9 tūkst. statybos leidimų

Aplinkosaugos organizacijos „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas Domantas Tracevičius primena, kad Europos Parlamentas ir Europos Taryba jau pasiekė preliminarų susitarimą dėl pastatų energinio naudingumo direktyvos atnaujinimo. Nuspręsta, kad nuo 2026 m. ant visų naujų viešų ir negyvenamosios paskirties pastatų, turinčių bent 250 kv. m naudingojo ploto, stogų bus privaloma įrengti saulės elektrines. Nuo 2029 m. šis reikalavimas bus taikomas visiems bet kokio ploto gyvenamiesiems pastatams.

„Ant jau pastatytų viešosios paskirties pastatų, kurių naudingasis plotas ne mažesnis nei 250 kv. m, stogų, pradedant nuo pačių didžiausių, iki 2030 m. taip pat privalės būti įrengtos saulės elektrinės“, – sako D. Tracevičius.

Lietuvoje kartu su „Proveržio paketu“ dar 2022 m. buvo pakeistas atsinaujinančiųjų išteklių energetikos įstatymas, apibrėžiantis atsinaujinančiųjų išteklių naudojimą pastatuose. Jame iš dalies numatytas ir tokio principo elektrinių įrengimas arba elektros energijos naudojimas iš nutolusių elektrinių.

Tačiau, pasak D. Tracevičiaus, Aplinkos ministerija iki šiol įstatymo taip ir neperkėlė į statybos techninius reglamentus, kuriais vadovaujasi projektuotojai, statytojai. Tokiu atveju pastarieji būtų įpareigoti naujuose savo projektuose numatyti ir įgyvendinti saulės modulius ant kylančių namų stogų.

„Patikrinome – nuo 2022 m. buvo išduota apie 9 tūkst. statybos leidimų. Aišku, galbūt ne iš karto įstatymas būtų buvęs perkeltas […], bet miestuose, ypač analizuojant Vilnių, yra 200 megavatų (MW) laisvų pralaidumo galių tinkluose saulės elektrinėms, kurie nepanaudojami“, – tęsia organizacijos įkūrėjas.

„ES ir juda ta linkme, kad reikia gaminti elektrą ten, kur yra vartojama. Tada reikia mažiausiai investicijų į naujus pralaidumus“, – priduria D. Tracevičius.

Komplikacijos: A. Radavičius pastebi, kad bankai labai atsargiai žiūri į didelius projektus, kurie elektrą pardavinėja biržoje, jie linkę reikalauti dvišalių sutarčių. / A. Radavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Netolimi pavyzdžiai

Jei Lietuvos didieji prekybos centrai ant savo stogų įsirengtų saulės elektrines, vasaromis patys galėtų apsirūpinti elektros energija, skaičiuoja D. Tracevičius. „Dažnu atveju ir gamyklos, kurios ant savo stogų turi elektrines, visą pasigamintą elektrą, esant intensyviai gamybai, sunaudotų pačios“, – neabejoja jis.

Europoje yra įvairių pavyzdžių, kaip galima efektyviai išnaudoti negyvenamųjų pastatų stogus. „Vokietijoje tai itin paplitę, pavyzdžiui, ant daugybės pastatų stogų Badeno-Viurtembergo žemėje jau įrengtos saulės elektrinės. Jie sako, kad visi naujų pastatų stogai, taip pat ir automobilių stovėjimo aikštelės nuo 35 vietų turi būti dengiamos saulės elektrinėmis, kad neliktų tuščių erdvių“, – pasakoja D. Tracevičius.

Austrijoje reikalaujama, kad tiek negyvenamosios paskirties pastatai, tiek gyvenamieji namai ant stogų turėtų saulės elektrines, kurios galėtų patenkinti bendrąsias reikmes, pavyzdžiui, apšviestų laiptines ar aptarnautų liftus.

„Prancūzijoje dabar yra dar griežtesnių reikalavimų. Jie labiausiai išsiskiria reikalavimu būtent automobilių stovėjimo aikštelėms. Nuo šių metų visos naujos aikštelės nuo 80 vietų turės būti uždengtos saulės moduliais. Šis įstatymas bus taikomas ir visoms jau pastatytoms aikštelėms nuo 400 vietų. Tai tikrai milžiniški plotai ir bus galima pagaminti didžiulius kiekius elektros energijos. Infrastruktūros naudojimas yra labai svarbus“, – akcentuoja D. Tracevičius.

Belgijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje kalbama apie pastatus ir kiek per metus jie suvartoja elektros energijos. „Jeigu sunaudojama daug, turi uždengti pastato stogą moduliais, o jeigu reikia daugiau elektros – nusipirkti ir iš nutolusių saulės elektrinių“, – pasakoja jis.

Pranašumas, kad Lietuvos rinka yra patraukli: ji gana gerai sureguliuota, valstybės bendra politika orientuota į atsinaujinančiųjų išteklių vystymą, pats vystymas biurokratiškai neapkrautas.

