„Gelbėtojai surado Elbruse rūke pasiklydusius užsieniečius. Vienas iš jų žuvo, besileisdamas nuo kalno“, – teigiama ministerijos pranešime.

Informacijos apie tai, kad Elbrusą įveikianti 10-ies užsienio alpinistų grupė tirštame rūke pasiklydo daugiau kaip 5 tūkst. metrų aukštyje, gauta sekmadienį po vidurdienio.

Šios alpinistų grupės daugumą sudarė Airijos piliečiai. Kurios valstybės pilietis žuvo, kol kas nepranešama.

5642 metų aukščio Elbrusas – aukščiausias kalnas Europoje.

Trijų septynetų diena

Liepos 27-osios Elbrusos šturmas, pasak komandos, skiriamas taikai ir santarvei tarp viso pasaulio žmonių – nesvarbu, kokie jų įsitikinimai, patirtys, galimybės, profesijos, pomėgiai, amžius, pasaulėžiūra, tautybė ar religija. Ekspedicijos leitmotyvą padiktavo Elbruso šlaituose įkurtos "Mir" kalnų stoties pavadinimas. Rusų kalba viena iš nedaugelio, kurioje tas pats žodis reiškia ir taiką, ir pasaulį. Visa narsuolių komanda nuo Europos stogo išsiuntė taikos linkėjimus pasauliui.

Nepaisant sunkumų ir iššūkių, pasiekti Europos stogu vadinamą viršukalnę pavyko visiems dvylikai lietuvių. Ekspedicijai vadovavęs D. Babilas neslepia džiaugsmo, kad užsibrėžtas tikslas pasiektas trijų septynetų dieną.

"Neprireikė rezervinių dienų, nes oro sąlygos buvo neįtikėtinai palankios. Po kelių itin lietingų ir vėjuotų dienų debesys išsisklaidė, danguje sužibo žvaigždės ir nušvito saulė. Siekdami išnaudoti gerą progą viršūnės šturmui, tą naktį iš bazinės stovyklos pasuko nemažai ekspedicijų ir pavienių alpinistų", – neišdildomais įspūdžiais dalijosi D. Babilas.

Lietuvių komanda startavo 3 val. nakties ir saulėtekį pasitiko jau būdama ant pietinio Elbruso šlaito beveik 5 000 m aukštyje.

"Ta paskutinė naktis prieš viršūnę visada būna pilna paslapčių, jaudulio ir nerimo. Dėliojiesi daiktus, valgai naktinius pusryčius, nubrauki panikos ašaras ir susikaupęs ruošiesi svarbiam susitikimui", – atmintyje įsirėžusias akimirkas vardija ekspedicijos dalyvė Ingrida Veliutė.

Atsakingas pasiruošimas

Pasiruošimas šiai ekspedicijai tęsėsi nuo žiemos. Jos dalyviai treniravosi ne tik Lietuvoje, šią vasarą taip pat kopė Tatrų ir Pirėnų kalnuose.

Ta paskutinė naktis prieš viršūnę visada būna pilna paslapčių, jaudulio ir nerimo. Dėliojiesi daiktus, valgai naktinius pusryčius, nubrauki panikos ašaras ir susikaupęs ruošiesi svarbiam susitikimui.

"Liepos 21 d. Rusijos Kaukaze vyko keturi aklimatizacijos žygiai, per kuriuos buvo nuosekliai didinamas pakilimo virš jūros lygio aukštis, taip pat atliktos treniruotės su ledkirčiais. Aklimatizuotis padėjo ir keturios naktys, praleistos gyvenant Elbruso bazinėje stovykloje, kuri įrengta 3 900 m aukštyje", – pasakojo vadovas.

Tinkamas pasirengimas svarbiam žygiui diktavo gerą visos komandos tempą. Nors tikslo skubėti nebuvo, visa komanda stengėsi laikytis išvien ir sparčiais žingsniais lenkė kitas komandas.

