Tyrėjai siekė ne tik išsiaiškinti išvykimo iš Lietuvos priežastis, emocinę jų būseną, bet ir identifikuoti emigruojančiųjų tipus.
Paaiškėjo, kad Lietuvos gyventojų apsisprendimą išvykti iš šalies lemia priežasčių kompleksas. Kiekviena iš grupių, pasižymėdama skirtingais savitumais, akcentavo skirtingas išvykimo priežastis ir aplinkybes.
Ekonominės priežastys - tik viena iš sudėtingo komplekso dedamųjų. Prie noro emigruoti ir sprendimo išvykti prisideda prasta sociopsichologinė žmonių būsena.
Kaip pastebi VDU Lietuvių išeivijos instituto atstovė Ilona Strumickienė, nostalgija Lietuvai, pozityvus dvigubos pilietybės vertinimas ir netgi dalies respondentų nusiteikimas grįžti į Lietuvą bei prisidėti prie jos gerovės kūrimo sudaro prielaidas manyti, kad tarp emigracijoje gyvenančių Lietuvos piliečių yra reemigracijos potencialo, kurį sustiprintų realūs pokyčiai Lietuvoje.
Kaip skelbė ELTA, Seimui priėmus demografijos strategiją, parengtos konkrečios priemonės, kurios pasitarnautų iš emigracijos grįžtantiems Lietuvos gyventojams.
Vienas iš siūlymų - suteikti galimybę užsienyje gyvenančių šeimų ikimokyklinio amžiaus vaikams vasarą laikinai lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas Lietuvoje.
Dažniausiai minimos emigracijos priežastys, pagal kurias respondentai buvo suskirstyti į tris tipus, - trys: užsidirbti, išbandyti save, pabėgti nuo lietuviško valdymo.
Kaip teigia siūlymo autoriai, užsienio lietuvių vaikai dažnai vasaras leidžia Lietuvoje. Ir jeigu priešmokyklinukai galėtų vasarą lankyti darželius, tai padėtų jiems integruotis į bendruomenę, susipažinti su Lietuvos kultūra, tradicijomis, papročiais.
Kad „Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 m. ir strategijos“ plane numatyta priemonė veiktų, reiktų pakeisti dabartinę tvarką, sumažinti teisinius ir kitus apribojimus, skleisti informaciją apie galimybę.
Grįžtančiųjų į Lietuvą integracijai taip pat pasitarnautų antrasis mokytojas klasėse ar priešmokyklinukų grupėse, kurias lanko iš užsienio grįžę Lietuvos piliečių vaikai.
Strategijos priemonių plano rengėjai pripažįsta, kad Lietuvos, ypač regionų, švietimo įstaigose labai trūksta specialistų, padedančių grįžusiam užsienio lietuvių vaikui integruotis ir gebančių bendrauti užsienio kalba. Įgyvendinant įdarbinus antrąjį mokytoją būtų gerinama situacija vaikams, susiduriantiems su mokymosi sunkumais dėl kultūrinių ar kalbinių skirtumų.
Taip pat siūloma nustatyti prievolę kiekvienoje mokykloje, kurioje mokosi grįžęs iš užsienio mokinys, suteikti jam pagalbą nuo pirmos dienos - steigti išlyginamąsias klases arba rengti individualias išlyginamąsias pamokas.
„Siekiant sėkmingesnės į Lietuvą atvykusių vaikų integracijos mokyklose, bus teikiama būtina ir mokinio individualius poreikius atitinkanti pagalba. Ji apims parengiamąją veiklą prieš vaikui atvykstant (jei įmanoma), poreikių nustatymą, ugdymo ir mokymosi pagalbos organizavimą atvykusiam vaikui, bendradarbiaujant su jo tėvais ir vietos bendruomene. Bus parengti ir įgyvendinti specialūs atvykusių ir grįžusių vaikų ugdymo organizavimo modeliai, metodinė ir mokymo medžiaga“, - rašoma strategijos įgyvendinimo priemonių plane.
ELTA primena, kad preliminarų Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo planą rengė valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.
Savo idėjas piliečiai galėjo pateikti balandžio-gegužės mėnesiais, viešojoje konsultacijoje užpildydami anketą E.pilietis portale. Jos rezultatai paskelbti Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?”, kuris Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre Vilniuje vyks iki ketvirtadienio vakaro.
