Pastaruosiuose jo tapybos darbuose daiktai pavirto pabaisomis arba slėptuvėmis nuo jų. Todėl su Dominyku kalbėjomės apie jo personalinę parodą Kaune „Pabaisa“, pergalę minėtame konkurse, daiktus, žmones, poeziją, malonius sutapimus ir kūrybinio kelio pradžią.
– Laimėjai reikšmingą konkursą. Ar tikėjaisi? Kuo šis pasiekimas tau svarbus?
– Nežinau, ar tikėjausi. Jei ir tikėjausi, kukliai bandžiau nuvyti tą mintį, kad būtų ramiau, jeigu ir nelaimėčiau. O ką tai reiškia? Man, visų pirma, tai yra motyvacija ir atsakomybė. Atlyginimas už gerą darbą yra dar daugiau darbo.
– Kūrinys, kuris tau atnešė pergalę konkurse, vadinasi „Kėdė! Pabaisa!“ Papasakok, kaip jis gimė ir koks jis.
– Darbas „Kėdė! Pabaisa!“ gimė tada, kai pakeičiau savo žvilgsnio režimą. Gulėjau kambaryje ant grindų ir iš apačios mačiau kėdę. Iš tokios perspektyvos, iš žemai, tos kėdės atloše esančios ertmės atrodė kaip pabaisa. Tuomet supratau, kad kartais būna toks trumpas momentas, kai aplinka mums atrodo visiškai svetima, siaubinga. Pavyzdžiui, kai pabundi naktį kambaryje ir pamatai fotelį, ant kurio sumesti tavo drabužiai. Akimirką atrodo, kad kažkas ant jo sėdi, bet po to supranti, kad tai viso labo tavo drabužiai. Būtent šis momentas mane labai sudomino, taip pat aplinkos svetimumas, nepažinumas.
R. Šeškaičio nuotr.
– O ar nėra taip, kad menininkai geba kitaip matyti pasaulį ir jį supančią aplinką?
– Savo kūryboje nekalbu apie kažkokį ypatingą menininko žvilgsnį. Manau, kad kiekvieno aplinka yra ypatinga, tiesiog reikia į ją žiūrėti ypatingai, arba tiesiog kitaip. Paprasta, nuobodi buitis, jeigu tik labai norėsi, gali virsti pasakišku, fantastišku objektu.
– Per pandemiją daugiau laiko leidžiame namie, esame gerokai labiau įstrigę tarp daiktų ir buities. Ar dėl šios situacijos tavo kūriniai artimesni žiūrovui?
– Čia galbūt taip sutapo, kad per pandemiją mano tapybos koncepcija pradėjo labiau pasiteisinti ir žmonėms mano kūryba tapo artimesnė. Daiktus tapiau dar prieš pandemiją, tačiau pastaraisiais metais susišnekėjimas su žiūrovu išties tapo tvarkingesnis, ryškesnis.
– Ar daiktų motyvas tave lydėjo nuo pat tavo kūrybinio kelio pradžios?
– Kai studijavau, tapiau labai įvairius dalykus. Daug eksperimentavau, ieškojau, kas man įdomu, ir galų gale paskutiniais studijų metais išaiškėjo, kad aš per daiktą pasakoju apie žmogų, o ne, pavyzdžiui, per figūrą ar peizažą.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Kodėl būtent tapyba, o ne kokia nors kita medija tave sudomino?
– Galėjau pasirinkti daug ką gyvenime daryti, bet pasirinkau tapyti, kurti. Tapyba nėra tik dažų tepimas ant drobės. Prieš imdamas teptuką į ranką, atlieku didelį tyrimą, aiškinuosi, kaip noriu tepti dažus. Dažnai tam, kad daiktą pamatyčiau iš skirtingų pusių ar padėčių, aš jį fotografuoju, filmuoju, lipdau. Tikrai nevengiu į savo kūrybos procesą įtraukti kitų medijų, bet studijoje vis tiek viskas susiveda į tapybos kalbą.
– Anksti supratai, kad nori būti menininku, ar buvo kažkas, kas tave nuvedė už rankos į dailės mokyklą?