"Pirmame sustojime paklaikusiu žvilgsniu prislenka keistuolis, bandantis "išsinuomoti" akinius 5 km aukštyje. Be jų kopti neįmanoma, tačiau tenka nuvilti išsiblaškiusį keleivį. Vėliau į mūsų vorelę įsipainioja svetimų alpinistų šąlančiomis rankomis ir kojomis. Juos taip pat tenka apeiti, kad neblaškytų ir neerzintų trikdančiais judesiais", – apie kitus viršukalnę siekiančius keleivius pasakojo I.Veliutė.

Džiaugsmo ašaros

Pasiekę viršūnę ekspedicijos dalyviai neslėpė džiaugsmo ašarų, apsikabino ir, pasak jų, aiškiai suprato, kad šios nakties ir dienos nepamirš visą gyvenimą.

"Pusei komandos tai buvo jau antras bandymas pasiekti Elbruso viršūnę. 2014 m. rugpjūčio 20 d. pavyko pasiekti 5 364 m aukštį, bet likus mažiau nei 280 m teko apsigręžti ir lipti žemyn dėl itin stipraus vėjo ir sniego pūgos. Šiemet Elbrusas priėmė labai svetingai", – apie antrą priimtą iššūkį pasakojo D. Babilas.

Nors į Elbruso viršūnę jau yra kopusių nemažai lietuvių, ši komanda buvo viena didžiausių per pastarąjį laiką.

Narsuoliams pavyko sėkmingai pratęsti lietuvių alpinistų ir keliautojų pasiekimus Kaukazo kalnuose. 1952 m. Gediminas Akstinas ir Aleksandras Šteinas tapo pirmaisiais lietuviais, pasiekusiais Elbruso viršūnę. 1958 m. čia buvo organizuota daug kraštiečių pritraukusi Pabaltijo alpiniada. 1993 m. šioje viršūnėje Vladas Vitkauskas iškėlė lietuvišką trispalvę, su kuria pasiekė visų žemynų aukščiausias viršukalnes.

"Sulaukėme daug palaikymo ne tik iš artimųjų, draugų, bet ir nepažįstamų žmonių, visiems esame nepaprastai dėkingi. Visa tai mus labai motyvavo nesustoti ir atiduoti visas jėgas. Nuo kalno per palydovinį ryšį susisiekėme net su draugais, keliaujančiais pėsčiomis ir vandeniu lapteviečių pėdomis per Verchojansko kalnagūbrį Sibire", – padėkos žodžių negailėjo komanda.

Šį ekspedicija organizuota nekomerciniais pagrindais, bendradarbiaujant kartu su partneriais. Akimirkas padėjo fiksuoti "Sony", įvaizdžiu rūpinosi "Virgo dizaino studija", informacija dalijosi "Kauno diena".

„Viršūnė! Narsuoliai siunčia visiems linkėjimus nuo Elbruso – 5642 metrų siekiančios aukščiausios Europos viršukalnės!  Būkit taikūs ir gyvenkit santarvėje! Kopkite aukščiau! Siekite daugiau! Niekada nepasiduokite, kas benutiktų!“, – linkėjimais nuo aukščiausio Europos kalno pasidalijo ekspedicijos dalyviai.

Jie taip pat užsimena, kad nepaisant iššūkių ir sunkumų, visas dvyliktukas išlaikė vienodą tempą iki pat paskutinių žingsnių. Kaip ir planuota, tikslas pasiektas liepos 27 dieną.

Kompanija Kaukaze bus iki liepos 31 dienos. Ne visas laikas nuo atvykimo buvo skirtas kopimui – kalnų entuziastai pratinosi prie didelių aukščių ir deguonies trūkumo aklimatizacijos žygiuose.

Tai nėra pirmas kompanijos bandymas kopti į Elbruso kalną: 2014-aisiais kopimas buvo nesėkmingas – jiems teko apsisukti likus vos maždaug valandai kelio iki viršūnės.