Ne taip paprasta

Lietuvoje renkamasi saulės elektrinėmis uždengti visus naujus pastatus. D. Tracevičiaus vertinimu, tai sąžiningas sprendimas. „Tai būtų galima lyginti su pastatų energiniu efektyvumu. Dabar jau visi nauji pastatai turi būti A++ kategorijos. Labai didelė šilumos varža – reikia mažiau šildyti. Pasiekėme stadiją, kad ir atsinaujinančiąja elektros energija apsirūpiname patys. Tai naujas standartas, kuris ir turėtų būti taikomas, nes einame klimato neutralumo link“, – sako jis.

Jei ES įstatymuose galiausiai iš tiesų atsiras minima direktyva dėl privalomų saulės elektrinių ant pastatų stogų, pasak D. Tracevičiaus, bus numatytas įpareigojimas sutvarkyti ir jau esamus didelių plotų pastatų stogus. „Įsivaizduokime, kad bus uždengti tokie prekybos centrai kaip „Akropolis“, didesnės viešosios įstaigos, pastatai, kurie neturi istorinės vertės ir kuriuos būtų galima uždengti elektrinėmis. Nebus ieškoma, kur naujai įrengti, bet bus išnaudojama esama infrastruktūra ir galimybės vietoje išnaudoti pasigamintą elektros energiją. Tai geriausias variantas“, – teigia jis.

„Be to, atsirado reikalavimas renovuojant pastatus įsirengti saulės elektrines bendroms reikmėms, todėl ir ant daugiau daugiabučių stogų atsirado saulės elektrinių. Tolesnis žingsnis būtų jas įsirengti ne tik bendroms reikmėms, bet ir gyventojų poreikiams“, – taip viziją mato organizacijos „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas.

Tačiau britų kapitalo žaliosios energetikos projektų vystytojos „Aura Power“ plėtros vadovas Lietuvoje Aistis Radavičius žvelgia iš praktinės pusės ir supranta, kad saulės elektrinėmis uždengti visų stogų paprasčiausiai neįmanoma.

„Vilniuje, Kaune, kitų miestų senamiesčiuose dėl kultūros paveldo apsaugos negali būti uždengta daugybė esamų stogų. Naujuose rajonuose tai daryti galima, tačiau jau esantys namai pastatyti negalvojant, kad ant jų stogų turės atsirasti saulės elektrinės, nes vis dėlto tai metalo konstrukcijos; turi būti sutvirtinimai, betono plotai, kad vėjas jų nenuneštų, – padidinama stogų apkrova. Ne ant visų pastatų stogų galima tai daryti. Tačiau, statant naujus pastatus, stogus iš karto galima projektuoti taip, kad jie būtų pritaikyti saulės elektrinėms“, – sako A. Radavičius.

„Kitas momentas, kuris stabdo šitą procesą, manau, yra tai, kad nebeteikiama bet kokia parama tokius projektus įgyvendinant juridiniams asmenims. Modulių kainos buvo smarkiai pakilusios, o parama nutraukta, daug verslų tiesiog suabejojo, ar jiems atsipirks tokia investicija […]. Fiziniams asmenims paramos yra teikiama per renovaciją, bet ne visi nori renovacijos…“ – kelis papildomus procesą sunkinančius aspektus išskiria jis.

Efektyvumas: pasak D. Tracevičiaus, ES juda link požiūrio, kad reikia gaminti elektrą ten, kur yra ir vartojimas, nes tokiu atveju reikia mažiau investicijų į naujus pralaidumus. / D. Tracevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Investuotojų nuotaikos

Nors „Aura Power“ Lietuvoje nesiorientuoja į saulės elektrinių ant stogų projektavimą, bendrovė turi kitų didelių planų – ji pasiryžusi 2025 m. pradėti realius didžiausio Lietuvoje 375 MW įrengtosios galios saulės parko Dūkšto seniūnijoje statybos darbus. Šį optimizmą lemia praėjusių metų pabaigoje priimtas Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas dėl, teismo vertinimu, nepagrįstų saulės parkų plėtros ribojimų perkėlimo į įstatymą.

2022 m. vasarą įvestas 2 gigavatų (GW) įrengtosios galios ribojimas ir neapibrėžti elektros gamybos ribojimai paveikė visų didelių saulės parkų projektų vystymą. „Kuriam laikui tai atšaldė optimizmą, – pripažįsta A. Radavičius. – Ne tik mes, bet ir kiti nuo 2022 m. garsiai kalbėjome, kad tai neteisingi, politiškai, o ne technologiškai pagrįsti sprendimai.“

„Praėjusių metų kovą buvo suteikta galimybė vėl tęsti daugmaž devyniems mėnesiams sustabdytus projektus, bet su sąlyga, kad, pastačius parką, jis bet kada galės būti atjungtas nuo tinklo neaiškiam laikotarpiui. Šis momentas investavimo ir projektų finansavimo prasme buvo didelė kliūtis“, – pasakoja jis.

„Keista, kad Energetikos ministerija, tie, kurie formuoja energetikos politiką, taip priešiškai elgėsi su visa saulės energetikos industrija beveik dvejus metus ir tik dėl KT vėl viskas pajudėjo“, – požiūriu dalijasi A. Radavičius.

