Vienoje scenų žiūrovai išvys vandens pilną akvariumą, kuriame aktorė Digna Kulionytė įkūnys Ofeliją. Aktorė pasidalijo, su kokiais iššūkiais jai teko susidurti.

„Turėjau specialias treniruotes su nardymo instruktoriumi. Buvo be galo įdomu susipažinti, iš naujo prijaukinti vandenį. Verčiau reikia ateiti, pamatyti, o tada galime sėdėti, kalbėti ir dalintis įspūdžiais. Kiekvienas spektaklis turi pasiruošimą, bet toks, kokį turėjau šį kartą, buvo kažkas niekada nepatirto, naujo“, – sakė D. Kulionytė.

Anot režisieriaus D. Krymovo, jeigu dėl kokių nors priežasčių aktorė negalėtų ištrūkti iš akvariumo, tam padėtų apmokytas naras, jis spektaklio metu bus užkulisiuose.

Režisierius spektaklį kuria vieno žymiausių XX–XXI a. japonų rašytojų Harukio Murakamio romano „Kafka pakrantėje“ motyvais. Tačiau bus sąsajų ir su kitais žinomais literatūros kūriniais.

„Stengiausi padaryti, kad visos šešios scenos vizualiai ir prasmine puse neatrodytų kažkuo susijusios, bet visos kalba apie tą patį, yra skirtingos, bet jas jungia ta pati tema“, – sakė režisierius.

Nauja: aktorė D. Kulionytė vaidins vandens pilname akvariume. I. Kiseliovaitės nuotr.

Aktorius D. Meškauskas atskleidė, kad tarp kūrinių autorių – ne tik H. Murakamis ar V. Šekspyras, bus sąsajų ir su Biblija.

Tiek fizinių iššūkių neturėjau, kiek mano kolegos, mano iššūkiai kitokie.

Scenografė, kostiumų dailininkė Renata Valčik pasakojo, kad techninių iššūkių spektaklyje netrūksta, jie esą parodo aktorių gebėjimą suderinti kūrybinį procesą, ambicijas ir fizinius nepatogumus.

„Tiek fizinių iššūkių neturėjau, kiek mano kolegos, mano iššūkiai kitokie. Kaip ir kiekviename procese, jų yra. Ką šiame procese išskirčiau? Kad tyla yra tokia pat svarbi kaip garsas. Su šita mintimi keliauju per procesą“, – dalijosi aktorė Samanta Pinaitytė.

O aktorius Karolis Maiskis pastebėjo, kad pirmajame D. Krymovo spektaklyje „Fragmentas“, kurio premjera vyko praėjusių metų rudenį, buvo apstu ugnies ir žemės stichijų įvairiomis formomis, o šiame spektaklyje bus ir vandens, ir oro.

„Džiaugiuosi galėdamas būti šitoje kelionėje, procese, susidurdamas su naujais iššūkiais“, – akcentavo K. Maiskis.

Spektaklio premjera – gegužės 11, 12 ir 15 dienomis.

Didelės sėkmės sulaukė ir pirmasis šio režisieriaus spektaklis „Fragmentas“, pastatytas pagal vieną Antono Čechovo pjesės „Trys seserys“ fragmentą.

Pažymima, kad naujasis spektaklis – apie keistą, žiaurų, kartais ir neatpažįstamą pasaulį.

„Apie ką „Requiem“? Tikriausiai apie vaikus, apie labiausiai neapsaugotas būtybes tarp mūsų, apie negimusius ir gimusius vaikus, patenkančius į pasaulio nedraugišką glėbį“, – pristatė D. Krymovas.

Prieš tris savaites į Klaipėdą atvykęs režisierius su KDT aktoriais intensyviai ruošėsi naujajam spektakliui.

Naujasis spektaklis – apie keistą, žiaurų, kartais ir neatpažįstamą pasaulį.

O prieš išvažiuodamas į Niujorką, kuriame šiuo metu gyvena, juokėsi, kad repeticijų intensyvumo diktuotas vaizdas, jog spektaklio kūrimas vyksta labai greitai, šiek tiek apgaulingas.

