-
Pažyma apie S. Nėrį sukėlė audrą: pareikalavo naujo tyrimo 496
Vieta politiniame žvaigždyne
Desovietizacijos komisija savo išvadą grindė motyvais, kad S. Nėris veikė sovietų okupacinėse politinėse bei valdžios centrinėse struktūrose, aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms struktūroms įtvirtinant sovietinę okupaciją.
1940 m. ji buvo „liaudies seimo“ delegacijos narė ir vyko į SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesiją, kurioje buvo įtvirtinta Lietuvos aneksija, 1941–1945 m. buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė ir savo kūryba tuo metu aktyviai propagavo okupacinę valdžią.
Komisija rėmėsi 22 puslapių apimties 1940–1945 m. politinės S. Nėries biografijos konspektu, kitaip – istorine archyvine pažyma, kurią parengė žinomų sovietų veikėjų biografijas studijuojanti ir medžiagas archyvuose apie juos renkanti žurnalistė D. Vilkelytė.
Tyrėja atrado naujų, lig šiol nežinomų faktų apie kontroversiškai vertinamą poetę, neviešuose fonduose aptiko S. Nėries rašytų dar negirdėtų sovietų sistemą šlovinančių eilėraščių, kurie neigia mitą, kad S. Nėris veikė ne sava valia ir dėl to krimtosi.
Rasti dokumentai liudija, jog ji iškart sutiko parašyti „Poemą apie Staliną“, kuri, anot D. Vilkelytės, buvo pirmasis tokio masto panegirinis kūrinys SSSR vadovui okupuotoje Lietuvoje ir užtikrino poetės vietą LSSR politiniame žvaigždyne.
„Jaudino ir džiugino Stalino artumas per Aukščiausiosios Tarybos posėdžius ir per priėmimą Kremliuje. Tų žmonių kuklumas ir politinė išmintis rodo, kokia didelė jėga yra bolševikų partija“, – grįžusi iš Maskvos „Tiesai“ pasakojo poetė.
Pažymos autorės teigimu, LKP(b) priklausančiuose laikraščiuose gausiai spausdinama S. Nėries kūryba buvo svarbi „taikios liaudies revoliucijos“ spektaklio, kuriuo buvo pridengtas suverenios valstybės užgrobimas, dalis.
Pasikeitė vardą ir pavardę
Evakuacijoje SSSR teritorijoje S. Nėris toliau rašė antikarinius propagandinius eilėraščius, kurie buvo skaitomi radijo transliacijose iš Maskvos lietuvių kalba.
D. Vilkelytė archyvuose rado dar vieną įstabų dokumentą – S. Nėries laišką laikraščio „New York Herald Tribune“ redakcijai, kuriame ji „demaskuoja“ Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio Vašingtone Povilo Žadeikio teiginius dėl trėmimų.
„Ponas Žadeikis pakartojančiai mini nužudymus ir ištrėmimus į Sibirą 50 tūkst. lietuvių. Šiuo atveju jis pralenkia ir hitlerininkų propagandą, kuri panašiai seniau kartojo pasauliui apie 200 tūkst. lietuvių, neva ištremtų į Sibirą, bet pagaliau tą skaitlinę sumažino iki 12 tūkst. Šis pareiškimas veikiausiai kyla iš to fakto, kad palyginti mažesnis profašistinių elementų skaičius, kurie arba palaikė išdavikiškus ryšius su nacistiškais diversantais, arba pasirodė esą greit galinčiais būti Hitlerio agentais – tapo išvežti iš prieškarinės Lietuvos. [...] Pono Žadeikio pareiškimai apie Sovietų ginkluotųjų jėgų užpuolimą ant Lenkijos yra faktų iškraipymas. Sovietų Sąjunga niekada nepuolė Lenkijos. Įėjimas Sovietų Raudonosios Armijos į Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją 1939 m. rudenį buvo padarytas vieninteliu tikslu, būtent, kad padėti ukrainiečiams ir baltarusiams susivienyti su savo broliais, gyvenančiais Sovietų Ukrainoje ir Sovietų Baltarusijoje, ir neprileisti vokiečių jėgoms užimti tų sričių (kalba netaisyta – A. D.)“, – pažymoje poetės laišką citavo D. Vilkelytė.
