Pirmoji tarp lietuvių į kovą stojo ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė. Jau šeštąjį kartą planetos pirmenybėse dalyvaujanti sportininkė 20 km distanciją įveikė per 1 val. 35,36 min. ir užėmė 23-iąją vietą.

Pasaulio čempione netikėtai tapo Peru sportininkė Kimberly Garcia Leon, trasą įveikusi per 1 val. 26,58 min. Pasaulio vicečempionės titulas atiteko lenkei Katarzynai Zdzieblo (1 val. 27,31 min.), o bronzos medalis – kinei Shijie Qieyang (1 val. 27,56 min.). K.Garcia užbaigė dešimtmetį trukusį Kinijos sportininkių dominavimą šioje lengvosios atletikos rungtyje. Pasaulio čempionės titulą gynusi Hong Liu šį kartą turėjo tenkintis penktąja vieta (1 val. 29 min.).

37-erių geriausia Lietuvos sportinio ėjimo atstovė B.Virbalytė-Dimšienė už Atlanto pasiekė geriausią savo sezono rezultatą, tačiau nuo sau priklausančio Lietuvos rekordo (1 val. 27,59 min.) buvo toli.

Pastaruoju metu sunkumų dėl sveikatos turėjusi sportininkė varžybų Oregone metu taip pat su jomis susidūrė, o po finišo atskleidė pagaliau galbūt sužinojusi stringančios kojos priežastį. Anot B.Virbalytės-Dimšienės, ji jau JAV gavo kraujo tyrimo rezultatus, parodžiusius, kad serga Laimo liga.

Įdomu, kad savo pirmajame pasaulio čempionate 2009-aisiais Lietuvos ėjikė taip pat užėmė 23-iąją vietą.

Vyrų 20 km sportinio ėjimo pasaulio čempionu tapo japonas Toshikazu Yamanishi (1 val. 19,07 min.), antras finišavo jo tautietis Koki Ikeda (1 val. 19,14 min.), trečias – švedas Perseusas Karlstromas (1 val. 19,18 min.). T.Yamanishi tapo vos trečiuoju ėjiku istorijoje, kuriam pavyko apginti 20 km distancijos pasaulio čempiono titulą.

Lietuvos šuolininkė į aukštį Urtė Baikštytė savo pasirodymą JAV baigė po atrankos varžybų. 23 metų sportininkei, kurios asmeninis rekordas yra 191 cm, antruoju bandymu pakluso 186 cm aukštis, tačiau visi trys bandymai įveikti 190 cm ribą buvo nesėkmingi.

Į finalą pateko dvylika geriausius rezultatus pasiekusių sportininkų, o kvalifikacinis rezultatas, garantavęs patekimą į finalą, buvo 195 cm. Tiesa, jo nepasiekė nė viena sportininkė, o 193 cm aukštis pakluso devynioms šuolininkėms. U.Baikštytės galutinė pozicija varžybose – 21–24 vietos.

Pasaulio čempione netikėtai tapo Peru sportininkė Kimberly Garcia Leon, trasą įveikusi per 1 val. 26,58 min. Pasaulio vicečempionės titulas atiteko lenkei Katarzynai Zdzieblo (1 val. 27,31 min.), o bronzos medalis – kinei Shijie Qieyang (1 val. 27,56 min.). Tiek Peru, tiek Lenkijos sportininkės pagerino savo šalių rekordus.

K.Garcia ir K.Zdzieblo užbaigė dešimtmetį trukusį Kinijos sportininkių dominavimą šioje lengvosios atletikos rungtyje. Pasaulio čempionės titulą gynusi Hong Liu šį kartą turėjo tenkintis penktąja vieta (1 val. 29 min.).

37-erių geriausia Lietuvos sportinio ėjimo atstovė B. Virbalytė-Dimšienė už Atlanto pasiekė geriausią savo sezono rezultatą, tačiau nuo sau priklausančio Lietuvos rekordo (1 val. 27,59 min.) buvo tolokai.

Pastaruoju metu sunkumų dėl sveikatos turėjusi sportininkė varžybų Oregone metu taip pat su jomis susidūrė, o po finišo LRT žurnalistei Dovilei Šeduikytei atskleidė pagaliau galbūt sužinojusi stringančios kojos priežastį. Anot B.Virbalytės-Dimšienės, ji jau JAV gavo kraujo tyrimo rezultatus, parodžiusius, kad serga laimo liga.

Įdomu, kad savo pirmajame pasaulio čempionate 2009-aisiais Lietuvos ėjikė taip pat užėmė 23-ąją vietą.

Vyrų 20 km sportinio ėjimo pasaulio čempionu tapo japonas Toshikazu Yamanishi (1 val. 19,07 min.), antras finišavo jo tautietis Koki Ikeda (1 val. 19,14 min.), trečias – švedas Perseusas Karlstromas (1 val. 19,18 min.).

T.Yamanishi tapo vos trečiuoju ėjiku istorijoje, kuriam pavyko apginti 20 km distancijos pasaulio čempiono titulą.

„Sportuokite, aktyviai leiskite bent valandą per dieną. Nebūtinai tapsite profesionaliais sportininkais, bet sportas suteiks gerą savijautą ir nuotaiką visai dienai. O galbūt kažkurią dieną čia sėdėsite vietoje manęs“, – sakė vienai dienai pradinukų mokytoja tapusi olimpietė Brigita Virbalytė.

Daugkartinė Lietuvos sportinio ėjimo čempionė ir rekordininkė dalyvavo projekto „Olimpinis mėnuo“ dalyviams skirtoje pamokoje su olimpiečiais. Pamokos tema – fizinis aktyvumas.

„Olimpinis mėnuo“ – jau trečią sezoną vykstantis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto projektas, skirtas pradinių klasių moksleiviams.

Rugsėjo 28 – spalio 23 dienomis vyksiančios iniciatyvos tikslas – skatinti vaikų fizinį aktyvumą ir supažindinti su sveikos gyvensenos principais. Šiais metais projektą „Olimpinis mėnuo“ sudaro keturios temos: fizinis aktyvumas, sveika mityba, vaiko gerovė ir kokybiškas poilsis. Kiekvienai jų skiriama savaitė.

Per dieną – 50 tūkst. žingsnių

Pirmąją „Olimpinio mėnesio“ pamoką pradinukams vedusi B. Virbalytė pasidžiaugė, kad pagrindinį sezono tikslą įvykdė – rugsėjį Alytuje vykusiose sportinio ėjimo varžybose iškovojo kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes, kuri dėl koronaviruso pandemijos buvo nukelta į 2021 metus.

„Kelis paskutinius metus mane kankino trauma. Tai buvo tikrai sunkus etapas, bet aš sugrįžau, jaučiuosi puikiai ir galėsiu vėl siekti aukštų rezultatų“, – sakė lengvaatletė. 20 km distanciją Dzūkijos sostinėje ji įveikė per 1 val. 30 min. 54 sek. ir 6 sek. pranoko Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą.

Smalsių vaikų paklausta, ar ėjikai visur vaikšto pėsčiomis, B. Virbalytė nusišypsojo – kadangi gyvena už Vilniaus, tenka važiuoti automobiliu, tačiau kasdien turi dvi treniruotes, per kurias kartais „surenka“ net 50 tūkst. žingsnių.

„Į mokyklą skubančius vaikus gal ir galime vadinti ėjikais, bet ne sportinio ėjimo atstovais. Čia reikalinga speciali ėjimo technika, kuri nėra sudėtinga, tačiau reikia laikytis dviejų taisyklių. Pirmoji – vertikaliai statant koją ji turi būti ištiesta. Antroji – visada viena koja turi būti ant žemės. Taisyklių negalime pažeidinėti“, – pasakojo sportininkė.

