„Kasdien vis labiau jaučiau, kad toks gyvenimas niekur neveda. Santykiai nesiklostė nei su dukromis, nei su žmogumi, su kuriuo tuomet gyvenau“, – dalijasi ji, šiandien gyvenanti jau už brūkšnio – harmonijoje ir balanse.
– Esate Lietuvos sveikuolių sąjungos valdybos narė, kartu rengiate seminarus. Kokios temos jus domina labiausiai?
– Asmenybės ugdymas. Su paauglėmis merginomis kalbamės, kaip spręsti situacijas, su kuriomis jos susiduria šiame amžiaus tarpsnyje; kaip bendrauti su vaikinais, kaip išlaikyti savivertę ir savigarbą. Kartu ieškome atsakymų, kaip atkurti santykius su tėvais. Įdomu tai, kad labai daug merginų santykius su tėvais praranda būtent paauglystėje. Tiesa ta, kad paaugliai nori gražaus santykio, tik nežino, kaip jį pasiekti. Kalbamės ir apie sveiką gyvenimo būdą. Taip pat skaitau paskaitas tėvams apie jų santykius su vaikais.
– Ar tos paskaitos gimsta iš jūsų asmeninės patirties?
– Ne tik iš jos. Sakyčiau, iš žinių, kurias gaunu ir praktikuoju tam, kad įgyčiau patirties ir pažiūrėčiau, ar tai veikia. Šiandien kuriu naują gyvenimą, už kurį galiu būti dėkinga tik sau. Turiu vyrą, tris dukras. Vyresnėlėms dvynėms Eglei ir Ievai – po šešiolika, mažajai Nalini Vedai netrukus bus treji. Į šeiminius santykius, į ryšį tarp tėvų ir vaikų pažvelgti naujai man padėjo pasaulyje žinoma lektorė iš Kazachstano, psichoterapeutė Marina Targakova. Tapau jos mokine, trejus metus studijavau psichologiją. Mokytoją atradau tuomet, kai ji prieš keletą metų viešėjo Lietuvoje, vedė čia seminarus, o mano vyras Dionizas pasiūlė jai apsistoti mūsų namuose. Tada prasidėjo mūsų draugystė, kuri tęsiasi iki šiol. Išleidome jos knygą lietuvių kalba, organizuojame M. Targakovos seminarus.
Šaunuolės: dvynės Eglė ir Ieva taip pat dalyvauja šeimos versle. Turi savo pareigų, atsakomybių, tad kišenpinigių nereikia prašyti. / E. Kislovski asmeninio archyvo nuotr.
– Sakoma, kad kai vienas šeimoje pasuka sąmoningėjimo keliu, nejučia koja kojon ima žengti ir visi kiti, esantys aplinkui...
– Pirmasis mano vyras labiau norėjo likti ten, kur buvo. Su Dionizu žengiame sąmoningėjimo keliu kartu. Juk būtent vyras padeda skleistis moteriškoms savybėms. Mes daug kalbamės. Būna, kad pozicijos nesutampa, bet abu esame suinteresuoti išlaikyti pagarbą, pasitikėjimą ir dėkingumą santykiuose. O dukros? Labai džiaugiuosi, kad kažkada ėmiau domėtis būtent asmenybės ugdymo temomis, nes šiandien mano darbo vaisiai atsispindi ir mano vaikuose. Jei ne įgytos žinios – nežinau, kur tos mano paauglės būtų dabar ir ką jos šiandien veiktų (juokiasi).
– O ką jūsų paauglės veikia?
– Jos dirba mūsų šeimos restorane. Perėmėme verslą, turime augalinės mitybos restoraną „Holigans“ Vilniuje. Aš vadovauju, vyras konsultuoja iš šono, o dukros po pamokų mielai ateina čia padirbėti. Vienai patinka baristės darbas, ji padeda man su sąskaitomis faktūromis. Kita labai domisi konditerija. Visos puikiai sutariame. Aišku, ne visais klausimais mano ir dukrų nuomonės sutampa, bet tai nereiškia, kad dėl to nukenčia mūsų tarpusavio santykiai. Anaiptol. Turėti savo nuomonę nėra blogai. Faktas, kad nereikia su viskuo sutikti, tačiau labai svarbu, į ką išsirutulioja pokalbis. Ar jis konstruktyvus, o gal niekur neveda? Sėklos, kurias nuo mažumės jose daiginau, šiandien sudygusios ir suvešėjusios.
