Daugumą šio dvikojo spinozaurinių (Spinosauridae) šeimos atstovų kaulų rado velionis vietos kolekcininkas Nickas Chase'as (Nikas Čeisas), mėgęs naršyti šios prie Anglijos pietinių krantų esančios salos paplūdimius ir ieškoti dinozaurų liekanų.

Sautamptono universiteto mokslininkai vėliau pagal kelis jiems prieinamus kaulus nustatė, kad aptiktos liekanos priklausė vadinamajam „Baltųjų Uolų spinozauriniam“, sakoma straipsnyje, paskelbtame mokslo žurnale „PeerJ“.

„Gyvūnas buvo didžiulis, ilgesnis kaip 10 metrų ir, sprendžiant iš kai kurių matmenų, tikriausiai buvo didžiausias plėšrus dinozauras, kada nors aptiktas Europoje“, – sakė tyrimui vadovavęs doktorantas Chrisas Barkeris (Krisas Barkeris).

Kalbėdamasis su naujienų agentūra AFP jis pripažino, kad išsamesnei analizei būtų pravartu turėti daugiau kaulų, bet „skaičiai nemeluoja – jis didesnis negu didžiausias žinomas individas“, anksčiau rastas Europoje.

Merilando universitete dirbantis stuburinių paleontologas Thomas Richardas Holtzas (Tomas Ričardas Holcas), nedalyvavęs šioje studijoje, pripažino, kad naujasis radinys „iš tiesų atrodo esantis stambesnis“ negu kitas didžiulis grobuonis, kurio fosilijos buvo rastos Portugalijoje.

Dinozaurų paleontologas Mattas Lamanna (Metas Lamana), dirbantis JAV Carnegie (Karnegio) gamtos istorijos muziejuje, gyrė „puikią, nuodugnią šio pavyzdžio studiją“, atsižvelgiant, kad tyrėjai turėjo nedaug kaulų, bet pridūrė, kad gyvūnus pagal dydį lyginti sudėtinga.

Pavyzdžiui, didžiausi žinomi spinozaurinių šeimos atstovai spinozaurai (Spinosaurus), ko gero, buvo ilgiausi, „bet turbūt ne tokie sunkūs“ kaip tiranozaurai (Tyrannosaurus rex) ar giganotozaurai (Giganotosaurus).

Ištįsęs snukis

Baltųjų Uolų spinozaurinis, kurį tyrėjai tikisi oficialiai aprašyti kaip naują rūšį, gyveno kreidos periodo pradžioje, maždaug prieš 125 mln. metų.

Ch. Barkeris sakė, kad tai yra vėlyviausias Britanijoje rastas spinozaurinių šeimos atstovas, gyvenęs 2–3 mln. metų vėliau negu geriau žinomas barioniksas (Baryonyx).

Spinozauriniai žinomi dėl itin ištįsusių snukių – jų galvos atrodo panašesnės į krokodilų, o ne į masyviomis kaukolėmis pasižymėjusių tiranozaurų.

Dabartinė pagrindinė teorija aiškina, kad ši ypatybė išsivystė, nes spinozauriniai medžiodavo tiek vandenyje, tiek sausumoje.

„Jie tarsi gandrai ir garniai – braidžiodavo ir stverdavo žuvis nuo paviršiaus“, – sakė Ch. Barkeris.

Baltųjų Uolų spinozaurinių atstovo liekanos buvo rastos buvusioje senovinėje pajūrio lagūnoje, kur paprastai aptinkama nedaug dinozaurų fosilijų.

„Tai padeda įsivaizduoti, kokie gyvūnai gyveno anais laikais, kurie yra labai menkai žinoma Anglijos paleontologijos paveldo dalis“, – pridūrė Ch. Barkeris.

Jo komanda Vaito saloje jau atrado dvi naujas spinozaurinių šeimos rūšis, įskaitant Ceratosuchops inferodios, pramintą „pragaro garniu“.

„Šis naujas gyvūnas sustiprina ankstesnį argumentą, paskelbtą praeitais metais, kad spinozaurinių šeimos dinozaurai atsirado ir tapo įvairesni Vakarų Europoje, o paskui labiau išplito“, – sakė studijos bendraautorius Darrenas Naishas (Darenas Neišas).

„Šis gyvūnas – antrasis zauropodas, kuriam mokslinis pavadinimas suteiktas Rusijoje. Be to, jis yra viena seniausių Azijoje rastų titanozaurų formų“, – sakoma pranešime.

Naujoji rūšis, Sibirotitan astrosacralis, aprašyta ištyrus šio gyvūno dantis, stuburo slankstelius ir apie pusmetrio ilgio kryžkaulį, per ne vienerius metus rastus viename žinomiausių Rusijos dinozaurų fosilijų telkinių, esančiame Šestakovo gyvenvietėje Kemerovo srityje, maždaug už 3 000 km į rytus nuo Maskvos.

Šios fosilijos buvo iškastos iš kieto smiltainio sunkiai pasiekiamoje Kijos upės atodangoje.

Iškasti suakmenėjusius kaulus buvo sudėtinga, nes reikiamas geologinis sluoksnis yra stataus upės kranto skardžio viduryje, tad Sankt Peterburgo ir Tomsko valstybinių universitetų paleontologams teko darbuotis naudojantis alpinistų įranga, pakibus apie keturių metrų aukštyje, sakoma pranešime.

Sibirotitanas priskiriamas prie stambių keturkojų augalėdžių dinozaurų, vadinamų zauropodais. Pasak tyrėjų, naujai atrastos rūšies gyvūnai nebuvo didžiausi tarp savo gentainių: jų kūnas su masyvia ilga uodega ir ištįsusiu kaklu buvo apie 12 metrų ilgio; dinozauras tikriausiai svėrė apie 10 tonų.

Dėl savo dydžio šie ropliai tikriausiai retai būdavo puldinėjami plėšrūnų.

Šiuo metu rastos sibirotitano fosilijos saugomos Tomsko universitete.

Tyrėjų nuomone, Kijos upės skardyje galbūt slypi visas sibirotitano skeletas, nes kasinėjimų vietoje beveik kasmet randama naujų fosilijų.

„Vis dėlto jas išgauti iš smiltainio nesuirusias beveik neįmanoma, todėl mokslininkams tenka daug metų po kruopelę rinkti unikalaus zauropodo griaučius“, – nurodė tyrėjai.

Fosilijų tyrimuose dalyvavęs Sankt Peterburgo universiteto docentas Pavelas Skučas sakė, kad zauropodų, tokių kaip sibirozaurai ir tengrizaurai, fosilijų radiniai kelia klausimų apie šios senovinių roplių grupės kilmę.

„Anksčiau manyta, kad titanozaurai išsivystė Pietų Amerikoje kreidos periodo pradžioje (maždaug prieš 145 mln. metų). Šiuolaikiniai duomenys leidžia manytis, kad jų pirmiausiai atsirado Azijoje“, – pabrėžė tyrėjas.

Pirmosios naujos Rusijoje aprašytos titanozaurų rūšies – tengrizauro – fosilijų buvo rasta praeito amžiaus 10-ame dešimtmetyje, tačiau tąsyk aptikti trys stuburo slanksteliai buvo aprašyti tik 2017-aisiais.