Vietoje 2 savaičių – 22 metai

Kelionė į didįjį sportą Brigitai prasidėjo dar mokykloje, kur būdama aktyvi mergaitė, ji patraukė dėmesį ir buvo pakviesta į lengvosios atletikos treniruotes.

„Kai atėjau, galvojau, kad bėgiosiu, bet treneris gudriai mane apgavo, pasiūlė pabandyti sportinį ėjimą, nes po 2 savaičių vienoms varžyboms reikėjo mergaitės. Tai tos dvi savaitės tęsiasi jau 22 metus, – juokėsi B. Virbalytė. – Kai buvau traumuota, plaukiojau, važinėjau dviračiu, kartais pabėgiojau, bet tikrai nesu talentinga komandinėse sporto šakose ar kituose sportuose. Todėl ir sakau, kad tapau ėjike, nes esu sutverta šiai sporto šakai“.

Sportinio ėjimo žvaigždė mokė, kad iš pradžių tikrai neverta tikėtis viską laimėti: „Kai atėjau į sportinį ėjimą, buvau ir 10-a ir 15-a Lietuvos čempionatuose, nubraukdavau ašarą, bet kantriai dirbau, nesižvalgiau į varžoves, treniruotėse dariau daugiau nei reikėjo ir po pusantrų metų jau laikiau savo rankose pirmąją laimėtą taurę“.

Sporto žurnaliste dirbanti Brigita prisipažino, kad jai labiausiai patinka individualios sporto šakos ir tos, kuriose varžosi jos draugai. Tai – lengvoji atletika, šiuolaikinė penkiakovė, baidarės, kanojos, irklavimas.

„Didžioji dalis mano draugų yra sportininkai ir jie – nebūtinai iš Lietuvos. Daug keliaujame po užsienio valstybes, tenka pabendrauti su daugelių šalių atstovais. Susipažįstame, tampame draugais. Baigusi aktyvią karjerą tikrai galėsiu nukeliauti į bet kurią pasaulio valstybę ir ten turėsiu bent vieną draugą, kuriam galėsiu paskambinti ir pakviesti kavos“, – neabejojo ėjikė.

Laimi ne sportiniai bateliai

Ko jau ko, bet stebuklingų, pergales nešančių sportinių batelių nėra. Tai patvirtino ir geriausia Lietuvos sportinio ėjimo atstovė, atskleidusi, kad greičiausiai yra ėjusi 14,5 km/val. greičiu.

„Mane ne sportiniai bateliai į pergales neša, o ryžtas, užsispyrimas ir sunkios treniruotės. Sportinis ėjimas nereikalauja didelių investicijų ar įrangos. Galime į varžybas vykti tik su rankiniu bagažu. Viena batelių pora atlaiko du mėnesius, tai per metus man reikia 5-6 porų batelių. Tik reikia turėti užsispyrimo eiti ilgai. Kai būna labai sunku ar apninka sunkesnės mintys, primenu sau, kad sportuoju savo mylimą sporto šaką, esu dėkinga likimui, kad atsidūriau sportiniame ėjime ir nuotaika iš karto praskaidrėja“, – pabrėžė B. Virbalytė.

Kas daugkartinei Lietuvos čempionei ir rekordininkei suteikia motyvacijos? Ogi ji pati!

„Pati sau esu didžiausia motyvatorė – pasikalbu su savimi. Nieko nėra baisaus ir pasakyti, kad palūžau, taip nutinka. Gyvenime vadovaujuosi šūkiu, kad pralaimėjimas vertas gėdos tik tuomet, kai po jo pasiduodama. Po kiekvieno palūžimo stengiuosi nepasiduoti, keltis ir eiti vėl“, – sakė ji.

Kažkada su susižavėjimu Brigita žiūrėjo į sportininkus, kurie vilkėjo Lietuvos rinktinės aprangą, atvažiuodavo į varžybas su naujais bateliais: „Tuomet galvodavau, kad tas varžovas jau labai stiprus. Su pavydu žiūrėdavome į vyresnius sportininkus, kurie jau buvę olimpinėse žaidynėse. Negalėčiau pasakyti, kad turėjau konkretų pavyzdį sau, bet žinojau, kad noriu būti kaip jie, išvykti į olimpines žaidynes“.

Olimpinės žaidynės – neįkainojama patirtis

Kas ketverius metus vykstančios olimpinės žaidynės yra didžioji kiekvieno sportininko svajonė.

„Kai suprantu, kad esu išrinktoji ir dalyvauju didžiausioje sporto šventėje, jausmas neapsakomas. Jau dukart buvau olimpinėse žaidynėse ir tikiuosi, kad įvyks ir trečiasis kartas Tokijuje kitąmet“, – vylėsi ėjikė.

Tikriausiai saldžiausias jausmas apima viešint olimpiniame kaimelyje, kur susirenka geriausi sportininkai iš viso pasaulio.

„Atrodo, kad visi yra draugai. Ten vyrauja šventinė dvasia, visi kartu gyvena, valgo, žaidžia žaidimus, vaikšto. Apima vienybės jausmas. Man tai – neįkainojama patirtis“, – įspūdžiais apie gyvenimą olimpiniame sportininkų kaimelyje dalijosi sportininkė ir prisiminė, kad didžiausia jos sutikta žvaigždė buvo sprinto karalius Usainas Boltas.

Kodėl vaikams verta sportuoti?

„Olimpinio mėnesio“ pamokai vadovavusi B. Virbalytė kalbėjo, kad be sporto neįsivaizduoja savo gyvenimo: „Turiu kitų veiklų gyvenime, bet be rytinės treniruotės neįsivaizduoju savo dienos. Tuomet kuo puikiausiai jaučiuosi, pagiriu save, kad dieną pradėjau puikiai“.

Paklausta, kodėl vaikams reikėtų sportuoti, ėjikė pabrėžė neįkainojamą sporto naudą žmogaus gyvenime.

„Sportuojantis vaikas – sveikas vaikas. Sportas užgrūdina žmogų. Aš buvau mergaitė, kuri kažko bijo, bet kai baigiu sunkią treniruotę, pasiekiu pergalę, išmokstu ir gyvenime priimti tam tikrus iššūkius, sėkmes ir nesėkmes. Visiems vaikams sakau: „Sportuokite“. Nebūtinai tapsite profesionalais, bet tai jūsų gyvenimams duos labai daug, – kalbėjo ji. – Išbandykite kuo daugiau – lengvąją atletiką, plaukimą, dvikovines ir kitas sporto šakas.

Aš rimčiau niekada neišbandžiau kitų sporto šakų, todėl dabar nemoku net tinklinio žaisti. Sporto šakų įvairovė ne tik padeda suprasti, ko norisi, bet ir lavinti skirtingus fizinius gebėjimus.

Svarbiausia – pasitikėkite savimi, nesižvalgykite, su kokiais bateliais atėjo jūsų varžovai. Jūs sate patys geriausi“.

Per savo karjerą šimtus trasų ir milijonus žingsnių šalia kitų varžovų įveikusi ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė žodžio „varžovas“ vartoti nelinkusi. Tai greičiau kolegos, konkurentai. O pats kiečiausias jos varžovas, su kuriuo kovoti, susitarti, nesipykti mėgina jau daugiau nei du dešimtmečius, yra ji pati.

Daugiau nei dvidešimt metų sportinę karjerą tęsianti Brigita Virbalytė-Dimšienė varžovių, kolegių sutiko daug. Būdama jauna mėgino mesti iššūkį tuometėms ėjimo žvaigždėms, tapusi ilgamete Lietuvos ėjimo lydere pati gavo pajusti, ką reiškia trasoje kovoti su pergalių alkanomis jaunomis sportininkėmis. Paklausta, kas pirmiausia jai šauna į galvą, išgirdus žodį „varžovas“, Brigita patikslina.

