„Labai džiaugiuosi galėdamas pristatyti savo naujus paveikslus nepaprastai jaukioje „Mano Sofa“ aplinkoje. Man ji primena namų jaukumą, joje daug kokybiškos tekstilės, skirtingų medžiagų, sofų, krėslų, viskas labai stilingai suderinta ir pateikta. Man beliko tik pakabinti paveikslus ant 5 m aukščio raudonų plytų sienų. Čia būnant mintimis galima lengvai persikelti į šarmingąjį Niujorką, kuriame taip pat kabo mano darbų. Žinau viena, mano paveikslai dera itin modernioje aplinkoje, nors, su profesionalo pagalba atrinkus, galima puikiai derinti art deco ir šiuolaikinės klasikos aplinkoje. Salono-galerijos „Mano Sofa“ interjeras leidžia parodyti, kaip galima derinti skirtingus stilius vienoje aplinkoje. Kiekvienai vietai labai kruopščiai atrenku paveikslus, nes kiekviena siena turi savito žavesio. Mano užduotis – atrasti sienas, kurios geriausiai atskleis paveikslą ir kartu sukurs įspūdingą visumą.

www.vitakucinskiene.com nuotr.

Mano naujausi grafikos darbai susilaukia didžiulio susidomėjimo ne tik architektų, interjero kūrėjų ratuose, bet ir tarp verslo žmonių. Šie darbai pasižymi preciziškumu, tikslumu ir švara. Teko girdėti komentarą, kad lietuvių menininkų darbai sunkūs. Manau, man, ypač grafikos darbuose, pavyksta atskleisti lengvumą ir kartu sukurti traukos centrą. Mano darbai pasižymi estetiška švara, čia nėra nereikalingo, jie labai paprasti ir tas paprastumas įtraukia. Juos kuriu taip pat labai lengvoje atmosferoje, žinau, ką darau, tiesiog mėgaujuosi procesu. Tapant abstrakcijas akrilu, daug daugiau dinamikos, nenuspėjamumo, dramų ir nežinomybės. Kartais jaučiuosi kaip trileryje, nežinau, kas laukia už kito posūkio, nors tuo abstrakcija ir žavi. Keletas paveikslų atkeliavę ir iš Braitono, nutapyti gyvenant Junginėje Karalystėje“, – apie savo kūrybą pasakojo D. Jonaitis.

www.vitakucinskiene.com nuotr.

Baldų ir interjero salonas „Mano sofa“ turi ne tik minkštųjų baldų ekspoziciją, čia nuolat vyksta ir įvairių tapybos ir fotografijų parodų, edukacinių ir kultūrinių renginių. „Mano sofa“ įkūrėja Kristina Birgelė puoselėja idėją į vieną erdvę pakviesti žmones, kurie domisi menu, kultūra, muzika, psichologija, kurioje jie gali bendrauti ir užmegzti artimesnį ryšį su parodos autoriumi, renginio pagrindiniu herojumi. Čia jau lankėsi ir savo patirtimi dalijosi Aistis Mickevičius, Algis Kriščiūnas, Jurga Šeduikytė ir daugelis kitų menininkų.

www.vitakucinskiene.com nuotr.

Tapybos darbų parodos kas mėnesį čia vis naujos, o metų pradžiai spalvų suteikė D. Jonaičio paroda. Atidarymo vakaro metu susirinkę Daliaus kūrybos gerbėjai negailėjo pagyrų ne tik autoriui, tačiau buvo sužavėti ir erdve, kurioje darbai pateikti. Lankytojai iki vasario 5 d. kviečiami apsilankyti „Mano Sofa“ salone ir pasimėgauti harmoninga aplinka ir kokybišku menu.

D. Jonaitis – kauniečiams puikiai pažįstamas veidas, pripažinimo sulaukęs ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir visoje Europoje: jo tapybos darbus įvertino tokios vietos kaip modernaus meno galerija „Enter Gallery“ ir tokie mano pasaulyje žinomi žmonės kaip meno kritikas, interjero dizaineris Wiesław Topczewski bei meno kolekcionierius Loui Cotton. Tačiau pats kūrėjas neslepia, kad visur gerai, bet Kaune – geriausia.

