Scenos karalienė

Teatras nuo ryto buvo pilnas jos kolegų ir talento gerbėjų. Jie dalijosi prisiminimais, reiškė užuojautą primadonos artimiesiems.

„Kaip sunku tokią dieną“, – atsiduso solistės dukra aktorė Aurelija Tamulytė. „Tai buvo žmogus angelas. Be proto paprasta, be proto šiltas kuklus žmogus. Nežinau kuklesnio žmogaus“, – pasakojo apie tai, kokia mama buvo kasdieniniame gyvenime.

Didžiulis kontrastas su tuo, kokia D. Dirginčiūtė-Tamulienė būdavo teatre. „Scenoje ji būdavo karalienė. Šiai dienai Lietuvoje nežinau nieko panašaus. Tokio aristokratizmo, kaip mokėdavo transformuotis. Tai prigimtinė charizma, sielos aristoratija“, – apibūdino dukra.

A. Tamulytė vardijo, kad iš mamos paveldėjo užsispyrimą, perėmė jos pagarbą teatrui, atsidavimą profesijai. „Ji kiekvieną mano spektaklį stebėdavo iš jaudulio šlapiais delnais. Ką patardavo? Būdavo tik vienas prašymas: susikaupti, netarškėti scenoje, neišsibarstyti, gylio, gylio, santykis su žiūrovu“, – kalbėjo aktorė, nuo vaikystės daug laiko leisdavusi teatre. Mama vesdavosi į repeticijas. Visur kartu.

Atsidavusi teatrui

Teatro direktorius Benjaminas Želvys atkreipė dėmesį, kad „Danutę visi vadino primadona, bet šis žodis neatspindi visos jos elegancijos, žavesio, asmenybės, charakterio, talento“. „Ji buvo tikra operetės žvaigždė. Tiesiog karaliavo scenoje. Vargu bau, ar kažkas galėjo jai prilygti. Ji tiesiog įsiveržė į teatro repertuarą. Vaidino ir operose, ir miuzikluose. Bet operetėje absoliučiai atsiskleidė. Balso faktūra, elgesys scenoje – ji buvo žvaigždė. Primadona. Ją lydėjo kolegų ir žiūrovų pagarba“, – sakė B. Želvys.

Teatro vadovas pasidalijo, kad iš D. Dirginčiūtės-Tamulytės ir jos kartos labai daug ko mokėsi. „Atėję po akademijų, konservatorijų nemokėjome laikyti pirštinių, nemokėjome atsisėsti su fraku. Mūsų to niekas nemokė. Mokyti ėmėsi jos karta. Jie su mumis dalijosi sceninėmis paslaptimis, kurias mes dabar perduodame jaunajai kartai. Kai tokie žmonės išeina – didelis graudulys“, – neslėpė B. Želvys.

Nepaisant užburiančios savo charizmos ir talento D. Dirginčiūtė-Tamulytė dar ir daug dirbdavo. „Buvo labai darbšti. Naujas spektaklis, naujos repeticijos, o ji jau  pasiruošusi, muzikinę medžiagą žino. Visa buvo atsidavusi teatrui. Tai nebuvo darbas, tai buvo tarnystė. Tarnavo žiūrovui, menui, muzikai“, – teigė teatro vadovas.

Jis minėjo, kad yra subrandinta idėja, kaip įprasminti primadonos atminimą. Tačiau kol kas dar nenorėjo atskleisti planų.

Įspūdingi vaidmenys

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre D. Dirginčiūtė dirbo 1966–2008 metais, sukūrė daugiau nei penkiasdešimt vaidmenų operetėse, operose bei miuzikluose. Jai ne kartą atiteko pagrindiniai ir sudėtingi vaidmenys.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Už kūrybinę veiklą ir sukurtus vaidmenis Danutė 1980, 1985, 1986, 1990 m. pagerbta Lietuvos kultūros ministerijos ir Kauno miesto garbės raštais.