Nors KT priėmė tam tikrus sprendimus, ne visi jie įgyvendinti. „Tačiau vienas iš į įstatymą perkeltų dalykų yra ES reglamentas, kuriame nustatyta, kad atsinaujinančiųjų išteklių projektai, generatoriai negali būti ribojami daugiau negu 5 proc., skaičiuojant nuo visos metinės gamybos“, – sako jis.

„Bankai negali finansuoti projektų, kai neaišku, kiek elektros bus pagaminama per metus, kiek laiko būsime atjungti nuo tinklo. Elektros supirkėjai, su kuriais taip pat reikia sudaryti sutartis, irgi sako, kad, nežinant, kiek elektros jiems parduosime, neaišku, kokias sutartis sudaryti. Todėl šito reglamento perkėlimas išsprendžia nemažai problemų, bet tai nėra visiškai sureguliuota situacija, nes ne iki galo numatyta, kas bus, jei bus viršyti tie 5 proc.“, – situaciją aiškina A. Radavičius.

Dar vienas su KT sprendimu nesusijęs, bet svarbus žingsnis dideliems saulės energetikos projektams – priimtas pakeitimas, pailginantis tokių projektų vystymą. Anksčiau, nepriklausomai nuo parko galios, leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus buvo išduodamas 36 mėnesiams, dabar jis pailgintas iki 48 mėnesių.

Nuo šių metų Prancūzijoje visos naujos automobilių stovėjimo aikštelės nuo 80 vietų turės būti uždengtos saulės moduliais. Šis įstatymas taip pat bus taikomas ir visoms jau pastatytoms aikštelėms nuo 400 vietų.

Konkurencija ir pranašumai

Konkurencija didelių saulės parkų vystymo sektoriuje didelė ne tik saulėtoje Pietų Europoje, bet ir Vidurio Europoje. Lietuvoje yra tam tikrų konkurencinių pranašumų. „Pranašumas, kad Lietuvos rinka yra patraukli: ji gana gerai sureguliuota, valstybės bendra politika orientuota į atsinaujinančiųjų išteklių vystymą, pats vystymas biurokratiškai neapkrautas. Lietuva – nelabai tankiai apgyvendinta šalis, vadinasi, yra pakankamai žemės plotų, kuriuos galima panaudoti saulės arba vėjo elektrinėms. Žemės nuomos kaina, palyginti su Vakarų Europos šalimis, mažesnė, o saulės radiacija į 1 kv. m yra tokia pati kaip Vokietijoje, Danijoje. Negalime konkuruoti su Pietų Europos šalimis, bet su Vidurio Europa galime visiškai konkuruoti“, – dėsto A. Radavičius.

Tačiau yra ir trūkumų, pavyzdžiui, finansavimo ir elektros supirkimo niuansų. „Kadangi valstybė nebesuperka elektros energijos, neteikia jokių tarifų, jokios paramos praktiškai neliko, vystytojai visą savo elektrą turi kažkur realizuoti arba pagal ilgalaikes dvišales sutartis, arba tiesiog parduoti rinkoje“, – sako A. Radavičius.

„Bankai šiandien labai rezervuotai žiūri į projektus, kai elektra parduodama biržoje, reikalauja ilgalaikių supirkimo sutarčių, o Lietuva – nelabai industrinė šalis, neturime tokios pramonės, kuriai reikėtų labai didelio elektros kiekio ir kad tos pramonės įmonės pagamintą elektrą mielai supirktų. Todėl elektrą realizuoti sudėtingiau nei didesnėse pramonės šalyse – Lenkijoje, Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje. Jose yra daug pramonės ir galima sudaryti elektros pardavimo sutartis“, – aiškina jis.

„Be to, mūsų bankai, kurie daugiausia skandinaviški, labai konservatyvūs, į rizikas žiūri labai atsargiai ir nenori prisiimti didesnės rizikos. Todėl ypač svarbu, kad valdžia suprastų, kokioje konkurencinėje aplinkoje veikia investuotojai būtent Lietuvos mažoje rinkoje. Labai trūksta jautraus požiūrio, supratimo, kompetencijos“, – sako A. Radavičius.

R. Michaelio / DPA, Sveno Simono / „Imago“ nuotr.

Vėjo kryptimi

Nors dabar A. Radavičius veiklą vysto saulės parkų plėtros srityje, jis nemažai nuveikė ir vystant vėjo energetiką Lietuvoje, buvo šalies Vėjo elektrinių asociacijos direktorius, todėl stebi su visa atsinaujinančiąja energetika susijusią dinamiką.

Kaip tik šią savaitę buvo paskelbtas antrasis 700 MW galios Lietuvos vėjo parko Baltijos jūroje konkursas. Kalbėdamas kaip buvęs Vėjo elektrinių asociacijos direktorius, jis negaili kritikos analogiškos galios pirmojo konkurso, kurį pernai laimėjo „Ignitis grupės“ antrinė įmonė „Ignitis renewables“ kartu su partnere „Ocean Winds“, organizavimui.