„Jau skaičiuoju trejus metus, kaip iš emigracijos Didžiojoje Britanijoje grįžau į Kauną. Aš čia gimiau ir užaugau, todėl esu įsitikinęs, kad čia – geriausias miestas gyventi. Tačiau pastaraisiais metais užgimė noras dar labiau čia įsižeminti ir pasidalinti savo darbais su vietine bendruomene. Todėl ši paroda Kauno „Akropolyje“ – tai pirmasis impulsas pasidalinti savo kūryba. Šia ekspozicija noriu parodyti ne galutinį tašką, ar atskleisti vieną temą, bet orientuotis į visą savo kūrybos kelionę, atvedusią iki esamo momento”, – sakė D. Jonaitis.

Partnerio nuotr.

Autorius džiaugiasi galimybe savo darbus eksponuoti miestiečių itin pamiltame Kauno „Akropolyje“. Anot D. Jonaičio, prekybos centras nuolat siekia parodyti kauniečiams bei miesto svečiams unikalias parodas ir aukštos kokybės meną, pritraukti talentingus menininkus, todėl jam labai džiugu tapti vienu iš jų. 

„Mūsų lankytojai puikiai žino, kad Kauno „Akropolio“ erdvės nuolat pulsuoja neįtikėtinomis idėjomis, kūrybiškomis instaliacijomis ir unikaliomis iniciatyvomis. Visada stengiamės nustebinti ir pristatyti dar nematytų ekspozicijų, todėl labai džiaugiamės galimybe savo erdves atverti tokiems talentingiems vietiniams kūrėjams kaip Dalius“, – pasakojo Kauno „Akropolio“ valdytoja Brigita Kuodytė.

Parodoje – daug asmeniškumo

Menininkas neslepia, kad ši paroda – labai asmeniška ir puikiai atspindi visą jo kūrybos kelią. 

„Ši paroda – man asmeniškai labai jautri. Joje eksponuoju darbus iš gyvenimo etapų, kurie buvo nepaprastai turtingi gyvenimiška patirtimi. Parodoje telpa ne tik pastarųjų metų kūryba, bet ir atsivežti paveikslai, tapyti Londone, Braitone ar gyvenant visai šalia vandenyno. Todėl juose telpa daugybė prisiminimų ir sentimentų. Jaučiu didžiulę pagarbą kiekvienam iš laikotarpių, jie tapo mano pagrindu dabarčiai ir rytojui“, – sakė menininkas.

Ši paroda – man asmeniškai labai jautri. Joje eksponuoju darbus iš gyvenimo etapų, kurie buvo nepaprastai turtingi gyvenimiška patirtimi.

 

Parodoje pristatomi devyni paveikslai, kurie labai skirtingi tiek stilistika, tiek technika. Anot autoriaus, nors tai nedidelė ekspozicija, kiekvienas paveikslas turi labai stiprią vizualinę estetiką, kuri įvertinta meno kritikų ir interjero dizainerių. Parodoje bus galima apžiūrėti autoriui labai reikšmingus darbus, tokius kaip „Perfection“ (liet. tobulybė) ir „Transformation“ (liet. transformacija).

„Ši ekspozicija yra unikali tuo, kad kiekvienas gali surasti joje sau artimą paveikslą: kai kurie paveikslai yra labai lengvi ir dideli, kiti – gilesni. Nors eksponuojami darbai labai įvairūs, mano akimis jie labai lengvai suprantami ir atviri visiems, net ir vaikams. Būtent mažiesiems mano paveikslai labai patinka, jie greitai atranda smalsumą ir susižavėjimą, dažnai klausinėja: „O kodėl čia nupieštas ratas?", – su šypsena pasakojo autorius.

Partnerio nuotr.

Menininkas kviečia ne tik pamatyti, bet ir pabandyti pajausti Kauno „Akropolyje“ eksponuojamus kūrinius – anot jo, paveikslai yra kur kas daugiau, nei dažai ant drobės su pavadinimais.

