– Šaltukas žnaibo skruostus, nosį, ausis – tiek gydytojai, tiek grožio specialistai ragina į lauką neišeiti be kepurės. Tačiau dauguma moterų šį aksesuarą ignoruoja. Kepurė – stilinga aprangos detalė, bet kodėl ji tokia nepopuliari?
– Pagrindinė priežastis – šukuosena. Moterys nori būti gražios, o kepurė prispaudžia plaukus, ištiesina garbanas, šukuosena praranda formą ir purumą, be to, nuo galvos apdangalo vienoms plaukai įsielektrina – tampa labai nepaklusnūs, kitoms – greičiau riebaluojasi. Visa tai akivaizdžiai pastebima, jei kepurė per ankšta ar itin tanki. Norint gražiai atrodyti nusiėmus galvos apdangalą ir kartu apsisaugoti nuo šalčio geriausia rinktis plonas, šiltas ir itin lengvas megztas moherio skaras.
– Jaunoms merginoms tinka bet koks galvos apdangas, o vidutinio amžiaus moteriai derančią kepurę rasti sudėtinga. Daugelis įsitikinusios: kepurės joms netinka!
– Tikra tiesa: su amžiumi veido ovalas pilnėja, keičiasi jo forma, atsiranda raukšlių, paburksta paakiai ir t.t. Užsidėjus kepurę visa tai, kaip ir bet kokie kiti veido defektai tampa aiškiai matomi. Kepuraites siuvu jau daugiau nei 20 metų, todėl iš savo praktikos žinau, kad tokio amžiaus moterys turi rinktis didesnius tiek savo dydžiu, tiek apimtimi galvos apdangalus – šiuo atveju svarbu net pora centimetrų. Dėvint didesnę kepurę veidas atrodo proporcingiau.
Kitas dalykas – kepurės forma: reikia pasimatuoti ne vieną dvi, o kuo daugiau kepuraičių ir rinktis ne gražiausią, įdomiausią, o tą, kuri dera prie veido formos.
Pastaruoju metu lietuvėms imponuoja minimalistinis stilius. Jei tai drabužis, puiku, tačiau "švari" kepurė – it baltas popieriaus lapas: pasipuošus tokiu galvos apdangalu visos veido problemos tampa akivaizdžios! Modelis gali būti minimalistinis, išgrynintas, o aksesuarai, įvairios dekoratyvios detalės – būtini: jie sušvelnina veido defektus, paslepia trūkumus. Masyvesni sureguliuoja proporcijas, o tinkamai parinktos spalvos atgaivina veido odą, paryškina akių spalvą.
Konkretaus visiems atvejams tinkamo patarimo nėra – tai labai individualu, todėl niekada negalima moteriai dovanų pirkti kepurės – ją ji turi išsirinkti pati.
– Kokios kepurės madingos šiais metais?
– Daug važinėju, lankausi užsienyje vykstančiose parodose, nuolat seku madą, tačiau jau kuris laikas jokių ypatingų naujovių šioje srityje nepastebėjau. Akivaizdu viena: kepurių vengia ne tik lietuvės, bet ir užsienietės.
Esu ištikima savo stiliui, kūrybos braižui: turiu kelis universalius, patikrintus modelius, kuriuos vis šiek tiek pakeičiu, žaidžiu su detalėmis, puošmenomis. Mano kūryboje vyraujančias madas, tendencijas dažniausia atspindi spalvos: pastaruoju metu aktuali ryški ciklameno, smaragdo, jūros bangos spalvos, pavasarį žada būti populiari geltona. Ryškias spalvas dažniausia naudoju kepurėms dekoruoti, tačiau pastebėjau ir, beje, tuo labai apsidžiaugiau, kad lietuvės išdrąsėjo – neretai renkasi spalvingesnį, margo, languoto audinio galvos apdangalą.
Niekada negalima moteriai dovanų pirkti kepurės – ją ji turi išsirinkti pati.
– Tarpukario ponia be pirštinaičių ir kepuraitės neišeidavo iš namų. Koks šio galvos apdangalo vaidmuo moters įvaizdyje?