Ir tai dar ne viskas. Emigracijoje S. Nėris 1942 m. spalio 7 d. Ufoje civiline santuoka susisaistė su SSSR Socialinio aprūpinimo komisariato funkcionieriumi Piotru Veržbilovskiu.
„Ištekėdama antrą kartą S. Nėris pasikeitė savo pavardę, vardą bei tėvo vardą (iš Simo į Semioną) ir tapo Serafima Semionovna Veržbilovska, sutrumpintai „Sima“. Laiške iš Maskvos 1944 m. rugpjūčio 11 d. P. Veržbilovskiui sūnų Balandį ji vadino Volodia“, – pažymoje rašė D. Vilkelytė.
Tokios informacijos nė viename literatūros vadovėlyje prie poetės biografijos lig šiol nebuvo skelbta.
Daiva Vilkelytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Reikalauja naujos pažymos
Vis dėlto minėta pažyma sulaukė priešiškumo ir nemenko ažiotažo.
Grupė mokslininkų – Mindaugas Kvietkauskas ir Viktorija Daujotytė-Pakerienė iš Vilniaus universiteto (VU), Aušra Martišiūtė-Linartienė, Jūratė Sprindytė, Elena Baliutytė-Riliškienė ir Akvilė Rėklaitytė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Egidijus Aleksandravičius ir Neringa Butnoriūtė iš Vytauto Didžiojo universiteto, Laima Kreivytė iš Vilniaus dailės akademijos (VDA) bei Lietuvos istorijos instituto atstovai – Valdemaras Klumbys, Česlovas Laurinavičius, Algimantas Kasparavičius, Vitalija Stravinskienė, Vladas Sirutavičius ir Tomas Balkelis – pasirašė kreipimąsi dėl naujos pažymos.
Mano tekste yra visur nuorodos į dokumentus, ir kompetentingi mokslininkai tegul kvestionuoja tas išnašas.
Esą parengtoji D. Vilkelytės knyga yra „tendencingas publicistinis ir mėgėjiškas rašinys, neturintis objektyvios ekspertinės vertės ir neatitinkantis šiuolaikinio S. Nėries kūrybos, biografijos ir sovietmečio kontekstų ištirtumo lygio“.
Istorinę archyvinę medžiagą rinkusios ir pažymą apie S. Nėrį rengusios D. Vilkelytės tokia dalies akademinės bendruomenės pozicija visai nenustebino.
„Žinojau, kad netylės. Bet savo darbuose vadinamieji literatūrologai juk nerašo, kad S. Nėris buvo Sovietų Lietuvos aukščiausiosios tarybos narė ir kad ji dalyvavo sesijose. Tai reiškia, kad ji be visų savo poezijų kūrimo, buvo funkcionierė, represinės valdžios struktūrų dalis. Kokiu pagrindu teigiama, kad aš nekompetentinga? Mano tekste yra visur nuorodos į dokumentus, ir kompetentingi mokslininkai tegul kvestionuoja tas išnašas“, – pabrėžė istorinę archyvinę pažymą parengusi D. Vilkelytė.
Kuo nepasitiki mokslininkai?
Vadinamosios desovietizacijos komisijos pirmininką Vitą Karčiauską labiausiai apstulbino, kad akademinė bendruomenė, jo žodžiais tariant, šviesuomenės ratas, kalbėdami apie esą neteisingai nušviestą S. Nėries biografiją, pamiršta vieną esminį dalyką (ko nepamiršta mūsų kaimynai – Rusija) – istorinės atminties politiką.
„Istorinės atminties politika atspindi visuomenę, jos pagrindą. Ir šiandien, remiantis šiuo kreipimusi, matome, kad vyraujanti istorinės atminties politika yra Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos atminties politika, nes naratyvai, sukurti tuo metu, tęsiami ir šiandien. O tai yra baisu. Mane labiausiai išgąsdino šitame laiške, kad akademikai nesugeba suvokti, kad jie kalba ne apie žmogų, o apie atminties politiką. Man kyla klausimas, kodėl po daugiau nei 30 metų Nepriklausomybės atkūrimo mes neturime savo atminties politikos?“ – kalbėjo V. Karčiauskas.