„Dažnai išgirstu neįtikėtinų istorijų apie nutikimus, stebint paveikslus ar turint juos namuose. Neretai žiūrint į paveikslą žmones apima ramybės, pilnatvės, harmonijos jausmas. Yra tekę girdėti, kad net kūdikiai nustoja verkti, jeigu jų lovytė pastatoma prie paveikslo. Ir čia nėra jokios mistikos ar reklamos – jūs patys pabandykite! Žmonės paveiksluose mato keisčiausius dalykus, kurių pats niekada nesugalvočiau įžvelgti. Todėl labai kviečiu ateiti, pamatyti ir pajusti tai patiems“, – kvietė D. Jonaitis.

Nemokama paroda Kauno „Akropolyje“ bus eksponuojama nuo rugsėjo 29 iki spalio 31 dienos. Ją rasite III-iame prekybos centro aukšte, renginių aikštėje. 

Žinių sėmėsi Londone

„Ėmiau galvoti, kas man patinka, ir supratau, kad būtent darbas sode leidžia jaustis gerai. Aš jaučiu grožį. Žinau, kuri kavinė, parduotuvė ar žmogus yra gražus. Tas pats ir su sodu. Matau, kuris medis nereikalingas, kurį vertėtų patrumpinti ir kiek medžių reikia pasodinti, kad nesimatytų, ką kitame kieme veikia kaimynai“, – savo pojūčius nusprendęs užtvirtinti teorinėmis žiniomis, D.Jonaitis išvyko į Angliją studijuoti sodų ir kraštovaizdžio dizaino.

Nuvykus kauniečiui tapo aišku, kad studijų planą teks atidėti mažiausiai metams. Išėjo kiek daugiau.

„Visą tą laiką dirbau prestižinių automobilių nuomos salone. Su grožiu ši vieta mažai susijusi. Nebent tiek, kad ten buvo daug gražių automobilių, kuriuos turėjau pristatyti jų šeimininkams – pasiturintiems anglams“, – tai, anot pašnekovo, leido iš arčiau dirstelėti į prabangius vietinių namus ir išpuoselėtus jų sodus.

Sutaręs su salono savininkais, kad šie nenutrauks sutarties ir suteiks galimybę mokytis, po trejų metų Dalius kibo į studijas. Sodų ir kraštovaizdžio priežiūros specialistai Anglijoje itin gerbiami, o šio amato subtilybės perduodamos iš kartos į kartą. Didžioji dauguma studentų, anot Daliaus, buvo anglai. Tiksliau – tipiški britai, išsiskiriantys specifiniu kalbos dialektu, aristokratiškomis manieromis, pedantiškumu. Nepaisant kultūrinių skirtumų, lietuvis susibičiuliavo su vietiniais, o savo inteligentiška išvaizda ne vienam leido suabejoti tikrąja jo kilme.

„Turėjau kelnes, margintas škotiškais motyvais. Kai tik būdavau su jomis visi sakydavo: nemeluok, kad esi lietuvis, tu – škotas“, – juokėsi pašnekovas.

Rūpinasi žaliomis erdvėmis

Suderinti paskaitas ir darbą salone Daliui buvo nelengva, vis dėlto užsispyrusiam kauniečiui, į Angliją atvykusiam su konkrečiu tikslu, tai pavyko.

„Buvo įtemptas laikas, tačiau priėmiau tai kaip aplinkybes, kuriose gyvenu. Viskas atrodė labai natūralu“, – tik tada, kai vieną rytą važiuojant į paskaitas grupiokė paklausė, ar jis miega, Dalius suprato, kad rutina jį labai išvargino.

Po metus trukusių mokslų kauniečio rankose atsidūrė baigimo diplomas, tačiau į darbus jis pasinėrė tik po kelerių metų, kai grįžo į Lietuvą. Šiandien Dalius rūpinasi ne tik asmeninės aplinkos estetika, bet ir kitų žmonių žaliosiomis erdvėmis, paverčia jas rojaus sodais.

