– Iš kur jūsų pomėgis domėtis augalais?
– Iš ankstyvos vaikystės. Gimiau ir gyvenau nedideliame Švenčionėlių miestelyje, šalia Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų. Nuo pat mažumės su mama, močiute eidavome į gamtą, į mišką – rinkdavome gėrybes – grybus ir visokias uogas. Paskui pradėjau daugiau domėtis augalais, skaityti, gilinti žinias. Būdama moksleivė dalyvaudavau rajoninėse ir respublikinėse olimpiadose, laimėdavau prizinių vietų. Būtent botanikos sritis buvo mano stiprioji pusė. Vėliau tapo pomėgiu.
– Kodėl augalai liko pomėgiu, o profesiją pasirinkote kitą?
– Baigdama mokyklą nebuvau tvirtai apsisprendusi, tuomet mąsčiau, kad jeigu pasirinksiu biologiją, galiu užstrigti kokioje laboratorijoje, pabijojau tik sėdėti prie mikroskopo ir nagrinėti kokias nors šakneles. Norėjosi aktyvesnio veiksmo, įvairesnės veiklos. Pasirinkau chemiją.
– Tačiau likimo ironija – dabar dirbate būtent laboratorijoje, kurioje bijojote užstrigti.
– Laboratorija laboratorijai nelygu. Aš bijojau tiesiog sėdėti ir pipetėmis dauginti kažkokias bakterijas. Muitinės laboratorijoje – kiekvieną dieną nauji iššūkiai, gauname vis naujų įdomių mėginių, darbo pobūdis nuolat keičiasi. Aš dabar jaučiuosi, kad esu ten, kur norėčiau ir turėčiau būti.
Augalai liko hobiu, kaip ir uogavimas, spanguoliavimas, brukniavimas. Labai mėgstu vaikščioti pelkėse, ežero pakrantėmis. Rudenį iš viso ten pasaka. Ne visi įsivaizduoja, kaip gražu pelkėse, kai žydi spanguolės, kiti augalai jas nuspalvina. Ten yra ypatingų augalų. Vaikštau ir žaviuosi augalais. Žinau jų pavadinimus, atpažįstu, ar tai retas augalas, ar dažniau sutinkamas.
Įvairovė: Lietuvoje yra 37 rūšys laukinių orchidėjų, augančių pievose, miškuose ir pelkėse. E. Sapagovienei pavyko rasti 30. / E. Sapagovienės asmeninio archyvo nuotr.
– Kada pradėjote fotografuoti augalus?
– Kai įsigijau pirmąjį fotoaparatą. Iš pradžių vadinamąją muilinę, paskui – rimtesnį, bet ne profesionalų. Paskui atsirado mobilieji telefonai su specialiomis funkcijomis. Tuomet ir pradėjau daugiau fotografuoti. Ir dabar fotografuoju su mobiliuoju telefonu, specialios įrangos nuotraukoms nepirkau. Mane telefono kokybė tenkina. Dabar jau prieinu prie augalo ir matau, kokiu kampu jį verta nufotografuoti, kad nuotrauka išeitų graži ir įdomi. Jokių fotografavimo kursų nelankiau. Visko mokiausi pati.
– Kodėl sudomino orchidėjos, kiti reti augalai?
– Mane domina ir žavi visi augalai. O retesnių įdomu surasti. Jų augaviečių reikia ieškoti, eiti į pelkes, šaltiniuotas pievas, kartais – kur daugiau vandens. Ne taip paprasta juos pamatyti. Jų atradimo džiaugsmas suteikia žavesio, įdomumo. Orchidėjos – išskirtinės, kai kurios būna ryškesnės, kai kurios panašios į hiacintus, kai kurios gali augti tik tam tikrose vietose, nuošaliose pelkėse.
– Specialiai einate į tokias vietas, kur tikitės rasti orchidėjų ar kitų retų augalų?
– Kartais taip, bet būna, kad tiesiog vaikštau. Galiu nueiti didelius atstumus pievomis, mišku, pelkėmis. Einu, kažką pamatau, pasižymiu. Kai kurių vietų koordinates esu susirašiusi, palaikau ryšį ir su girininku, su biologais, su botanikais. Dalijamės koordinatėmis, kas kur kokių augalų radome. Tai labai svarbu, nes taip atrandame vietų, kurios dar neįtrauktos į saugomų augalų augaviečių sąrašus.