„Mes, sportininkai, retai vartojame šį žodį. Sportinio ėjimo bendruomenė maža, vieni kitus pažįstame, todėl pirmiausia visi esame tos bendruomenės nariai, draugai, o varžovai būname tik tam tikromis aplinkybėmis – per varžybas.

Po didžiųjų dopingo skandalų priešiškumą jausdavome tik ėjikėms iš Rusijos, nes žinojome, kad jos elgiasi nesąžiningai. Būdavo pikta ir šį pyktį tapdavo sunku nuslėpti. Juk sportinis ėjimas – viena labiausiai dopingo pažeistų sporto šakų. Bet šių varžovių nebeliko.

Žodis „varžovas“ egzistuoja varžybose, bet jis nėra pernelyg aštrus. Be to, aš niekada nenusitaikydavau, kad žūtbūt turiu tą ar aną ėjikę aplenkti. Net 2018-ųjų Europos čempionate, kuriame finišavau ketvirta, aš žinojau, kad visos trys, esančios prieš mane, yra mano draugės, o ne varžovės. Gal dėl to, likusi per žingsnį nuo medalio, nepajutau didelio kartėlio. Man varžybos – tai pirmiausia kova su savimi. O kai nugali save ir parodai, ką gali, tada ir rezultatas, ir vieta būna gera.“

– Į ką per varžybas dažniau žvilgčiojate: į laikrodį ant rankos ar į varžoves?

– Seku laikrodį, žinau savo pajėgumą ir kaip turiu vykdyti trenerio planą. Aišku, kartais adrenalinas suveikia, todėl šaunu, jeigu šalia būna stiprus varžovas, kurį tu vejiesi arba jis tave vejasi. Per karjerą yra buvę mini dvikovų finišo tiesiojoje, nors ėjikams tai labai pavojinga, nes prieš pat finišą galima užsidirbti diskvalifikaciją už technikos pažeidimus. Vis tiek visada pirmiausia kreipiu dėmesį į save, kaip einu, kaip valdau padėtį, o tik paskui į varžoves.

– Ar pati sau esate kietas varžovas?

– Pati sau esu pats kiečiausias varžovas. Iš pradžių nepasitikėjimas savimi kliudė tokiai būti, reikėjo daug dirbti, norint visas pašalines kliūtis patraukti ir savo vidinį varžovą įtikinti, kad galiu padaryti daugiau, nei aš pati ir aplinkiniai iš manęs tikisi.

– Ar per sportinę karjerą buvo koks nors itin nustebinęs ar net apstulbinęs varžovo poelgis?

– Yra bendri susitarimai, kas ėjimo trasoje toleruotina, o kas ne. Tai gali būti didžiausias tavo draugas, bet jeigu per varžybas jis tau eis už nugaros ir nuolat mindys ant kulnų, tai bus netoleruotina.

Kol nebuvo draudžiama, mes, ėjikai, dalydavomės vienu buteliuku vandens. Jeigu varžovė eina toliau nuo vandens punkto stalų, o tu šalia jų, – paduodi ir jai vandens buteliuką. Tai gražus poelgis: nors esame varžovės, viena kitai pasiūlome atsigerti.

Apskritai mes nevengiame vieni kitiems padėti. Ne paslaptis, kad didelės komandos turi daug geresnes sąlygas, todėl jeigu reikia pasinaudoti, tarkime, šalčio baseinu, tai visiškai normalu, kad nueini, paprašai ir pasinaudoji. Ypač tą tarpusavio pagalbos įprotį išsiugdome per stovyklas Australijoje. Ten ne kartą man yra buvę sunkių momentų, pragariškų treniruočių, bet kai po jų prieina kolega ėjikas, uždeda ranką ant peties, pasako kažką gražaus, motyvuojančio – kaip gali jį varžovu vadinti?

Aišku, mes varžomės tarpusavyje, ypač per paties aukščiausio rango varžybas – Europos, pasaulio čempionatus, olimpines žaidynes. Kovojame dėl kuo aukštesnės vietos. Bet taip yra dėl to, kad tai mūsų duona ir mes turime užsidirbti išgyvenimui, kad galėtume išlikti profesionaliajame sporte. Po varžybų vėl visi esame draugai.

Kai sporte esi tiek daug metų kiek aš, smagu, kai ir su senąja karta puikiai sutari, ir su savo, ir su jaunesnės kartos sportininkais. Šį bendrystės jausmą, kad pirmiausia visi esame ėjimo bendruomenės nariai, kurie tarpusavyje konkuruoja tik per varžybas, norėtųsi perteikti jaunimui. Jeigu varžovus suprasi kaip kažkokį vidinį pyktį, kurį būtinai reikia nugalėti, varžybose tai nepadės. Varžovas – būtinas elementas, bet į jį reikia žiūrėti kaip į gerąjį, kuris tau padeda siekti rezultato. Jeigu trasoje susitinka geri kompanionai, ir vienam, ir kitam tinka ėjimo tempas, dažniausia abu šie sportininkai pasiekia gerą rezultatą. Po finišo, manau, jie abu džiaugiasi, kad vienas kitam padėjo.

– Yra sporto šakų, kurių atstovai su savo varžovais tiesiogiai net nesusitinka. Tarkime, golfo žaidėjų varžovas – jis pats ir golfo kamuoliukas. Ar matytumėte save golfo aikštyne?

– Kaip golfo žaidėją aš save matau kiekvieną dieną, nes beveik visada treniruojuosi viena, ypač pastaruoju metu. 2018-ųjų sezonas – pats sėkmingiausias per mano karjerą, bet rezultatą pasiekiau 90 proc. treniruodamasi visiškai viena, net be trenerio, kuris už tūkstančių kilometrų Australijoje. Todėl aš gerai žinau tą jausmą, nes kiekvieną dieną turiu kovoti tik su savimi.

Buvo laikas, kai mes su Neringa Aidietyte buvome lygiavertės varžovės. Neringos 2014 m. pasiektas Lietuvos rekordas ir 2015-ųjų pasaulio čempionate mano užimta septinta vieta buvo tik dėl to, kad mes visąlaik kartu treniravomės. Mes su Neringa buvome ir geriausios draugės, ir didžiausios konkurentės. Juokdavomės iš to ir dažnai tarpusavio varžybas surengdavome tiesiog per treniruotę, nors ir gaudavome barti nuo trenerio, bet Neringa negalėdavo atsilikti nė per žingsnį, o aš visada turiu eiti žingsniu priekyje. Mano komandos draugai vaikinai tą žino, paleidžia mane žingsniu priekyje ir nesuka dėl to galvos, o su Neringa mums taip sutarti nepavykdavo. Bet dėl to netapome varžovėmis blogąja šio žodžio prasme, kaip tik viena kitai nenusileisdamos abi iš to gavome didelės naudos.

Kai Neringa po Rio žaidynių antrą sykį nutarė baigti karjerą, man buvo sunku persidėlioti mintis, kad vėl netekau kompanionės, treniruočių draugės. Kita vertus, treniruotis vienai man nėra sunku, aš galiu priversti save daug ką padaryti, nors pažįstu sportininkų, kurie vieni treniruotis tiesiog negali.

– Kurią varžovę, būdama jauna sportininkė, labiausiai norėjote aplenkti?

– Kai atėjau iki suaugusiųjų lygio, Lietuvos sportinio ėjimo žvaigždės buvo Kristina Saltanovič ir Sonata Milušauskaitė, bet tarp mūsų buvo daugiau nei dešimties metų amžiaus skirtumas. Kai esi jaunas, lygiuojiesi į patyrusias sportininkes, o ne žūtbūt nori jas aplenkti. Aišku, aršiausia konkurencija būna namuose, nes šalies čempionas gauna privilegijų.