Ekspediciją dalyviai pradėjo planuoti prieš maždaug pusę metų, o visi jos dalyviai yra jau patyrę kalnuose. „Į Elbrusą yra įkopę nemažai lietuvių, bet reikia įvertinti tai, kad ten žmonės kartais ir žūsta. Tokių būta ir šįmet. Kalnas nėra toks sudėtingas, kaip Himalajų viršukalnės, bet jo nuvertinti negalima. Jis pavojingas dėl paklydimų, nes nėra daug orientyrų ir dėl atsirandančių properšų, į kurias galima įkristi“, – pavojus prieš ekspediciją vardijo D. Babilas.

Kompanija Kaukaze bus dešimt dienų – iki liepos 31 dienos. Tiesa, pats kopimas į Elbrusą truks trumpiau, kadangi tik atvykę kalnų entuziastai pratinosi prie didelių aukščių ir deguonies trūkumo aklimatizacijos žygiuose.

„Štai tokį Elbrusą matėme prieš 2 dienas, per pirmąjį apšilimo žygį. Buvo gera diena kopimui, bet tada mes jam dar nebuvome pasiruošę. Šiandien išvykstame į jo sniegynus mažiausiai penkioms dienoms“, – įspūdžiais socialiniame tinklalapyje dalijosi narsuoliai. 

Pasak ekspedicijos vadovo Dainiaus Babilo, viršūnę planuojama pasiekti liepos 27 arba 28 dieną. Bus siekiama aukštesnės, vakarinės (kairėje) viršukalnės, siekiančios 5642 metrų aukštį.

„Linkėjimai iš Elbruso bazinės stovyklos 3900 metrų aukštyje,“ – portalui kauno.diena.lt linkėjimus perdavė ekspedicijos dalyviai.

Tai nėra pirmas kompanijos bandymas kopti į Elbruso kalną: 2014-aisiais kopimas buvo nesėkmingas – jiems teko apsisukti likus vos maždaug valandai kelio iki viršūnės.

Ekspediciją dalyviai pradėjo planuoti prieš maždaug pusę metų, o visi jos dalyviai yra jau patyrę kalnuose. „Į Elbrusą yra įkopę nemažai lietuvių, bet reikia įvertinti tai, kad ten žmonės kartais ir žūsta. Tokių būta ir šįmet. Kalnas nėra toks sudėtingas, kaip Himalajų viršukalnės, bet jo nuvertinti negalima. Jis pavojingas dėl paklydimų, nes nėra daug orientyrų ir dėl atsirandančių properšų, į kurias galima įkristi“, – pavojus vardija D. Babilas.

Į oro uostą gerokai prieš lėktuvo skrydį susirinkusi kompanija Kaukaze bus dešimt dienų – iki liepos 31 dienos. Tiesa, pats kopimas į Elbrusą truks trumpiau: kaip sakė ekspedicijos vadovas Dainius Babilas, tik atvykę kalnų entuziastai pratinsis prie didelių aukščių ir deguonies trūkumo aklimatizacijos žygiuose.

D. Babilas pasakoja, kad jų stovyklavietė įsikurs maždaug 4 km, o Elbruso kalno viršūnė yra 5642 km aukštyje. Iš stovyklos, sako vadovas, iki kalno viršaus užkopti truks parą.

„Planuojame pasiekti viršūnę septynetų dieną – 2017-07-27. Mes juokaujame, kad tas straipsnis, kuris anksčiau buvo „Kauno dienoje“, taip pat buvo išspausdintas septintame puslapyje. Mus lydi tie sėkmingi septynetai“, – apie datą, kada lietuviai turėtų šturmuoti Elbruso kalną, kalba D. Babilas.

Tiesa, viskas gali ir neiti kaip iš pypkės: ekspedicijos vadovas tikina, kad kilę nesklandumai gali pakoreguoti jų planus. 

Kopia jau ne pirmą kartą

Tai nėra pirmas kompanijos bandymas kopti į Elbruso kalną: 2014-aisiais kopimas buvo nesėkmingas – jiems teko apsisukti likus vos maždaug valandai kelio iki viršūnės.