– Nebuvo, bet Panevėžyje, kur augau, baigiau dailės mokyklą ir turėjau nuostabų mokytoją Ramūną Grikevičių. Po vidurinės ne iš karto stojau į Vilniaus dailės akademiją – dar truputį klaidžiojau. Nors iš tiesų man buvo aišku, kad noriu sieti gyvenimą su tapyba, noriu būti menininku, tačiau reikėjo laiko, kad priimčiau šį sprendimą.
– Daug kur tavo tapybos kūriniai lyginami su eilėraščiais. Ar poezija būdinga visai tavo kūrybai?
– Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė rašė, kad mano darbai, galbūt labiau piešiniai, yra kaip eilėraščiai, turintys poetinę raišką. Išties, manau, kad mano darbams būdinga tam tikra poezija. Tikiu, kad poetinis žvilgsnis į kasdienybę gali ir padėti, ir būti labai įdomus.
Žiūrėti į paprastus dalykus ir matyti kažką nepaprasto turbūt yra tai, kas sieja mano kūrybą su poezija. Nebūtinai ji atsiranda plėtojant sunkią ar giliai romantinę temą, labai dažnai tiesiog žaidžiu. Pavyzdžiui, to žaidimo yra paveiksle „Kėdė! Pabaisa!“, kurio ir pavadinimas turi kažkokio linksmumo.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar tau įdomu, kaip tavo darbus interpretuoja kiti?
– Labai įdomu, man tai primena rebusą. Visada džiaugiuosi, kai žmonės parodoje prieina prie manęs ir sako, kad mano paveiksluose mato tą ir tą, – tada suprantu, kad galbūt pataikiau. Smagu, kai pavyksta pavaizduoti daiktą, kuris turi daugiau nei vieną žinutę ar reikšmę. Tai kažkuo primena Rorschacho testą, kur kiekvienas mato skirtingus dalykus.
– Pakalbėkime apie tavo naujausią parodą Kaune „Pabaisa“. Įdomus sutapimas, kad ji buvo atidaryta beveik tuo pačiu metu, kai buvai paskelbtas konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ laimėtoju.
Žiūrėti į paprastus dalykus ir matyti kažką nepaprasto turbūt yra tai, kas sieja mano kūrybą su poezija. Nebūtinai ji atsiranda plėtojant sunkią ar giliai romantinę temą, labai dažnai tiesiog žaidžiu.
– Taip, vieną dieną Kaune atidariau personalinę parodą, o kitą jau skubėjau į Vilnių, į renginį MO. Norėjau, tačiau nespėjau apžiūrėti kitų dalyvių darbus, nes atvykau renginiui jau prasidėjus. Viskas atrodė gana kinematografiškai siurrealu (juokiasi). O kad abu įvykiai ištiko panašiu metu, yra visai džiugu, nes dabar ir paroda Kaune sulaukia šiek tiek kitokio dėmesio. Tikiuosi, kad daugiau žmonių ją pamatys.
– Kaune eksponuoji darbus su įvairiais pabaisiškais daiktų motyvais. Ar kūrinys „Kėdė! Pabaisa!“ kaip nors pratęsia ar papildo šią parodą?
– Dabar galiu sakyti, kad tai yra viena paroda per du miestus arba jungtinis ciklas (juokiasi). Iš tiesų, taip ir yra! Pabaisas pradėjau tapyti pernai. Vienas pirmųjų darbų buvo „Šalmas. Vabalas“, kurio pagrindinis motyvas – dviratininko šalmas – atrodo kaip po drobę ropojantis didelis vabalas. Paskui nutapiau darbą „Kėdė! Pabaisa!“, o vasarą leisdamas laiką gamtoje dar nupiešiau grėsmingai atrodančias krabo žnyples. Tarp kūrinių taip pat atsirado saugos zonų, pavyzdžiui, kriauklė ar į olą panašus motyvas, į kurį galima įlįsti ir pasislėpti nuo siaubūniškos aplinkos.
