„Giliai apgailestaujame dėl žmonių aukų ir agresijos prieš Ukrainą tragiškų pasekmių“, – sakoma agentūros pranešime, kuriuo patvirtinamas misijos „ExoMars“  mission.

Maskva savo ruožtu pareiškė apgailestaujanti dėl šio sprendimo.

„Iš tikrųjų tai labai kartus visiems kosmoso entuziastams įvykis. Tai reiškia, kad 2022-ųjų rugsėjį bendra Rusijos ir Europos misija į Marsą atšaukiama“, – per platformą „Telegram“ rašė Rusijos kosmoso agentūros „Roskosmos“ vadovas Dmitrijus Rogozinas.

Jis pridūrė, kad Rusija „šią tyrimų ekspediciją surengs savarankiškai“.

Planuota, kad rugsėjį Rusijos nešančioji raketa iškels nuleidžiamąjį modulį ir marsaeigį. Pastarasis turėjo daryti grunto gręžinius ir ieškoti potencialių gyvybės pėdsakų.

Tačiau Europos Sąjungai įvedus Rusijai sankcijų dėl karo Ukrainoje „Roskosmos“ sustabdė raketų startus ir atšaukė daugiau kaip savo darbuotojų iš Europos kosmodromo Prancūzijos Gvianoje.

Ketvirtadienį EKA valdybos paskelbtame pareiškime sakoma, kad agentūros generalinis direktorius dabar „atliks paspartintą techninių aspektų tyrimą, kad būtų geriau apibrėžtos prieinamos galimybės įgyvendinti marsaeigio „ExoMars“ misiją“.

Iš pradžių „ExoMars“ planuota paleisti 2020 metais, bet startas buvo atidėtas dėl COVID-19 pandemijos.

Raketa „Sojuz“ turėjo pakilti iš Baikonuro kosmodromo Kazachstane ir iškelti Rusijos sukonstruotą nusileidimo modulį „Kazačiok“.

Kad taptų įmanoma nuskraidinti į kosmosą marsaeigį „Rosalind Franklin“, pavadintą anglų chemikės ir DNR tyrimų pionierės vardu, misiją reikėtų iš pagrindų perplanuoti. Be to, raketos startui tinkamas laikas atsiveria tik maždaug kas dvejus metus.

Visos kitos EKA misijos, per kurias naudojamos rusiškos raketos „Sojuz“, taip pat buvo įšaldytos, nurodė agentūra.

Be kita ko, šios raketos turėjo iškelti du Europos navigacinės sistemos „Galileo“ palydovus, kosminį teleskopą „Euclid“, taip pat Europos ir Japonijos sukurtą Žemės stebėjimų palydovą „EarthCARE“.

EKA pranešime sakoma, kad „Tarptautinės kosminės stoties (TKS) programa toliau veikia kaip įprasta“.

Praeitą savaitę D. Rogozinas perspėjo, kad dėl Vakarų sankcijų Rusijai TKS gali nukristi ant Žemės.

Be to, nuogastauta, kad didėjant įtampai tarp JAV ir Rusijos amerikietis astronautas Markas Vande Hei (Markas Vande Hėjus), turintis vėliau šį mėnesį grįžti iš TKS į Žemę erdvėlaivio „Sojuz“ kapsule, bus paliktas stotyje.

Jo teigimu, zondo, kurį bus bandoma nuleisti ant Marso paviršiaus, tikslas – išbandyti nusileidimo sistemą, todėl, net tai atlikus nesėkmingai, tikslas vis tiek bus pasiektas. Europos kosmoso agentūros ir Rusijos agentūros „Roskosmos“ bendras zondas trečiadienį nusileis Marso paviršiuje. Tai turėtų įvykti maždaug 18 val. Lietuvos laiku.

– Du zondai dalyvauja misijoje „ExoMars“. Vienas toliau skries aplink Marso orbitą, o kitas trečiadienį nusileis ant Marso paviršiaus. Kaip tie zondai atrodo ir kokios bus jų užduotys?

– Zondai ypatingai nesiskiria nuo tų, kuriuos galbūt esate matę skriejančius aplink Marsą. Tai maždaug lengvojo automobilio dydžio aparatai. Bent skraidantys orbitoje yra tokio dydžio, nusileisiantis ant Marso paviršiaus – mažesnis.