– Prie drabužių priderinta kepuraitė sukuria išbaigtą įvaizdį, ji – kaip taškas sakinio gale. Anksčiau galvos apdangalas buvo privaloma įvaizdžio detalė – ne papildomas aksesuaras, o neatsiejama aprangos dalis. Šiuolaikinės moterys išlaisvėjo, pasikeitė gyvenimo būdas, o su juo neatpažįstamai pakito ir garderobas. Pastaruoju metu svarbiausia patogumas: gyvenimas sukasi dideliu tempu, reikia visur spėti ir visą laiką atrodyti nepriekaištingai. Dėvint įmantresnį galvos apdangalą, ypač skrybėlaitę, nėra labai patogu viešajame transporte ar vėjuotu oru, be to, jis įpareigoja parinkti atitinkamus drabužius, deramai elgtis.
– S.Žuko taikomosios dailės technikume įgijote odininkės profesiją, vėliau KTU baigėte Aprangos dizaino studijas, esate ne tik menininkė, bet ir profesionali dizainerė. Kodėl pasirinkote gana siaurą mados nišą – galvos apdangalus?
– Esu siuvusi ir dabar neretai siuvu drabužius – sukneles, paltus, tačiau drabužių rinka labai užpildyta, sunku sugalvoti kažką visiškai naujo, kas sudomintų žmones. O kuriančių stilingas kepuraites nėra. Kita vertus, matyt, tokia mano karma! Šią nišą atradau dar jaunystėje, kai technikumo baigiamajam darbui kūriau įvairius aksesuarus iš odos – tarp jų buvo ir galvos apdangalai. Vėliau prisiminti juos paskatino kepures mezganti ir vąšeliu nerianti vyro mama.
Kepures siūti labai smagu, įdomu, bet tikrai nėra lengva – reikia išmatyti technologinius niuansus, nestokoti įkvėpimo ir išmonės kūrybiškoje apdailoje, svarbu įvertinti dėvėjimo patogumą. Turiu tokį įprotį: naujo modelio ar įmantriau papuoštą kepuraitę pradžioje nešioju pati – patikrinu, ar ji visapusiškai patogi, ar traukia moterų akis. "Žmogus pagamino žmogui" – toks mano darbo ir kūrybos principas.
Anksčiau išmėginti kepures man padėjo dukra Gabrielė, bet dabar ji jau suaugusi mergina, puošiasi tuo, kas jai patinka. Aš gerbiu jos pasirinkimą ir skonį – įvertinus amžiaus skirtumą, mūsų grožio samprata negali būti tokia pati.
– Ar esate tokia liberali ir auklėdama dukterį?
– Jaunam žmogui laisvė būtina: kitas dienos režimas, kiti interesai, planai. Gabrielė užaugo labai savarankiška – skatinau ją būti tokią, įkyriai, neprašoma su įvairiais patarimais nelindau. Manau, kad jaunas žmogus turi įsiklausyti į suaugusiųjų patarimus, bet visada turėti savo nuomonę ir elgtis taip, kaip jam atrodo teisinga. Juk geriausias mokytojas – asmeninė patirtis. Kaipgi kitaip jis augs kaip asmenybė, kaip atras save?
Labai džiaugiuosi, kad dukrai nestinga drąsos pripažinti, kad aš buvau teisi, o ji klydo. Mūsų santykiai labai geri, puikiai suprantame viena kita. Kuo daugiau dėmesio ir laiko skiri vaikui vaikystėje, tuo artimesnis tarpusavio ryšys užsimezga jam bręstant. Augindama Gabrielę dirbau namuose, todėl mergaitė visą laiką buvo šalia: mačiau, ką ji veikia, kaip jai sekasi ruošti pamokas, mokytis muzikos.
– Ar Gabrielė eina mamos pėdomis – bus dizainerė?
– Dukra padeda man parduotuvėje ir KTU studijuoja iš karto dvi specialybes – finansus ir tarptautinę ekonomiką bei prekybą. Su menu neturi nieko bendro. Mūsų šeimoje yra du menininkai – aš ir mano vyras. Juozas taip pat baigė S.Žuko taikomosios dailės technikumą, kuria ir gamina kietus baldus.
