipažinsite su valdovės jaunyste, gyvenimu Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, mados pomėgiais ir įtaka kultūrai, taip pat sužinosite atsakymus į daugelį rūpimų klausimų – ar galėjo Bona Sforca bendrauti su Leonardu da Vinčiu (Leonardo da Vinci), kokią įtaką ji darė Žygimanto Senojo valdymui, kokį maistą ji atvežė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės virtuvę?

Norintieji pagausinti istorijos žinias birželio 1 d. 18.00 val. laukiami Lankytojų vestibiulio auditorijoje – ten bus skaitoma nemokama viešnios iš Italijos dr. Frančeskos Marijos Valjenti (Francesca Maria Vaglienti, Milano valstybinis universitetas, Italija) vieša paskaita „Su dviem tėvynėmis širdyje. Bona Sforca, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė (1494–1557)“. Manantieji, kad turi pakankamai istorinių žinių, šią dieną 19.00 val. bus kviečiami išbandyti save protų kovose „Moterys istorijoje: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Europa“.

Apsilankiusieji Valdovų rūmuose birželio 1 d. galės pamatyti Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę teatralizuotuose susitikimuose, į kuriuos būtina išankstinė registracija. 18.00 ir 19.00 val. rengiamuose susitikimuose laukia trys režisierės Marijos Simonos Šimulynaitės parengti etiudai, leisiantys žiūrovams pasijusti Bonos Sforcos dvaro dalimi tais laikais, kai buvo įvedama Valakų reforma, auginamas Žygimantas Augustas, kai puotose buvo vaišinamasi įmantriais vaisiais ir daržovėmis, kai pirmą kartą buvo pradedama valgyti su šakute, kuri tuo metu popiežiaus vadinta „velnio įrankiu, niekinančiu Dievo siųstą maistą“.

Susipažinti su Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene Bona Sforca Valdovų rūmų muziejaus lankytojai kviečiami neatsitiktinai – šiemet sukanka 500 metų, kai nuo jos bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo sužadėtuvių, įvykusių Vilniuje. Šiemet taip pat sukanka 460 metų, kai viena aktyviausių bei įtakingiausių valdovių buvo nunuodyta savo dvariškio ir palaidota Šv. Mikalojaus bazilikoje (Italija). Jai skirtą antkapį sukūrė florentietis meistras Santis Gučis (Santi Gucci), o jį užsakė duktė, Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro, Vengrijos (Transilvanijos) kunigaikščio žmona Ona Jogailaitė.

Bene ryškiausia visų laikų Italijos „ambasadorė” Lietuvoje – karalienė Bona Sforca (Sforza, 1494–1557), Žygimanto Senojo žmona ir Žygimanto Augusto motina. Įtakingosios motinos Izabelės Aragonietės auklėta kaip būsima karalienė, ji turėjo puikų išsilavinimą, kuriuo galėjo varžytis su galingiausiais to meto vyrais. Lietuvai ji pagimdė ne tik vieną iškiliausių valdovų, bet ir sudarė sąlygas čia užgimti renesanso kultūrai ir meno sklaidai. Bonos Sforcos užmegzti Lietuvos ir Italijos ryšiai plėtojosi iš vieno amžiaus į kitą. Vilniaus senamiesčio baroko šedevrai yra sukurti perimant Italijos šiaurės regiono Lombardijos meistrų patirtį. Vilniuje stovintys Valdovų rūmai buvo atstatomi konsultuojantis su Sforcų pilies ekspertais.

Bona Sforca pirmoji atvežė į Lietuvą ne tik šakutę. Lietuvius ji išmokė valgyti daržoves ir šiandien yra laikoma šiuolaikinės Lenkijos ir Lietuvos virtuvės motina.

Bona Sforca pirmoji atvežė į Lietuvą ne tik šakutę. Lietuvius ji išmokė valgyti daržoves ir šiandien yra laikoma šiuolaikinės Lenkijos ir Lietuvos virtuvės motina. Tačiau ne mažiau svarbus jos vaidmuo Lietuvoje vykdant Valakų reformą, kuriai įgyvendinti prireikė išsilavinusių žmonių: matininkų, iždininkų, apskaitininkų. Reformos rezultatai – sutvarkyta apskaita, sueuropinta žemėtvarka, žemėvalda bei žemdirbystė – įkvėpė ir Skandinavijos šalis imtis panašių pertvarkų.

Lietuvos valdovams įtaka prilygstanti Pacų šeima buvo tiesiogiai susijusi su senąja Italijos Pazzi gimine, kilusia iš Florencijos. Ypač artimi ryšiai Pacus siejo su Toskanos kunigaikščiu Kozimu Trečiuoju de Medičiu (Cosimo III de Medici).

Pirmąją baroko stiliaus bažnyčią Šiaurės Rytų Europoje – LDK žemėse, Nesvyžiuje – pagal Jėzuitų ordino pagrindinę šventovę, Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčią (Il Ges) XVI a. pabaigoje pastatė Radvila Našlaitėlis. Po bažnyčia esančioje kriptoje mediniuose karstuose ilsisi 72 Radvilų giminės atstovai. Tai trečias pagal dydį Europoje tokio pobūdžio giminės mauzoliejus.

Iš Italijos per Abraomą Kulvietį, vieną šviesiausių to meto lietuvių, į Lietuvą atėjo reformacija. Trijuose Italijos universitetuose studijavęs A. Kulvietis 1539-aisiais Vilniuje įsteigė mokyklą, kurioje mokėsi apie 60 mokinių – būsimų Lietuvos šviesuolių. Kulvietis nuolat palaikė ryšius su garsiais Italijos ir pasaulio mokslininkais ir skleidė Lietuvoje progresyviausias to meto idėjas.

Vienas ryškiausių moderniosios Italijos atspindžių Lietuvoje – popiežius Pijus XI-asis (pasaulietinis vardas Achille Rati), 1926-aisiais pripažinęs Lietuvą nepriklausoma (nuo Lenkijos) bažnytine provincija. Prieš tapdamas popiežiumi, 1918 m. popiežiaus Benedikto XV jis buvo paskirtas apaštališkuoju vizitatoriumi Lenkijoje ir Lietuvoje.

Nemaža ir Lietuvos ženklų Italijoje. Garsusis LDK klasicistas Pranciškus Smuglevičius, Romoje tapydamas „Domus Aurea“ freskas, diktavo klasicizmo dailės madas visai Europai. XVIII a. pabaigoje jis buvo vienas geidžiamiausių ir brangiausiai apmokamų dailės meistrų.

Jau dvidešimtajame amžiuje ryškų pėdsaką Italijoje paliko tėvas ir sūnūs Lozoraičiai. Tėvas Stasys, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras ir ambasadorius Italijoje, Romoje ir mirė nesulaukęs laisvos Lietuvos (1983 m.). Atgauti nepriklausomybę padėjo jo sūnus Stasys Lozoraitis, buvęs Lietuvos ambasadorius JAV ir prie Šventojo Sosto. 1993 m. jis dalyvavo Lietuvos Prezidento rinkimuose. Ir Stasys, ir jo brolis, Vatikano radijo žurnalistas Kazys Lozoraitis, buvo vedę itales, pamilusias Lietuvą.

Gerokai anksčiau, dar nuo kokio II a., iš baltų žemių į Romos imperiją vingiavo gintaro kelias. Istorijos šaltiniai rodo, kad gintaras buvo naudojamas ne tik papuošalams, bet ir medicinai. Yra duomenų, kad gintaru buvo išpuošti ir gladiatorių ginklai, šarvai ir pačios arenos, kuriose vykdavo gladiatorių kovos.