„Iš tiesų nebepamenu, kaip darėme „Fragmentą“. Pamenu tik tiek, kad turėjome didelę problemą ir kartu ją sprendėme. Dabar tų problemų kol kas nebuvo, tai pradžia, tad ir visas greitis – tik iliuzija, nereikia į tai labai rimtai žiūrėti. Dirbti visada pradedu tik tada, kai jau kažką žinau, vėliau mano žinojimas susiduria su realybe“, – teigė D. Krymovas.

Režisierius į uostamiestį antrajam repeticijų etapui grįš balandį.

Trina ribas

Prieš porą metų režisierius buvo atvykęs į kūrybines dirbtuves tarptautiniame teatro festivalyje „TheAtrium“, susipažino su aktoriais, Klaipėdos dramos teatru ir priėmė sprendimą čia kurti spektaklį. Lietuvoje jis kuria pirmą kartą, nors pati šalis jam nėra svetima, čia, pajūryje, viešėdavo vaikystėje su savo tėčiu, legendiniu režisieriumi Anatolijumi Efrosu.

Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas pasakojo, kad užmegzti ryšį su D. Krymovu paakino atsitiktinumas: „Ieškodamas spektaklių festivaliui, internete aptikau pokalbį su juo ir jis man pasirodė labai įdomus ir kaip žmogus, ir kaip režisierius. Užsikabinau, pradėjau gilintis. Jo biografija taip pat netradicinė režisieriams. Jis buvo dailininkas, scenografas, o kai pradėjo pats kurti spektaklius, buvo pastebėtas jau po paties pirmojo, statyto kartu su studentais kolegomis, taip pat scenografais.“ D. Krymovo teatrinė kalba išsiskiria savita sąranga – jis drąsiai eksperimentuoja, trindamas ribas tarp skirtingų meno formų. Jo spektakliuose scenografija gyva ir tokia pat svarbi, perteikiant spektaklių idėjų evoliuciją, kaip ir personažai. Režisierius spektakliuose išmoningai naudojasi kiekviena detale – nuo kostiumų iki paskirų rekvizito objektų, kurdamas savitus, fizinės realybės konvencijas peržengiančius, simbolizmo kupinus pasakojimus. Paskutinį nemažai dėmesio JAV kultūrinėje žiniasklaidoje sulaukusį jo darbą „Vyšnių sodas“ (spektaklio premjera vyko Wilmos teatre (The Wilma Theater) Filadelfijoje 2022 m. balandį) kritikai įvardijo kaip sukrečiantį, stulbinantį, aštriai juokingą, giliai liūdną spektaklį, kurį būtina pamatyti.

Subtilus ir aštrus

„D. Krymovo spektakliai, kuriuos mačiau, yra išskirtiniai, net nesugalvoju, su kokiu kitu režisieriumi būtų galima jį palyginti, – kalbėjo G. Grajauskas. – Šis režisierius labai subtiliai, jautriai mato pasaulį ir turi aštrų humoro jausmą, be kita ko, jis ir socialinis kritikas. D. Krymovo Rusijoje kurti spektakliai – antiputinistiniai ir antiimperiniai.“ Anot Klaipėdos dramos teatro meno vadovo, jei įprastai pripažinimo sulaukę režisieriai Rusijoje gali džiaugtis turėdami savo teatrus, dalijamus už lojalumą, D. Krymovas nuo 2014 m., kai viešai pasisakė prieš Krymo okupaciją, ėmė vis labiau kliūti valdžiai, tad ir savo spektaklius kūrė neturėdamas savo teatro, susidurdamas su įvairiais sunkumais.

Šiuo metu režisierius gyvena Niujorke, ten turi įkūręs savo teatro laboratoriją „Krymov Lab NYC“, kuria spektaklius.