„Sudaromos tokios nepalankios sąlygos konkurso dalyviams, kad tik nacionalinė įmonė gali ryžtis tokiai avantiūrai. Nebuvo jokių dokumentų nei apie teritoriją, kurioje reikės statyti parką, nei apie jo prijungimą prie tinklo, nebuvo padaryti dugno tyrimai, nebuvo poveikio aplinkai vertinimo, dokumentus reikėjo pateikti per ypač trumpą laiką“, – trūkumus vardija A. Radavičius.

„Kai vadovavau asociacijai, pritraukėme daug investuotojų, vystytojų būtent dėl to, kad ateityje vyks konkurencingas konkursas, kuriame dalyvaus kompanijos ir pasiūlys geriausią kainą. Tam buvo ruošiamasi […]. Puikiai suprantu, kad dėl to įmonės pasitraukė ne tik iš konkurso, bet ir Lietuvos“, – sako jis ir priduria, kad finansinė rizika investuoti į projektą neturint daugybės su juo susijusių duomenų yra paprasčiausiai per didelė.

„Tikėkimės, kad jie įgyvendins šį projektą, nes terminai, jau matyti, yra nerealūs – 2029 m., o dar nėra poveikio aplinkai vertinimo, kuris rengiamas dvejus metus. Žinant, kiek dabar stringa visos tiekimo grandinės, kaip sunku viską gauti laiku, tai atrodo nerealu. Vadinasi, vėl bus keičiami kokie nors teisės aktai, bus vėlavimų, bus pritaikoma būtent konkurso laimėtojo poreikiams“, – sako A. Radavičius.

Jo įsitikinimu, antrasis aukcionas turėtų būti kitoks: „Kiek girdėjau, jame ruošiasi dalyvauti tarptautinės kompanijos, turinčios patirties ir vystant, ir statant vėjo parkus. Tikimės, kad šis konkursas pavyks, turėsime kitą laimėtoją teritorijoje, kurioje jau atlikti tyrimai, žinoma informacija, kur iš tikrųjų galima įgyvendinti šį projektą.“

„Jūrinė energetika labai reikalinga Lietuvai. Europoje ji laikoma energetinės sistemos, nepriklausomos nuo importo iš trečiųjų šalių, stuburu. Į jūrinę energetiką reikia žiūrėti labai rimtai ir leisti plėtoti ją tiems, kurie iš tikrųjų gali tai padaryti“, – teigia A. Radavičius.

Tvarumo ekspertai sako, kad suskaičiuotos dienos tų verslų, kurie gamina vienkartinius daiktus.

Pokalbis apie tvarumą su viešosios įstaigos „Žiedinė ekonomika“ vadovu Domantu Tracevičiumi.

– Ar jūs tikite tuo, ką teigiate, kad šlamštui atėjo galas ir kad vienkartinių daiktų era baigėsi? Kokie jūsų argumentai?

– Tikrai tuo tikiu ir tą matau, nes tam yra poreikis. Mes turime klimato krizę, kuri yra didelė problema. Taip pat trūksta kritinių medžiagų ir atsiranda visokios rizikos. Tad tikrai valstybė ir Europos Sąjunga (ES) irgi galvoja apie tai ir jau pradeda imtis taisyklių, kurios padeda išleisti ir konkuruoti tvariems gaminiams prieš vienkartinius.

– Kokios tos taisyklės? Ar jos griežtos? Ar numatytos kažkokios baudos?

– Matėme prieš kelis metus, kad teisė taisyti tampa vis stipresnė. Atsarginių dalių galima rasti ir po dešimt metų, kai išleidžiamas daiktas. Dabar klausimas, ar jos yra įperkamos? Šitas dalykas dar nėra išspręstas, tai artimiausiais metais, manau, bus sprendžiama. Taip pat yra rūpestis dėl garantijos laikotarpio. Du metai yra gerokai per trumpai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek galėtų trukti garantinis laikotarpis?

– Manau, trys–keturi metai – laisvai. Ypač esant dabartinėms technologijoms ir kaip kokybiškai kai kurie gamintojai daro daiktus, kurie tarnauja tikrai daug ilgiau negu trys–keturi metai.

– Automobiliams yra galimybė pratęsti garantiją už tam tikrą mokestį. Automobiliai lyg ir demonstruoja, kad viskas yra gerai per tą penkerių, kai kur net ir septynerių metų laikotarpį. O kiti kartais kokioms baterijoms duoda ir dešimt metų. Bet skeptikai galėtų pasakyti, kad tai apima viską – nuo kokio nors pigaus darbuotojo Kinijoje, logistikos parduotuvių iki akcininkų noro uždirbti maksimaliai. Jeigu nebėra greito judėjimo šioje grandinėje, kažkas lieka be darbo arba pinigų. Negi bus kažkam noras likti be vieno ar kito? Pamenate, toks juokas buvo, kaip dviratis kenkia ekonomikai – kuo daugiau žmonių važiuoja dviračiu, tuo daugiau žmonių lieka be darbo.