„Jei reikia, patariu, kaip prižiūrėti, jei reikia – pats imuosi žirklių ir kimbu į darbus. Smagu, kad bėgant metams keičiasi žmonių požiūris. Jie vis dažniau pasitiki specialistais, o ne tik savo žiniomis“, – D.Jonaitis neslėpė, kad ši vasara buvo labai darbinga.

Dabar atėjo pats metas grįžti į namus, kur laukia kiti malonūs ir įtraukiantys darbai.

Nutapyti paveikslą man buvo ir yra tas pats, kaip šokėjui sušokti šokį.

Sutramdė teptuką

Laikas svetur buvo dosnus ne tik patyrimų, naujų žinių, bet ir atradimų. Dar prieš išvykdamas į Angliją vyras pabandė prisijaukinti kaimynės architektės molbertą, tačiau tąkart to nepavyko padaryti. Londone teptukas pakluso lietuviui.

„Atvykęs, pačią pirmą dieną sutikau gatvės menininką, pardavinėjantį savo paveikslus. Paklausus, kur perka priemones, jis man padavė vizitinę kortelę su vienos parduotuvės kontaktais. Nusipirkau ten drobių, dažų, sprindžio dydžio keturis rėmus. Čia prasidėjo mano menininko kelias“, – D.Jonaitis pasakojo, kad pirmuosius potėpius ant drobės lydėjo pirmasis pirkėjas.

Pamatęs darbą, jį įsigijo ir vėliau savo kabinete pasikabino automobilių nuomos salono vadybininkas.

„Tą jausmą prisimenu iki šiol. Jis man tiesia krūvelę pinigų, o aš galvoju: nieko sau, čia juk atlygis už mano kūrybinį darbą! Nutapyti paveikslą man buvo ir yra tas pats, kaip šokėjui sušokti šokį – pakankamai lengvas ir greitas procesas, – D.Jonaitis pasakojo, tapybos niekur nesimokęs, paprasčiausiai realizavęs tai, ką gimdamas atsineša dažnas iš mūsų. – Galvoju, kad žmonės ateina su daugeliu pačių įvairiausių savybių. Tik vieni jas išpildo, o kiti to net nebando daryti. Man pavyko, todėl esu labai laimingas.“

Papirko drobės istorija

Šiandien Dalius gerai žinomas tapytojas, aplink save subūręs laiko patikrintus žmones, turinčius rafinuotą skonį, pasikliaunančius tapytojo rankos lengvumu ir jo vaizduote.

„Lengviausia tapyti tai, kas man patinka. Žinoma, įdomu ir užsakymai, nes kiekvienas jų yra savotiškas iššūkis. Būna, ateina žmogus ir sako: pasitikiu tavimi. Tačiau tai nereiškia, kad tapau, ką noriu. Esu paruošęs klausimų, nes privalau rasti kelią iki žmogaus širdies ir jo namų“, – kai tai pavyksta padaryti, paveikslas, anot menininko, suskamba kaip daina. Padeda mūzos?

Ne sykį kalbinusi menininkus ir klausiusi istorijų apie jų įkvėpimo šaltinius, Daliaus lūpose nieko panašaus neišgirdau. Tapytojas iš Kauno nelaukia, kol kas nors nutūps ant jo peties.

„Atsikeli ir žinai, kad reikia tapyti. Paprasčiausiai gali rinktis: daryti tai ryte ar vakare“, – tamsos nelaukiantis D.Jonaitis pastebėjo, kad kartą per metus, Velykų rytą, jo studijoje gimsta po vieną nuostabų darbą, kuriame spalvose tam tikra istorija. Nors jų menininkas nesureikšmina ir specialiai nekuria, žmonėms, ieškantiems paveikslų, tai ganėtinai svarbu. Mudviem lėtai vaikštant Laisvės alėjos grindiniu Dalius prisiminė vieną istoriją, kai 8 tūkst. svarų įkainotas jo paveikslas iškeliavo dėl įtikinamos istorijos.