Biologai, kurie turi prieigas prie duomenų bazių, gali įtraukti tuos augalus. Tie, su kuriais pasidaliju koordinatėmis, gali nuvažiuoti, surasti, tiksliai apskaičiuoti, kiek tų augalų ten auga. Jie padėkoja, nuvažiuoja, suadministruoja, tiksliai įtraukia į saugomų augalų sąrašus. Paskui visa tai atsiduria teisės aktuose, taip atsiranda saugomos vietovės – saugomi miškai ar pelkės. Todėl labai svarbu prisidėti prie šio proceso.
Mes niekuomet neskiname, nerauname rastų augalų. Žavimės ir grožimės akimis. Nes kai kuriems jų reikia daug laiko, kad subręstų, sužydėtų. Pavyzdžiui, laukinėms orchidėjoms reikia specialių sąlygų – tam tikros pelkės ar miško paklotės, bioįvairovės.
E. Sapagovienės asmeninio archyvo nuotr.
– Koks jūsų įdomiausias trofėjus – surastas augalas?
– Laukinės orchidėjos, pavyzdžiui, gegūnės arba gegužraibės, auga tokiose pelkėse, kur nemažai vandens, šaltiniuotose vietovėse. Ten dauguma žmonių bijo eiti, nes jiems atrodo, kad pavojinga – gali įklimpti ar nuskęsti. Kiti bijo ten gyvenančių gyvūnų – gyvačių, vabzdžių, erkių. Tačiau tokiose augavietėse aptikti retųjų augalų įdomiausia. Ten paprastai būna labai gražu, tų augalų – daug.
Vienos įspūdingiausių lietuviškų orchidėjų – plačialapės klumpaitės, kurių žiedai stambūs, išraiškingi. Jos atrodo kaip kokios dekoratyvinės sodo gėlės. Daugelis žmonių jas turbūt tik vadovėliuose matę. Nufotografavau šią orchidėją ir jos nuotrauka kabo mano darbo kabinete. Iš tikrųjų ji labai reta ir jai užaugti reikia specialių sąlygų.
Man augalo įdomumas – jo išvaizda, visa jo aplinka. Visa tai stengiuosi įamžinti fotografuodama. Nuotraukomis dalijuosi socialiniuose tinkluose – savo profilyje arba mėgėjų, taip pat ir profesionalų grupėse.
– Jūs pati tokių augalų nesinešate namo ir kitiems turbūt nepatariate to daryti?
– Namo neštis tokių augalų jokiu būdu negalima. Šie augalai auga simbiozėje su kitais augalais, bakterijomis ir visa miško arba pelkės flora. Net jeigu ir perkelsite tokį augalą į savo sodą, tikrai nesuteiksite jam tokio apšvietimo, drėgmės, visų kitų reikalingų sąlygų ir labai labai didelė tikimybė, kad tas augalas sunyks. Apie tokių augalų auginimą vazonuose iš viso net kalbos negali būti. Apskritai toks išrautas ar iškastas augalas paskui neturi galimybės nei daugintis, nei išlikti ir mus žavėti.
Mūsų gamta tuo ir unikali, kad yra daugybė laukinių augalų. Daug kas nežino, kad Lietuvoje yra 37 rūšys laukinių orchidėjų, augančių pievose, miškuose ir pelkėse.
E. Sapagovienės asmeninio archyvo nuotr.
– Kiek iš jų esate atradusi?
– Dar ne visas, bet 30 – tikrai. Didžiąją dalį jau pamačiau, gal dar rasiu ir likusias. Tačiau noriu pasakyti, kad yra gana dažnai sutinkamų orchidėjų, jų galima daug kur surasti. Turbūt nemažai kas yra matę gegūnių – į hiacintus panašių orchidėjų, tik gal ne visi žino, kad tai orchidėjos.
– Ar visada viena einate ieškoti augalų?