D. Krymovas garsėja tuo, kad dirba savotiškais ciklais, Wilmos teatre kūrė pagal A. Čechovą, tai ir Klaipėdoje kuriamas spektaklis atsispiria nuo A. Čechovo, šįkart jo „Trijų seserų“. Tiksliau – nuo vienintelės jo scenos. „Pasikvietę į Klaipėdą, D. Krymovui nesiūlėme jokios medžiagos, žinojome, kad jis dirba specifiškai, savaip – jis remiasi konkrečia dramaturgine medžiaga, bet ją radikaliai perkuria, akcentuoja kurį nors vieną personažą. Spektaklio tekstas yra D. Krymovo autorinis kūrinys, pradinė medžiaga tėra atspirties taškas“, – apibendrino G. Grajauskas.

Pagal A. Čechovą

Pats D. Krymovas, besiruošiantis paskutiniam repeticijų etapui Klaipėdoje, klausiamas apie spektaklį sukonkretino, kad „Fragmentas“ yra „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo pradžia: „Tai – naktinis gaisras. Centre, tarsi po padidinamuoju stiklu – Olga, vyriausioji iš seserų. Šiame dramatiškame kūrinyje – atviras nervas, baimė, nuojauta ir kova. Ta kova beviltiška ir nelabai sėkminga. Kaip ir visų A. Čechovo herojų, taip ir Olgos bandymai nugalėti likimą yra pasmerkti žlugti. Lieka tik potraukis vienas kitam, kančia ir vienatvė. A. Čechovui rūpi ne rezultatas, o pastanga, būtent dėl to jo personažai mums artimi ir brangūs. Iškart atsakysiu ir į galimai kilsiantį klausimą, kodėl fragmentas, o ne visa pjesė: kartą pastebėjau, kad, žiūrint į kokį nors garsų paveikslą, man kur kas įdomiau įsižiūrėti į jo detales, ne visumą, detalėse lyg kokiame vandens laše pamatau atsispindint dailininko asmenybę. Taip ir teatre – tai, ką darau, savotiškas žaidimas. Teatrinis žaidimas. Manau, kad A. Čechovas ne vangus ir apatiškas, o labai energingas, ryškus ir net nuožmus, tad tikiu, kad pasirinkta ugnies scena kuo puikiausiai tinka mano žaidimui. Tereikia atsipalaiduoti ir žiūrėti. Ir galbūt žiūrovai pajus simpatiją ir gailėsis tų visų artimų žmonių, nesugebančių tinkamai apsaugoti savęs, savo meilės ir savo namų.“

D. Krymovo režisuoto spektaklio „Fragmentas“ premjera Klaipėdos dramos teatre – kovo 21 ir 22 d.

D. Krymovas gimė 1954 m. 1976 m. baigė Maskvos dailės teatro (MCHAT) studijos Scenografijos fakultetą, po to pradėjo dirbti Maskvos teatre Malaja Bronnaja gatvėje. Ten kaip scenografas dirbo kartu su tėvu, žinomu režisieriumi A. Efrosu. Po 1990 m. D. Krymovas aktyviai veikė kaip dailininkas, jo kūriniai pasklidę įvairiuose muziejuose ir galerijose. 2002 m., būdamas 48 metų, D. Krymovas pradėjo režisieriaus karjerą. Nuo tada jo kūriniai yra pelnę daugybę įvairiausių apdovanojimų. Spektaklius jis jau kūrė JAV, Jungtinėje Karalystėje, Brazilijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Suomijoje, Estijoje ir kitur. 2016 m. režisierius buvo pakviestas vesti meistriškumo klasę Jeilio universitete.

Teatro aikštėje skambėjo svečių iš Italijos „Musica Nuda“ koncertas. Bet po šventiško finalo festivalis tęsėsi toliau – tik jau nebe viešais renginiais. Meistriškumo klasės pamokas aktoriams vedė teatro legenda iš Rusijos Dmitrijus Krymovas.