„Tada kopimas buvo skirtas Kristijono Donelaičio sukakčiai paminėti. Pakliuvome į didžiulę sniego pūgą, sąlygos buvo tokios, kad nebuvo visiškai jokio matomumo, jokio orientyro, mes matėme tik priekyje einančio žmogaus batus. Dėl viršūnės kovėmės devynias valandas, bet teko apsigręžti“, – atsimena D. Babilas.

Šiais metais, kaip tikina ekspedicijos vadovas, oro prognozės yra permainingos, rytai – saulėti, popietės – lietingos, vakarais kartais ir žaibuoja. „Viskas priklauso nuo to, ar pavyks pataikyti į tą tarpą, kada oras yra geras“, – kalba.

Tiesa, net ir geru oru Elbruso viršūnėje oras nelepina: D. Babilas teigia, kad temperatūros nukrenta ir iki 15-kos laipsnių šalčio, o stovyklavietėje, esančioje 4 km aukštyje, temperatūra turėtų siekti nulį.

Vežasi sunkias kuprines

Nesunku pastebėti ir ypač dideles kuprines, puošiančias ekspedicijos dalyvių pečius. Vadovas aiškina, kad didelis daiktų kiekis yra būtinybė.

Kalnas nėra toks sudėtingas, kaip Himalajų viršukalnės, bet jo nuvertinti negalima.

„Vežamės su savimi pilną žieminę ekipuotę: pirštines, kepures, striukes, kelis sluoksnius termo drabužių. Nepaisant to, kad temperatūra neatrodo ekstremaliai maža, tokiame aukštyje, dėl nepakankamo deguonies įsisavinimo, organizmas šiluma neaprūpina galūnių. Šąla rankos, kojos, nes organizmas visą energiją duoda svarbiausiems organams, o galūnės jam atrodo nesvarbios“, – aiškina jis.

Vyras sako, kad ekspedicija pradėta planuoti prieš maždaug pusę metų, o visi jos dalyviai yra jau patyrę kalnuose. „Į Elbrusą yra įkopę nemažai lietuvių, bet reikia įvertinti tai, kad ten žmonės  kartais ir žūsta. Tokių būta ir šįmet. Kalnas nėra toks sudėtingas, kaip Himalajų viršukalnės, bet jo nuvertinti negalima. Jis pavojingas dėl paklydimų, nes nėra daug orientyrų ir dėl atsirandančių properšų, į kurias galima įkristi“, – pavojus vardija D. Babilas.

Laisvu nuo kopimo laiku stebės dangų

Tačiau kitiems ekspedicijos dalyviams, regis, baimė nekyla. Vienas jų, Vytis Šeštakauskas, tikina, kad kalnuose jam tekę būti ne kartą. „Geriausios emocijos, gera kompanija. Tikimės, kad viskas pavyks. Aišku, kalnuose sąlygos keičiasi greitai“, – sako V. Šeštakauskas.

Paklaustas, kas labiausiai neramina, pašnekovas įvardija oro sąlygas. „Vertinu viską realistiškai: oro sąlygos gali būti įvairios. Kai prieš tris metus buvom, buvo labai sunku. Tikriausiai niekada gyvenime nesu patyręs tokių oro sąlygų, kokios buvo ten“, – mena V. Šeštakauskas.

Kita dalyvė, Ingrida Veliūtė, sako, kad vakarais stovyklavietėje daugiausiai laiko praleis žiūrėdami į dangų. „Didžiausią laiko dalį užima spėliojimas, koks bus oras, koks yra vėjas. Be to, kažkas pasiima kortas, kažkas kitų žaidimų. Bet aišku, mūsų kuprinės yra riboto svorio, tai „Monopolio“ nesivežame, bet skraidančią lėkštę kažkas tikrai, žinau, turi“, – juokiasi I. Veliūtė.

