Iš Danijos kilusi menininkė visoje Europoje kuria spektaklius – ir netradicinėse erdvėse, ir tradiciniuose teatruose, kurių metu aktoriai, šokėjai ir cirko artistai dirba su neprofesionalais. Paslaptimis, kaip į magišką teatro procesą įtraukti niekada scenoje nestovėjusius žmones, ji dalijosi ir komandos "Kaunas 2022" kvietimu viešėdama mūsų mieste.
– Kaune visą spalį vedėte bendruomenių teatro dirbtuves. Jų tikslas – suteikti meno lauko žmonėms žinių ir įrankių, kurie padėtų į teatro kūrimo procesą įtraukti ir neprofesionalus. Pasidalykite patirtimi – kaip pasiekti ir paskatinti žmones, kurie niekada nėra lipę ant scenos?
– Jau daugiau nei 30 metų vykdau projektus įvairiose Europos šalyse, į kūrybinį procesą įtraukdama neprofesionalus (bendruomenių atstovus). Ypatinga dirbti su žmonėmis, kurie nėra profesionalūs aktoriai, tačiau jų negalima pavadinti ir mėgėjais. Į bendruomenės teatro kūrimą gali būti įtraukiami visi – bet kokios patirties ir socialinio sluoksnio žmonės. Paprastai vaidindami jie išreiškia stiprias emocijas, kartais gali perteikti tai, ko negali parodyti profesionalus aktorius. Šie žmonės nestudijavo aktorystės, todėl yra tarsi švarūs balti lapai. Profesionalūs aktoriai moka daug gudrybių ir mėgsta pasislėpti už savo talento atlikdami tai, ką moka geriausiai. Tačiau asmuo iš kito profesinio konteksto šių savybių neturi ir gali labai natūraliai ir jausmingai perteikti savo neįprastą istoriją. O tokių ypatingų istorijų turime visi. Viešėdama Kaune stengiuosi vietinio kultūros lauko žmonėms perteikti metodą, kurį įvairiuose miestuose taikome su savo komanda. Susipažinau su begale įdomių menininkų, tad tikiu, kad jie pakvies miesto gyventojus prisijungti prie kultūrinių projektų kūrimo.
– Koks tai metodas?
– Asmens paruošimas scenai iš tikrųjų yra labai ilgas darbas. Jį visada atliekame komandoje – mokome bendruomenės narius, kaip elgtis scenoje, valdyti savo balsą ir kūną. Dažniausiai vienas projektas užtrunka apie tris savaites – šiek tiek pasiruošimo prieš tai, tada repeticijos aktoriams patogiu laiku – dažniausiai vakarais ar naktį, juk dauguma jų dirba visą darbo dieną. Repetuojame visi kartu, susitinkame individualiai, kad išspręstume likusius klausimus.
Visada aktoriams pabrėžiu: jeigu pasiseks – tai bus jūsų sėkmė, jeigu nepavyks – tai bus mano kaltė.
Kai esi projekto lyderis, privalai būti visiškai atviras, perprasti savo aktorius ir sugebėti atkleisti kiekvieno jo geriausias savybes. Kartais pasirodo, kad žmogus turi itin gražų balsą, yra labai plastiškas, sugeba puikiai išreikšti emocijas – tai tikri užslėpti talentai, kurie galbūt taip ir nebūtų atsiskleidę. Vis dėlto tai nereiškia, kad visi vėliau tampa profesionaliais aktoriais, tačiau būna, kad jauni žmonės susidomi aktoryste ir pasiryžta studijuoti šį scenos meną. Tad, kaip ir minėjau, viso projekto metu privalai išlikti labai susikoncentravęs, atiduoti visą savo energiją ir tobulai išnaudoti turimą laiką – tai tikrai vargina, bet rezultatas atperka viską.
Mūsų, procesą lydinčių ir prižiūrinčių asmenų, vaidmuo itin svarbus – privalome sugebėti paskatinti aktorius, nuraminti juos, įtikinti, kad jie gali įveikti savo baimes. Tačiau, norėdami tai padaryti, privalome labai mylėti savo darbą, tiesiog juo degti, kitaip žmonės mumis netikės ir nepavyks jų įtraukti į procesą.
– Ar šiuose bendruomenės teatro projektuose neprofesionalūs aktoriai pažįsta vienas kitą?