Režisieriaus D. Krymovo vizito net nebuvo festivalio programoje, jos sudarymo metu buvo per daug kliūčių režisieriaus vizitui Klaipėdoje. „Jo atvykimas – neįtikėtina istorija, visiška avantiūra, bet dirbame tokiame lauke, kur buriasi panašiai mąstantys ir panašiai drąsūs žmonės, – pasakodamas apie įžymybės viešnagę Lietuvoje kalbėjo Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys. – Su režisieriumi dėl jo atvykimo buvome sutarę dar gegužę, bet susiklostė tokia situacija, kad jam nebebuvo kaip atvykti pas mus. Žvalgėme pačius įvairiausius maršrutus, bet vis neradome sprendimo. Žinojau, kad galima atvykti iki Kaliningrado ir pėsčiomis į Lietuvą pereiti vadinamąjį Tilžės tiltą, bet atrodė, kad to nepridera siūlyti pasaulinio garso režisieriui“, – juokėsi teatro vadovas.

Anot jo, kalbant su režisieriumi ir jo žmona būtent ji ir pasiūlė šią išeitį – ji pasakojo, kad kalbėjo su į Lietuvą vykstančiais aktoriais ir kad jie irgi gali taip atvykti. „Taigi D. Krymovas su žmona atvyko į Kaliningradą, sėdo pas aktorius vežiojančią Mariną į mašiną ir atvažiavo į pasienį. Toks vaizdas: stovime su Gintaru Grajausku prie aptvertos teritorijos ir žiūrime, kaip siauru koridoriumi pas mus su lagaminais ateina D. Krymovas. Sveikinamės, džiaugiamės ir staiga iš paskos ėjusi moteris atpažįsta savo dievuką – beveik cypia iš laimės, prašo nusifotografuoti. Atrodo, kad taip gyvenime nebūna. Kažkas nerealaus.“

„Jau antrus metus svajojome „TheATRIUM“ programoje parodyti D. Krymovo spektaklį, vis nepavyksta to padaryti – jis neturi savo teatro, aktoriai dirba skirtingose vietose, labai sunku suderinti tinkamą laiką. Jo meistriškumo klasė mūsų aktoriams – nuostabi kompensacija, – T. Juočį papildė ir pratęsė Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas. – D. Krymovas yra nuostabus žmogus ir genialus režisierius. Susitikę su juo dar kartą perkalbėjome ateities planus. Labai tikimės, kad kitais metais, jei tik leis aplinkybės, galėsime atsivežti jo spektaklį. Jau tarėmės kokį, kartu išmatavome mūsų sceną – viskas telpa, viskas įmanoma. Beliko įgyvendinti.“

Tris dienas trukusiuose meistriškumo klasės užsiėmimuose aktoriai nagrinėjo keturias Antono Čechovo pjeses. Pasirinkę ištraukas aktoriai pateikinėjo savo režisūrines-aktorines versijas, vėliau saviškę siūlė D. Krymovas. „Jis aiškino tekstą, santykius. Pasakojo, kaip daro visi, kaip įprasta, o paskui pateikė savo versiją, šiek tiek kitokią, velniškai įdomią, netikėtą ir be galo logišką. Neįtikėtinas malonumas stebėti jo mąstymo eigą“, – paskutinėmis dienomis teatre vykusių susitikimų turinį apibūdino G. Grajauskas.

Neįtikėtinų manevrų sudėtingoje, nuolat kintančioje situacijoje prireikė planuojant ne tik D. Krymovo vizitą. „Ruošiantis čekų vizitui su Jano Klatos spektakliu „Faustas“ atrodė, kad viskas veikia prieš mus. Pagal tuometinę tvarką galėjo būti taip, kad spektaklio sąmata išaugs keliasdešimčia tūkstančių eurų, mat grįžę iš Klaipėdos visi trupės nariai, kurių per 30, turėjo kasdien penkias dienas testuotis. Mums pasisekė, Lietuva buvo išbraukta iš juodojo čekų sąrašo prieš pat čekų vizitą“, – sudėtingą festivalio rengimo rutiną minėjo T. Juočys.