– Gal jūs, kaip lektorė, galite patarti tėvams, kaip kalbėti su vaikais, kad būtų išgirsti?
– Visų pirma, vaikai turi matyti tėvų pavyzdį, nors daugeliui tėvų galbūt ir neatrodo, kad vaikai juos stebi ir iš jų mokosi. Antra, vaikai turi suprasti, kad jų tėvai nėra visažiniai – t. y. kad jie irgi gali klysti, o paskui iš savo klaidų mokytis. Mano dukros žino, kad ir tėvai visą gyvenimą mokosi, yra mokiniai. Trečia, tėvai turi išgirsti savo vaiką – žinoti, kas jam svarbu ir kodėl, o ne nuolat jį dėl visko kontroliuoti. Dažnai tėvai jaučia daugybę baimių dėl savo vaikų ir todėl ima juos liguistai kontroliuoti, sekti, riboti, neleisdami skleistis jų asmenybėms. O juk vaikas – dar vienas visiškai atskiras pasaulis. Galbūt jis nenori ar net negali būti toks, kokį jį nori matyti tėvai. Privalome gerbti vaiko norus. Mažiau kontroliuoti, o daugiau sveikai domėtis jo gyvenimu, pasitikėti, girdėti.
E. Kislovski asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip jums pavyksta išgirsti savo paaugles ir kaip jos jus išgirsta – ypač tada, kai kalba pasisuka apie namų darbus, savo kambario tvarkymą, dienos režimą ir pan.?
– Mes daug apie viską kalbamės. Šiuolaikiniai vaikai nori žinoti, kodėl vienas ar kitas darbas turi būti padarytas. Juk ne dėl to, kad mama kažkodėl taip nori (juokiasi). Jei paaugliai nesupranta reikalo esmės, nežino tikslo, tai jie ir nedaro. Net ir viską supratęs paauglys tą pačią minutę nepuls tvarkyti kambario, nemes telefono į šalį. Tačiau nuolatinis pokalbis, auksinė tėvų kantrybė, patikėkit, tikrai veda link to.
– Esate tikra barbė devyndarbė: vadovaujate retoranui, skaitote paskaitas, organizuojate stovyklas, rūpinatės šeima… O kaip tarp visų šių veiklų sugebate rasti pusiausvyrą, harmoniją?
– Kai darai tai, kas tau patinka, ir tai, ką manai esant tavo paskirtimi, tuomet laikas tarsi prasiskiria. Jis prisitaiko prie tavęs. Jauniausios savo dukros neleidžiame į darželį – ugdome ją patys. Nalini Veda visada su mumis. Ir laiko viskam užtenka: darbui, mokslams, vakariniams pasiskaitymams, kitoms veikloms. Nelieka jo tik šalutiniams dalykams – valandų valandomis sėdėti socialiniuose tinkluose ar žiūrėti televizorių. Mūsų namuose jo paprasčiausiai nėra. Aišku, ir mums pasitaiko sunkių minučių, bet tuomet sėdam ir kalbamės. Mes nesakome: „Dabar skirsiu laiko šeimai“. Mes visi visą laiką šeimoje. Kartu dirbame, kartu ilsimės. Dvynės jau nuo mažų dienų dalyvauja mano organizuojamose vasaros stovyklose.
– Tai kaltės jausmas, kad per mažai būnate su savo vaikais, jūsų nekamuoja?
– Būna ir man tokių savigraužos minučių, kai Nalini Veda ilgiau lieka su sesėmis arba su aukle. Bet paskui pasikalbu su vyru, paklausiu jo nuomonės, ar man reikėtų susiimti ir dažniau būti namuose. Jei atsakymas „viskas gerai“, tuomet nusiraminu ir toliau darbuojuosi. Atsipalaiduoti padeda kasdien atliekamos praktikos: padėka gyvenimui už tai, ką turiu; gebėjimas į situacijas pažvelgti tarsi iš šono – būti stebėtojo pozicijoje.
– Gal praktikas atliekate gamtoje?