– Taip, pamenu. Bet mūsų mažai valstybei, kuri neturi tų iškastinių medžiagų – smėlis ir žvyras yra iš esmės viskas. Metalo taip pat neišgauname, tai tą galime atmesti. Toliau gamyba – greito vartojimo buities prekių gamybos praktiškai nėra. Dar viena sritis – logistika. Jeigu daiktai yra čia, logistikos nėra labai daug. Ir šiaip, Lietuva yra labiau logistikos centras tarp Rytų ir Vakarų. Tai čia mums kaip tik yra galimybės, nes tuomet galima taisyti tuos daiktus ir būtent tie darbai persikelia iš gamybos kažkur Kinijoje į darbus Lietuvoje. Lietuvai čia yra pergalė, nes kaip tik tuomet turėsime daugiau vietos darbų ir ta vertė bus sukuriama Lietuvoje.

Žiūrint į apklausas, vartotojai nori, kad daiktas būtų pataisomas.

– Gerai, bet tada yra kitas kontrargumentas. Natūralu, kad Lietuva pati nesiims, sakykime, ribojimų, varžymų, tas bus daroma ES mastu. Bet kitas klausimas – ar atlaikys politinis stuburas? Nes, tarkime, mažėjant gamybai, mažėjant pirkimams, jūs sakote, atsiranda kažkokie taisymo darbai, bet bet kuriuo atveju – pilnėja bedarbių gretos. Ir žmonėms, nebeturint pinigų, kyla protestų grėsmė. Kaip Europa susitvarkys su tuo? Nes galime pažiūrėti, kokie procesai vyksta Prancūzijoje ir ten tikrai valdžia jiems nusileidžia.

– Labai geras argumentas, bet vėlgi nemanyčiau, kad tai stipriai paveiks Europą, nes tos visos buitinės prekės, ypač elektronikos, yra iš esmės gaminamos būtent pietryčių Azijoje, Kinijoje. Tos, kurios gaminamos Europoje, jau dabar dažniausiai yra šiek tiek brangesnės, bet visiškai kitos kokybės ir jos tikrai išlaiko savo savybes ir tris, ir keturis, ir daugiau metų.

– O kaip patys vartotojai, kaip jų mąstysena turėtų keistis? Nes visi buvo pripratę prie tos pačios greitos mados – noriu čia ir dabar, o kitais metais nebenoriu.

– Žiūrint į apklausas, vartotojai nori, kad daiktas būtų pataisomas. Jie nori turėti tą pilną nuosavybę. Nes jeigu tu nusiperki daiktą, kuris nėra taisomas, viskas – tu jo iš esmės nevaldai. Ir jie nori daiktų, kurie ilgai tarnautų, jeigu politikai tikrai pasiryš padaryti sisteminius pokyčius, nes Lietuvos politikai tikrai turi problemų su stuburu. Bet ES mastu galima to tikėtis. Tada daiktų standartas tiesiog pakiltų, net pats pigiausias daiktas bus tas, kuris laiko ilgai.

– Užbaikime mūsų pokalbį vienu skaičiumi – metai be šlamšto?

– Apie 2020–2035 m. jau bus galima pradėti tai jausti.

Na, bent jau tokią idėją norima skleisti kartu su naujausiais ES pasiūlymais, kuriais siekiama pakeisti Europos pramonę, o kartais ir nusistovėjusius ekonominio veikimo principus.

Mažiau virsta savotišku praktiškiau, patogiau arba atsakingiau sinonimu. Daugiau lengvai prieinamos informacijos apie tai, ką vartotojas iš tiesų perka, veda link galimybės priimti vėliau atsipirksiančius sprendimus. Peršasi prielaida, kad toks poslinkis galėtų palengvinti paprasto žmogaus kasdienybę.

„Kauno diena” apžvelgia kelias panašios sampratos naujausias europines iniciatyvas.

Vienintelis universalusis

Nuo 2024-ųjų rudens ES žmonės žengs žingsnį arčiau gyvenimo su vienu universaliu elektronikos prietaisų įkrovikliu. Jis bus pritaikytas skirtingų gamintojų išmaniesiems telefonams, planšetiniams kompiuteriams, skaitmeniniams fotoaparatams, ausinėms, nešiojamosioms kolonėlėms, vaizdo žaidimų pultams, elektroninėms skaityklėms, kompiuterių klaviatūroms ir pelėms, navigacijos sistemoms.

Tiesa, nors universalusis USB-C tipo įkroviklis bus vienintelis daugelio elektroninių įrenginių įkroviklis, jis vis dar netiks elektroniniams dantų šepetėliams ir skustuvams, mat bent jau kol kas juos vis dar sunku suderinti su tokia įkrovimo sistema.

Ilgiau nei dešimtmetį ES trukusi kova už europiečių kasdienybę su mažiau laidų ir įkrovimo blokelių, baigėsi Europos Parlamente (EP), kuris galiausiai sutarė, kad naujosios taisyklės įpareigos visus gamintojus iki 2024 m. pabaigos pasiūlyti bendrą įkrovimo sprendimą visiems naujiems ES parduodamiems jau minėtiems elektronikos prietaisams.