– Šeimos nariai dažnai mato mano surandamas orchidėjas, mes visi mėgstame vaikščioti po mišką ir uogauti, grybauti, tai natūralu, kad žinodama, kur koks ypatingas augalas auga, šeimos narius nusivedu ir parodau. Tačiau dažniausiai jie nebūna labai sužavėti, nes kai kurios orchidėjos – vos 5 cm augaliukai. Kartais nusivilia, sako, kad negraži, ir stebisi, kad reikia šitokį kelią nueiti, klampoti per pelkę, kad pamatytų tokį menką augaliuką. Aš jiems pasakoju, koks retas tas augalas, kokiomis ypatingomis sąlygomis jis čia auga – pelkė juk žiemą sušąla ir augalams čia reikia prisitaikyti.
– Vis dėlto daugelis žmonių vengia leistis į panašius žygius, bijo vaikščioti pelkėse, kur viskas siūbuoja po kojomis. Retai surasi tokių, kad važiuotų, eitų, klampotų daugelį kilometrų vien dėl to, kad pamatytų 5 cm augaliuką...
– Aš nebijau. Esu tose vietose augusi, nuo mažens vaikščiojau ir pripratau. Kartais bendradarbius iš Muitinės laboratorijos nusivedu pažiūrėti laukinių orchidėjų. Prie mūsų darbovietės miškuose jų galima aptikti. Kažkada nuėjome, radome dažniau sutinkamų – plačialapių skiautalūpių, apžiūrėjome. Kai parodai – žmogus irgi jau atpažįsta ir vėliau kur nors pamatęs žino, kad čia – lietuviška orchidėja.
Buvome su keliais bendradarbiais išsiruošę į Šilėnų pelkę, kur įrengti vaikščiojimo takai. Prieiti arčiau sudėtinga, bet įrengti ir apsauginiai informaciniai skydai, juose aprašyta, kad ten auga, pavyzdžiui, gelsvosios ar raudonosios gegūnės. Tokia pelkė jau pritaikyta civilizacijai.
– Ne tik orchidėjų ieškote, bet ir daugiau įdomybių randate?
– Pavyzdžiui, mūsų krašte auga šilagėlės, kurios vienos pirmųjų pražysta pavasarį, išskleidžia savo violetinius žiedus, kai žemė dar pilka po žiemos. Jos irgi įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Mūsų krašte yra viena didžiausių jų augaviečių. Tikrai įspūdingas vaizdas, kai miškas ir žemė miega, o tos pūkuotos violetinės gėlės žydi. Labai gražu jas pamatyti.
Mūsų krašte auga nemažai nuodingų augalų, pavyzdžiui, žalčialunkiai. Randu augalų su nuodingomis uogomis. Yra tokių, kurių dvylika uogų – mirtina dozė žmogui. Man, kaip chemikei, įdomu tokių augalų rasti, pauostyti, paliesti, netgi paragauti. Esu ir nuodingų uogų paragavusi iš smalsumo – ar jos skanios valgyti, ar gali traukti žmogų. Žinoma, tokių paragavusi išspjaunu. Patirtis parodė, kad kai kurias dėl skonio įmanoma valgyti, o kitų skonis – labai nemalonus.
E. Sapagovienės asmeninio archyvo nuotr.
– Ką jums duoda toks hobis?
– Atgaivą sielai ir akims. Bet to, ypatingas jausmas – vaikščioti vaikystės takais. Man labai patinka laukinė gamta, tarsi išeinu į kitą pasaulį. Daug vaikštau fiziškai – tai irgi naudinga. Vaikštau bet kuriuo metų ar paros metu. Matau ir saulėtekius, ir saulėlydžius. Būna nepaprastai gražu. Aukštaitijos miškai – tarsi parkai. Būnu ir rezervatuose, saugomose teritorijose, kur ėjimas – ribotas. Kai dalijiesi informacija, sužinai dar įdomesnių dalykų. Pavyzdžiui, girininkai pasienyje žino vietą, kur auga ypatingi žmogaus dydžio paparčiai. Ten vaizdas – tarsi dinozaurų miške. Kartais išėjusi į gamtą tiesiog sėdžiu ant ežero kranto ir klausausi, kaip erelis klykauja.