Šis prieš du milijonus metų iškilęs ugnikalnis yra laikomas aukščiausiu Europos kalnu (5642 m). Ekspedicija skiriama taikai – būdami aukščiau viso žemyno žygeiviai ketina pasiųsti taikos ir santarvės linkėjimą visai Europai.

Pagrindinis kopimo tikslas – aukštesnioji vakarinė Elbruso smailė (rytinės aukštis – 5620 m). Nors alpinistiniu požiūriu techniškai ji nėra labai sudėtinga, tačiau dėl stačių apledėjusių šlaitų, gilių ledyno tarpeklių yra pakankamai pavojinga. Dėl mažo orientyrų skaičiaus, Elbrusas yra ypač grėsmingas esant mažam matomumui, kilus pūgai ar audrai, kurios dėl permainingų ir sunkiai nuspėjimų orų yra gana dažnos. Mokslininkų nuomone, šis kalnas – veikiantis ugnikalnis. Nors paskutinį kartą didesni seisminiai pokyčiai buvo fiksuoti 1958 m., tačiau neabejojama, kad Elbrusas vis dar turi pakankamai potencialo netikėtinai išsiveržti ir netgi sunaikinti apylinkėse įsikūrusius miestelius. Pagal graikų mitologiją, būtent ant Elbruso kalno Dzeusas nubaudė Prometėją už iš Olimpo išneštą ugnį žmonėms.

Kopimui pasirinktas pietinis maršrutas iš Terskolo slėnio Kabardino Balkarijos regione. Tai nemenkas turistų traukos centras. Iki stoties „Mir“, įrengtos daugiau nei trijų kilometrų aukštyje, ir „Bačkų“, pastatytų beveik keturių kilometrų aukštyje, šiandien galima pasikelti lyno keltuvais, o nuo ten žemyn nusileisti slidinėmis.

Tačiau daugelio turistų kelionė ir asmenukė su niekada nenutirpstančiomis Elbruso viršukalnėmis dvynėmis čia ir baigiasi. Atsitiktiniai lankytojai, vejami prastos savijautos, gana sparčiai leidžiasi žemyn. Viršutinė, daugiau nei pusantro kilometro aukščio Elbruso atkarpa skirta ne tik patyrusiems kalnų entuaziastams bei septynių žemynų aukščiausių viršūnių kolekcionieriams, bet ir atitinkamai pasiruošusiems, prieš tai padariusiems aklimatizacijai skirtus apšilimo žygius. Vasaros metu Elbruso bazinėje stovykloje susirenka komandos iš viso pasaulio. Tarptautinis alpinistų tinklalapis „Mountain Planet“ skelbia, kad 2017 m. vasaros mėnesiais į Elbruso viršūnę rengiamos ne tik lietuvių, bet ir rusų, bulgarų, argentiniečių ekspedicijos.

Elbruso šlaituose įkurtos „Mir“ stoties pavadinimas pasufleravo šių metų ekspedicijos tikslą. Rusų kalba viena iš nedaugelio, kurioje tas pats žodis reiškia ir taiką, ir pasaulį. Šiuo metu ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje taikos vertybės turi atlaikyti didžiules grėsmes. Šiuo iššūkiu norima dar kartą atkreipti dėmesį į išaugusią būtinybę siekti taikos ir santarvės tarp visų pasaulio žmonių, nesvarbu kokie jų įsitikinimai, patirtys, galimybės, profesijos, pomėgiai, amžius, pasaulėžiūra, tautybė ar religija bebūtų.

Liepos pabaigoje rengiamas kopimas į Elbruso viršūnę jau yra antrasis bandymas pusei šios ekspedicijos dalyvių. 2014 m. rugpjūčio 20 d. dešimt lietuvių pasiekė Elbruso balną 5364 m aukštyje, tačiau likus mažiau nei 280 m apsigręžė žemyn dėl itin stiprios sniego pūgos. Tąkart ekspedicija buvo skirta K.Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Ant kalno buvo skaitomos šio literatūros klasiko sukurtos eilės.