– Gyvename už Vilniaus nuomojamame būste. Arti gamtos. Ji mums irgi be galo svarbi. Kai bunda saulė, norisi busti ir mums. Rytinė energija įkrauna visai dienai. Išsibudinti padeda požiūris, kad gyvenimas duotas ne praleisti nuostabiausias akimirkas, o matyti jas ir pajausti. Be to, gyvenimas gamtos ritmu, taip pat ir ankstyvas kėlimasis, labai palankus žmogaus organizmui, psichikos sveikatai. Todėl su vyru kylame apie penktą, šeštą ryto.
E. Kislovski asmeninio archyvo nuotr.
– Gal turite kasdienių ritualų, kuriuose dalyvautų visi šeimos nariai?
– Be abejo. Kiekvieną savaitgalį važiuojame pas tėvus. Vieną dieną – pas mano, kitą – pas vyro. Vertiname bendras vakarienes, pokalbius. Visi drauge einame į pirtį. Šventes švenčiame kartu – su broliais, seserimis, jų šeimomis. Anksčiau laikydavomės tradicijos bent kartą per dieną visiems valgyti kartu. Deja… Šiandien visi labai išsibarstę. Tad jei kada pasiseka, būname labai laimingi. Vakarais mėgstame skaityti garsiai kartu. Kartais visi šokame, kartais dainuojame ar gaminame valgyti.
– Puiku, kad užsiminėte apie mitybą: juk ne atsitiktinai vadovaujate vegetariškam restoranui?
– Ne atsitiktinai. Kai susipažinau su dabartiniu savo vyru Dionizu, mes abu jau buvome vegetarai.
Privalome gerbti vaiko norus. Mažiau jį kontroliuoti, daugiau sveikai domėtis jo gyvenimu, pasitikėti, girdėti.
– Ar jūsų dukros irgi vegetarės?
– Mes visi valgome tik augalinės kilmės maistą. Kai mergaitės buvo mažos, valgė mėsą. Bet šeimai žengiant sąmoningumo keliu, kalbantis apie vertybes ir visą augalinės mitybos filosofiją, dukros nusprendė nesirinkti prievartos kelio. Neatsisakėme mėsos dėl sveikesnio gyvenimo būdo. Augalinė mityba – tai mūsų visų gyvenimo filosofija. Dar labai svarbu dienos režimas, mintys, poelgiai, švaros principai. Žmonės dažnai apgaudinėja save – daro savaitės trukmės detoksikacijos programą, o po kiek laiko vėl grįžta prie senų įpročių. Arba valgo sveikesnį maistą, bet užgeria jį vynu. Tai tik parodo, kaip puikiai mes mokame pateisinti savo poelgius.
– Nuo maisto pereikime prie „vaistų“ mamoms – turiu omeny jūsų intensyvų kursą „Prašau, mama, nešauk“. Ar pati buvote viena iš tų šaukiančių mamų?
– O taip, buvau... Beje, šį kursą sugalvojau ne aš. Tai Marinos Targakovos mokinių kursas. Jį kūrė jos sekėjai – psichologai iš skirtingų pasaulio šalių. „Prašau, mama, nešauk“ man labai daug padėjo. Mokiausi, taikiau žinias kasdienybėje ir kai galiausiai nustojau šaukti, santykiai su dukromis tapo kur kas geresni. Todėl nusprendžiau su juo supažindinti ir kitas mamas – suteikti joms žinių, kaip galima kurti santykius su savo vaikais nešaukiant.
– Ir kaip?
– Keliais žodžiais nepapasakosiu. Išklausiusios kursą mamos suvokia, kokią blogą energiją kuria šaukdamos ant savo vaiko. Bet tam, kad tai suvoktų, jos turi šiais dalykais domėtis. Juk visos jaučiame, kad šaukdamos išsidraskome, pasėjame negatyvius jausmus ne tik savyje, bet ir aplinkui, o po kiekvieno rėkimo viduje sunkiu akmeniu nusėda kaltės jausmas. Kai mamų pradeda nebetenkinti toks gyvenimas, jos ima ieškoti žinių, o radusios pradeda labai intensyviai dirbti su savimi. Tuomet nebeerzina, kad vaikas nevalgo, numeta batus ar apsirengia ne taip, kaip tu norėtum. Imi kitaip matyti savo vaiką ir kurti kitokį santykį su juo.