„Nuo 2024 m. rudens laikai, kai teko kovoti su daugybe skirtingų įkroviklių, pamažu taps senų, keistų laikų, susijusių su nereikalingomis išlaidomis, švaistymu ir nepatogumais, prisiminimu“, – tokia „Twitter“ žinute su iškalbinga įvairiausių įkroviklių rankoje nuotrauka pasidalijo už konkurenciją atsakinga Europos Komisijos (EK) viceprezidentė Margrethe Vestager.

Pasak jos, priemonė leis per metus ES gyventojams sutaupyti bent 200 mln. eurų, o elektroninių atliekų kasmet sumažės daugiau nei 1 tūkst. tonų.

Jeigu dar egzistuotų reikalavimai, kad į rinką patenkantys produktai būtų mažų mažiausiai perdirbami, ekonomikos situacija būtų visiškai kitokia.

Skaičiuojama, kad Europą kasmet pasiekia maždaug 0,5 mlrd. nešiojamųjų prietaisų įkroviklių. Vien išmaniųjų telefonų įkrovikliai kasmet ES sudaro 11–13 tūkst. t elektroninių atliekų.

Pridėjus kitų elektronikos prietaisų, pavyzdžiui, nešiojamųjų kompiuterių, įkroviklius, bendras šių elektronikos atliekų skaičius trigubėja ir viršija 35 tūkst. t, arba tiek, kiek sveria beveik 50 tūkst. automobilių.

Nepasitenkinimo gaidelė

Nors šis įstatymas pasitarnaus ir žmogui, ir aplinkai, technologijų pasaulio pramonės milžinai entuziazmu nedega. Anksčiau „Apple“ prieštaravo ES teisės aktams ir savo „iPhone“ įrenginiuose toliau naudojo „Lightning“ tipo jungtį, tvirtinama, kad toks bloko reikalavimas yra neproporcingas, be to – žlugdantis naujoves.

Pasak VšĮ „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjo Domanto Tracevičiaus, panašius iš verslo pusės kartais skriejančius pareiškimus daugiausia lemia nenoras keistis arba investuoti į pokyčius. „Tačiau inovacijos jau vyksta ir vyks dar greičiau, nes tas, kas sukurs standartą, kuris pakeistų dabartinę situaciją, galės užimti rinką. Tas, kas sukurs patį geriausią standartą, žino, kad jo atlygis bus milžiniškas“, – neabejoja jis.

Nauda: įstaigos „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjo D.Tracevičiaus teigimu, tas, kas sukurs patį geriausią standartą, žino, kad jo atlygis bus milžiniškas./ Asmeninio archyvo nuotr. 

„Nors „Apple“ skundžiasi, nes turi kitokio tipo jungtį, yra vienas dažniausiai naudojamas standartas, kuris yra efektyvus, tinkantis daugumai vartotojų, – teks su tuo taikytis. Tai padės sumažinti nemažus atliekų kiekius, kurie susidaro kiekvieną kartą parduodant naują įkroviklį“, – priduria D.Tracevičius.

Ir iš tiesų „Lightning“ turi problemą: per šią jungtį duomenų perdavimas vyksta lėčiau nei per USB-C. Dabar netgi numatoma, kad visoje ES bus suderintas įkrovimo greitis, kuris padės greičiau įkrauti įrenginius.

Verta paminėti, kad jau prieš dešimt metų Europos elektroninių plataus vartojimo prietaisų gamintojai, remdamiesi savanorišku tarpusavio supratimo memorandumu, susitarė su EK dėl įkroviklio standarto.

Tačiau „Apple“ ir kai kurie kiti verslo gigantai atsisakė jo laikytis, tad šiuo metu egzistuoja maždaug šeši jungčių tipai, dėl to vartotojai priversti savo namuose turėti ne vieną įkroviklį.

D.Tracevičius nesistebi, kad ankstesnis susitarimas nedavė vaisių. Jo įsitikinimu, bet kokie neįpareigojantys susitarimai versle dažniausiai baigiasi ne dideliais pokyčiais, o gražiais pareiškimais. „Tačiau šįkart viskas bus kitaip, nes tai yra ES reikalavimas“, – neabejoja jis.

Šį teisės aktą dar turi patvirtinti visos šalys narės, bet D.Tracevičius nemano, kad šiame etape galėtų kilti kokių nors trukdžių: „Čia atsakomybė perkeliama gamintojams ir importuotojams. Problemų neturėtų kilti, žinant, kad ES negaminami mobilieji telefonai, o jeigu ir gaminami, tai tikrai labai mažomis partijomis. Dauguma jų yra pagaminama pietryčių Azijoje, daugiausia Kinijoje.“

Leisti remontuoti

Žiedinės ekonomikos ekspertas vis dėlto viliasi, kad po kelerių metų žmonės nepuls pirkti naujų prietaisų ir įkroviklių, o kol galės, naudosis tais elektronikos gaminiais, kuriuos jau yra įsigiję. Tačiau didžiausia bėda yra ta, kad, pavyzdžiui, retas mobilusis telefonas gali tarnauti ilgiau nei kelerius metus. Kaip ir daugybė kitų prietaisų.