Forumas skirtas su visuomene aptarti situaciją bei dar kartą pakviesti diskusijų, po kurių bus atnaujinamas Vyriausybės parengtas priemonių planas Demografijos, migracijos ir integracijos strategijai įgyvendinti.
Mokslininkai klausė žmonių, kokie labiausiai taisytini dalykai Lietuvoje. Dažniausiai minėti - korupcijos dydis, ekonominė nelygybė, nepagarba eiliniam žmogui, verslininkų gobšumas ir kiti.
Tyrimas parodė, kad tik trečdalis apklaustų emigrantų galėjo sau leisti neblogai gyventi Lietuvoje. Net apie 7 proc. išvykusiųjų sakė, kad galėjo sau viską leisti. Per 13 proc. respondentų pripažino, kad jiems stigo pinigų net maistui, beveik trečdalis nurodė, kad buvo sunku įsigyti tokį stambesnį pirkinį kaip televizorius, šaldytuvas.
Nuosavą būstą iš respondentų turėjo maždaug ketvirtadalis apklaustųjų.
Kaip nusprendę išvykti jautėsi gyvendami Lietuvoje? Per trečdalis jautėsi nelaimingi Lietuvoje, net per 56 proc. jautėsi nereikalingi gimtinėje.
Paaiškėjo, kad prasta sociopsichologinė jausena labai susijusi su darbo santykiais. Nepagarba, neįvertinamas, nejautrumas darbuotojo asmeninėms problemoms ir kitos, kurias dažniausiai minėjo išvykusieji iš Lietuvos.
Dažniausiai minimos emigracijos priežastys, pagal kurias respondentai buvo suskirstyti į tris tipus, - trys: užsidirbti, išbandyti save, pabėgti nuo lietuviško valdymo.
Įdomu tai, kad spontaniškai, impulsyviai išvykti nusprendė kiek daugiau kaip penktadalis visų apklaustųjų, kiti tokį sprendimą priėmė pasvėrę „už“ ir „prieš“.
Emigrantų tipui „išbandyti save“ labiau priskiriamos moterys nei vyrai, jaunesni respondentai, žmonės su aukštuoju išsilavinimu, pagal veiklos sritį kvalifikuoti darbuotojai, turintys stiprų saviraiškos tikslą. Jų išvykimą dažnai lėmė įdomesnio darbo paieškos. Tai globalios pasaulėžiūros žmonės, gerai integravęsi savo šalyje, turintys stiprius ryšius su Lietuva ir nejaučiantys priešiškumo jai.
Gausiausias tipas - ekonominiai migrantai, kurį sudaro net 56,7 proc. visų emigrantų. Įdomu tai, kad jie išvykę nesiliauja domėtis, kas vyksta jų gimtojoje vietoje, remiasi lietuviškomis žiniasklaidos priemonėmis, tačiau nepasižymi solidarumu Lietuvai. Didžiausia problema šio tipo emigrantai laiko ekonominę nelygybę.
Ekonominiai emigrantai jaučiasi labiausiai laimingi emigracijoje.
Tyrėjams viena įdomiausių grupių - per 20 proc. siekiančiųjų pabėgti nuo lietuviško valdymo. Šioje grupėje daugiau vyrų, bet yra ir moterų, brandūs ir vyresnio amžiaus žmonės, bet yra ir jaunų. Tai kvalifikuoti darbininkai, aukščiausio bei vidutinio lygio darbuotojai, kurie jaučia stiprią opoziciją Lietuvai, jiems labiausiai užkliūva valstybės administravimo ir ekonominiai aspektai. Šio tipo emigrantai akcentuoja nepagarbą žmogui ir geriausiai jaučiasi emigracijoje.
18 metų ir vyresni Lietuvos emigrantai, ne trumpiau kaip 6 mėnesius gyvenantys trijuose Europos regionuose - Skandinavijoje (500), Didžiojoje Britanijoje (500) ir Ispanijoje (500), buvo apklausti sausio 19 - vasario 10 dieną.
Tyrimą užsakė ir finansavo Vyriausybės kanceliarija, Užsienio reikalų ministerija, VDU, jį atliko rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Vilmorus“.
Emigruojančio jauno žmogaus portretas
20-29 metų amžiaus, prieš išvykdami nedirbo metus ir ilgiau, niekada negyveno santuokoje, nori studijuoti užsienyje, daugiau vyrai. Tokį emigruojančio jauno Lietuvos piliečio portretą ketvirtadienį surengtame demografijos forume „piešė“ Politikos tyrimų ir analizės instituto tyrėja Laura Bačinskienė.