Sportinio ėjimo atstovai gali nors trys iš vienos šalies išvykti į olimpines žaidynes. Bet, pavyzdžiui, baidarininkai, kanojininkai gali važiuoti tik po vieną geriausią. Štai čia turbūt prasideda didesnės varžovų akistatos, kurios sportininkams labai svarbios. Tarkime, bus geresnis kanojininkas Henrikas Žustautas – jis vyks į pasaulio, Europos čempionatus, Lietuvoje aplenks jį Vadimas Korobovas – jam kelias atviras į tokio rango varžybas.

O aš, patekusi į jaunių, tada jaunimo ėjikių varžybas, gal tik pirmaisiais metais buvau tarp prizininkių, o po to tarp jaunių, jaunimo ilgai buvau geriausia. Paskui, kai perėjau į suaugusiųjų sportą, mudvi su Neringa pabandėme vytis Kristiną su Sonata, o jos mėgino pabėgti. Bet tikrai nenorėjau būtinai aplenkti. Pamenu, kaip per varžybas Alytuje ėjome petys petin su Kristina, ir tai buvo toks geras jausmas. Tada aš laimėjau, bet tikrai nebūčiau pykusi, jeigu būčiau antra. Paskui konkuravome su Neringa, vėliau atėjo momentas, kai pradėjome varžytis su Živile Vaiciukevičiūte. Tada jau aš pajutau spaudimą, tarsi atsidūriau Kristinos ir Sonatos, kurias pati jauna būdama mėginau vytis, vietoje. Buvau tas veteranas, kuriam reikėjo atlaikyti jaunų ir talentingų sportininkių spaudimą.

Kai 2018 m. Europos čempionate Živilė finišavo iškart už manęs – penkta, labai džiaugiausi, kad ji, kaip jauna sportininkė, parodė stulbinamai gerą rezultatą. Po Živilės sprendimo baigti karjerą girdėjau šnekant, esą man tai išeis į gera, nes vėl būsiu stipriausia. Bet tai vertinu kaip nevykusius juokelius, nes kuo daugiau turėtume stiprių ėjikų, tuo mūsų rezultatai būtų geresni. Man apmaudu, kad mes su Živile net nespėjome normaliai pasivaržyti.

Turėjau ambicijų būti geriausia šalyje, bet mano asmeniniai tikslai man visada buvo ir yra aukštesni nei užimtos vietos. Todėl aš neskaičiuoju, kiek sykių iš eilės tapau Lietuvos čempione ar laimėjau vienas ar kitas varžybas.

– Kokių minčių sukėlė Ž. Vaiciukevičiūtės, jau turėjusios olimpinį kelialapį, sprendimas baigti karjerą?

– Aš esu tas žmogus, kuris yra šių įvykių sūkuryje, viską matau iš arti. Apėmė dviprasmiai jausmai: gaila, kad toks jaunas ir talentingas žmogus – galėčiau tvirtai sakyti, kad kur kas talentingesnis nei aš – nutaria baigti karjerą. Ji galėjo pasiekti daug, bet neleido trikdžiai, kurių buvo jos sportinėje karjeroje. Mes visi, sporto bendruomenė, turėtume pagalvoti, ką galėtume padaryti, kad tokių talentų neprarastume.

– Sakėte, kad neskaičiuojat, kiek kartų iš eilės laimėjote vienas ar kitas varžybas. Bet gal skaičiuojate, kelintą sykį vėl likote be stiprių vietinių varžovių?

– Ne, neskaičiuoju, tik apmaudu, kad vėl netekau stiprios konkurentės. Tikiuosi, kad toliau sportuos Živilės sesė dvynė Monika, su kuria mes kartais pasitreniruojame. Viliuosi, kad nebūsiu tas paskutinis dinozauras, kuris liks vienas ėjimo takelyje.

„Buvo tikrai naudinga, o didėjantis dalyvių skaičius tai ir rodo“, - po renginio kalbėdama su lteam.lt vertino olimpietė Brigita Virbalytė-Dimšienė.

Konferenciją „atidarė“ diskusija itin šiuo metu aktualia tema - Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius bei LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė kalbėjo apie situaciją Lietuvos sporte bei jo perspektyvas ir kryptis. Tuo metu advokatų profesinės bendrijos „IUSTUM“ partneris Laimonas Pivoras pristatė apie naująją LTOK iniciatyvą teisiniais klausimais padėti sportininkams.

Susirinkusiųjų žinių bagažą pildė ir apie asmeninio prekinio ženklo svarbą kalbėjusi socialinių mokslų daktarė Dominyka Venciūtė, apie sveiką gyvenseną pranešimus skaitę sporto medicinos gydytojas Mantas Ambraška bei „Eglės Sanatorijos“ direktorius medicinai Arvydas Balčius, o sporto psichologė Rinalda Germanienė akcentavo emocijų valdymo ir savikontrolės svarbą.

„Diskusijos ir pranešimai buvo labai koncentruotos ir aktualiausiais šių dienų klausimais – pasiklausius patirčių iš kitų savo sričių profesionalų, visa tai galima pritaikyti sau: skatina susiimti, susimąstyti apie papildomus esamus resursus, kurie padėtų pagerinti gyvenimą, kad jis būtų efektyvesnis ne vien sporte, bet ir kasdieninėje veikloje“, – įspūdžiais dalijosi B. Virbalytė-Dimšienė, kuri ne tik klausėsi pranešimų, bet ir pati dalinosi savo patirtimi.

Žurnalistė kartu su olimpiniu vicečempionu irkluotoju bei tuo pačiu verslininku Mindaugu Griškoniu ir profesionaliu golfo žaidėju, treneriu bei marketingo vadovu Juozapu Budrikiu susirinkusiai auditorijai atskleidė dvigubos karjeros sunkumus bei privalumus ir kalbėjo apie antrosios karjeros svarbą profesionaliam atletui.

„Ne tik sportininkai, bet ir daugelis žmonių gyvenime dažnai bijo imtis pokyčių, tačiau mes savo pavyzdžiais galėjome parodyti, kad esant efektyviam laiko planavimui galima turėti dvi, o gal net tris karjeras ar sritis, kuriose gali save realizuoti. Labai džiaugiuosi, kad per savo asmeninę istoriją galiu įkvėpti kitus. Visą gyvenimą galvojau, kad darau kažką blogai, bet visgi gerai, kad buvau atkakli ir užsispyrusi ir siekiau antrosios karjeros – dabar esu pateikiama kaip geras pavyzdys“, – pabrėžė jau 13 metų žurnalistinę ir sportinę veiklą derinanti Brigita.

LTeam konferencijos žvaigždės statusą patvirtino specialiai iš JAV į Vilnių tik renginio išvakarėse atvykęs sporto fiziologas Genadijus Sokolovas. FINA ekspertas ir aukštų pasiekimų direktorius JAV Olimpinių treniruočių centre skaitė pranešimą apie persitreniravimo grėsmes ir vedė praktinį užsiėmimą.

Dėl mokslininko, kuris yra treniravęs 23-ijų olimpinių aukso medalių laimėtoją Michaelą Phelpsą, paskaitų specialiai iš Kauno ir kitų šalies miestų sugūžėjo dešimtys vandens sporto atstovų – ne tik atletai, bet ir treneriai, specialistai.