„Tam yra keletas priežasčių, kurios, deja, kol kas nesprendžiamos. Viena iš jų – kai kurie gamintojai po dvejų trejų metų nebeleidžia atnaujinti programinės įrangos ir dėl to kai kurios naujausios programėlės praktiškai neveikia“, – atkreipia dėmesį D.Tracevičius.

Kita problema – menkos galimybės taisyti įrenginius. „Jeigu baterija priklijuota, kaip jau yra beveik visuose įrenginiuose, ją labai sunku pakeisti. Vadinasi, praėjus tam tikram laikui telefono baterija nepatenkina net minimaliausių poreikių, nes gali labai greitai išsikrauti“, – aiškina jis.

Šią poblemą galima spręsti pasitelkus pataisomumo indeksą. Pavyzdys – Prancūzija, kuri jį naudoti pradėjo prieš kelerius metus. Remiantis šiuo indeksu, gamintojas suteikia svarbiausią informaciją apie gaminį ir nurodo, kaip jis yra vertinamas tam tikroje vertinimo sistemoje. „Tada jau vartotojas sprendžia, ar jis tikrai nori telefono, kurio nebūtų įmanoma pataisyti arba būtų galima pataisyti, bet labai brangiai“, – aiškina žiedinės ekonomikos specialistas.

„Tai automatiškai sukuria paskatą gamintojams keisti savo gaminius, kad juos būtų galima pataisyti. Jei dar būtų įtraukiamas programinės įrangos atnaujinimas, vartotojas būtų tikras, kad jam panorėjus bus galima kad ir dešimt metų naudoti savo prietaisus“, – priduria jis.

Visagalė informacija

EK siekia panašų modelį įtvirtinti visoje ES. Šiemet ji pristatė tvarių produktų iniciatyvą, kuri padės Europos gyventojams iš esmės daugiau sutaupyti.

Skaičiuojama, kad iki 2030-ųjų pakeitę dabartinius elektros prietaisus į pažymėtus ES energijos efektyvumo ženklu, europiečiai per metus sutaupys beveik tiek pat energijos, kiek iki karo Ukrainoje gaudavo importuodama dujas iš Rusijos.

Šiandien elektros prietaisams jau taikomi energinio efektyvumo reikalavimai, tačiau, pasak specialistų, yra kur kas daugiau galimybių padėti vartotojams sutaupyti ir kartu mažinti poveikį aplinkai.

Būtent dėl to pamažu praktiškai visi produktai lentynose bus vertinami ne tik pagal energijos efektyvumą, bet ir kiek juose yra perdirbtų medžiagų, ar jie patys galės būti perdirbti, ar sugedus bus galima juos pataisyti, ar galima nusipirkti atsarginių dalių. Tai pailgins produktų gyvavimo ciklą ir leis sutaupyti resursų.

Planas numato, kad atsiras skaitmeninis produkto pasas, kuriame bus visa informacija apie gaminio poveikį aplinkai. Jį atsivertę parduotuvėje ar nuskenavę QR kodą pirkėjai matys informaciją apie galimybę nusipirkti dalių remontui ar energijos sąnaudas.

EK taip pat siūlo verslams imtis aktyvesnių priemonių, kad neparduotos prekės netaptų atliekomis net nepanaudotos. Pirmiausia, bendrovės turės skelbti, kokius ir kiek neparduotų produktų išmetė. Komisija net svarsto kai kurių produktų ir produktų grupių išmetimą apskritai drausti.

Visa tai nepadidins produktų kainų – prognozuojama, kad poveikis bus atvirkštinis. Pasak D.Tracevičiaus, tokia strategija iš tiesų gali padėti europiečiams sutaupyti.

„Kuo daugiau informacijos pateikiama vartotojui, tuo geriau. Iš tikrųjų gamintojui ir importuotojui tai nesukuria didelių prievolių gaminti kitaip. Jie ir toliau gali gaminti kaip gaminę, bet turės informuoti vartotoją“, – išskiria jis.

„Jei mes pasižiūrėtume į vartotojų apklausas, visos jos rodo, kad gyventojai nori prisidėti prie aplinkosaugos, nori daryti mažesnį poveikį aplinkai. Daugiau informacijos prisideda prie šito proceso. Tai yra pats paprasčiausias būdas nekovojant su gamintojais įpareigoti juos suteikti informacijos“, – priduria žiedinės ekonomikos ekspertas.

Nebemadinga mada

ES norėtų ne tik ilgaamžiškesnių elektros prietaisų – pasišovė ir greitąją madą paversti nebemadinga: EK žada didinti aplinkosaugos standartus ir ES rinkoje parduodamiems tekstilės gaminiams.

Čia taip pat būtų naudojamas tas pats skaitmeninis produkto pasas, kuris vartotojams suteiktų daugiau informacijos apie tekstilės gaminių ilgaamžiškumą, pataisomumą, perdirbamumą ir kitus aspektus.