– Kartais žmonės vienas kito nepažįsta. Galbūt jie buvo susitikę gatvėje, tačiau tarpusavyje nebendravo. Aktoriai dažniausiai būna labai skirtingo amžiaus ir išsilavinimo, atėję iš skirtingų socialinių sluoksnių, tad tai natūralu. Juk paprastai artimai bendraujame su žmonėmis, kuriuos sutikome mokykloje, universitete, darbovietėje ar panašiose vietose. O čia turime fabriko darbininką, vaidinantį kartu su universiteto profesoriumi, – žmonės susipažįsta, bendrauja ir neretai net tampa draugais. Išnyksta bet kokia įtampa, kadangi, kurdami bendrą istoriją, visi atranda būdų, kaip išreikšti save. Nėra taisyklės, kad tas, kuris perskaitė daugiausia knygų, vaidins geriausiai, tad kiekvienas privalo įdėti daug pastangų. Drauge dalyvaudami kūrybos procese visi tampa labai artimi – išnyksta bet koks netikrumas ir lieka suvokimas, kad svarbu tik tai, jog premjeros dieną visi turi būti ant scenos ir parodyti geriausia, ką gali. Šis žinojimas suteikia jėgų perlipti per save ir įveikti baimes. Endorfinai ir užplūstančios emocijos padeda atlikti tai, ko žmogus net negalvojo galįs. Taip spektaklio kūrimas tampa tikra mokymosi iš gyvenimo patirtimi, kai neprofesionalus aktorius išdrįsta padaryti tai, apie ką seniai svajojo.
– 2017 m. Orhuso miestui Danijoje tapus Europos kultūros sostine, kartu su kompozitorium ir muzikantu Nikola Diklicu pradėjote projektą "Eutopia" ("Utopija"). Projekto metu taip pat rengėte bendruomenės teatro spektaklius drauge su miestiečiais, kurie neturėjo jokios patirties teatre. Kokių kyla sunkumų, subūrus tokią vienas kito nepažįstančių žmonių kompaniją bendram darbui?
– Tai tikrai be galo sunkus ir varginantis darbas, pradžioje kupinas netikrumo ir baimių. Tačiau aš visada aktoriams pabrėžiu: jeigu pasiseks – tai bus jūsų sėkmė, jeigu nepavyks – tai bus mano kaltė. Labai svarbu nuimti bet kokią atsakomybę nuo jų pečių – juk šie žmonės nėra profesionalai. Mes, lyderiai, turime pasirūpinti, kad atsiskleistų jų talentai, jie puikiai jaustųsi ant scenos ir sužibėtų kaip tikros žvaigždės. Bendruomeninis teatras labai išlaisvina, nes galima surinkti didelę komandą. Dirbdamas profesionaliame teatre susiduri su begale apribojimų, ypač jei tai mažesnis arba eksperimentinis teatras. Dažniausiai tokiuose spektakliuose gausu monologų ir dialogų, kadangi stengiamasi neviršyti biudžeto. Pavyzdžiui, koks nors mažas miesto teatras gali sau leisti turėti tik tris aktorius, vadinasi, spektaklyje nebus masinių scenų ar įspūdingų performansų. Tačiau tai labai lengvai galima sukurti pasitelkus bendruomenes.
Kad ir kaip būtų, yra labai mažai nuolatos tuo užsiimančių menininkų, kadangi po šių projektų prireikia laiko atsigauti ir sudėlioti save iš naujo. Niekada neužsiimu bendruomeniniu teatru daugiau negu dukart į metus, tačiau šiuos projektus visoje Europoje organizuoju jau 30 metų. Iš tikrųjų taip susiradau begalę draugų. Smagu stebėti, kaip bendruomeninio teatro scenoje užsimezgusios draugystės tęsiasi ir už jos ribų. Šie žmonės turi daugybę reikalų, dirba visą darbo dieną, rūpinasi šeimomis, bet vis tiek nepamiršta vienas kito ir randa laiko kokybiškai bendrauti. Pastebėjau, kad šie projektai suteikia žmonėms drąsos veikti ir kitose gyvenimo sferose – pagaliau išdrįsti atverti išsvajotąją kavinę, parduotuvę ar užsiimti veikla, kuriai vis pritrūkdavo laiko, tačiau ji tau teikia malonumą.
– Kokius spektaklius vaidinate su šiomis bendruomenėmis?