2007 m. D. Dirginčiūtei-Tamulienei suteiktas tais pačiais metais įsteigtas Kauno valstybinio muzikinio teatro apdovanojimas – auksinis Garbės ženklas; 2007 m. ji pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už antro plano moters vaidmenį – Kunigaikštienę Kudenštain I. Kálmáno operetėje „Grafaitė Marica“.

Regimanto Zakšensko nuotr.

2009 m. D. Dirginčiūtei įteiktas LDK Gedimino ordino medalis, o 2012 m. – Kultūros ministerijos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2017 m. D. Dirginčiūtei įteiktas Kauno teatralų apdovanojimas Padėkos „Fortūna“.

Aktorė anapilin iškeliavo po sunkios ligos.

Anot teatro, laukiniu deimantu vadinta Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė operetės žanrą ne tik prisijaukino, bet ir pakėlė jį gerokai į aukštesnį meninį lygį.

„Ji – viena iš nedaugelio dainininkių, atitikusių visus operetės žanro keliamus reikalavimus: gražaus, stipraus, puikiai valdomo balso, išraiškingos prozos, ekspresyvios ir natūralios vaidybos, plastiško šokio. Jos vidinio grožio, tvirtų asmeninių savybių, grakščios išvaizdos bei puikaus balso derinys suteikė kuriamiems personažams nepaprasto žavesio ir šilumos“, – pranešė teatras.

Užuojautą dėl solistės mirties šeimai, kolegoms ir žiūrovams pirmadienį pareiškusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė, kad tai yra „talentingos, žavingos scenos aristokratės ir darbščios solistės“ netektis.

„Dėl puikaus balso ir gilių vaidmenų Danutę Dirginčiūtę labai mylėjo publika. O šviesaus atminimo primadona besąlygiškai mylėjo savo publiką“, –  sakė V. Čmilytė-Nielsen, reikšdama užuojautą Seimo vardu.

Šviesaus atminimo primadona besąlygiškai mylėjo savo publiką.

„Visada ilgėsimės šviesaus atminimo Danutės Dirginčiūtės gražaus, stipraus, puikiai valdomo balso, išraiškingos ir natūralios vaidybos, grakščios išvaizdos, plastiško šokio, sceninės įtaigos“, – užuojautoje teigė ir Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis.

D. Dirginčiūtė-Tamulienė gimė Jurbarko rajone, mokėsi Kauno Ekonomikos technikume. Jį baigusi, solistė metus dirbo Skaudvilės statistikos inspektūroje, o vėliau įstojo į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą Apseliomo Barniškio solinio dainavimo klasę.

Čia ją pastebėjo garsus to meto Kauno muzikinio teatro solistas Gediminas Šmitas. Jo iniciatyva 1966 metais, dar būdama trečio kurso studente, D. Dirginčiūtė-Tamulienė pradėjo dirbti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kur debiutavo Floros vaidmeniu G. Verdi operoje „Traviata“.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre D. Dirginčiūtė dirbo 1966–2008 metais, sukūrė daugiau nei penkiasdešimt vaidmenų.

Už kūrybinę veiklą ir sukurtus vaidmenis Danutė 1980, 1985, 1986, 1990 m. pagerbta Lietuvos Kultūros ministerijos ir Kauno miesto garbės raštais.

2007 m. Danutei suteiktas tais pat metais įsteigtas Kauno valstybinio muzikinio teatro apdovanojimas – auksinis Garbės ženklas; 2007 m. ji pelnė „Auksinį scenos kryžių” už antro plano moters vaidmenį – Kunigaikštienė Kudenštain I. Kálmáno operetėje „Grafaitė Marica“.

2009 m. D. Dirginčiūtei įteiktas LDK Gedimino ordino medalis, o 2012 m. – LR Kultūros ministerijos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2017 m. D. Dirginčiūtei įteiktas Kauno teatralų apdovanojimas Padėkos Fortūna.

Mišios už velionę bus laikomos 2024 m. kovo 27 d. 9 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.