– Sakoma, kad vyras ir žmona menininkai sunkiai išsitenka po vienu stogu. Kaip sutariate?
– Kartu esame daugiau nei 22 m. Būta visko – susipykę nekalbėdavome po pusmetį, tačiau laikui bėgant apsišlifavome, supratome, kad ožių geriau nerodyti: išmokome nusileisti, dažniau ieškome kompromisų, kad abu būtume patenkinti. Mums sekasi. Pavyzdys – ilgai kurti virtuvės baldai. Juozas – proporcijų estetas, o man sekasi derinti spalvas. Jis buvo už blizgias spintelių dureles, aš – tik už matines. Rezultate virtuvė – it šachmatų lenta blizgiai matinė.
– Kas svarbiausia darnios šeimos santykiuose?
– Pagarba vienas kitam, kantrybė, geranoriškumas, mokėjimas nusileisti ir atleisti. Deja, šių savybių jauniems žmonėms itin stinga, gal todėl vis mažiau tvirtų santuokų. Be to, su metais supratau, kad šeimos žmogui labai svarbu turėti savo erdvę tiek ploto atžvilgiu savo pomėgiams, tiek emocinę – mintims, jausmams, įkvėpimui, laikui.
Kai man sunku, nežinau, kaip elgtis, pasisemti stiprybės ir išminties einu į bažnyčią. Ten pabuvus tampa lengviau, viskas kažkaip natūraliai, paprastai išsisprendžia.
– Bet laiko sau turite labai mažai: kuriate, dirbate parduotuvėje, kasdienė namų rutina, o dar auginate pagranduką – sūnų Dovydą, jam balandį sukaks šešeri...
– Gabrielei buvo 16 m., kai gimė Dovydas. Sūnus – neplanuotas, bet kiek daug džiaugsmo, judesio ir atgaivos jis suteikė mūsų santuokai. Jei ne Dovydas, kažin, ar šiandien vis dar būtume darni šeima: kai vaikai užauginti, natūralu, kad sutuoktiniai vienas nuo kito pradeda tolti, atsiranda savi interesai, pomėgiai, įpročiai. O kasdienė šeiminio gyvenimo rutina vėl sujungė mūsų šeimą.
Sūnaus gimimas apvertė mūsų gyvenimą aukštyn kojomis. Vienas dalykas, kai tau 23–25 m. ir augini pirmą vaiką – kitos emocijos, planai, prioritetai, į viską žiūri lengviau, paprasčiau, tau padeda mama, ir visiškai kas kita, kai vaikas atsiranda vyresniame amžiuje – gyvenimas jau nusistovėjęs, susiformavusios kitos vertybės, požiūris kur kas atsakingesnis, jau ir mamos nėra. Dovydui gimus pasikeitė ne tik šeimos gyvenimo ritmas ir interesai – pasikeitė net draugai: didesnė jų dalis jau gyvena anūkų rūpesčiais, o mes... mes vėl esame jauni tėvai.
Nors Dovydas – tėčio vaikas, tačiau dėmesio reikalauja iš visų – labai judrus. Jam priklauso savaitgaliai, vakarai po darbo – žaidžiame įvairius žaidimus, žiemą siaučiame kieme, sekmadieniais važiuojame su rogėmis į gamtą. Su Gabriele pradėjusios lankyti sporto klubą kartu pasiimame ir mažylį.
– Moteriai menininkei nėra paprasta suderinti kūrybą, verslą ir šeimą, namus...
– Nuolat jaučiu sąžinės priekaištus dėl to, kad mažai laiko skiriu kūrybai ir... kad daugiau ir dažniau turėčiau būti su savo šeima. Man svarbu ir viena, ir kita, todėl tarp šių dvejų dalykų nuolat ieškau balanso. Prioritetas – šeima, jaukūs, gardžiai naminiu maistu kvepiantys namai. Taip, aš negyvenu kaip norėčiau, dėl šeimos dažnai aukoju man gyvybiškai svarbų potraukį kurti, bet matant prie vakarienės ar sekmadienio pietų stalo sėdinčius laimingus namiškius širdį užlieja begalinis džiaugsmas.