Vienas zondas skries pačiame Marso atmosferos viršuje ir ten ieškos įvairių dujų pėdsakų. Kito, nusileisiančio ant paviršiaus, svarbiausia misija – išbandyti nusileidimo sistemą, kuri vėliau bus naudojama ir ant Marso paviršiaus nuleidžiant kitus zondus.

– Neretai įvairias misijas į Marsą ištinka nesėkmės. Pavyzdžiui, nepavyksta tinkamai nuleisti zondo. Kai kurie mokslininkai prognozuoja, kad zondas „Schiaparelli“, kuris leisis į Marsą, gali papulti tiesiai į smėlio audrą. Jos ten būna milžiniškos. Kokia tikimybė, kad trečiadienį zondas nusileis saugiai?

– Procentais tikimybės tikrai nepasakysiu, bet kiekviena misija ruošiama ne vienerius metus, o labai ilgai. Joje būna numatyta daug visokių saugumo priemonių, kad tikimybė įvykdyti tikslą būtų kuo didesnė.

Net jei „Schiaparelli“ nepajėgs sėkmingai nusileisti Marso paviršiuje, tai nebus didžiulė katastrofa, nes, kaip minėjau, šio zondo pagrindinis tikslas – išbandyti nusileidimo sistemą. Ilgalaikių mokslinių tyrimų jis nevykdys, tai darys tik kelias dienas.

Taigi praradus šį zondą misija nesužlugs. Tiesiog tada reikės iš naujo išbandyti nusileidimo sistemą, prieš leidžiant kitus šios misijos elementus – ateityje planuojamus paleisti zondus.

– Kokioje teritorijoje turėtų nusileisti zondas? Kiek ji reikšminga tyrimams?

– Kiek atsimenu, „Schiaparelli“ zondas ketina nusileisti ties Marso pusiauju. Ši vieta pasirinkta būtent dėl gresiančių dulkių audrų – atsiranda galimybė patikrinti, kaip nusileidimo sistema veikia ekstremaliomis sąlygomis. Jei Schiaparelli pavyks nusileisti per audrą, tai pavyks ir vėlesniems zondams.

– Nepaisant gana šaltų Europos Sąjungos ir Rusijos santykių, šią Marso misiją tiek Europa, tiek Rusija vykdo bendrai. Ar tai reiškia, kad kosmoso tyrimų srityje galioja kitokios politinio žaidimo taisyklės?

– Iš dalies taip, nes, pavyzdžiui, Tarptautinė kosminė stotis taip pat yra bendras įvairių kosmoso agentūrų, (tarp jų ir NASA bei Rusijos) projektas. Net ir prieš keletą metų, atšalus Rusijos ir Vakarų šalių santykiams, Tarptautinei kosminei stočiai buvo padarytos įvairios išimtys iš sankcijų, taikomų Rusijai. Tai buvo daroma, kad stotis galėtų tvarkingai dirbti.

Panašiai yra ir su šia misija. Be to, reikia nepamiršti, kad kiekviena tokia kosminė misija planuojama daugybę metų. „ExoMars“ misija buvo pradėta kurti likus daug metų iki pastarųjų įvykių Ukrainoje, kurie atšaldė Rusijos ir Europos Sąjungos santykius.

M. Azkarate ir jo komanda užtikrina kokybišką technologijų veikimą: prižiūri, išbando, vysto, konstruoja, programuoja technologijas, kurios reikalingos misijoms į kitas planetas. Jo laboratorijoje stažuojasi lietuvis Marius Klimavičius, kuris čia atvyko laimėjęs Lietuvos mokslo tarybos (LMA) konkursą.

M. Azkarate ir M. Klimavičius šiuo metu daugiausiai dirba prie misijos „ExoMars“. Tai – bendra Europos kosmoso agentūros ir Rusijos programa, skirta Marso tyrimams, ypač nežemiškos gyvybės paieškai. Paleista 2016 m. kovą, spalio 19 d. „ExoMars“ jau turėtų pasiekti Raudonąją planetą.

Su M. Azkarate ir M. Klimavičiumi pasikalbėjome Europos kosmoso tyrimų ir technologijų centre (ESTEC) esančioje Marso paviršiaus simuliacijoje.