Jis patikino, kad į vadinamosios desovietizacijos komisijos posėdžio darbotvarkę artėjantį trečiadienį bus įtrauktas klausimas dėl pretenzijų S. Nėries istorinės archyvinės pažymos turiniui, kad tai būtų panagrinėta dar kartą.
„Be kita ko, mūsų komisijos didžiąją dalį irgi sudaro akademikai. Jiems kažkodėl klausimų nekilo. Sprendimas dėl S. Nėries komisijoje buvo priimtas vienbalsiai. Ir dar vienas dalykas, šiuo savo kreipimusi mokslininkų grupė išreiškia nepasitikėjimą savo įstaigų vadovybe ir savo kolegomis. Taigi M. Kvietkauskas, V. Daujotytė-Pakerienė reiškia nepasitikėjimą VU vadovybe. L. Kreivytė nepasitiki LDA vadovybe, o daugiausiai nepasitikima Lietuvos istorijos instituto vadovybe. Tai kyla klausimas, kuo jie nepasitiki, D. Vilkelyte ar savo kolegomis?“ – klausė V. Karčiauskas.
Faktai: šioje fotografijoje užfiksuotas rašytojas Liudas Gira ir poetė S. Nėris Maskvoje, kur jie kartu su kitais lietuvių deputatais 1940 m. liepą atvyko įtvirtinti Lietuvos aneksijos. Aldonos Ruseckaitės knygos nuotr.
Nėra pagrindo abejoti
V. Karčiauskas pabrėžė, kad sprendimą dėl S. Nėries galėjo priimti ir be istorinės archyvinės pažymos. Komisijos nariai yra kompetentingi priimti sprendimus patys ir iš esmės nebuvo poreikio tokiai pažymai.
„Tačiau mes patys kūrėme kriterijus, kuriais nustatėme atvejus, kada reikia prašyti pažymos, nors mums ir yra viskas aišku. S. Nėries atvejis buvo aiškus, bet mes nusprendėme prašyti pažymos pirmiausia tam, kad visuomenei ją pristatytume. Ta pažyma iš esmės buvo skirta visuomenei“, – pabrėžė V. Karčiauskas.
Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys pabrėžė, kad D. Vilkelytės parengtos S. Nėries archyvinės istorinės pažymos turiniu jis neabejoja.
„Ji keletą metų dirbo tuo klausimu archyvuose, ieškojo, domėjosi S. Nėries biografija, atrado daug naujų faktų, todėl neturiu pagrindo abejoti D. Vilkelytės darbo kokybe. Žmonės, atsiuntę mums pretenziją dėl tos pažymos, S. Nėries nuopelnus labiau vertina per literatūrinę prizmę, jos literatūrinį palikimą, o mes vertiname santykį su okupaciniu režimu. Ir matome, kad S. Nėries kolaboravimas su sovietų valdžia buvo akivaizdus. O jei kas nors nepatenkintas mūsų išvadomis, gali kreiptis į teismą. Tai mums jau ne pirmas atvejis“, – teigė A. Bubnys.
Sovietinės epochos praktika?
Istorijos mokslų daktaras Dainius Elertas, vertindamas grupės mokslininkų kreipimąsi dėl „nekompetentingos pažymos“ apie S. Nėrį, teigė, kad šiuo atveju pasirašiusieji bando save pateikti kaip mokslo bendruomenę, kaip kolektyvinę nuomonę, tačiau esą mokslo bendruomenėje vyrauja įvairūs požiūriai, ir tikrai ne visi jie sutampa su išdėstytomis mintimis kreipimesi.
Istorikui nepriimtina, kad bandoma kalbėti visų mokslo darbuotojų vardu. Tai primena sovietinę praktiką, kai buvo daug kas pateikiama kolektyvo vardu.
„Iš esmės, kreipimesi piktinamasi, kodėl istorinės archyvinės pažymos autorė nesirėmė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų darbais. Atkreiptinas dėmesys, kad tuose darbuose buvo labiau akcentuojama S. Nėries kūryba, bet visiškai ignoruojama biografija. Todėl radosi labai daug mistifikacijos, poetė iš anksto daugeliu atveju buvo pateisinama. Tad kūryba užgožė jos asmenybės trūkumus ir atskirus biografijos faktus. Tai galbūt viena priežasčių, kodėl D. Vilkelytė pasirinko nagrinėti biografinius motyvus, o ne užsiiminėti poezijos analize“, – kalbėjo D. Elertas.
