Gegužės 4 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos III aukšto hole vyks Evaldo Snieškaus fotoimprovizacijų parodos „Daiktai, šešėliai atspindžiai, siluetai, spalvos” atidarymas.
Skirtingai nuo daugelio fotografų, kurie savo darbo liūto dalį skiria kompozicijai (kuo ryškiau užfiksuoti "pagautą" akimirką arba dirbtinai sukomponuoti norimą siužetą), aš improvizuoju nuo pradžios iki pabaigos. Niekada nežinau kas bus. Tik vidinis balsas kužda,- "Nufotografuok tai". Tuo kas rankose. Telefonu, kino kamera, mėgėjišku fotoaparatu. Net jei tas "tai" - kepamos daržovės keptuvėje ar perpjautas lietinis su sūriu, neplauti indai kriauklėje ar fasado detalė. Tada prasideda improvizacija. Ir, patikėkit, kaip improvizacijos muzikoje, aš to pačio rezultato negaliu pakartoti. Dalinai ir dėl to, kad nebelieka objektų (Šventosios senasis molas išardytas, daržovės keptuvėje suvalgytos, greipfrutas - taip pat). Dažnai komponuojamas kadras reikalauja antros drobės. Tik taip pavyksta išreikšti mintį. Todėl parodoje žvelgdami į tokius „diptikus“ pabandykite mintyse juos sujungti arba kažką kito pamatyti jų vidury. Specialiai nespalvoju drobių kraštų. Taip jos neaprėmina sienų ant kurių pakabintos ir, tarytum, tampa jų dalimi.
Kodėl pasirinkau foto drobę? Kai, lankydamasis Norvegijoje, visiškai atsitiktinai nufotografavau pro akmenis srūvantį kalnų upės vandenį, pamačiau, kad foto technikos pagalba galima piešti. O kaip kitaip įsivaizduojate piešinį jei ne ant drobės?! Taigi, kiekvienas foto kadras man, tarytum, dailininkui eskizas. Būsimo kūrinio kuklus štrichas. Visos parodoje rodomos drobės – atspindžiai. Atspindžiai vandenyje, metale, nuo sienos... Mano vidinės būsenos atspindžiai. Kad, žvelgdami į darbus (dažniausiai abstrakcijas), nenutoltumėt nuo siužeto, suteikiu jiems savo pavadinimus. Tačiau, galite sugalvoti ir savus. Jūs gi laisvi matyti ką norit.