„Ypač smagu matyti savo buvusius studentus iš Lietuvos sporto universiteto, kurie dabar dirba treneriais. Visuomet smagu juos pamatyti, be to, susitikau jau daug metų nematytus kolegas, – šypsojosi G. Sokolovas. – Dalintis patirtimi yra gerai ir tiems, kurie dalinasi, ir tiems, su kuriais dalinasi. Visuomet atsiranda klausimų, kurie veda prie naujų idėjų, kaip dar patobulėti. Jeigu nesidalinsime patirtimi – sustosime ir nebesivystysime.“

Be jo vertinga patirtimi dar pasidalino iš mėgėjų suburtą ledo ritulio klubą „Hockey Punks“ Lietuvos vicečempionu pavertę Šarūnas Kuliešius ir DJ Mamania, ERGO Lietuvoje generalinis direktorius Tadas Dovbyšas ir Lietuvos regbio federacijos generalinis sekretorius Irmantas Kukulskis atskleidė lyderystės ir komandos vedimo į sėkmę paslaptis, o LTOK olimpinio sporto direkcijos vadovas Einius Petkus papasakojo naujausią informaciją apie sąlygas Tokijuje ir situaciją dėl potencialaus Lietuvos sportininkų skaičiaus šiame Japonijos mieste 2020 metais vyksiančiose olimpinėse žaidynėse.

„Aš kaifuoju nuo tokių konferencijų, kuriose galiu kažką naujo sužinoti, galiu diskutuoti, galiu pati dalintis savo patirtimi ar galiausiai paprieštarauti, nes tai verčia tobulėti ir judėti į priekį, – įspūdžiais dalijosi iš Šiaulių atvykusi olimpietė bėgikė Eglė Balčiūnaitė. – Kai kurios paskaitos priminė žinias. Pavyzdžiui apie psichologiją – padėjo atnaujinti žinias, pagalvoti, ką kitaip galėdavau anksčiau daryti. Pasiklausęs pradedi galvoti. Tie patys Sokolovo tyrimai, patarimai, metodai buvo neįkainojamos žinios.“

Be Eglės LTeam konferencijoje buvo galima išvysti ir dar kelias dešimtis žinomų šalies sportininkų: olimpinių medalininkų penkiakovininkų šeimą Laurą Asadauskaitę ir jos vyrą Andrejų Zadneprovskį, olimpinę vicečempionę irkluotoją Mildą Valčiukaitę, pasaulio čempioną kanojininką Henriką Žustautą, irkluotojus Igną Navakauską, Edviną Ramanauską, Andrejų Olijniką ir Ričardą Nekriošių, būsimą Tokijo olimpinių žaidynių dalyvę buriuotoją Viktoriją Andriulytę ir taip pat kelialapį iškovojusią penkiakovininkę Gintarę Venčkauskaitę-Juškienę, sprinterę Evą Misiūnaitę, tinklininkę Urtę Andriukaitytę, biatlonininką Tomą Kaukėną, kalnų slidininkę Ievą Januškevičiūtę ir kitus.

Rugsėjo pabaigoje Kinijoje vykusiose daugiadienėse sportinio ėjimo varžybose B.Virbalytė-Dimšienė užėmė 7 vietą, o komandinėje įskaitoje su "Victory" ekipa finišavo antroje pozicijoje. Darbą LRT sporto redakcijoje su sportinio ėjimo varžybomis derinanti lengvaatletė kelias savaites ilsėjosi, bet net ir atostogaudama neištvėrė be sporto.

"Toks jau mano gyvenimo būdas. Esu ne tik sportininkė, bet ir žurnalistė, tad po varžybų turiu atiduoti duoklę ir savo darbovietei. Tad mano atostogos nėra tokios, kaip jas dažniausiai įsivaizduojame. Gal ir norėčiau ramiai pagulėti paplūdimyje, pasideginti, pasimėgauti šiluma ir ramybe. Bet negaliu. Ir ne tik dėl darbo televizijoje. Iš tiesų aš paprasčiausiai negaliu ilgai nusėdėti vienoje vietoje. Mano treneris Brentas Vallance‘as po paskutinių varžybų primygtinai rekomendavo bent 18 dienų nesportuoti ir tik ilsėtis. O aš jau po savaitės tokio poilsio pajutau, kad reikia veiklos. Tad pastarąsias kelias savaites lankiausi baseine, plaukiojau, mankštinausi. O spalio 15-ąją Palangoje pradėsiu pasirengimą naujam sezonui", – "Vilniaus dienai" sakė B.Virbalytė-Dimšienė.

Sportininkės teigimu, praėjęs sezonas paliko galingą teigiamų emocijų užtaisą. Gegužę Kinijoje vykusiame pasaulio komandų sportinio ėjimo čempionate B.Virbalytė-Dimšienė pagerino asmeninį rekordą 20 km distancijoje (1 val. 29 min. ir 2 sek.), o rugpjūtį Berlyne vykusiose Europos lengvosios atletikos pirmenybėse užėmė 4 vietą. 20 km distanciją nužingsniavusi per 1 val. 27 min. ir 59 sek. B.Virbalytė-Dimšienė daugiau nei minute pagerino nuo 2014 m. Neringai Aidietytei priklausiusį Lietuvos rekordą.

"Niekada net ir nesvajojau, kad prie mano pavardės bus toks rezultatas. Aišku, šiek tiek apmaudu, kad Europos čempionate nepavyko iškovoti medalio. Atslūgus emocijoms ir viską iš naujo permąsčius supratau, kad galbūt tai buvo paskutinis šansas laimėti kažkokį apdovanojimą. Pasaulio čempionate ir olimpiadoje konkurencija didesnė nei Europos pirmenybėse, be to, po kelerių metų į tarptautinę areną tikriausiai sugrįš ir dėl dopingo vartojimo diskvalifikuotos Rusijos lengvaatletės. Kita vertus, man jau 33-eji, nežinia, kiek dar laiko pavyks gerinti savo rezultatus ar bent jau nenuleisti iškeltos kartelės. Minčių yra daug ir visokių. Tačiau iš esmės esu labai patenkinta. Jaučiu jėgų ir energijos antplūdį ir noriu kuo greičiau grįžti į sportinio ėjimo takelį", – sakė B.Virbalytė-Dimšienė.

– 2015 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionate užėmėte aukštą 7 vietą, pagerinote asmeninį rekordą. Tačiau po metų Rio de Žaneire vykusiose olimpinėse žaidynėse finišavote 25-a, nuo asmeninio rekordo atsilikote net 5 minutes. Prasitarėte, kad po olimpinių žaidynių buvote labai nusivylusi, galvojote ir apie karjeros pabaigą. Ir štai po kelerių metų šturmuojate naujas sportines aukštumas, gerinate rekordus ir nežadate sustoti. Kaip pavyko išlipti iš tos emocinės duobės?

– Iš tikrųjų, po Rio olimpinių žaidynių patekau į asmeninę krizę. Svarsčiau, ar verta tęsti karjerą, o gal reikėtų koncentruotis į kitus darbus. Tačiau 2016 m. pabaigoje sulaukiau pasiūlymo vykti į Australiją ir dalyvauti moksliniame "Super Nova" projekte, skirtame aukšto meistriškumo sportininkams. Jei ne tai, manęs šiandien didžiajame sporte greičiausiai jau nebebūtų. Australija mane priėmė labai svetingai, apgaubė tokiu rūpesčiu, kokio čia, Lietuvoje, niekada nebuvau patyrusi. Ten sudarytos fantastiškos darbo ir poilsio sąlygos, per šešias savaites taip "pasikraunu baterijas", kad efektas išlieka visus metus. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad neįsivaizduoju savo pasirengimo sezonui be Australijos vasaros. Esame suplanavę, kad bent jau iki 2020 m. Tokijo olimpiados kiekvieną žiemą treniruosiuosi Australijoje. Juo labiau kad ir mano treneris B.Vallance‘as yra australas.

