Žaliuojantys šlaitai skatina gręžtis į gamtą. Henry Davidas Thoreau gyvenimo filosofijos knygoje „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ rašė: „Tarp paukščio, sukančio savo lizdą, ir žmogaus, statančio savo namą, yra svarbaus panašumo. Kas žino, gal visi žmonės, – jei statytų namus savo pačių rankomis ir dorai bei paprastai aprūpintų save ir savo šeimą, – išvystytų poetinius sugebėjimus, kaip kad visi paukščiai dainuoja, kai yra užsiėmę panašia veikla.“

Profesorė Viktorija Daujotytė naujoje knygoje „Prigimtinės kultūros ratilai“ teigia: „Statymas iš pačių pamatų yra ir kūrybinis veiksmas, ir stiprina bendresnį kūrybiškumą. Kuo mažiau žmogus sugeba ką nors daryti savo rankomis, tuo jo kūrybiškumas mažėja“.

XXI amžiuje rankų darbo vis rečiau prireikia. Nyksta santykis su žeme. Ji nebedirbama rankų įrankiais. Vietoj kaimų kyla agrokoncernai, vietoj rankų įrankių naudojami kombainai ir traktoriai.

1991–2015 metais išnyko daugiau kaip 5 tūkst. kaimų ir vienkiemių, t. y. beveik tiek, kiek jų buvo sunaikinta 1965–1990 metais, vadinamojo brandaus socializmo laikais. Kartu su kaimais iš žmonių atminties ir gyvenimo išnyko daugybė su jais susijusių vietovardžių.

Pasaulyje nykstant teritorijoms, dingsta ir namų ribos. Nykstant kraštovaizdžiui, tuštėjant kaimams, skursta kalba. Miestiečiams nebereikia nei lankos, nei trobesio, nei kluono, nei vasarojaus ar pūdymo. Kalboje nebelieka kaimuose girdėtų patarlių: „Kumele gimus, pavalkų neišvengsi“, „Nespjauk vandenin, kad nereikėtų atsigerti“.

Prigimtinės kultūros puoselėjimu rūpinasi Prigimtinės kultūros institutas. Prigimtinė kultūra tai – tautos kodas, sudarytas iš gamtos, istorijos, daiktų, sąmonės vaizdinių, iš atminties bei kalbos. Prigimtinė kultūra apima kultūros ištakas, semiasi iš praeities bei ragina gręžtis į dabartį.

Šią savaitę Paryžiuje atidarytoje Baltijos šalių simbolistų parodoje kaip auksas sidabruose žiba Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Įkvėpimo ir kūrybos vaizdinių jis sėmėsi iš prigimtinės kultūros gelmių ir būtent tuo įdomus visoms pasaulio tautoms, ypač toms, kurios savo amžių matuoja tūkstantmečiais.

Atsigręžimas į prigimtinę kultūrą galėtų būti ta visiems suprantama, tarpusavio nesutarimus ir žiemos nešvarumus naikinanti mūsų istorinės, kultūrinės ir kalbinės bendrystės jausena.

Ir dar. Paradoksalu: kurdami valstybės ir kultūros ateities strategijas, painias it labirintai ateities vizijas, sugalvojame sudėtingiausių išvedžiojimų, nors dar tebeturime patikimus pamatus prigimtinėje kultūroje, kuri yra tvirtas kelias į ateitį. Poetas Sigitas Geda pranašingai yra įspėjęs: jeigu dabartinis amžius nebus humanitarinis, tai kito amžiaus iš viso nebus.

Savaitę tarp Verbų sekmadienio ir Velykų mes laikome įžanga į didžiąsias pavasario šventes. Visada smagiau, kai šventes lydi gražūs orai. Tačiau šiemet mums turės pakakti gražios nuotaikos.

Kad ir kaip besiskųstume orais, drėgmė ir ilga diena jau atliko tai, ką galime vadinti pavasario didžiausiu pasiekimu: pakėlė žalumą, paskleidė ją po medžių šakas ir krūmus, išskleidė žiedus. Ar to negana?

Jei dar ko nors trūksta, primename – jau atgijo daug vabzdžių, o šilto pavakario, kurį mums gali padovanoti bet kuri diena, svečiu gali tapti jaukiai dūzgiantis uodelis. Tiksliau – uodienė, kuri peržiemojo ir ieško, iš kur ir iš ko galėtų gauti mažą lašelį kraujo.

Ji pati to negali suprasti, bet uodų patelių kiaušinėliai subręsta tik joms gavus tokio maisto. O iš šimto uodų patelių pasimaitinti pavyksta vienai kitai. Likusios taip ir paskraido porą savaičių, pavargsta ir žūsta. Gali būti, kad jas nutvers kas nors ir paukščių, o gal – šikšnosparnis. O tos keletas uodienių sudės į šaltą vandenį kiaušinėlius ir taip užtikrins laimingą savo giminės uodų pavasarį.

Sujaukia planus

Ilgas, nors karščiais mūsų ir nelepinantis pavasaris, šiek tiek jaukia paukščių planus. Kai kas jų pasaulyje dar tik grįžta namo – štai dabar žalia spalva besipuošiančioje girioje galime tikėtis pirmosios gegutės. Nebūtinai šiandien, bet gal per Velykas ar iš karto po jų.

O kiti paukščiai suka lizdus, čiulba, treti peri, o ketvirti – vaikus augina. Patys įdomiausi – didieji kormoranai, kurių lizduose maisto jau prašo jaunikliai. Gali būti, kad šiuose lizduose kiaušiniai buvo padėti vasario gale ar kovą.

Tiesa, kormoranų lizduose jaunikliai risis ir po Velykų, gegužės pradžioje ir pabaigoje, net birželį. Iki rugpjūčio galo kai kuriuose kolonijos lizduose dar kliegs, maisto prašys jaunikliai. Išeitų, kad kolonija būna gyva lygiai pusę metų! Jokia kita paukščių rūšis negali tuo pasigirti.

Tiesa, yra paukščių, daug ankstesnių už kormoranus. Tai – pilkosios žąsys, tuoj į pirmąją žolę išvesiančios auksapūkius šio pavasario žąsiukus. Jie auga lėtai, bet, globojami aktyvių, pastabių ir drąsių savo tėvų, ramiai augs pusę vasaros.

Lapių urvuose gimsta maži, tamsiai durpinės spalvos, plonom smailom uodegytėm žvėriukai. Tik baltas tų uodegų galiukas perša mintį, kad čia gali būti lapiukai. Taip, tai jie. Kol kas visai bejėgiai – kaip ir vilkiukai.

Pavasaris po Velykų turi būti jau kitoks. Nedaug laiko beliko – palaukime ir patys tuo įsitikinsime.