Taip pamažu ėmė ryškėti Kauno galerijoje „Meno parkas“ eksponuojamų mano tapybos kūrinių „Pabaisa“ ciklas. Mano visa kūryba susijungė. Tiesa, ne visada tas jungimosi elementas yra matomas ar visiems suprantamas, bet iš tiesų kurdamas viską jungiu į ciklus, kažkokius skyrius ar didelius naratyvus, todėl kūrinys „Kėdė! Pabaisa!“ yra mano kūrybos ciklo dalis. Labai visus kviečiu pamatyti bendrą vaizdą – nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną arba iš Kauno į Vilnių – ir aplankyti vieną didelę parodą.
J. Balsevičiaus nuotr.
– Kaip atrodo tavo kūrybos procesas? Kaip pradedi tapyti paveikslą ir kaip jį užbaigi?
– Kartais būna, kad randu kažkokį daiktą arba objektą ir jį tiesiog parsinešu į savo studiją. Tai nutinka labai natūraliai, tiesiog gyvenant, bet kada ir bet kur. Tas daiktas arba objektas, kuris mane patraukia arba kažką man sako, yra išraiškingas savo spalva arba forma. Taip įvairūs daiktai kaupiasi pas mane studijoje ir visada yra mano regos lauke. Paskui juos paišau, visaip dekonstruoju, deformuoju ir lieka kažkokia objekto esencija, išraiškingiausias jo ženklas.
Lygiai taip pat buvo ir su darbu „Kėdė! Pabaisa!“ Supratau, kad atlošas su išpjovomis yra pagrindinis tos kėdės charakterio bruožas. Tada liko jį atskleisti – ieškojau geriausio spalvinio sprendimo. Kitaip tariant, tapau daikto portretą, kuris kartais virsta kažkokiu personažu. Beje, draugas, kuris buvo parodoje MO, klausė, ar, tapydamas kėdę, galvojau apie Edvardo Muncho „Šauksmą“. Iš tikrųjų tai negalvojau, bet paskui pamąsčiau, kad mano kėdė tikrai yra šiek tiek rėkianti. Sako: „Bū!“ (Juokiasi.)
– Kaip ruošiesi parodai ir kas tau tada svarbiausia? Kokią reikšmę turi parodos erdvė ir miestas, kuriame ji vyks?
– Man labai svarbi parodos erdvė, ekspozicija. Savo studijoje darbus, paveikslus, užrašus matau vienoje šviesoje, o parodos erdvėje jie gali visiškai kitaip suskambėti. Todėl stengiuosi susitarti su galerija, kad man duotų kuo daugiau laiko dirbti eksponuojant parodą. Sakydamas „dirbti“ turiu galvoje ne varžtų sukimą į sienas ir darbą kabinimą. Pirmiausia aš vaikštau po erdvę, analizuoju ir bandau suprasti, kaip žiūrovas plauks per ją, kuriomis kryptimis, kokį darbą pamatys pirmą, kokį – paskutinį, kaip suksis tame plote. Nuo to labai priklauso parodos nuotaika, jos ritmas, todėl stengiuosi viską suvaldyti ir architektūriškai išanalizuoti. Kitu atveju paveikslai taps spalvinėmis dėmėmis. Pavyzdžiui, galerijos „Meno parkas“ erdvė yra labai komplikuota, nes įsikūrusi paskutiniame pastato aukšte, kur lubos yra trikampio formos, su nuožulniais kraštais. Iš pradžių tai mane gąsdino, o paskui kaip tik atsirado daugiau motyvacijos suvaldyti erdvės ypatumus. Taip pat visada džiaugiuosi, jeigu atsiranda galimybė eksponuoti darbus kitame mieste, nei aš kuriu. Jaučiuosi kaip ekskursijoje ar rezidencijoje.
– Ar turi savo mėgstamų menininkų, kurių kūryba tau įdomi?
– Pastebėjau, kad jie keičiasi priklausomai nuo to, ką aš galbūt atrandu studijoje ar kažką dirbu. Keičiuosi ir aš pats, ir su tuo pasikeitimu į mano domėjimosi lauką ateina kažkokių naujų tapytojų, menininkų, kurie praturtina mano dabartinį žvilgsnį.