– Ilgus metus sportininkės karjeros kelyje jus lydėjo alytiškis Kastytis Pavilonis. Kada ir kaip apsisprendėte ryžtis pokyčiams?

– Jau po paskutinių olimpinių žaidynių jaučiau, kad man reikia naujo postūmio, naujos motyvacijos. Kai 2017 m. grįžau iš Australijos į Lietuvą, buvo labai sunku prisitaikyti prie lietuviškos realybės. Šiaip taip, sukandusi dantis užbaigiau tą sezoną, o po pasaulio čempionato išsiskyriau su treneriu. Sakyčiau, tai buvo dar viena mano gyvenimo kryžkelė. Kai šių metų pradžioje dar kartą sugrįžau į Australiją, su manimi susisiekė žymus šios šalies sportinio ėjimo specialistas B.Vallance‘as. Jis pasakė, kad mato manyje didelį potencialą ir pasiūlė treniruotis pagal jo programą. Tuo metu mane kamavo Achilo sausgyslių skausmai, buvo ir kitokių traumų. Buvau sutrikusi, nežinojau, kaip elgtis, Lietuvoje taikyti gydymo metodai nepadėjo. Tačiau Australijoje medikai per savaitę pastatė mane ant kojų ir aš galėjau visa jėga kibti į darbą. Tiesa, iš pradžių asmeniniai rezultatai nebuvo patys smagiausi, visgi jaučiau, kad savijauta gerėja, atradau naujus jėgų rezervus. Ir gegužę Kinijoje vykusiose varžybose padariau tai, apie ką iki tol tik svajojau – peržengiau 1 val. ir 30 min. barjerą 20 km sportinio ėjimo distancijoje.

– Kas konkrečiai pasikeitė treniruočių procese?

– Negaliu sakyti, kad treniruočių metodikoje įvyko radikalių pokyčių, tačiau permainų tikrai netrūko. K.Pavilonis dažnai man kartodavo, kad mano privalumas yra greitis, tad per treniruotes dažniau vaikščiodavau trumpas distancijas, labai retais atvejais nueidavau daugiau nei 25 kilometrus. B.Vallance‘as sudarė programą, pagal kurią bent tris kartus per 10 dienų nueidavau 25 ir net daugiau kilometrų.

Padidėjo treniruočių apimtys, man teko atlaikyti smarkiai išaugusį fizinį krūvį. Buvo ir labai sunkių momentų, kai jausdavausi palūžusi, išsekusi. Tačiau treneris mane labai palaikė, be to, pagal jo programą, po sunkios treniruotės kitą dieną krūvis būdavo mažesnis. Paaiškėjo, kad mano organizmui toks ritmas buvo optimalus, poilsio diena mane tarsi prikeldavo naujam gyvenimui. O svarbiausias dalykas buvo pačios permainos. Aš dešimt metų treniravausi pagal tą patį planą, tad jau mintinai žinojau, kas ir kada bus. O šiais metais man kiekviena savaitė buvo kitokia, nauja, įdomi. Tai padėjo išsivaduoti iš rutinos. Su treneriu palaikome pastovų ryšį, nors mus ir skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau šiame karjeros etape nuolatinės priežiūros man gal ir nereikia. Man svarbu, kad, net ir negaudamas jokio atlygio, jis manimi nuoširdžiai rūpinasi, jaudinasi ir palaiko. Galima sakyti, kad būtent jo dėka patikėjau, kad galiu tarptautinėje arenoje varžytis su pačiomis pajėgiausiomis ėjikėmis.

– O iki šiol tokio tikėjimo nebuvo?

– Ne. Ir tai buvo mano didžiausia problema. Save visada priskirdavau vidutiniokių kategorijai, nedrįsau lygiuotis į geriausias. Net ir tada, kai pasaulio čempionate finišavau pirmame dešimtuke, vis tiek mąsčiau, kad tai ne mano nuopelnas, tiesiog nusišypsojo sėkmė, lėmė varžovių klaidos ir pan. Bet šiais metais viskas pasikeitė. Trenerio ir aplinkinių žmonių dėka įgijau pasitikėjimo savimi, o su tuo tikėjimu atėjo ir rezultatai. Gal ir organizmas subrendo krūviams, pasiekiau optimalią fizinių galimybių ribą.

– Ar sportiniam ėjimui amžius yra labai svarbus faktorius?

– Man dabar 33-eji ir aš esu savo sportinės karjeros pike. Yra pavyzdžių, kai ir vyresni sportininkai skynė medalius pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse. Manau, kad dar bent keletą metų galiu žingsniuoti aukštai iškėlusi galvą. Ir šiuo metu sportiniame ėjime yra vyresnių už mane sportininkių, tad nenoriu brėžti sau kažkokių ribų. Liko dveji metai iki Tokijo olimpiados, tad norisi iš savęs išspausti viską. O kaip seksis – pamatysime.

Tai aukščiausios vietos per visą Lietuvos ėjikų dalyvavimo Europos čempionatuose istoriją.

33-ejų metų B. Virbalytė-Dimšienė finišavo per 1 val. 27 min. 59 sek. ir 1 min. 2 sek. pagerino 2014 metais Neringos Aidietytės pasiektą Lietuvos rekordą. Iki trečiosios vietos ir bronzos medalio lietuvei pritrūko 29 sek.

„Svajojau apie aukštą vietą, o pirminis planas turbūt buvo „Top-6“. Apie medalius stengiausi negalvoti, bet mane džiugina tai, kad šį sezoną pradėjau tikėti savimi ir pradėjau svajoti apie aukštas vietas. Anksčiau ateidavau į startą ir net slapčiausiose mintyse negalėjau pagalvoti, kad užimsiu tokią aukštą vietą“, - švytėjo B. Virbalytė.

Sportininkė dėl „medinio“ medalio nesikrimto - bronzą pelniusi italė Antonella Palmisano mūsiškę aplenkė 29 sek. Auksą iškovojo Europos čempionatų rekordą pagerinusi ispanė Maria Perez (1:26.36), antra finišavo čekė Anežka Drahotova (1:27.03).

„Turėčiau sakyti, kad nusivylimas dėl neiškovoto medalio yra, bet būkime teisingi - nuo bronzos atsilikau pusę minutės, bet visi kiti veiksniai - Lietuvos rekordas ir toks didelis asmeninis rekordas - tą nusivylimą užgožia. Reikės tas viltis ir svajones atidėti kitam čempionatui“, - neliūdėjo B. Virbalytė.

Beje, ėjikių startas dėl dujų nuotėkio Berlyno širdyje buvo atidėtas net pusantros valandos. Ėjimo trasoje buvo jaučiamas dujų kvapas. Vis dėlto starto laiko pakeitimas lietuvių nesutrikdė.

„Manęs iš vėžių tai neišmušė. Susiskambinome su treneriu iš Australijos ir tarėmės, ką daryti. Matėsi, kad stresą patyrė jaunesnės sportininkės, kurioms tai buvo pirmas kartas. Man tiesiog buvo nepatogumų, nes darome tam tikrus veiksmus prieš varžybas ir juos reikėjo dar kartą kartoti. Lietuvai tai išėjo į naudą“, - sakė B. Virbalytė.

22-ejų metų Ž. Vaiciukevičiūtė distanciją įveikė per 1 val. 28 min. 7 sek. ir pasiekė naują šalies jaunimo (iki 23 metų) rekordą. Viktoro Meškausko auklėtinė gali džiaugtis savo karjeros rezultatą pagerinusi net pustrečios minutės.

„Emocijų labai daug, pati negaliu patikėti, kad praėjau tokiu laiku. Planavome daryti asmeninį rekordą svarbiausiose varžybose. Oras buvo labai geras, palankus, bet kad bus pagerintas Lietuvos rekordas, tikrai nesitikėjau. Dabar dar reikia kambaryje tiesiog apmąstyti, kaip čia viskas buvo“, - negalėjo patikėti Ž. Vaiciukevičiūtė.