„Tai buvo visiškai balta drobė su tam tikra faktūra, simbolizuojančia begalybę ir naują pradžią, kuri gali būti ten, kur esi duotąją akimirką“, – pasakojo menininkas.

Savo namuose surengęs atvirų durų dieną, minėto paveikslo Dalius tąsyk neeksponavo – jį paslėpė toliau nuo visų akių. Vis dėlto keliems lankytojams užsiminė turįs ypatingą drobę. Kai galiausiai ją ištraukė ir papasakojo begalybės istoriją, visai netikėtai atsirado pirkėjų. Įsigiję paveikslą jie dar ne kartą skambino menininkui ir džiaugėsi drobe, kuri visuomet nuramina jų verkiančią dukrą.

Paveikslas nėra daiktas

Dalius – abstraktaus meno skleidėjas, todėl jo darbuose galima pamatyti daug ką. Tik ne sodus. Nors juose leidžia kiauras vasaras, spalvomis ant drobės menininkas pasakoja kitas istorijas. Antai, viename šoka degantis žmogus, kitame pulsuoja žemės rutulys, trečiame burbuliuoja aviečių uogienė.

„Turbūt tik kartą tapiau sodus. Turėjau tokią kaimynę, kuri preciziškai prižiūrėjo aplinką. Kartą ji man padovanojo gal kokių 70 metų senumo drobę, kuri kažkada priklausė jos vyrui. Sako: tu menininkas, gal ką nors sugalvosi“, – D.Jonaitis prisiminė, kad pabudęs vieną rytą pajuto begalinį norą nudžiuginti kaimynę. Taip žaluma prasiskleidė ne tik priešais moters langus, bet ir ant jos kambario sienų. Paklaustas, ar paveikslais nukabinėti jo paties namai, Dalius pritariamai linktelėjo galvą. Priešingai nuo batsiuvių, kurie vaikšto basi, kaunietis gali pasigirti gyvenantis tarsi muziejuje.

„Keičiu paveikslus gana dažnai. Man nereikia stumdyti baldų, pakanka pasikabinti vis kitą drobę ir viskas pasikeičia. Paveikslai kuria atmosferą. Jie nėra daiktai, o jei žmonės paveikslus perka kaip daiktus, jie praranda 90 proc. to, ką galėtų patirti, – dėl to, anot tapytojo, jo kūryba domisi žmonės, pirmąją emociją išreiškiantys palaimingais atodūsiais, o ne klausimu, kiek kainuoja. – Taip ir turėtų būti, nes darsyk pasikartosiu – paveikslas nėra daiktas. Džiugu, kad vis dažniau žmonės tai supranta ir ieško kažko ypatingo, išskirtinio.“

Sulaukus gausybės gerų atsiliepimų iš žmonių, meditatyvios parodos rengėjai nesnaudžia ir jau gruodžio 11 d. kviečia į bohemiškose "Drobės" fabriko patalpose vyksiantį sąmoningų žmonių vakarėlį. Koks jausmas šokiui pakviesti tylą, kur ieškoti tikrosios laimės ir kaip prisikviesti kūrybines mūzas – pokalbis su D.Jonaičiu (D.J.) ir K.Dovydu (K.D.).

– Kokiomis aplinkybėmis susipažinote ir pirmajame renginyje sujungėte meną ir meditaciją?

D.J: Karolį pirmą kartą pamačiau per vienus dvasinius mokymus Palangoje. Karolis kažkada internete įkėlė tylos praktiką, kurią pabandęs namuose nusprendžiau išbandyti jo vedamą meditaciją gyvai.

K.D.: Tą kartą Dalius atėjo į praktiką ir netrukus buvo išsiųstas į tylos retritą, kitaip vadinamą tylos stovyklą. Savirealizacijos "Givin" mokykloje, kurios komandos narys esu jau daugiau nei dvejus metus, visai neseniai atsirado tradicija, kad žmonės po retritų gauna užduotį pratęsti savo individualias patirtis kažkokia forma jomis pasidalijant su kitais. Vaizdžiai galima pasakyti, kad retrito metu tarsi vyksta įkvėpimas, o po jo iškvėpimas – sukauptos energijos realizavimas. Kadangi Dalius yra menininkas, į Latviją važiavusi mūsų lietuvių grupė nusprendė grįžus į Kauną kartu suorganizuoti viešą renginį, kurio programoje būtų tapybos paroda ir tylos meditacija. Vakarą pavadinome pagal meditacijos praktiką – "Tyla". Tokioje meditacijoje mokomasi valdyti savo dėmesį, besąlygiškai priimti gyvenimą ir juo džiaugtis.