– Tai priklauso nuo to, kokią istoriją norime papasakoti. Viename iš paskutiniųjų spektaklių vaidino vien moterys– atrinkome 21 moterį nuo 19 iki 66 metų. Visos jos į Daniją atvyko iš vienuolikos skirtingų šalių, tačiau šioje valstybėje gyvena ilgesnį laiką. Bendra spektaklio tema lietė keliones ir keliavimą, tad kiekviena moteris turėjo sau atsakyti, kur keliauja jos veikėja ir kur ji yra dabar. Istorijų būta įvairių: kai kurios bėgo nuo karo ar smurtaujančio vyro, kitos ieškojo prarastos meilės. Tad tokia buvo pagrindinė tema, į kurią kiekviena pažvelgė savaip. Projektą "Eutopia" kūrėme Orhuso mieste – ketvirtis jo gyventojų yra atvykę iš kitų šalių, tad dauguma miestiečių yra skirtingos etninės kilmės. Šis faktas atskleidžia bendruomenės gyvenimo kontekstą. Lietuvoje tikriausiai – atvirkštinė situacija, kadangi daugiau gyventojų išvyksta, nei atvyksta, – tai irgi galėtų būti puiki tema – kas mes esame, kas buvome, kur einame?
Tad atsiremdami į imigracijos klausimą, sukūrėme spektaklį "Somalio memuarai. Snaigės ir vyšnių žiedai". Jame vaidino žmonės iš Somalio, kurie iki tol nėra buvę scenoje – jie dalijosi jautriomis savo gyvenimo istorijomis. Pavadinimą įkvėpė vienos, spektaklyje vaidinusios merginos istorija, papasakota improvizacijų metu. Ji į Daniją atvyko ketverių ir buvo įpratusi, kad Somalyje kartkartėmis iš dangaus pradėdavo kristi balti krisleliai, kurie padengdavo viską aplinkui. Tai būdavo nuo medžių sklandantys vyšnių žiedai. Vieną dieną, jau gyvendama Danijoje, ji žvilgtelėjo pro langą ir pamatė tą patį baltą vaizdą. Išbėgusi į kiemą ji sugriebė šaltus ir šlapius gabaliukus į savo rankas ir nustebusi paklausė mamos: kas tai? Mama atsakė, kad tai tikriausiai yra dalykas, kurį čionykščiai žmonės vadina sniegu. Tačiau Somalio kalboje tokio žodžio netgi nėra. Taigi semdamiesi idėjų spektakliams mes sugalvojame tam tikrą rėmą, tačiau galutinį vaizdą sudėlioja patys aktoriai ir jų asmeninės istorijos.
– Kaip pasirenkate bendruomenes, su kuriomis dirbsite?
– Paprastai mes nesirenkame bendruomenių, o jos pasirenka mus. Esame gana gerai žinomi, tad kai kokio nors miestelio bendruomenė sumano sukurti ką nors savito, jie kreipiasi į mūsų komandą. Kaip ir minėjau, nedaug žmonių tuo nuolat užsiima, kadangi šis darbas labai išsunkia, todėl, jei tai man nebūtų tokia įdomi ir praturtinanti patirtis, aš to nedaryčiau.
Esu profesionali aktorė, vaidinau daugybėje filmų – atrodytų, kam man reikia tokių sudėtingų projektų? Tačiau teatras man įdomus ir iš komunikacinės pusės. Per savo darbo metus sutikome tiek daug skirtingų žmonių iš įvairiausių šalių, tačiau visus vienijo tam tikras branduolys, kurį gali atpažinti, kad ir iš kur būtum kilęs.
Šie projektai suteikia žmonėms drąsos veikti ir kitose gyvenimo sferose – pagaliau išdrįsti atverti išsvajotąją kavinę, parduotuvę ar užsiimti veikla, kuriai vis pritrūkdavo laiko.
Gaila, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais gyvai bendraujame vis mažiau ir mažiau, netgi su draugais ir artimaisiais, – tam didelės įtakos turi ištobulėjusios technologijos. Kaip galime sugrįžti prie tikro bendravimo, keitimosi idėjomis ir augimo kartu? Manau, kad šiuo klausimu tikrai gali padėti kultūra. Kai rengiame bendruomeninio teatro spektaklius, ant scenos vieno pasirodymo metu vaidina apie 20–30 žmonių. Įvertinti jų darbo paprastai susirenka aktorių giminaičiai, bendradarbiai, draugai, kurie kartu pasiima savo draugus ir giminaičius. Tokiu būdu salė prisipildo įvairiausių žmonių, kurie galbūt net niekada nesusitiktų, tačiau tuo metu jie visi kartu stebi nuostabų ir magišką teatro procesą.