Dalį distancijos - nuo šešto iki dvylikto kilometro - sportininkė iš Pabradės žingsniavo atsiplėšusi nuo visų varžovių.

„Kada pirmavau nepasitikėjimo savimi truputį buvo, bet ėjosi labai gerai. Treneris sakė, kad ėjau vienodu tempu, nesulėtėjau, tiesiog konkurentės pagreitėjo. Kada nors reikia eiti pirmai ir pagąsdinti priešininkes, bet buvo labai keista“, - prisiminė Ž. Vaiciukevičiūtė.

Dėl to, kad neišsilaikė prizininkių trejete lietuvė nepergyveno, tačiau vylėsi išlaikyti ketvirtąją poziciją - ją nuo B. Virbalytės skyrė vos aštuonios sekundės.

„Šiek tiek liūdna dėl ketvirtos vietos, nes nuo Brigitos atsilikau nedaug. Džiaugiuosi ir už ją, ir už save, manau, penkta vieta pirmame suaugusiųjų Europos čempionate yra išties aukšta“, - sakė ėjikė.

Jau dabar aišku, kad sekmadienį pasibaigsiančios Europos pirmenybės Lietuvai taps sėkmingiausiomis istorijoje. Berlyne mūsiškiai jau iškovojo du medalius, o dar penki lengvaatlečiai prasibrovė į geriausiųjų aštuonetą.

Šeštadienį 21.12 val. Lietuvos laiku 400 m bėgimo finale varžysis Agnė Šerkšnienė.

Moterų 20 km varžybose į geriausiųjų dvidešimtuką prasibrovė dvi ėjikės: Brigita Virbalytė-Dimšienė pasiekė vieną geriausių karjeros rezultatų bei finišavo 16-a (1 val. 30 min. 45 sek.), šalies iki 23 metų rekordą pagerinusi Živilė Vaiciukevičiūtė buvo 19-a (1 val. 31 min. 23 sek.), o pastarosios sesuo Monika užėmė 45 vietą (1 val. 38 min. 8 sek.).

Prieš dvejus metus būtent B.Virbalytės užimta septinta pozicija buvo didžiausias mūsiškių laimikis planetos čempionate.

„Labai džiaugiuosi, sezono geriausias rezultatas. Dauguma turbūt galvojo, kad Pekine buvau septinta ir bus galima tikėtis to paties čia, bet aš suprantu, kad ta diena turbūt buvo mano didžioji gyvenimo diena. Šiandien aš džiaugiuosi, nes tai antros geriausios didžiosios varžybos“, – šypsojosi B.Virbalytė.

Sportininkė pasiekimu džiaugėsi ir dėl to, kad būtent 16-ukas garantuoja valstybinę stipendiją, tad užėmusi žemesnę vietą ji būtų susidūrusi su finansiniais sunkumais bei svarstymais, dėl tolimesnės karjeros.

„Dar dvejus metus galėsiu mėgautis tuo, kas yra didžiausia mano gyvenimo aistra. Top-16 nuteikia optimistiškai, kad nesu tas žmogus, kuriam laikas sakyti „viso“, – sakė B.Virbalytė. – Galbūt galėjo dar truputėlį būti geriau, jei būtų asmeninis rekordas, tai būtų kažkas tokio, bet šiandien vis tiek esu be galo laiminga.“

Galbūt galėjo dar truputėlį būti geriau, jei būtų asmeninis rekordas, tai būtų kažkas tokio, bet šiandien vis tiek esu be galo laiminga.

Nedaug komandos lyderei pralaimėjo Europos iki 23 metų čempionate bronzą praėjusį mėnesį nuskynusi ėjikė Ž.Vaiciukevičiūtė. Tiek B.Virbalytė, tiek kylanti sportinio ėjimo žvaigždė prasibrovė į geriausių europiečių dešimtuką.

„Žinojau, kad bus sunku, nes nelabai man patinka, kada trasa būna dviejų kilometrų ilgio. Varžybos kažkaip visai neprailgo, nors sunku buvo labai. Rezultatas tikrai labai džiugina, – pasakojo Ž.Vaiciukevičiūtė. – Pirmas mano pasaulio čempionatas ir Top-20, manau, kad tikrai rezultatas geras ir ateityje bus dar geresnių.“

Tuo tarpu Monikai Vaiciukevičiūtei sutrukdė sveikatos problemos – jos sportininkę kamavo ir per Europos iki 23 metų čempionatą.

„Tikėjausi geresnio rezultato, bet prieš Europos iki 23 metų čempionatą blogai jaučiausi ir dabar dar neatsigavau. Tačiau džiaugiuosi, kad sudalyvavau pasaulio čempionate“, – šyptelėjo M.Vaiciukevičiūtė.

Analogiškoje vyrų rungtyje pagal sezono rezultatus į aukštą vietą galėjo pretenduoti Marius Žiūkas. Penktą vietą Europos ėjimo taurės varžybose iškovojęs lietuvis pasaulio čempionate tenkinosi 29 vieta – 1 val. 22 min. 38 sek.

„Po sėkmingos Europos taurės savijauta nebuvo tokia, kad tikėčiausi kažko panašaus. Parodytas laikas mane nustebino, tiesiog visi kiti labai greiti. Sunku patikėti, kad sugebėjau atlaikyti iki pat galo, nesulūžti, nes jėgų kainavo tikrai daug, – pasakojo M.Žiūkas. – Visame pasiruošime gerų dienų buvo tikrai mažai, tad ir prieš čempionatą nuotaikos buvo labiau pesimistinės. Vis tik viskas baigėsi ne taip blogai, kaip galvojau.“

Tuo tarpu 50 km ėjimo varžybose dalyvavusiam Arturui Mastianicai pasaulio čempionato distancijos užbaigti nepavyko: paskutinę žymą prieš pasitraukdamas – 35 km – jis įveikė būdamas 39 vietoje.

Europos lengvosios atletikos asociacija (EA) patikėjo teisę Alytuje rengti 2019-ųjų Europos sportinio ėjimo taurės varžybas. Tai reiškia, jog į Lietuvą sugužės pajėgiausi Senojo žemyno ėjikai, tarp kurių bus ir būrys Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkų.

„Lietuvoje yra gilios sportinio ėjimo tradicijos, turime nemažą būrį pajėgių sportininkų, tad neabejoju, kad mūsiškiai, palaikomi savų žiūrovų, sieks pačių aukščiausių vietų Europos taurės varžybose“, – teigė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) direktorius Rimantas Mikaitis.

Rio de Žaneiro olimpiadoje dalyvavo rekordiškai gausi ėjikų delegacija – Brigita Virbalytė-Dimšienė, Neringa Aidietytė, Živilė Vaiciukevičiūtė, Marius Žiūkas, Marius Šavelskis, Tadas Šuškevičius ir Arturas Mastianica. Be to, geriausia 2015-ųjų Lietuvos lengvaatlete pripažinta B.Virbalytė yra kilusi iš Alytaus.

„Labai džiugi žinia, kad Europos taurės varžybos vyks mano gimtajame mieste. Alytus visada garsėjo kaip sportinio ėjimo miestas, kasmet rengiame tarptautines varžybas, kuriose dalyvavo ne vienas garsus pasaulio ėjikas, – pasakojo B.Virbalytė. – 2019 metais švęsime šimto metų sportinio ėjimo Lietuvoje jubiliejų, todėl Europos taurės varžybos bus dar didesnė šventė. Galiu spėti, kad atsiras ir papildomas spaudimas, tačiau tikiu, kad sugebėsiu su tuo susitvarkyti ir garbingai atstovauti Lietuvai.“

Šiemet mūsų šalyje taip pat vyks EA kongresas-konvencija bei geriausių žemyno metų lengvaatlečių apdovanojimai. Tikimasi, kad po Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadiono rekonstrukcijos Lietuvai bus suteikta teisė organizuoti 2020-ųjų pasaulio jaunimo pirmenybes arba 2021-ųjų Europos iki 23 metų čempionatą.