Jeigu kūrėjas jaučia lengvumą, tokia energija ir perduodama paveikslui. Proporcingai tą patį galima sakyti ir apie sunkias emocijas, jausmus.

D.J.: Buvo malonu surengti darbų parodą tokiu netradiciniu formatu. Man labai artima idėja padėti žmogui pajausti džiaugsmą – to paties siekiu ir savo kūriniais.

– Ar šiandien sparčiai populiarėjantis meditavimas – greitkelis į laimę? Ko ieško praktikuojantys?

K.D.: Kai manęs klausia, kaip gyventi laimingai, aš visada sakau, kad greičiausias būdas – padaryti laimingus kitus žmones, tada sėkmė atsigręš ir į tave patį. Kai leidžiamės į sielos gelmes, į ramybę, galime pajausti tikrąjį džiaugsmą, kuris pranoksta net įsimylėjimo jausmą. Meditacija skirta praplėsti sąmonę, kad greičiau susivoktume, atgautume jėgas, tačiau tik medituoti ir netaikyti principų kasdieniame gyvenime – kaip paukščiui plasnoti vienu sparnu.

D.J.: Pirmą kartą teko medituoti dar 2005 m. Buvau labai atsargus, nuolat kvestionavau, ar esu gerame kelyje, todėl žingsniavau labai lėtai. Save mačiau kaip ieškotoją. Ko ieškojau? Džiaugsmo ir savirealizacijos. Dirbau projektų vadovu verslo ir vadybos srityje, vėliau Londone organizavau renginius, sukausi automobilių nuomos srityje. Tačiau vistiek, kad ir ko griebčiausi, nesijaučiau laimingas, o vietoj džiaugsmo viduje stūksojo didžiulis barjeras tarp verslo ir meno suderinamumo. Kad pasirinkčiau tapybą, tiesiog turėjau išdrįsti ir savimi patikėti. Visuomenė diktuoja tam tikrą tempą, normas ir tik mene aš galiu jausti laisvę. Laisve, kurią patiriu kurdamas, man norisi pasidalyti ir su kitais.

– Karoli, koks buvo atspirties taškas, kad jau daugiau nei dešimtmetį dvasingumas tapo prioritetu tavo gyvenime?

K.D.: Manau man didelę įtaką padarė, kad, dar būdamas penkiolikos, stebėjau tėtį, kuris nuo sėkmingai vystomo verslo radikaliai pasuko į religiją. Tiesą sakant, šeimoje buvau vienintelis, kuris palaikė jį šiame naujame kelyje, kadangi pats jaučiau gilų susidomėjimą mantromis, meditacija. Vėliau išvažiavau studijuoti, man pačiam atsivėrė verslo galimybės. Per daugiau nei dešimt metų esu dalyvavęs tiek seminarų, stovyklų, penkis kartus lankęsis Indijos šventyklose... Nors gyvenau pagal perskaitytų knygų rekomendacijas, bet pradėjo streikuoti sveikata, nemačiau gyvenimo prasmės ir nejutau laimės. Iš šiandienos perspektyvos galiu pasakyti, kad buvau didelis egoistas, galvojau, kad viską žinau. Tik prieš keletą metų prasidėjo ne dvasinis turizmas, o tikras darbas su savimi. Dėl tylos meditacijos praktikų pašalinau daugelį įtampų iš kūno, pradėjau sveikti tiek dvasiškai, tiek fiziškai, atverčiau naują gyvenimo knygos puslapį. Šiandienai esu pasiruošęs burti sąmoningą ir šviesią bendruomenę Lietuvoje. Kai bendraminčiai kažką praktikuoja kartu, tai yra didžiulė jėga.