Anot teatro vadovo, šiųmečio „TheATRIUM“ rengimas buvo didžiulis iššūkis jo komandai, bet turėti lūkesčiai buvo patenkinti su kaupu ir įsitikinta, kad sprendimas nesustoti – teisingas. „Proceso metu gal kartais atrodo, kad galima daryti paprasčiau – laukti tinkamo laiko, bet tiesa ta, kad tinkamo laiko niekada nėra. Tinkamas laikas visada yra dabar, – sakė T. Juočys. – Perėjome daug sunkių epizodų, manau, kad daug pasiekėme ir dėl to, kad patys buvome išjungę stabdžius. Tai, kas atrodė neįmanoma, dabar atrodo juokinga. Tai – didžiulis visos komandos nuopelnas.“

„Man atrodo, kad iš visų jau vykusių „TheATRIUM“ festivalių savo programa šis buvo stipriausias, – apibendrino G. Grajauskas. – Ji buvo šiek tiek apkandžiota pandemijos, negalėjo atvykti svečiai iš Japonijos, bet visi rodyti spektakliai buvo aukščiausio lygio. Labai džiaugiuosi, kad išsaugojome spektaklius, kad rodėme ne įrašus, o atvežėme juos gyvai.“

Kai kurie iš jų programoje atsirado gana vėlai, kaip kad numatytus svečius iš Japonijos pakeitęs Valstybiniame jaunimo teatre lenkų teatro įžymybės Krystiano Lupos pagal W.G.Sebaldo knygą kurtas „Austerlicas“.

Festivalis pradėtas Klaipėdoje kurto žymios lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera.

Šis tarptautinės komandos kūrinys liko teatro repertuare ir jį galės spėti pamatyti visi norintieji. Ypatingas įvykis festivalyje buvo Alessandro Serra spektaklis „Makbetas“ pagal trumpiausią V. Šekspyro tragediją tuo pačiu pavadinimu ir kūrybinės dirbtuvės aktoriams. 2017 m. „Makbetas“ buvo tituluotas geriausiu metų spektakliu Italijoje.

„Daug tikėjausi iš šio spektaklio, jo nebuvo tekę matyti gyvai ir jis buvo toks puikus, kaip ir numaniau. Dar anksti apie tai kalbėti, bet A. Serra planuoja sausio mėnesį atvykti į Klaipėdą ir rengs dar vienas dirbtuves mūsų teatro aktoriams, panašu, kad tęsime darbą su juo“, – kalbėjo G. Grajauskas. Jis atkreipė dėmesį, kad festivalio sėkmė yra ne tik laimingi jo lankytojai, festivalis teikia didžiulę naudą ir pačiam teatrui: „Tai – neįkainojama: ryšiai, kontaktai, žiūrovų auginimas. Pamenu, kaip prieš penkerius metus svarstėme, ar verta pradėti rengti festivalį, ar mieste yra žmonių, kurie ateis žiūrėti.“ Kasmet sulaukiami teigiami atsiliepimai ir padėkos, anot meno vadovo, patvirtina, kad „TheATRIUM“ buvo teisingas teatro žingsnis.

G. Grajauskas apgailestavo, kad vienintelis dalykas, kurį teko šiais metais praleisti – lietuviško teatro vitrina. Jos surengti nepavyko dėl logistinių priežasčių. Kita vertus, pavyko įgyvendinti nuo pat pirmo „TheATRIUM“ puoselėtą alternatyvios erdvės viziją. „Triumo“ programa „Hofe“ traukė nemokamais, žanro ribas peržengiančiais lietuvių menininkų darbais. Ten pat Tadas Vincaitis-Plūgas ant sienos ištapė įspūdingą šiųmečio „TheATRIUM“ įvaizdį – Apoloną.

Kaip ir kiekvienais metais, šiemet „TheATRIUM“ festivalis buvo rengiamas su palaikančios miesto bendruomenės pagalba. Nuo pat pirmųjų jo metų festivalį remia įvairių sričių miesto verslininkai – nuo didžiųjų uosto kompanijų iki nedidelių verslų.