„Jau kurį laiką Lietuvoje nebuvo vykdomos aukščiausio rango lengvosios atletikos varžybos. Manau, kol pagrindinė sporto bazė – S.Dariaus ir S.Girėno stadionas – rengiamas rekonstrukcijai, teisingas žingsnis siekti teisės Lietuvoje rengti kitas svarbias varžybas“, – būsimomis ėjimo varžybomis džiaugėsi R.Mikaitis.

Europos sportinio ėjimo taurės varžybos vyksta kas dvejus metus. Gegužės 21 dieną pajėgiausi ėjikai susigrums Čekijoje – Podebraduose.

– Po nenusisekusio pasirodymo Rio olimpiadoje prabilote net apie karjeros pabaigą. Ką tik laimėtos varžybos Šveicarijoje – tam tikra reabilitacija?

– Dar metų pradžioje sėkmingai pasirodžiau varžybose Australijoje, tad ši pergalė greičiau jau galutinai nugramzdino nemalonius prisiminimus. Aišku, tikroji reabilitacija turėtų įvykti šių metų pasaulio čempionate, norėtųsi pakliūti bent į geriausiųjų šešioliktuką ir visiškai susigrąžinti pasitikėjimą. Rimtai nesvarsčiau, kad pasitrauksiu iš didžiojo sporto, bet abejojau, ar išbūsiu iki kitų olimpinių žaidynių. Dabar mano tikslas – Tokijo olimpinės žaidynės.

Visada svajojau kukliai, tačiau mano svajonės, matyt, visuomet viršydavo kitų lūkesčius.

– Eksperimentinėje sportininkų stovykloje Australijoje, kuri padėjo susigrąžinti meilę sportui, teko laikytis specialios riebalų dietos.

– Šios septynios savaitės Kamberoje ypač stipriai motyvavo. Projekte dalyvauti mane pakvietė dar prieš olimpiadą. Į stovyklą sukviečiama trisdešimt aukščiausio lygio pasaulio ėjikų ir suskirsčius juos į tris grupes trim savaitėms paskiriamos skirtingos dietos. Man teko pati sunkiausia – riebalų dieta. Projekto metu siekiama patikrinti, ar įmanoma tokią dietą pritaikyti profesionaliame sporte. Buvo daug nežinios, kaip reaguos kūnas, ar užteks pasisotinti tokiu mažu maisto kiekiu. Užkandžius saugodavau iki pat vakaro (šypsosi).

– Neįprasta mityba nesukėlė sveikatos bėdų?

– Sunkiausia dalis laikantis šios dietos buvo ištverti alinančias treniruotes. Atrodė, kaip pavalgius tokio riebaus maisto po kelių valandų galėsime intensyviai sportuoti. Tačiau diena po dienos pripratome. Įdomu tai, kad nors mane dažnai vargina skrandžio problemos, tas keturias savaites jokių problemų neturėjau. Aišku, pasigesdavau mėsos. Kasdienį racioną sudarė gerieji riebalai, pusryčiams, pavyzdžiui, dribsniai su kokosais, moliūgų sėklomis, migdolais. Dauguma patiekalų buvo gausiai gardinami riebiais padažais. Nors esu žmogus, kuriam reikia saldumynų, jų nepasigedau, nes natūralius saldiklius naudoti galėjome. Dėl tokios sportininkams neįprastos dietos sulaukdavome nemažai kritikos iš šalies. Tačiau apie gerųjų riebalų prisotintą mitybą esama daug stereotipų.

– Per mėnesį „prasukate“ net iki penkių šimtų kilometrų. Įdomu, ar profesionali ėjikė kasdien naudojasi viešuoju transportu ar automobiliu?

– Tiek prisivaikštau per treniruotes, kad net trijų šimtų metrų atstumą nuo maniežo iki darbo važiuoju automobiliu. Juo naudotis stengiuosi visuomet, kai tik įmanoma. Kitas dalykas, nors vis dažniau matome Gedimino prospektu prabėgančius mėgėjus, bet ėjimo entuziastai vis dar neretai net sulaukia patyčių. Todėl sunkiai įsivaizduoju sostinės centre žingsniuojantį ir profesionalų sportininką. Panašu, visuomenė dar nėra tam subrendusi. Žmonės nesuvokia, kam reikia eiti, jeigu galima bėgti. Aš galiu pasakyti atvirkščiai (juokiasi).

– Šios sporto šakos poreikį patvirtina ir populiarėjantis šiaurietiškasis vaikščiojimas, žingsniamačiai... Ką patartumėte pradedantiems sportuoti mėgėjams?

– Dabar išties stebima sportavimo ir sveikos mitybos banga. Išmaniosios technologijos, internetas atvėrė visai kitas galimybes. Šiandien norint sportuoti nebūti eiti į prabangiausią sporto klubą. Džiugu, kad atšilus orui visi būriais į traukia Vingio parką. Tačiau liūdina tendencija, kad per žiemą surinktu papildomu svoriu visi susirūpina tik pavasarį. Atrodo, tarsi žmonės pradeda sportuoti ne dėl savęs, bet dėl kitų.

Gerai, kad domimasi sveika gyvensena, tačiau visgi galiu pastebėti, kad žmonėms trūksta žinių, kaip tai tinkamai daryti. Keičiant mitybą, pradedant sportuoti viską reikėtų daryti žingsnis po žingsnio. Drastiški pokyčiai naudos neatneša. Todėl būtų gerai pasitarti ir su specialistais.

– Esate atviravusi, kad gydytojai, profesoriai vis kartojo, jog esate niekam tikusi: širdis – maža, plaučiai nesiekia minimalaus tūrio, kraujas – visuomet prastas. Kur semiatės ištvermės ir ryžto?

– Kai tau daug metų kalama į galvą, kad tavo tyrimai blogi, kaip išvis sportuoji, tą norisi žūtbūt paneigti. Iki 2015-ųjų daugelis mane laikė vidutinioke, todėl nejučia ir pats pradedi apie save taip galvoti. Viskas įmanoma, kai tvirtai pasiryžti, nori ir sieki. Fiziologinių dalykų nepakeisiu, tačiau išmokiau kūną su turimais resursais išspausti geriausią rezultatą. Šiandien tas profesorius, kuris prieš devynerius metų sakė, kad galiu tik pasvajoti apie olimpiadą, jau atsiprašė. Visada svajojau kukliai, tačiau mano svajonės, matyt, visuomet viršydavo kitų lūkesčius.

– Ilga profesionalių ėjikų karjera?

– Vyriausiajam, atrodo, yra 45-eri. Suprantu, kad karjeros saulėlydis netoli, bet mano tikslas – išeiti dar būnant elitiniame sporte. Labai sunku būna, kai viską aukoji dėl sporto ir staiga nelieka didžiausios gyvenimo aistros. Taigi džiaugiuosi, kad turiu ir atsarginį planą – žurnalistiką. Be abejo, moterims tiksi ir biologinis laikrodis. Aš galbūt jau ir uždelsiau. Jau vyrą pasmerkiau manęs laukti dešimt metų. Tad tikrai nenoriu, kad ir vaikas augtų be mamos. Dabar aš viską aukoju sportui, visi artimieji aukojasi dėl manęs, vėliau jau aš grąžinsiu duoklę.