Pasak D.Tracevičiaus, dalį visuomenės tokia informacija išties paveiks, tačiau tikrai ne visus. „Jeigu nėra atsakomybės, kai įsigyji daiktą, arba kokių nors išlaidų, siejamų su tuo daiktu po jo įsigijimo, kaip kad energijos vartojimas, apie kurį kalbėjome anksčiau, situacija tampa kardinaliai skirtinga“, – tikina žaliųjų idėjų aktyvistas.

Išmesti tekstilę dabar vartotojui nieko nekainuoja, todėl iš esmės žmogus netenka dalies paskatos elgtis atsakingiau. Ne išimtis ir pati tekstilės pramonė.

Šandien gamintojai prisiima atsakomybę dėl baterijų, taros, elektronikos prietaisų surinkimo baigiantis jų gyvavimo ciklui. Toks modelis ir tekstilės versle paskatintų jos atliekų surinkimą ir jų perdirbimą.

„Tačiau tekstilės gamintojai kol kas išsisuka. Pats raktas į žiedinę ekonomiką, mažesnę taršą, tvaresnę aplinką yra būtent gamintojo atsakomybė ir į kuo daugiau sričių tai bus įtraukiama, tuo bus daugiau galimybių, kad kai vartotojui nebereikės daikto, jis galės lengvai jį perleisti kitam, sutaisyti ar blogiausiu atveju perdirbti“, – sako D.Tracevičius.

„Vėl pateiksiu Prancūzijos pavyzdį. Šalyje yra 24 schemos, kurios apima net tokias sritis, kaip sporto įrenginiai ar laivai. Tarp jų yra ir tekstilė – tiesiog įtraukta surinkimo ir apdorojimo atsakomybė, o tai labai stipriai nepaveikia produktų kainos. Kiek prisimenu, skaičiuojama, kad vidutinis drabužis pabrangsta keturiais centais. Tie keturi centai jau nebegula ant savivaldybių, ant biudžeto, kurį mokame mes visi, pečių“, – tęsia jis.

„Jeigu dar egzistuotų ir reikalavimai, kad į rinką patenkantys produktai būtų mažų mažiausiai perdirbami, mes turėtume visiškai kitą situaciją ekonomikoje. Būtų galima vartoti nesukant galvos – neieškant tvarių, imant tai, ką matai, nes žinotum, kad tas daiktas yra perdirbamas“, – aiškina D.Tracevičius.

Prisimenant senesnius laikus

Dar iki universalaus įkroviklio idėjos ES žmogaus gyvenimą palengvinti bandė ir kitais būdais. Bene didžiausio vartotojų palaikymo sulaukė tarptinklinio mobiliojo ryšio ir kompensacijų už vėluojančius ar atšauktus skrydžius bendras reguliavimas.

Dabartinė tarptinklinio ryšio paslaugų savo šalies kainomis teikimo tvarka buvo nustatyta 2017 m., o šiemet, priėmus naująjį reglamentą, ji buvo patobulinta ir dešimčia metų pratęstas jos galiojimo laikas.

Iš esmės tai reiškia, kad žmogui išvykus iš šalies, kurioje jis gyvena, ES teritorijoje už skambučius, žinutes ir duomenis nereikia mokėti daugiau, nei įprastai mokama savo šalyje.

Neseniai telekomunikacijų operatoriai buvo įpareigoti siekti, kad tarptinklinis ryšys visoje ES būtų vienodos kokybės. Tai reiškia, kad besilankantieji kitose ES narėse nebūtų nukreipiami į mažesnės spartos 3G ar 4G tinklus, kai yra galimybė naudotis didesnės spartos tinklais.

Dar viena ES sėkmės istorija vartotojų atžvilgiu yra skrydžių kompensacijų reguliavimas. ES teisė numato, kad visais skrydžio sutrikimo atvejais – atšaukimo, atidėjimo, vėlavimo bent tris valandas – asmuo turi teisę į atitinkamą kompensaciją arba kitas skrydžių alternatyvas.

Be to, jei vartotojui tenka laukti atidėto skrydžio, atsižvelgiant į laukimo laiką, jam turi būti pasiūlytas maistas, apgyvendinimas viešbutyje, transportas iš oro uosto į apgyvendinimo vietą ir atgal, galimybė du kartus nemokamai paskambinti telefonu, išsiųsti fakso pranešimus arba elektroninius laiškus.

Tiesa, keleiviams kompensacijos priklauso ne visada: jei skrydžiai atidėti dėl ypatingų aplinkybių; jei apie atšaukimą buvo pranešta mažiausiai prieš dvi savaites iki tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko; jei oro vežėjas praneša apie atšaukimą ir pasiūlo alternatyvių skrydžių.

Keliaujant po ES ne ką mažiau pasitarnauja ir vairavimo pažymėjimo direktyva, kuri numato, kad šalių narių išduoti vairuotojo pažymėjimai turi būti pripažįstami visose ES valstybėse.