– Misijų į Marsą jau buvo labai daug, o jūs pasiuntėte dar vieną. Kam jos reikalingos?

M. Azkarate: Misijų niekada nebus per daug. Tiesa, kad žmonija į Marsą jau siuntė gana daug misijų. Vien amerikiečiai ten sėkmingai nutupdė 4 roverius. Natūralu, kad žmonėms gali kilti klausimas, kodėl ir Europos kosmoso agentūra turi tai daryti. Atsakymas paprastas – kiekvienos misijos mokslinis tikslas yra skirtingas.

Be to, nei viena Marso misija nevykdyta toje pačioje planetos vietoje. Klausti, kam tyrinėti Marsą, yra tas pats, kas sakyti: kam tirti Sacharos dykumą, jeigu jau buvome užlipę į Everestą. Marse yra labai daug neiširtų vietų.

M. Klimavičius: Sutinku su Martinu. Galbūt nesiskiria misijų technologiniai komponentai, bet skiriasi instrumentai, kurie dedami į marsaeigį ar kitokią mašiną. Misijų Marse buvo daug, pirmasis kosmoso aparatas „Viking 1“ ten sėkmingai nusileido 1975 m. rugpjūčio 20 d., jos visos buvo skirtos ištirti planetos geologiją.

Daugelis klausia, kuo skiriasi mūsų misija „ExoMars“ ir „Curiosity“. Norime į Raudonąją planetą pasižiūrėti iš biologinės pusės, sužinoti, ar ten tikrai kadaise egzistavo gyvybė, ar dar likę jos pėdsakų, biologinių darinių.

– Ar manote, kad Marse dar gali egzistuoti kokia nors gyvybės forma?

M. A: Sąlygos Marse dabar yra žiaurios – netinkama temperatūra, radiacija, atmosferos sudėtis ir pan. Egzistuoti gyvybei, kaip ją suprantame, būtų gana sunku. Manau, didesnė tikimybė rasti anksčiau egzistavusios gyvybės pėdsakus. Neabejoju, kad praeityje ten tikrai buvo gyvybė.

– Ar tai galėjo būti protinga gyvybės forma, ar veikiau bakterijų, vienaląsčių ir pan. pavidalu?

M. A: Labai sudėtingas klausimas. Galiu tik pasakyti, kad kol kas neturime jokių duomenų, kurie galėtų įrodyti, jog Marse būta protingos gyvybės. Mano suvokimu, neišvengiamas intelekto produktas yra įvairūs dirbtiniai kūriniai. Kažkas, kad nebuvo natūraliai sukurta gamtos, – pastatai, technologijos ir pan. Jokių to liekanų Marse kol kas neradome.

M. K: Internete pilna spekuliacijų apie gyvybę Marse, pseudo mokslininkų, kurie skelbia savo teorijas apie Marso piramides ir pan. Mes koncentruojamės ties realiais faktais, kuriuos galime ištirti. Kol kas nematome jokių įrodymų, kad ten buvo protinga bendruomenė.

– Marso kolonizacija pastaruoju metu tampa vis plačiau aptarinėjama tema. Atsiranda kompanijų, kurios rimtai pasiryžusios į Raudonąją planetą siųsti žmones. Pradedant Elonu Musku ir „Space X“, baigiant jau kiek pritilusiu projektu „MarsOne“. Kaip manote, ar įmanoma žmones į Marsą nusiųsti jau 2020 m.?

M. A: Manau, nuskraidinti žmones į Marsą yra sudėtinga, tačiau juos iš ten parskraidinti yra 10 kartų sudėtingiau. Nesu tiek pamišęs, kad sutikčiau ten vykti su bilietu į vieną pusę. Tiesą sakant, gerai pagalvočiau ir dėl kelionės su atgaliniu bilietu (juokiasi).

Kalbant rimčiau, šiuolaikinės technologijos yra gana arti to, kad į Marsą būtų galima nusiųsti erdvėlaivį su žmonėmis. NASA jau pavyko planetoje saugiai nutupdyti toną sveriantį roverį. Žinoma, žmonėmis gabenti reikėtų kur kas didesnio erdvėlaivio. Kuo didesnis erdvėlaivis – tuo sunkiau jį nutupdyti saugiai.