Istorikas pastebėjo, kad kreipimesi dėl S. Nėries pažymos pateikta kritika yra bendro pobūdžio teiginiai, taip pat neįrodyta, kad tie šaltiniai, kuriais rėmėsi D. Vilkelytė, prastesni už kitus.
„Šiuo atveju yra akivaizdus puolimas. Ir jis yra ne dėl ambicijų, o labai aiškiai susijęs su pasirašiusiųjų kreipimąsi veikla, su jų tam tikromis nuostatomis. Ir net kreipimosi metodas pasirinktas, kalbant kolektyvo vardu, yra bandymas dengtis visa mokslo bendruomene. Tai labai primena sovietinės epochos praktiką“, – pabrėžė D. Elertas.
Išvados ir pilnas pažymos tekstas.
-
Klausimų T. Ivanausko portreto tyrinėjime daugėja 48
Be teigimo
Preliminarios tyrimo išvados, apie kurias "Kauno diena" rašė liepos pradžioje, sukrėtė nemažą dalį visuomenės. Audringai reagavo ne tik skaitytojai, akademinio pasaulio žmonės, bet ir istorikai, gal kiek užsimiršę, kad sovietmetis buvo ilgas ir toli gražu nevienodas: stalininis, N.Chruščiovo valdymo pradžia ir pabaiga bei brežnevinis laikotarpiai skirtingi. Ne mažesnę ataką teko atlaikyti ir tyrimo autorei už tai, kad esą apšmeižė šviesų T.Ivanausko vardą.
Lietuvos Ypatingajame Archyve, LKP dokumentų skaitykloje nėra T.Ivanausko dokumentų, aprėpiančių 1940–1946 m. veiklos laikotarpį, nors jie privalėtų ten būti.
"Centrui buvo pateiktas klausimas, ar T.Ivanauskas buvo kolaborantas, todėl aš tyriau jo gyvenimą tam tikru aspektu, o ne pasakodama, kur gimė, kaip augo – ne tradicinį naratyvą. Aš turėjau atsakyti į konkretų klausimą. Mano surinktų faktų nepaneigė nė vienas pasipiktinęs vyresnio amžiaus mokslų daktaras. Jiems emociškai tie faktai buvo nepriimtini, bet mano darbas yra rinkti, patikrinti faktus ir juos pateikti. Paprastai, juo ilgiau faktai buvo nutylėti, juo daugiau jų paviešinimas sukelia emocijų", – užgriuvusią kritiką atrėmė LGGRTC vyr. specialistė Daiva Vilkelytė.
Tyrimo autorė T.Ivanauską apibūdina diplomatiškai – aparato žmogus, sovietinės nomenklatūros dalis, kaip akivaizdžiai rodo dokumentai ir nomenklatūrinė jo byla Nr. 3391. Tai labiau prisitaikėlio nei megakolaboranto įvertinimas, kurio D.Vilkelytė kol kas nepateikia. "Šiuo metu nepavyko gauti tiek autentiškų dokumentų, kurie leistų susidaryti išsamią nuomonę kitokiam įvertinimui", – paaiškino tyrėja.
Tyrimas be kita ko vadinamas ribotos apimties. "Negaliu turėti išsamios nuomonės, žinodama, kad yra dokumentų, kurių aš nemačiau, o jie gali į vieną ar į kitą pusę papildyti T.Ivanausko paveikslą. Lietuvos Ypatingajame Archyve, Lietuvos komunistų partijos (LKP) dokumentų skaitykloje nėra T.Ivanausko dokumentų, aprėpiančių 1940–1946 m. veiklos laikotarpį, nors jie privalėtų ten būti. Todėl nežinau, kokiu nomenklatūriniu darbuotoju jis buvo ankstesniuoju gyvenimo etapu – iki 1946-ųjų. Jei nėra dokumentų – aš neturiu pagrindo, ką nors teigti", – dėstė tyrėja.
Tyrimo metu taip pat paaiškėjo, kad daugelis asmeninių dokumentų, iš kurių objektyviai būtų galima spręsti apie prof. T.Ivanausko asmenybę, visuomenei atviruose archyvuose nėra saugomi. Dalis jų yra sunaikinti, o išlikusieji – dažnai apkarpyti ar kitaip sąmoningai modifikuoti.