– Ar meniška prigimtis atsiskleidžia ir ruošiant patiekalus?
– Prisipažįstu: didelio įkvėpimo kurti, eksperimentuoti ruošiant maistą neturiu. Mūsų šeima nesižavi naujovėmis – mėgsta paprastą, bet kokybišką, lengvai pagaminamą, tradicinį maistą.
Asmeniškai man aktualesnis pats maisto pateikimas – estetika lėkštėje. Juk valgyti pradedame akimis! Meniškas polėkis išsiveržia ryškiuose spalvų deriniuose – balta, žalia, geltona, oranžinė, raudona; man smagu žaisti formomis – bulvių košę sukrečiu į apskritą formelę, išverčiu į lėkštę ir iš agurkų juostelių išdėlioju spinduliukus – saulytė!
Šiais metais įsigijau augalų daigyklą ir sužaliavusių ridikėlių, garstyčių, lęšių, pipirmėčių, saulėgrąžų sėklyčių daigelių užberiu ant sumuštinių, košės, tirštos sriubos – tai labai linksmas spalvinis patiekalo akcentas, taip pat – vertingas natūralių mikroelementų šaltinis. Beje, dažną dieną pradedame maistingu žaliuoju kokteiliu iš špinatų ir bananų, jis patinka net mažajam Dovydui.
– Kokios jūsų šeimos mitybos tradicijos?
– Vasarą valgome daug šviežių daržovių – turiu nedidelį šiltnamį, kuriame auginu pomidorus, terasoje vazonėliuose veši patys įvairiausi prieskoniniai augalai, kabančios braškės, o žiemą negalėtume išgyventi be lašinukų, raugintų kopūstų, agurkų, burokėlių. Šaldytuve visada turiu su svogūnais, obuoliais, citrinos sultimis aliejuje patroškintų burokėlių – sandariai uždaryta mišrainė gali stovėti 2–3 savaites, ją gardu valgyti tiek vieną, tiek su įvairiais patiekalais.
Labai mėgstame raugintus kopūstus – valgome šviežius, troškintus, verdu sriubas. Mūsų šeimos firminis valgis, kurį itin dažnai gaminu, – skryliai su troškintais raugintais kopūstais. Tai tradicinis Pasvalio krašto patiekalas, kurio receptą perėmiau iš savo mamos: atskirai ištroškinate raugintus kopūstus ir atskirai išverdate skrylius, pakepinate juos su šoninės spirgučiais ir susmulkintais svogūnais, o paskui įmaišote į paruoštus kopūstus. Patiekalo išvaizda nėra estetiškai labai graži, tačiau jo skonis mane sugrąžina į vaikystę, suteikia gaivumo, jėgų.
Anksčiau švenčių proga mėgdavome susikviesti didelį būrį draugų – teminiai vakarai, kostiumai, kaukės, žaidimai, konkursai ir nominacijos, tačiau ilgainiui net ir linksmybės tampa monotonija, o gimus Dovydui mums mielesnė jauki namų šiluma. Todėl Kūčias, Kalėdas, Velykas švenčiame su šeima, visada pasistengiu, kad ant stalo atsirastų naujas, skanus patiekalas. Per Užgavėnes tradiciškai kepu čirvinius blynus, savaip pažymime ir Lietuvos valstybės atkūrimo dieną: ta proga darau trispalvį želės tortą, einame į iškilmingą minėjimą, paskui – į Kauno menininkų rinkimus, o finale būtinai užsukame į senąją spurginę.
– Gal kulinarinius eksperimentus pamėgęs vyras?
– Šioje srityje jis turi didelį potencialą ir kartais mus visus nustebina iš paprastų produktų pagaminęs kažką labai originalaus ir gardaus. Nesenai įsigijome lauko grilį, tad pastaruoju metu Juozas atkakliai bando įvairius mėsos kepsnius. Jei patiks, užsikabins, labai apsidžiaugsiu ir mielai jam perduosiu šeimos kulinaro pareigas – man labiau patinka valgyti, nei gaminti.
