Netrukus – rudens lygiadienis, šventė, primenanti apie trumpėjančią dieną bei ilgėjančius vakarus, vis ilgesnį tamsos laiką, kuris be duonos ir ugnies būtų nykus ir skurdus... Sujungiant šildančią ir tamsą nušviečiančią ugnį bei maitinančią ir jungiančią duoną, rengiamas „Duonos ir ugnies“ festivalis.

Prienų kraštas ne tik išsiskiria savo krašto ūkininkais, čia taip pat sklando legendos apie „Marčios duoną“. Tokios kaip kepta čia, niekur neberasi. Duonelė pirmąsyk iškepta Prienų duonos kepykloje 1995 metais ir kepta beveik dvidešimtmetį. Jos kepimas užtrukdavęs net 28 valandas, svarbu buvo ne tik tiksliai pagal receptūrą sudėti produktus, tačiau ir leisti netrukdomai rūgti, kepėjoms formuojant kepalus švelniai juos išglostyti bei kepant ją nesipykti.

Gaminio pavadinimas kilęs iš tradicijos, kuomet senovėje marčios veždavosi savo iškeptą duonos kepalą į naują šeimą. „Marčios duoną“ mėgo ne tik vietiniai, bet būtent jos užsukdavo ir miesto svečiai, 2003 metais gaminys pripažintas ir geriausiu gaminiu visoje Lietuvoje. Ši duona buvo kepama tik iš ekologiškų, lietuviškų žaliavų, nenaudojant priedų, buvo itin skani ir gerai laikydavosi.

Šiandien kepama ekologiška duona Prienų krašte pasigirti gali ir ūkininkas Vytautas Račickas. Ekologiško maisto gamyba visų pirma pradėjo gamindami sau – šeimai pamėgus sveikai maitintis, norimų produktų parduotuvėse nerasdavo ir pradėjo patys juos auginti, gaminti. O duoną kepti Vytautas išmoko dar būdamas vaikas – dar prieš trisdešimt metų tuo užsiėmė jo tėvai ir tik vėliau perėmė jis pats.

„Dar būdami vaikais abu su broliu daug padėdavome tėvams: ir prie ūkio, ir prie statybų, ir duoną naktį kepti... Labiausiai nemėgau runkelių rauti! O dirbti prie duonos labai patiko, naktį galėdavau ir radiją klausytis, vienam dirbant mintyse paskęsti, smagu būdavo... Sako, darbas nuo visko gydo“, – dalinasi V. Račickas.

Organizatorių nuotr.

Pradėję vystyti veiklą ir gaminti kelių rūšių duonos gaminius, Račickų šeima juos kepė senoviniu būdu – be mielių, kildinimui naudojant raugą: „norėjome, kad duonelė būtų iš ruginių miltų ir be jokių mielių. Pačioje pradžioje susikoncentravome į naminės duonos kepimą“, – pasakoja ūkininkas, pridurdamas, jog dabar kepykla jau didesnė, čia dirba ir samdomi darbuotojai, o pats šeimos ūkis nėra didelis, tačiau duona kepama būtent iš čia užaugintų produktų.

„Kai gamini duoną, išbandai visko! Gaminome ir desertus iš duonos, ir tortą iš duonos ragavom, vištą duonoje kepėme... O jeigu laksto vaikai alkani ir neturi, ką greitai jiems paruošti – šiaudeliais pjaustyta duona yra puikus maistas“, – teigia V. Račickas.

Vyras pasakoja, jog šiek tiek patobulinus tradicinius kaimiškus variantus, šeima sukūrė kelias ypatingas duonos rūšis. Labiausiai išsiskiria duona su skaidriu medumi, ją miesto svečiai vertina kaip pyragą, ji klampesnė, saldesnė už įprastą duoną, o konkurse „Pagaminta Prienų rajone“ laimėjo antrą vietą. Taip pat išskirtinė ir sveikuolių pamėgta skaldytų rugių duona be cukraus.