KGB šliūžė
Per vasarą tyrimo autorė praplėtė įvairius T.Ivanausko biografijos faktus, pavyzdžiui, patikrino dar prieš penkerius metus doc. Arvydo Anušausko knygoje "KGB veikla" minimo agento Gečo asmenybę.
Kaip byloja Kauno KGB skyriaus viršininko pulkininko Bagdono patvirtinta pažyma-charakteristika, Gečas – prof. T.Ivanausko paveldėtojas, perdavęs paveldėtą turtą valstybei, kad ten įkurtų "T.Ivanausko Obelynės sodybos" muziejų, ir jame puse gido etato dirbęs jo žentas Algirdas Baltuškevičius. 1965 m. tuometinio LSSR Saugumo tarnybų jis buvo pasamdytas sekti T.Ivanauską ir jo aplinką, ypač – Kauno medicinos fakulteto profesūrą ir dėstytojus bei užsienyje gyvenančius lietuvius, su kuriais T.Ivanauskas susirašinėjo.
Šį savo biografijos faktą, anot tyrimo, A.Baltuškevičius pasirinko nuslėpti ir nepasinaudojo Liustracijos įstatymo suteikta galimybe prisipažinti, kad bendradarbiavimo su KGB faktas liktų įstatymo saugoma paslaptimi.
"Kaip teigiama dokumente, KGB pavedė žentui sekti T.Ivanausko aplinką. Tuo metu pastarasis jau buvo garbaus amžiaus – 83 metų. Jis jau galėjo ir šv.Kalėdų, ir šv.Velykų palinkėti studentams. Jis nelabai kažką ir begalėjo visuomenėje ar į vieną, ar į kitą pusę nuveikti, tačiau jo aplinka, kiti žmonės, tie patys studentai, dėstytojai, o ypač užsienyje gyvenantys antitarybininkai buvo svarbūs ir įdomūs saugumo tarnyboms. Nereikia pamiršti, kad būtent tuo metu rašoma jo atsiminimų knyga "Aš apsisprendžiu".
Mums žinoti apie A.Baltuškevičiaus bendradarbiavimą su KGB yra svarbu, nes po T.Ivanausko mirties jis su žmona liko svarbiausiais jo atminties puoselėtojais ir jo gyvenimo pasakotojais. Jis ir jo žmona Eleonora yra mūsų dabartinio žinojimo apie profesorių šaltinis", – "Kauno dienai" paaiškino D.Vilkelytė.
Neskelbta medžiaga
Tyrėja praplėtė ir diplomato Petro Klimo bylos naratyvą papildomais represuotais asmenimis. "T.Ivanauskui, vadovavusiam tuometinei LSSR Mokslų Akademijai pavaldžiam Biologijos institutui, sovietų saugumo nemalonės pavyko išvengti net labai sudėtingomis aplinkybėmis. Institutui buvo perleista lapių veisykla, administraciškai pertvarkyta iš akcinės "Kailinių žvėrelių auginimo" bendrovės, kurios direktoriumi T.Ivanauskas buvo tarpukaryje. Biologijos instituto direktoriumi T.Ivanauskas tapo 1945 m. rugsėjo 15 d.
O jau po dviejų dienų – 1945 m. rugsėjo 17 d. – NKGB suėmė svetimais dokumentais aštuonis mėnesius Obelynės lapyne dirbusį Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą ir diplomatą P.Klimą, kurį vėliau nuteisė dešimčiai metų lagerio.
P.Klimo NKGB arešto orderyje, kurį išrašė Kauno geležinkelio stoties skyriaus OTO NKGB viršininko pavaduotojas kapitonas Šporkinas, nurodytas jo gyvenamosios vietos adresas yra nemaža teritorija – Kauno priemiestis, o P.Klimo darbo vieta: "Kauno gyvūnų veisykla" – netiksli.
Knygoje "Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas" Vilma Bukaitė bylą aiškina pagal trijų nuteistų asmenų: P.Klimo, Petronėlės (Sirutytės) Lastienės ir Kauno universiteto dėstytojo, teisininko prof. Tado Petkevičiaus bylą bei parodymais, kuriais remiantis buvo atkurta priežastiniais ryšiais grįsta P.Klimo sulaikymo ir nuteisimo įvykių fabula.