– Ar tikite, kad menininkai energiškai įkrauna savo kūrinius?

K.D.: Būtent menininkai yra žmonės, kurie veikia dabarties akimirką. Jie kūrybinio proceso metu praleidžia daug šviesos, taip gimsta įtaigūs kūriniai. Jeigu kūrėjas jaučia lengvumą, tokia energija ir perduodama paveikslui. Proporcingai tą patį galima sakyti ir apie sunkias emocijas, jausmus. Toks gyvenimo dėsnis – viskas, ką mes darome, kokių veiksmų imamės, sugrįžta mums patiems dešimt kartų stipriau.

D.J.: Žmonės yra pastebėję, kad mano paveikslai skleidžia ramybę. Pamenu, mano draugų šeimoje gimus dukrai padovanojau savo darbą. Tėvai pastebėjo, kad šalia mano paveikslo ji tampa ramesnė ir nustoja verkti. Jiems vis dar sunku suprasti, kaip tai nutinka. Manau, žmonės, kurie sau leidžia ramiai patyrinėti meną, pajausti, jie apčiuopia daug daugiau negu tie, kurių vertinimas ateina iš proto: koks čia stilius, idėja, vertė ir kt.

– Daliau, gal jau esi atradęs burtažodį kūrybinėms mūzoms prisikviesti?

D.J.: Mano atveju intuityvus vidinis balsas šnabžda: "Padaryk kažką šiandien, kodėl nenutapius paveikslo?" Šis balsas tarsi ragina imtis ir kažką sukurti, tačiau jis dažnai lieka ignoruojamas. Mūzos – tai tik trumpalaikiai blyksniai, labai pavojinga pasitikėti jomis, nes gali neaplankyti mėnesiais, metais... O gyvenimas vyksta kasdien. Iš patirties dalijuosi – ilgai ieškojau viską gydančios piliulės: nuvažiuosiu į vieną kitą renginį, seminarą, stovyklą, išmoksiu ir pasikeisiu, būsiu lydimas sėkmės, laimingas. Tačiau toks džiaugsmas ir pasiekimai yra trumpalaikiai. Jau po savaitės viskas grįždavo į įprastas vėžes, o kartais būdavo ir dar blogiau. Kasdienis mažų kryptingų darbų darymas ir yra tas tikrasis kelias, kuriuo eini.

– Disciplina – bendras vardiklis tarp meditacijos ir meno?

D.J.: Dėl to aš važiavau į retritą. Nežinojau, kas ten manęs laukia, bet galvojau, jeigu bus daug tylos, reiškia bus ir disciplina. Ji ne tik išorinė, bet vidinė – atsakomybės prisiėmimas.

K.D.: Man irgi vidiniai pokyčiai diktuoja atsakomybės jausmą. Kai pradedi labiau busti, pradedi matyti, kad esi atsakingas ne tik už save, bet ir už visą pasaulį. Kai ateina laikas vidinės sielos brandai, tiesiog nebepavyksta kitaip gyventi. Nereikia laukti, kol gyvenimas užspaus į kampą, o imtis iniciatyvos pačiam – čia ir dabar.

– Sunku įsivaizduoti, kaip atrodys medituojančių žmonių vakarėlis, kurio pagrindinis elementas – tyla?

K.D.: Nereikėtų klaidingai įsivaizduoti, kad susirinksime ir giedosime mantras arba atsiklaupę tyloje medituosime. Gruodžio 11-osios vakarą bus daug garsaus juoko, šokių, veganiško maisto. Mes su komanda kviečiame visus tiesiog būti savimi, bendrauti, susipažinti, atsipalaiduoti. Įsitikinsite patys, kad tyla ir vakarėlis suderinama, nes ši tyla neakustinė, ją nešiojamės savyje. Beje, šį kartą Dalius atsiskleis ne tik kaip tapytojas, o kaip muzikos didžėjus! Štai kaip meditacija mus įkvepia atskleisti ir atrasti įvairiapusius talentus.