Paminklas – ne tik žmogaus ar įvykio įamžinimas. Tai estetiniai miesto riboženkliai, naujai įprasminami besikeičiančių kartų bei žmonių požiūrio į istoriją ir jos niuansus. Paminklas – ne tik monumentalus bronzos liejinys, stovintis miesto aikštėje. Tai atsiminimas apie praeities didvyrius ar vykusius reiškinius, kuris gali įgyti įvairias formas ir atsirasti įvairiuose kontekstuose.
2013 m. prasidėjusi programa "Mokykis su bienale" ir šiemet kviečia 5–12 klasių mokinius ne tik įtvirtinti dalyko turinį, bet ir pamąstyti – kas tas paminklas, kokio ir kodėl jo reikia?
"Šiuolaikiniame mene labai reikalingas mediavimas – gyvas kontaktas, papasakojimas, diskusija – kad tie kūriniai pasidarytų savi ir suprantami. Šiais metais edukaciją nukreipiame į daug skirtingų amžiaus grupių ir auditorijų. Viena iš jų – moksleiviai, kuriems siūlome edukacines pamokas", – pastebėjo bienalės vadovė Virginija Vitkienė.
Anot jos, tai ne tradicinės dailės pamokos, bet, pavyzdžiui, astronomijos ar kūno kultūros pamokos, pamokos, susiejamos su bienalėje pristatomais kūriniais.
Edukacijos programos metu visi menininkams rūpimi klausimai yra aptariami su moksleiviais jiems suprantama forma.
"Šiuolaikiniai menininkai nekuria vien estetinių dalykų, jie reflektuoja realias kultūrines, politines situacijas, tam tikrus dėsnius. Edukacijos programos metu visi menininkams rūpimi klausimai yra aptariami su moksleiviais jiems suprantama forma. Kadangi pamokos sudaromos bendradarbiaujant su mokytojais, tikėtina, kad įgyjama naujų žinių arba įtvirtinami jau mokykloje išmokti dalykai", – sakė V.Vitkienė.
Šiais metais pamokas moksleiviams parengti padėjo Kauno taikomosios dailės mokyklos (KTDM) mokytojai, kurie kartu su edukatoriais dėliojo pamokų planus ir galvojo užduotis. Apie darbo su moksleiviais patirtį – pokalbis su KTDM anglų kalbos mokytoja Asta Augustavičiene (A.A.) ir su bienalės edukacinėmis programos dirbusiomis Aušra Sedlevičiūte (A.S.) bei Greta Andriuškevičiūte (G.A.).
– Kokia jūsų patirtis rengiant bienalės pamokas?
A.A.: Su mokykla visada aktyviai dalyvaujame įvairiose veiklose, stengiamės kiek galima daugiau įtraukti mokinius į neįprastas, netradicines veiklas ir edukacines programas. Pedagogai iš karto entuziastingai sutiko dalyvauti, nes tai reiškia galimybę išeiti truputį už rėmų, iš savo komforto zonos. Pamokos turėjo būti neįprastos, pritaikytos prie aplinkos, kurioje jos vyks, ir prie šiemetės bienalės temos. Mes, anglų kalbos mokytojos, rengėme pamoką, kurios tema – namai. Mokiniams buvo labai įdomu truputį palenktyniauti atliekant praktines užduotis.
G.A.: Svarbiausia sugalvoti, kaip sudominti mokinius ir reikiamą medžiagą išdėstyti jiems kuo patraukliau ir įsimintiniau. Tiesą sakant, mano galva, svarbiau net ne tai, kad moksleiviai pamokoje sužinotų kažkokį konkretų faktą, bet tai, kad pasisemtų įkvėpimo ir noro, grįžę namo, pasidomėti tuo dalyku ir pačiam, pasiieškoti informacijos internete ar knygose, padiskutuoti su bendraklasiais ir mokytojais apie tai, ką matė ir girdėjo.
– Kokios vaikų ir mokytojų reakcijos po pamokų?
A.S.: Vaikų reakcijos buvo įvairios. Vieniems buvo labai įdomu ir visas užduotis vykdė su užsidegimu, kiti – iš pradžių buvo apatiški, bet vėliau įsitraukdavo. Pabaigoje beveik visi vaikai likdavo patenkinti. Mokiniai norėdavo sugrįžti ir dar kartą išbandyti kitas Kauno bienalės pamokas. Mokytojai liko nustebinti ir skatino tokių programų rengti kuo daugiau, ne tik kas antrus metus vykstant Kauno bienalės ekspozicijoms.
G.A.: Mokiniai tiek pamokų metu, tiek ir po jų nestokoja entuziazmo, smalsiai domisi ne tik pamokos tematika, bet ir juos supančia aplinka, šalia esančiais meno kūriniais. Teko girdėti, kad kai kurie vaikai, anksčiau daug dėmesio neskyrę muziejams ar galerijoms, po tokių edukacinių užsiėmimų tiek tuo susidomėjo, kad į bienalės parodas atsivedė net savo tėvus. Žinoma, tai nėra taisyklė, tačiau vis tiek labai smagu, jei jiems išlieka ne vien pirminis įspūdis, bet ir kyla tęstinis noras domėtis toliau.
– Į ką kreipiamas dėmesys edukacijos pamokose?
G.A.: Ne paslaptis, kad norint išlaikyti vaikų dėmesį ir sukelti susidomėjimą reikia gerokai paplušėti. Interaktyvumus, aktyvus veikimas, kūrybiškas žvilgsnis į dėstomą medžiagą yra būtini siekiant geriausio rezultato. Būtent į tai bienalės edukatoriai ir kreipia didžiausią dėmesį stengdamiesi paskatinti moksleivius ne tik sužinoti konkrečius dalykus, bet ir parodyti, kad kartais iš pirmo žvilgsnio visai nesusiję dalykai gali turėti daug bendrų sąlyčio taškų.
– Ar tokios programos naudingos mokiniams?
G.A.: Be jokios abejonės! Tokios edukacinės programos yra labai vertingos ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, edukatoriams. Pastarieji čia gali išbandyti save naujame amplua ir pasisemti naudingos patirties. Mokytojai, susipažinę su tokiomis edukacinėmis programomis, gali inovatyviai ir kūrybiškai pažvelgti į savo darbą bei galbūt atrasti kitokį santykį su mokiniais. Na, o moksleiviai čia taip pat ne tik žaismingai ir interaktyviai įgauna žinių bei plečia akiratį, bet ir išlaisvina savo fantaziją kurdami ir į mokslą žveldami per meno prizmę.
A.S.: Mano asmenine nuomone – taip. Nors mokyklą baigiau seniai, bet vis dar prisimenu, kaip buvo nuobodu mokytis fizikos ar chemijos. Kauno bienalė parengė specialią programą, kuri padeda įvairių pagrindinio ugdymo dalykų mokytis įdomiau ir paprasčiau. Dabartinį jaunimą sunku sudominti net ir labai išmaniomis programomis. Bienalė jau trečią sezoną įrodo, kad tokio pobūdžio pamokos populiarios ir geidžiamos tarp jaunimo.
A.A.: Be abejo, mokiniams nauda yra – vien išėjimas iš suolo į kitą aplinką duoda mokiniams naudos. Be to, mokiniams buvo organizuota dar ir trumpa ekskursija,, kurios metu buvo ieškoma bienalės objektų mieste pagal žemėlapį, susipažįstama su jais. Jie įtvirtino savo orientavimosi aplinkoje pagal žemėlapį įgūdžius, sustiprino draugystę bei komandinio darbo sugebėjimus.