– "Eutopia" paremta idėja sukurti Europos daugiakultūrį centrą – vietą visiems, kurioje klestėtų inovacijos ir eksperimentavimas teatro, muzikos, cirko, šokių, performatyviųjų menų ir sporto srityse. Kaip manote, ar šis centras kada nors ateityje galėtų būti įkurtas?
– Esminis klausimas – ar mes norime, kad tai įvyktų? Manau, kad toks centras vieną dieną atidarys duris, kadangi kasdien tampame vis daugiakultūriškesni ir vienas kitam darome vis didesnę įtaką. Kai kurie teigia nenorį būti įkvėpti kitų šalių kultūrų, tačiau tai bet kokiu atveju vyksta. Pažiūrėkime, kad ir į nacionalines virtuves, – prieš 40 metų jos buvo kur kas labiau homogeniškos, tačiau šiandien užsukęs į tradicinį lietuvišką restoraną gali paragauti patiekalų, įkvėptų Italijos ar Prancūzijos. Puiku, kad iš kiekvienos kultūros sugebame perimti tai, kad joje gražiausia ir geriausia. Tad ateityje tikrai būsime tam tikras tautų mišinys, kadangi visą laiką tokiu buvome.
Žmonės neretai mėgsta šnekėti apie įsivaizduojamą gryną kilmę, bet užtenka pažvelgti atgal ir pamatysime, kad tautos maišėsi visais laikais. Tačiau juk tai yra labai sveikas ir natūralus veiksmas, kadangi užsidarę siaurame rate būtume pasmerkti sunykti. Europos kultūros sostinės projektas taip pat labai prisideda prie šio kultūros atnaujinimo, kadangi jis paskatina į miestą atvykti begales įvairių žmonių, kurie su savimi atsineša naujas idėjas. Šie procesai gali šiek tiek sugriauti mūsų įsitikinimą, kad esame gudriausi ir geriausi, bet kartu jie priverčia įsileisti šviežio oro gūsį, kuris yra būtinas visuomenės ir kultūros vystymuisi.
– Kaunas šiuo metu įnirtingai ruošiasi po ketverių metų tapti Europos kultūros sostine (EKS). Jūsų nuomone, kaip užtikrinti, kad ir programai pasibaigus mieste nenutrūktų bendruomeniniai meno projektai ir jis plačiajame kontekste nebūtų užmirštas?
– Ypač svarbu, kad į mieste vykstančius procesus būtų įtraukiami kauniečiai – jauni, vyresni, įvairiausių profesijų ir patirčių. Besiruošiant tapti EKS, atvykti dažnai kviečiami įdomiausi menininkai iš įvairių pasaulio šalių, kurie programos atidarymo metu rengia įspūdingus performansus. Tokie pasaulinio lygio pasirodymai labai įsimintini, tačiau daug svarbiau tai, ką galima sukurti vietoje.
Kultūrą sudaro įvairūs dalykai – tai ne tik muziejai ar spektakliai, bet ir kitoks mąstymas, idėjos, kaip įdomiai parodyti savo miestą, kokių dar prizmių atrasti. Kauniečiai turėtų prisiimti atsakomybę ir pamatyti galimybes, kurias suteikia tapimas EKS. Aišku, svarbus ir palaikymas iš išorės. Žmonės labai linkę kritikuoti, nuvertinti, užuot pasiūlę pagalbą. Tarkime, kokie nors jaunuoliai iš Kauno rajono pristato fotografijų parodą, kuri nėra labai gerai suorganizuota. Kiti miestiečiai privalo ne badyti pirštais į nepavykusį renginį, bet paklausti savęs – kaip galime padėti jiems paaugti? Projekto esmė yra didžiuotis tuo, ką turi, ir parodyti tai visai Europai. Kaunas yra be galo savitas miestas, tad jis tikrai turi kuo didžiuotis. Kad ir ko kauniečiai imtųsi, tai šiek tiek panašu į bendruomeninį teatrą: privalai dirbti su nepažįstamais žmonėmis, keistis idėjomis, pažinti visiškai naujus dalykus ir daryti tai, ko dar iki šiol nedarei – tai juk be galo įdomi patirtis. EKS yra puikus prekės ženklas, kuriuo Kaunas bus pažymėtas po ketverių metų – iki tol vietos gyventojai turi nuspręsti, ką nori tuo pasiekti, kuo tapti ir už ką būti prisimenami. Tačiau kiekvienas privalo dėti pastangas į šį procesą, o ne sėdėti ir laukti, kol kas nors paskambins ir paprašys prisijungti.