Šių metų ekspedicija buvo sugalvota praėjusią žiemą. Pusę metų truko pasiruošimas. Nemaža dalis komandos narių – patyrę kalnų keliautojai, dalyvavę žygiuose Alpių, Karpatų, Kaukazo kalnuose, anksčiau kopę į Kilimandžarą, Grosgloknerį, Triglavą, Kebnekaisę ir kitas viršukalnes. 2016 m. nemaža jų dalis dalyvavo beveik 100 km pėsčiomis poliarinėje ekspedicijoje, kuri buvo skirta paremti unikalią norvegų geografų idėją pakoreguoti Suomijos ir Norvegijos valstybinę sieną, kad Suomijos aukščiausia vieta būtų ne kalno šlaite, o aukščiausioje vietoje – Halčio viršūnėje. Šių metų birželio pabaigoje keli ekspedicijos dalyviai sėkmingai įkopė į Gerlacho kalną – aukščiausią Tatrų ir visų Karpatų kalnų viršukalnę.

Ekspedicija organizuojama kartu su keturiais partneriais: vaizdus padeda fiksuoti „Sony“, drabužius parenka „Thermowave“, įvaizdžiu rūpinasi „Virgo dizaino studija“, informacija dalijasi „Kauno diena“.

Ekspedicijos puslapis: https://www.facebook.com/narsuoliai/

„Gelbėtojai 11 val. vietos (10 val. Lietuvos) laiku surado pagalbos prašiusį alpinistą, ištraukė jį iš plyšio ir pradėjo leistis“, – sakė ministerijos Kabardos-Balkarijos regioninio padalinio atstovas spaudai Kantemiras Berovas.

Jis taip pat nurodė, kad sportininkas krisdamas patyrė keletą nesunkių sutrenkimų.

„Jis yra 34-erių metų vaikinas iš Elektrostalės miesto netoli Maskvos“, – pridūrė K. Berovas.

Kaip buvo pranešta anksčiau, 9 val. 55 min. (8 val. 55 min. Lietuvos) laiku buvo gautas pranešimas, kad ant Elbruso kalno rytinio šlaito pietinės pusės, 5 tūkst. 100 m aukštyje, vienas sportininkas kopdamas įkrito į plyšį.

Ieškoti alpinisto išėjo penki specialaus Elbruso viršukalnių paieškų ir gelbėjimo būrio darbuotojai.

5 tūkst. 642 m aukščio Elbrusas yra aukščiausias kalnas Kaukaze ir Europoje.

Trijų žmonių, veikiausiai anksčiau dingusių lenkų alpinistų, kūnai buvo pastebėti ant Elbruso kalno šlaitų Rusijoje, maždaug 5,4 km aukštyje, antradienį pranešė vienas Nepaprastųjų situacijų ministerijos pareigūnas.

„Dviejų alpinistų kūnai buvo pastebėti iš sraigtasparnio, skridusio virš Elbruso vakarinės viršukalnės ir šiaurinio šlaito, o netoliese buvo pastebėtas trečias kūnas arba jų įrangos dalis. Ko gera, tai prieš dvi dienas dingusių Lenkijos piliečių kūnai“, – naujienų agentūrai „Interfax“ sakė ministerijos Šiaurės Kaukazo regioninio padalinio atstovas Kantemiras Davydovas.

Šešių lenkų alpinistų grupė, užsiregistravusi Elbruso paieškų ir gelbėjimo biure, sekmadienį pasidalijo į dvi grupes, leisdamasi nuo viršukalnės. Trys iš jų sėkmingai nusileido, o ryšys su kita grupe nutrūko. Dingusiųjų paieškos buvo pradėtos pirmadienio rytą.

Gelbėtojai anksčiau rado kuprinę, kurioje buvo vieno iš dingusių alpinistų pasas.

Pirmadienio pavakarę paieškos buvo sustabdytos pabjurus orams.

Jos buvo tęsiamos antradienį, padedant orlaiviams.