Tačiau problema yra ne technologijos, o tai, ką žmonės darys, kai ten nusileis. Kaip jie išgyvens? Taip pat kol kas nėra jokio erdvėlaivio, kuris galėtų pakilti iš Marso ir išskirsti į Žemę. Tam Marse reikėtų pastatyti visą kosmodromą.

M. K: Mano nuomone, „Mars One“ nėra tikra misija. Galbūt tiesiog kažkieno užmojis užsidirbti pinigų. Jie dar nieko realaus nesukonstravo, neturi aiškaus misijos plano. Nemanau, kad kas nors sutiks paleisti misiją su bilietu į vieną pusę.

Žiūrint į ateitį, vienintelė kompanija pasaulyje, kuri realiai kažką daro, yra „Space X“. E. Muskas visai neseniai pasakė, kad jie planuoja į Marsą nusiųsti žmogų jau 2026 m. Aišku, gali būti ir šiek tiek vėliau, bet sutinku, kad tai yra realus užmojis. Bent jau iš to, ką matome ir žinome. Tai, ką „Space X“ padarė per 10 metų, yra išties įspūdinga.

M. A: Manau, kad žmonės Marsą pasieks tada, kai E. Muskas užsinorės (juokiasi). Dabar realiausiai tai padaryti gali privačios įmonės. Jeigu lauksime, kol to imsis valstybės įmonės, gaunančios finansavimą iš valdžios, teks laukti dešimtmečius. E. Muskas tuos procesus labai stipriai paspartina. Jeigu jis sako, kad 2026 m. „Space X“ į Marsą nuskraidins žmones, galbūt skamba populistiškai, bet iki šiol jis jau įgyvendino viską, ką žadėjo. Tiesa, nežinau, kaip jam pavyks tuos žmones parskraidinti.

– Kalbant apie Marsą ir žmonių kolonijas šioje planetoje, labai dažnai eskaluojama lipnios juostelės tema. Tai jau net tapo internetinių juokelių šaltiniu. Yra teigiančių, kad, jeigu Marse žmonės pastatys koloniją ir dėl tam tikrų priežasčių pastatuose atsiras koks plyšys, jį bus galima užlopyti tiesiog lipnia juostele. Panašiai, kaip filme „Marsietis“, kai pagrindinis herojus Marso namelyje skylę užtaiso lipnia juostele ir plastikiniu maišeliu. Tai kaip yra iš tikrųjų?

M. A: Man labai patinka šis filmas. Jo kūrėjai bandė būti realistiški. Bent jau tiek, kiek įmanoma tai padaryti Holivude. Tačiau beveik neįmanoma idealiai izoliuoti skylės naudojant lipnią juostelę ir plastikinį maišelį. Slėgių skirtumai tarp lauko ir vidaus sukuria labai didelį spaudimą, lipni juostelė jo tikrai negali atlaikyti.

M. K: Na, jeigu būtų nedidelis įskilimas, galbūt ir įmanoma.

– Kaip manote, kokia yra robotikos ateitis kosmose? Kokio proveržio labiausiai laukiate?

M. A. Labiausiai laukiu „ExoMars“ aparato Marse. Manau, tai bus didžiausias Europos kosmoso agentūros pasiekimas robotikos srityje.

Taip pat labai svarbu paminėti „European robotic arm“, kuri bus naudojama Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS). Ji jau kelerius metus laukia savo skrydžio į kosmosą.

Kalbant apie bendrą robotikos ateitį, kosmose bus vis daugiau ir daugiau robotų. Ypač dirbtinio intelekto sistemų, kurios užduotis kosmose galės atlikti autonomiškai. Kai pasieksime tokį lygį, robotika dar smarkiau pasitarnaus kosmoso tyrimams, nes atvers dar daugiau galimybių. Pavyzdžiui, galėsime siųsti robotus į planetas, į kurias žmones siųsti per pavojinga.

„Rosettos“ misija laukė 10 metų tam, kad galėtų kometoje duomenis rinkti 60 valandų. Įsivaizduokite, jeigu tokį darbą turėtų atlikti žmogus. Niekas ten nenorėtų vykti. Jau po kelerių metų kelionės kosmose bet kuris norėtume grįžti atgal. Sakytume, duokite man greičiau tą mėlyną tabletę! (juokiasi).

M. K: Robotika suteikia labai didelę perspektyvą pratęsti kosmoso tyrimus.