– Esate teatro ir kino aktorė, scenos režisierė, dramaturgė, suvaidinote nemažai filmų Danijoje ir Italijoje. Galbūt galėtumėte palyginti šių šalių kino ir teatro laukus?
– Italijoje, Romoje, gyvenu jau 30 metų, tačiau turiu projektų ir Danijoje. Vienas iš tokių – jau anksčiau minėtas "Eutopia". Kai man paskambino iš Orhuso ir paprašė tapti projekto meno vadove, nedvejodama sutikau. "Eutopia" buvo vienas iš ryškiausių "Orhusas – Europos kultūros sostinė 2017" momentų. Sugebėjome į jį įtraukti daugybę bendruomenių, netgi atidarėme vietos teatrą, o mūsų rengiamų spektaklių bilietus kaipmat išpirkdavo. Auditorijoje regėdavome įvairiausius žmones – skirtingos etninės kilmės, amžiaus, profesijų. Tai buvo mūsų svajonė – įrodyti, kad net labai skirtingi žmonės gali kuo puikiausiai bendrauti meno kalba.
Tikiu, kad šiuo metu keistais keliais sukančią mūsų demokratiją gali išlaikyti tik menas ir kultūra, nes tai yra kalba, kuria kalbame visi. Nesvarbu, koks mūsų išsilavinimas ar politinės pažiūros, visi jaučiame vienodai ir mokame pasigėrėti gražiais dalykais. Menas yra tarsi komunikacijos pagrindas, kurį gali suprasti kiekvienas. Juk, kai grožimės nuostabia vaivorykšte, tai darome ne dėl to, kad kažkur skaitėme, jog vaivorykštės yra gražios. Mes ją matome savo akimis ir jaučiame širdimi. Suprantama, menas nėra tik gėlės ir kačiukai – jis gali pasakoti ir skaudžias istorijas, liudyti žiauriąją gyvenimo pusę, tačiau tai vis tiek yra suvokiama visiems. Todėl kultūrai turėtume skirti ypač daug dėmesio – tik ji gali suvienyti žmones, užtikrinti taiką ir išgelbėti demokratiją. Gaila, kad šiandienėje televizijoje ir spaudoje regime vien tik politikų barnius, tačiau niekas nekalba apie kultūros programų svarbą. Manau, kad politikai pirmiausia turėtų skirti dėmesį kultūros klausimams, nes ji yra mūsų visuomenės pagrindas.
EKS yra puikus prekės ženklas, kuriuo Kaunas bus pažymėtas po ketverių metų – iki tol vietos gyventojai turi nuspręsti, ką nori tuo pasiekti, kuo patapti ir už ką būti prisimenami.
Tačiau šiek tiek nukrypau nuo temos – Italija ir Danija iš tikrųjų yra labai skirtingos šalys tiek kultūra, tiek gyvenimo būdu. Italijoje daug daugiau gyvenimo vyksta gatvėse, žmonės čia atviresni, tam didelės įtakos turi klimatas, kadangi čia beveik visada šviečia saulė. Danijoje žmonės kur kas uždaresni, santūresni, labai sunku su jais artimai susibičiuliauti. Kadangi Italija yra didelė šalis, joje pilna talentingų jaunų menininkų, tačiau dėl didelės konkurencijos jiems ne visada sekasi surasti darbą. Vis dėlto pastebėjau, kad čia į kūrėjus žiūrima palankiau – žmonės pasididžiuodami vadina save menininkais, kartais net iš tikrųjų nekurdami meno. O Danijoje menininkas nėra kokia nors išskirtinė specialybė. Kad ir kaip būtų, buvimas ES mums suteikia daugybę galimybių keliauti ir kurti skirtingose šalyse. Menas – toks jau dalykas, kad negali jo užtvenkti, jis visada ras savų būdų. Pažiūrėkite į Lenkiją – ši šalis ilgus metus priklausė Rytų blokui, tačiau joje tuo metu sukurta daug nuostabių kino ir teatro šedevrų, kurių, rodos, net nepaveikė cenzūra. Šiandien, kai turime tiek laisvių, būtų kvaila jomis nepasinaudoti kuriant ką nors įspūdingo.
