Jis pasakoja, kad užčiuopti legendinės dainos esmę buvo sunki užduotis. „Ji tiek visiems žinoma, kad net pamaniau: nieko nuo savęs jau nebepridėsiu. Buvau net metęs ją. Tačiau vėliau vis tik sugebėjau „atrakinti“. Mano versija savyje talpina originalius žodžius ir melodiją, tačiau turi ir naują, skambesį“, – sako dainininkas. Kūrinį jis jau svarsto įtraukti ir į savo naują koncertinę programą: rugpjūčio 13 d. Palangos koncertų salėje S. Prūsaičio ir Iglės didysis vasaros šou.
Daina „Svajoklis“ dešimtmečiais buvo tokia populiari ir taip plačiai dainuojama, kad daugelis laiko ją liaudies kūryba. Gerbėjai nustemba atradę, jog jos muzikos ir žodžių autorius – poetas, dainų autorius ir kino režisierius Romas Lileikis. Sukurta ji 1977-aisiais. Būtent tais metais, kai S. Prūsaitis gimė.
„Svajoklį“ į gyvenimą paleidęs R. Lileikis Sauliui turėjo vienintelį prašymą: sudainuoti originalų tekstą. Mat per ilgus kūrinio keliavimo iš lūpų į lūpas metus yra atsiradę daugybė jo iškraipymų. R. Lileikis dėl to nepyksta ir sako, kad daina – tarsi laikmečio augalas. Ji gimsta tam tikru metu, skleidžiasi kaip gėlė ir gyvena tiek, kiek yra dainuojama.
Ilgus metus jis savo autorystės net neakcentavo. „Kelis kartus net buvau supažindintas su „Svajoklio“ „autoriais“, – šyptelėjo Romas. Autorystę jis oficialiai užregistravo tik tada, kai iš dainos nesąžiningi žmonės ėmė pelnytis.
Nors prabėgo daug metų, Romas labai aiškiai prisimena, kaip atsidaro „Svajoklio“ užuomazga. Anot jo, iki dainos išpopuliarėjimo žodis „svajoklis“ net nebuvo šnekamojoje kalboje vartojamas. Poetas spėja, kad jo gera jaunystės draugė Rūta Žukaitė vieną gražią dieną jį tiesiog išgalvojo. Juodu sėdėjo Vilniaus centre, tuometiniame Lenino (dabar Gedimino) prospekte, Černiachovskio (dabar Kudirkos) aikštėje. Naujas žodis poetą suintrigavo, jis paėmė į rankas gitarą, sugrojo kelis akordus ir sudainavo pirmąją frazę.
Pirmoji „Svajoklio“ versija buvo rokinė.
„Tai buvo iššūkis laikmečio beprasmybei, savotiškas protestas. Mes gi tuo metu turėjome roko grupę „Vakuumas“ ir, žinoma, pirmoji „Svajoklio“ versija buvo rokinė“, – šyptelėjo prisiminęs R. Lileikis.
Kūrinys gretai pasklido. Jį pasigavo ir po visą Lietuvą išnešiojo studentai. Daina iki šiol dainuojama prie laužų, žygiuose, vaikų stovyklose, draugų susiėjimuose. Ji dažnai tampa pirmu kūriniu, kurį žmonės išmoksta groti paėmę gitarą į rankas.
Naivūs ir romantiški dainos žodžiai, įsimenanti melodija, šiltumas, keistumas ir galimybė lengvai jį atkartoti tapo kūrinio populiarumo raktu. „Gera daina yra ta, kurioje apie sudėtingus dalykus kalbama paprastai“, – sakė jos autorius.
Pasigilinus atrandi, kad „Svajoklio“ žodžiai ne tokie jau ir atsitiktiniai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai dainos pradžia „sėdėjo svajoklis tuopos viršūnėj“ gimė ne todėl, kad jos autoriui labai patinka tuopos.
Klausimas, ką reiškia posakis „sėdėti tuopos viršūnėje“, ko gero, suglumintų net eruditus. Pasirodo jis kildinamas iš senovės graikų teatro, kuris vykdavo turgaus aikštėse. „Sėdėti tuopos viršūnėje“ reiškė – neturėti geros vietos spektaklio stebėjimui.
„Aš tai parašiau intuityviai. Niekada dainų žodžių specialiai nekonstruoju“, – sako R. Lileikis, kurio diskografijoje ne vienas garsus kūrinys sugulęs į jau legendiniais tapusius albumus „Kiaulės sakmė“, „Evangelija nuo Romo“ ir „Requiem“.