Poeto Adomo Lastausko-Lasto žmonos istorikės P.Lastienės padedamas, jis (P.Klimas) 1945 m. birželio mėnesį prisiglaudė savo brolio Sergijaus geram bičiuliui T.Ivanauskui priklausiusioje Obelynės sodyboje Ringaudų kaime. Ją prižiūrėjęs biologas Feliksas Čereška, P.Lastienės bičiulei gydytojai B.Pajėdaitei paprašius, įdarbino P.Klimą lapių fermos sargu ir daržininku. P.Lastienė išvykstančiajam parūpino gimimo liudijimą Antano Koriznos pavarde.
Toliau knygoje, vėlgi, remiantis bylos dokumentais, pasakojama, kad T.Petkevičius ir P.Lastienė parengė memorandumą atsišaukimą į Vakarų valstybių – Didžiosios Britanijos ir JAV vadovus. T.Petkevičius memorandumą surašęs. Tuomet T.Petkevičiaus svainė Jadvyga Jablonskienė, kalbininko Jono Jablonskio sūnaus ir diplomato, tarpukaryje dirbusio Lietuvos Respublikos ambasadų sekretoriumi Stokholme ir Berlyne, o vėliau telegramų agentūroje ELTA, Červenėje sušaudyto 1941 m., Jono Jablonskio žmona, jį išspausdinusi mašinėle. B.Pajėdaitė atvežė memorandumą P.Klimui į Obelynę išversti į prancūzų kalbą ir vertimą išvežė atgal į Kauną. Nors memorandumas nebuvo išplatintas, o T.Petkevičius teigė jį sudeginęs, visi šios operacijos dalyviai buvo suimti ir nuteisti, o jų turtas – konfiskuotas.
Muziejuje T.Ivanausko Obelynės sodyboje saugomose dėžėse tyrėja vertingų dokumentų neaptiko. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Tyrimo metu, įvykius atkuriant pagal areštų laiko logiką, pavyko nustatyti daugiau nukentėjusiųjų asmenų ir jų dramatiškus likimus. Kol kas Lietuvos Ypatingajame Archyve KGB dokumentų skaitykloje saugomose bylose pavyko identifikuoti devynių represuotųjų asmenų bylas – Adolfinos Parutytės, P.Lastienės, O.Pajėdaitės, Marijos Čereškienės, Felikso Čereškos, P.Klimo, T.Petkevičius, Jono Česnavičius, J.Jablonskienės.
Anot autorės, sąrašas – nebūtinai galutinis, tačiau penki iš devynių asmenų, pagal jų bylų dokumentus, buvo tiesiogiai susiję su Obelyne ir T.Ivanausku. Suėmimai vyko 1945–1946 m., penki Obelynėje dirbę, gyvenę arba joje lankęsi žmonės suimti 1945 m. rugsėjo 2–17 d.
Laikmečio grimasos
Ką diplomato P.Klimo ir kitų represuotų asmenų epizodas galėtų byloti tyrime apie T.Ivanausko kolaboravimą arba nekolaboravimą? Tiesioginių sąsajų P.Klimo suėmimo Obelynėje epizode su T.Ivanausku nėra, nebent neišvengiamai kylantis klausimas, kokiu būdu T.Ivanauskas ir jo žmona Honorata Ivanauskienė liko nepaliesti.
"H.Ivanauskienė nenukentėjo, nors jos parašas, kaip liudininkės kratos Čereškų namuose metu, yra saugomas byloje. Joje buvo minimas ir T.Ivanaukas, ir H.Ivanauskienė. Beveik visi kiti KGB dokumentuose minimi žmonės buvo suimti ir nubausti. Tačiau nepamirškime, kad toje byloje buvo daug visokio falsifikavimo. Galbūt buvo daugiau kažkokių protokolų, mes to nežinome. Mes žinome, kad du byloje minimi žmonės, kuriems nieko neatsitiko, yra T.Ivanauskas ir H.Ivanauskienė. Tačiau grynojo argumento prasme, tai nieko nereiškia, įmanoma fiksuoti anomaliją", – kelią galimoms interpretacijoms užkirto D.Vilkelytė.