Iš emigracijos į tėvynę grįžtančio jauno žmogaus portretas: 25-29 metų amžiaus, niekada negyvenę santuokoje, daugiau moterys.
Per 6 pastaruosius metus emigravo tiek jaunų žmonių, kiek gyvena Šiauliuose.
Tyrimo metu įvardytos dažniausios priežastys, dėl kurių jaunuoliai išvyktų iš savo gimtojo miesto gyventi kitur. Tai - galimybė studijuoti norimą profesiją, norimas darbas ar darbo perspektyvų nebuvimas esamoje gyvenamojoje vietoje, kokybiškesnės gyvenimo sąlygos, noras išbandyti ką nors naujo, siekis įsitvirtinti ten, kur daugiau perspektyvų jaunimui.
„Vis dėlto migruojantis ar emigruojantis jaunas žmogus?“, - pristatydama tyrimą retoriškai klausė tyrėja.
Svarstydami, kas paskatintų jaunimą likti Lietuvoje ar išvykus pagyventi svetur grįžti į tėvynę, tyrėjai konstatavo, kad viena iš galimybių - paskatinti vidinę migraciją tarp jaunuolių, kurie tiki, jog išvykus gyventi iš savo gimtojo miesto kitur yra daugiau galimybių realizuoti save.
Ypač tai pasakytina apie profesinėse bei aukštosiose mokyklose profesiją įgijusius absolventus, kurie linkę lengvai pakeisti gyvenamąją vietą.
Išlaikyti lengviau studentus, kurie nori po studijų baigimo įsitvirtinti tame mieste, kuriame jie studijuoja; moksleivius, kurie dar neturi tvirtų nuostatų, ką veiks ateityje - nežino savo įsidarbinimo galimybių, nėra nusprendę, kurioje srityje sieks profesinės savirealizacijos.
Kaip pabrėžė tyrimą pristačiusi L. Bačinskienė, miestui, kaip magnetui traukiančiam jaunimą, būtina klestinčio verslo struktūra. Jis turi pasiūlyti įperkamus būtiniausius dalykus, kurie leistų jaunimui „išgyventi“, būti tvirtas ir tolerantiškas, pasiūlyti atsipalaidavimo galimybių.
Be abejo, sprendimui neišvykti iš Lietuvos pasitarnautų lengvatinės būsto nuomos sąlygos. Pasak tyrėjų, akivaizdi paskata būtų dvejų metų trukmės lengvatinė nuoma ir galimybė jaunimui gyventi centre, kokybiškame būste.
Vidinės migracijos paskata - stiprinti esamą verslą, pritraukti naują ir „apgyvendinti“ laikinas iniciatyvas. Kaip pabrėžė tyrėja, tam pasitarnautų ne bet koks verslas, o kuris atliepia vieną ar kelis kriterijus: kuria socialinę pridėtinę vertę, pavyzdžiui, suteikia darbą bedarbiams; kuria ekonominę pridėtinę vertę, pavyzdžiui, kuriamos technologijų inovacijos, bet kartu balansuojama tarp didelio ir mažo verslo; kuria fizinę pridėtinę vertę, pavyzdžiui, verslas, kuris investuoja į miestui svarbius pastatus ir erdves.
„Kuo didesnis indėlis į šiuos kriterijus, tuo geresnės sutarties sąlygos ir trukmė verslui yra pasiūloma“, - pridūrė Politikos tyrimų ir analizės instituto tyrėja L. Bačinskienė, pabrėždama, kad svarbu suformuoti autentišką trauką, tikslingai nukreiptą į konkrečias jaunų žmonių grupes.
Statistikos duomenys rodo, kad migruoja 14-29 metų jaunimas. Kaip yra suskaičiavęs Politikos tyrimų ir analizės institutas, per 6 pastaruosius metus emigravo tiek jaunų žmonių, kiek gyvena Šiauliuose.
Tai, kad jaunimas migruoja ir ieško naujų iššūkių, nėra blogai, tačiau susirūpinimą kelia, kad iš emigracijos grįžę jaunuoliai tik trumpai užsibūna Lietuvoje, labai didelė dalis grįžusiųjų vėl išvyksta.