Vytautas pastebi, jog žmogaus imunitetą 80 procentų veikia mityba, tad norint gerai jaustis, būtina atkreipti dėmesį, ką valgai. „Dabar yra įvairių maisto guru ir sveikuolių, kurie skirtingai viską mato. Tačiau turime gauti sveikų riebalų, angliavandenių, baltymų ir skaidulų. O duona yra tikrai unikalus produktas. Nors dabar ją daug kas peikia, nerekomenduodami jos valgyti, bet reikėtų valgyti juodą bemielę duoną, kurioje yra skaidulų ir mažai cukraus. Tokia duona – vertingas produktas“, – sako ūkininkas.

V. Račickas pastebi, jog kaimiškas pomėgis valgyti duoną su lašiniais ir svogūnu būdavo subalansuotas sprendimas, nes valgant duoną gauni grynųjų angliavandenių, skanaujant lašinius – grynųjų gyvulinės kilmės riebalų, baltymų, o užkandant svogūnu – ir angliavandenių bei natūralių cukrų.

Istoriją ir lietuviškąsias tradicijas tyrinėjanti profesorius Libertas Klimka atkreipia dėmesį į mūsų šaknis bei protėvius. „Senoviško lietuviškojo būsto centras – krosnis. Tai namų šiluma ir jaukumas, labai reikalingi žvarbiuoju metų laiku. Krosnies karštyje gimsta ir duonelė kasdieninė...“ – primena profesorius L. Klimka. Jis priduria, jog duonelės kepimas – šventa apeiga.

Dažnai išvykę lietuviai labiausiai ir pasiilgsta tikros ruginės, juodos duonelės, kokia kepama tik Lietuvoje...

Archeologų nuomone, duoną kepti mūsų krašte išmokta prieš keturis tūkstančius metų. O jos kepimą lydėjo įvairios tradicijos: „Pašovus kepalus krosnin, ližę, duonkubilį ir trikojį reikia išnešti į maltuvę ar pirkaitę. Kas pirmas suskubs tai padaryti, greit bus kviečiamas kūmuosna – tai garbinga ir maloni pareiga. Vandenį, kuriuo kepėja vilgėsi rankas, sugirdydavo gyvuliams – sveikesni bus. Duona krosnyje kepa 3–4 valandas. Ten ji ugnies dievaitės Gabijos globoje. Nevalia į krosnį žiopsoti išsižiojus, ir durų trankyti – pluta atšoks. Jei kas tuo metu užeitų į namus, turi pasakyti „skalsu!“ ir negali išskubėti, kol duona nebus ištraukta iš krosnies. Šeimininkė būtinai jam įdės šiltos duonos...“ – dalindamasis glėbiu tradicijų pasakoja L. Klimka.

Profesorius atkreipia dėmesį, jog jaunamartė kepti duoną galėdavo gavusi anytos leidimą, įkūrusi krosnį tėvų namų ugnimi. Tačiau duonos kepimas – tai tikrosios namų šeimininkės privilegija.

„Šiandien ruginė duona tebėra tradiciškai vienas iš pagrindinių mūsų maisto produktų. Dažnai išvykę lietuviai labiausiai ir pasiilgsta tikros ruginės, juodos duonelės, kokia kepama tik Lietuvoje... Miestiečiai vis dažniau lankosi ūkininkų turgeliuose, pageidaudami rankomis nuglostyto, gal ir senoviškoje krosnyje išbrinkusio bei sunokusio kepalaičio“, – teigia profesorius.

Dar šiandien užmiestyje dar yra išlikę ugnies užkalbėjimai: „Žemaitijoje teko girdėti ugnies užkalbėjimus, kuriuos šnekėjo moteris, nakčiai žarstydama ugnį. Įdomu tai, jog čia susipina Gabijos ir šventos Agotos mažybiniai vardai. Tai rodo baltiškosios tradicijos ir naujojo idealo susipynimą“, – paaiškina L. Klimka.

Ugnis visuomet dalyvauja duonos kepime, o šiuolaikinėje pramonėje duonos kepime dažnai dalyvauja ne tik ir ugnis, bet ir saulė, paverčiama elektros energija.