"Kauno diena" rašė kitos T.Ivanausko amžininko mokslininko Pranciškaus Baltraus Šivickio veiklą nagrinėjusios mokslininkės Laimos Petrauskienės pokario laikotarpio vertinimą. Anot L.Petrauskienės, šie suėmimai nieko nereiškia T.Ivanausko įvaizdžiui. Kas gyveno tais laikais, puikiai atmena, kad suimdavo, ką tik norėdavo specialiai įgąsdinti, jog visi vienas kito bijotų. O labiausiai bijotų valdžios. Pvz., juk rašytojas A.Žukauskas-Vienuolis buvo valdžioje, o jo sūnus – tremtyje. Ar A.Žukauskas-Vienuolis dėl to kaltas? Tokių pavyzdžių tūkstančiai, tai nėra dėmė žmogui, o dėmė santvarkai.
Daugiau dėmesio
Tyrime dėl T.Ivanausko pabrėžiama, kad A.Parutytės ir M.Čereškienės likimai nusipelno atidesnio dėmesio. A.Parutytė, dviejų klasių išsilavinimą teturinti ir rusiškai nemokanti Obelynės darbininkė, buvo suimta pirmoji. Pagal bylos dokumentus, ji ir fermos vedėjo žmona M.Čereškienė buvo išsiųstos į Komijos lagerį.
O jau 1946 m. birželį vyr. tardytojas ir vyr. leitenantas Jastrebovas siunčia Sevpečlago pareikalavimu papildomus dokumentus į Abezę, Komijos ASSR, nes ten atliekamas papildomas tyrimas, siekiant nustatyti abiejų kalinių kenkėjišką veiklą Antrojo Pasaulinio karo metais ir priklausymą Lietuvos laisvės armijai.
Tyrime dėstoma, kad gana miglotas ir M.Čereškienės likimas. P.Klimo 1946 m. lapkritį ir 1947 m. sausį iš Čeliabinsko rašytuose laiškuose ji dukart minima, taip pat ir kaip parašiusi laišką bei atsiuntusi 50 rublių, tačiau ši informacija taip pat gali būti saugumo manipuliacija, o ne "teisybės atkūrimo" Abezės lageryje ir besąlygiško išlaisvinimo istorija.
Laimingos pabaigos versiją labai apsunkina kitų dviejų bylos dalyvių J.Jablonskienės ir B.Pajėdaitės lemtys. Abi moterys kalėjime mirė. B.Pajėdaitės bylos falsifikavimas pasižymi ypatingu cinizmu. Tradiciškai teigiama, kad Pasaulio teisuolė, prisidėjusi prie žydų gelbėjimo iš Kauno geto, NKVD kalėjime nusižudė pati, nors penkių gydytojų pasirašytas jos mirties aktas liudija apie smurtinę mirtį.
Dėmesys detalėms
Tyrimą atlikusi D.Vilkelytė lieka prie preliminariose išvadose pateiktos versijos, kad iš sukarpytų dokumentų aišku, jog sovietinis-mitinis T.Ivanausko paveikslas yra perkurtas. "Mes nežinome to, kas buvo perkurta, koks iš tikrųjų buvo tas perkurtasis žmogus. Čia kol kas ir slypi didysis klausimas", – sako D.Vilkelytė.
Iki šiol neanalizuotus duomenis apie T.Ivanauską ir jo aplinką paskelbusi tyrimo autorė stipriai buvo puolama, nes buvusių profesoriaus studentų ar jų artimųjų pasakojimuose išlikę tik šilti prisiminimai apie jo paskaitas Medicinos institute, apie dėstomą genetikos mokslą, kalėdinius ir velykinius dėstytojo sveikinimus.
"Kuriais metais jis palankiai kalbėjo apie genetiką? Tikrai ne 1948 m., kai iš Mokslų Akademijos sesijos tribūnos T.Ivanauskas paskelbė, kad Gregoro Mendelio ir kitų genetikų atradimai yra melas. To paties Mendelio, XIX a. genetikos mokslų pradininko, apie kurio eksperimentus su žirniais dabartiniai mokyklinukai mokosi biologijos pamokose.