– Jūsų dvynėms – šešiolika. Kokią žinutę – kaip mama ir kaip lektorė – norėtumėte perduoti visų paauglių tėvams? Ko jie turėtų nepražiopsoti?
– Pirmiausiai jie turėtų žinoti, kad egzistuoja skirtingi vaiko raidos etapai. Kiekviename etape svarbūs skirtingi dalykai. Dar jie turėtų žinoti, kad tėvai auga kartu su savo vaikais. Vadinasi, jei jūsų vaikui penkeri – tai motinystės (tėvystės) kelyje jums irgi tik penkeri. Todėl nereikėtų savęs graužti ir pliekti už padarytas klaidas, nes vaikų auginimas – tai nuolatinis tėvų augimo kelias kartu su jais.
E. Kislovski asmeninio archyvo nuotr.
– Turbūt visi klystkeliai ir aplinkkeliai jau išvaikštinėti auginant dvynes, todėl su pagranduke Nalini Veda sunkumų jums nekyla?
– Patikėkit, dar ir kaip kyla. Bet iš tiesų skirtumas didžiulis. Su dvynėmis buvau kitokia, todėl reikėjo taisytis. Bet tai irgi buvo kelias – tobulėjimo. Vaikai jį matė ir suprato, kad tėvai nėra visažiniai. Jie irgi mokosi.
– Kiekvieno žmogaus meilės kalba su savo artimaisiais skirtinga. Kokia yra jūsiškė?
– Mano meilės kalba šeimai – skirti jiems laiko, nuoširdžiai kalbėtis. Kartais dukros traukia mane per dantį, sakydamos: „Tai ką, mama, ir vėl kalbėsimės?“ Skirti laiko svarbu ir vyrui. Dažnai dvynės pačios mus ragina, kad nueitume tik dviese į pasimatymą ar į kokį spektaklį. Pasisiūlo pabūti su Nalini Veda. O kartais spyriojasi, todėl prireikia auklės. Nėra ta mūsų šeima pavyzdinė – visko ir pas mus būna. Įdomu stebėti ją tarsi iš šono.
– Kokia jūsų pačios dienos rutina?
– Keliuosi, meldžiuosi, mankštinuosi, darau pusryčius ir iš anksto – pietus. Aš arba vyras vežame mergaites į mokyklą. Tada – darbas restorane. Vakare – namai, šeima, kino vakarai, veikla kartu, knygų skaitymas ir miegas. Gultis stengiamės apie 22 val. Tuomet miegas pats sveikiausias, pailsi visos organizmo sistemos. O paauglės? Na, jos žino, kaip teisingai gyventi, todėl gali rinktis. Mato rezultatus, kokie žmonės, kai gyvena vienaip, ir kokie – kai gyvena kitaip.
– Atrodote sveika ir žvali. Ar pasidalytumėte savo geros savijautos paslaptimis?
– Anokios čia paslaptys (juokiasi) – mityba, dienos režimas, sportas, judesys, dvasinės praktikos. Dar – pozityvios mintys.
E. Kislovski asmeninio archyvo nuotr.
– Bepigu jums kalbėti, o ką daryti tai mamai, kuri ką tik apšaukė savo vaiką ir išleidusi jį į mokyklą dabar sėdi darbe ir graužiasi?
– Tėvai neturi bijoti atsiprašyti savo vaikų. Nereikia galvoti, kad dėl to kažkaip sumenks jų savivertė ir vaikai pradės jų negerbti. Siūlau tėvams drąsiai kalbėti apie savo jausmus. Pasikartosiu, vaikai turėtų suprasti, kad jų tėvai irgi mokosi.
– Dažnai iš mokyklos grįžęs vaikas būna neramus, susinervinęs. Kaip rasti kelią į vaiko širdį, kaip jį nuraminti be to stereotipinio „pamatysi, bus viskas gerai“?
– Pedagogikoje nėra vieno atsakymo. Niekas į šį klausimą neatsakys geriau už jus pačius. Tėvai turi stebėti savo vaiką. Kartais nereikia prie jo pulti – duokite jam laiko išgyventi savo jausmus. Vėliau, jei vaikas leisis, vėl bandykite su juo pasikalbėti.