Dar daugiau, jis raštu apkaltino savo sūnaus motiną Mariją Natkevičaitę, vėliau tapusią M.Ivanauskiene, kad toji vykdo pseudomokslo – genetikos tyrimus, taigi užsiima nusikalstama ir nemoksline "veismanistų-morganistų-mendelistų" veikla. Štai čia yra esmė, kurios pakeisti neįmanoma, – ji užrašyta ir išspausdinta tuometinės Mokslų akademijos sąsiuviniuose ir "Tiesoje", – tyrimui naudotus šaltinius mini D.Vilkelytė.
Pagražinta realybė
"Kauno diena" apžvelgia taip pat toli gražu ne visą tyrimą, o tik jo dalį. Apie T.Ivanausko mokslinius laipsnius, neva baigtus universitetus rašyta liepą.
"Mano nuomone, labiausiai T.Ivanauską apšmeižė žmonės, sakydami, kad jis pabaigė Sorbonos universitetą ir turi to universiteto diplomą. To universiteto jis nebaigė ir tai pats aprašo savo ranka – kad gavo sertifikatą, o ne diplomą. Tai jei pats žmogus parašo, kad jis gavo Sorbonos universiteto sertifikatą, o kiti parašo, kad jis baigė Sorbonos universitetą, tai kas labiausia apšmeižia T.Ivanauską – tas, kas sako tiesą, ar tas, kas išpučia nuopelnus?
Neabejojama, kad T.Ivanauskas buvo savo laikmečio žvaigždė. (Archyvo nuotr.)
Antra, jei žmonės, kurie remiasi T.Ivanausko gyvenimo faktais, parašo, kad jis turi pirmo laipsnio diplomą ir mano, kad tai jau yra kokybės ženklas, čia ne mano, ne diplomo ir ne T.Ivanausko problema, nes 1910 m. pirmo laipsnio Peterburgo diplomas yra kiek mažiau nei bakalauras, suteiktas už eksternu išlaikytus egzaminus, ir tai yra faktas", – D.Vilkelytė patikina visus šaltinius nurodžiusi tyrime.
Autorė neabejoja, kad ,kalbant apie T.Ivanauską, susiduriame su emociniu pasauliu. Esą natūralu, kad buvę jo studentai yra emociškai prisirišę prie savo dėstytojo. Šiuo metu buvę T.Ivanausko mokiniai yra garbaus amžiaus žmonės ir jiems į akis pasakyti, kad tuometinis stalininių laikų studentų suvokimas skyrėsi nuo tuometinio, tarkime, Kembridžo universiteto studentų suvokimo, būtų labai nesmagu, bet tai yra teisybė.
"Tuo metu Lietuvos studentams buvo dėstomas "Mokslinis komunizmas" ir "Mokslinis ateizmas", dar komunistų partijos istorija, o V.Lenino raštų skaitymas – privalomas. Visa tai buvo traktuojama kaip mokslas, manau, kad bet kokia kita paskaita, pavyzdžiui, apie Charlesą Darwiną ar žvėrelių anatomiją, palyginti su "Moksliniu komunizmu", atrodė kaip gaivaus oro gurkšnis", – prisiminimų interpretacijas apibendrino tyrėja.
Vietoj epilogo
D.Vilkelytė pabrėžia, kad, analizuojant tyrimui naudotą medžiagą, neabejotinai iškyla T.Ivanausko, kaip to laikmečio žvaigždės, paveikslas. Jis gi ir puikus gamtos populiarintojas, turėjęs sklandžią plunksną, nenuilstantis medžiotojas, pasak amžininkų, nušovęs 29 kurtinius, ir taksidermistas.
"Šio tyrimo nemesiu. Ir toliau krapštinėsiuosi, tik ne taip energingai, kaip iš pradžių.
Per pastarąjį pusmetį man prireikė labai daug skaityti, kėliausi ir guliausi su T.Ivanausku bei jo aštuonių dešimčių metų gyvenimo laikotarpį aprašančiomis lietuviškomis, lenkiškomis, rusiškomis ir angliškomis knygomis. Apie stalinizmą net ukrainietiškai skaičiau. Iš kalno knygų nosies nesimatė. Mano dabartinė išmintis remiasi daugiau kaip 150 šaltinių. Dabar ketinu jau lėtai krapštytis dar porą metų ir ją ne tik plėsti, bet gilinti", – pabrėžė D.Vilkelytė.
