Sukūrusi įsimintiną, šlovingų laikų nepamirštančios aktorės vaidmenį režisieriaus Algimanto Puipos filme „Edeno sodas“, V. Mainelytė už jį pretenduoja tapti 9-ųjų kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ laureate. Kūrėja nominuota kaip Metų geriausia antraplanio vaidmens aktorė.

Dėl kino gyvenanti ir visą savo gyvenimą aktorystei pašventusi V. Mainelytė darbą su režisieriumi A. Puipa prisimena, kaip nepaprastą šventę ir tikina, kad sukurtame šlovingų laikų nepamirštančios aktorės personaže yra labai daug jos pačios. „Man atrodo, kad negali sukurti visiškai nepanašaus ir nuo savęs atitolusio vaidmens. Mano vaidmuo Algimanto Puipos „Edeno sode“ buvo man labai suprantamas ir artimas, jokio kito prototipo, tik kaip pačią save, aš neturėjau. Man tai buvo nepaprasta šventė, nes po šitiek metų sugrįžau į didįjį kiną. Buvo gera iki graudumo. Labai džiaugiuosi, kad šiame filme Algimantas mus visus subūrė ir užfiksavo net tuos, kurių jau nebėra“, - džiaugėsi aktorė.

Į filmavimo aikštelę režisierius A. Puipa sugrąžino senosios kino mokyklos atstovus: Vaivą Mainelytę, Juozą Budraitį, Gražiną Balandytę, Vytautą Paukštę ir daugelį kitų aktorių. Aktorė prisipažino, kad filmavimo aikštelėje būta ir ašarų.

„Turbūt, kai jau jauti, kad viskas baigėsi ir yra nufilmuota, tada pasidaro liūdna skirtis. Man visuomet taip būna, o čia buvo ypatingai graudu, nes nežinia ar mūsų karta dar susitiks filmavimo aikštelėje. Kiekvienas važiavimas į filmavimo aikštelę buvo didžiulis laukimas, nes po tiek metų visi vėl galėjome susitikti. Kai susitinki su kolegomis, su kuriais nemažai laiko praleidai kartu, tai ir kalbėti daug nereikia, užtenka tik užuominos. Visus mus riša atsiminimai ir gyvenimas“, - su šypsena pasakojo V. Mainelytė.

Per ilgus metus, praleistus vaidinant, aktorė yra sukūrusi ne vieną ryškų ir įsimintiną vaidmenį, tačiau daug kas ją prisimena, kaip Jurgą iš „Velnio nuotakos“. Daugiau nei 45 metus teatro scenoje ir filmavimo aikštelėje praleidusi aktorė pasakoja, kad jei tik būtų galimybė, į sceną norėtų sugrąžinti Henriko Ibseno dramoje „Jaunas Gabrielis Borkmanas“ sukurtą Fru Serbiu personažą.

„Nesvarbu kokio amžiaus tu esi, bet kiekvieną aktorių persekioja jo personažai, visada vyksta nenutrūkstamas dialogas su savo suvaidintais ir nesuvaidintais personažais. Taip ir mano visi suvaidinti personažai yra su manimi, kartas nuo karto jie sugrįžta. Galbūt dažniausiai net ne vaidmenį prisimeni, bet tą aplinką, kurioje dirbai, kas tave tuomet supo: kolegos, filmavimo grupė, kraštas, kuriame filmavaisi. Per laiko prizmę viskas keičiasi. Kai ateina brandus amžius, tai ateina ir visai kitoks vertinimas. Vaidmenys, kurie atrodė svarbūs, dabar tokie nebėra“, - kalbėjo aktorė.

2012-aisias V. Mainelytei buvo įteiktas prestižinis apdovanojimas „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui. Šiais metais aktorė grumiasi kategorijoje „Metų geriausias antraplanis aktorės vaidmuo“. Šį apdovanojimą taip pat pretenduoja gauti Klavdija Koršunova už vaidmenį Šarūno Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“ ir Lietuvoje gyvenanti prancūzė aktorė Clotilde Solange Rigaud nusifilmavusi režisierės Austėjos Urbaitės trumpametražiame filme „Tiltai“.

„Meluočiau sakydama, kad aktoriui nėra svarbūs įvertinimai ir apdovanojimai. Kam tada kuri, dirbi? Nemėgstu to koketavimo, kai aktoriai sako, kad nesvarbu įvertinimai, nesvarbu, ar jį pažįsta žiūrovas. Man tai labai svarbu, nes jei per tiek darbo metų manęs niekas nepažintų, tai kam aš tada dirbau? Aktoriui svarbu turėti savo žiūrovą ir tas noras nedingsta iki pat išėjimo... Kasryt pasižiūriu į savo auksinę gervelę, pasisveikinu ir pagalvoju: gerai jai draugę būtų turėti“, - juokdamasi sakė V. Mainelytė.

Kasmet didelio visuomenės dėmesio susilaukiantys apdovanojimai šiemet vyks gegužės 27-ąją, 18.30 val. ir bus tiesiogiai transliuojami per LRT televiziją. 

Jis nominuotas net 8 kategorijose, tarp kurių – ir metų geriausio ilgametražio kino filmo nominacija. Filmo režisierius bei scenarijaus autorius A. Puipa prisipažino kuriantis ne dėl apdovanojimų, tačiau būti įvertinam – visada malonu.

Naujausią savo filmą A. Puipa sukūrė pagal rašytojos Janinos Survilaitės, jau kelis dešimtmečius gyvenančios Šveicarijoje, romanų „Vila Edelveisas“ ir „Pašnekesiai su Helvecija“ motyvus. Dramoje „Edeno sodas“ žiūrovai nukeliami į klestinčią ateities Lietuvą bei šį paveikslą dar labiau išryškinantį prabangų ir linksmai pakvaišusį senjorų gyvenimą. Režisierius teigia, kad šis filmas buvo puiki proga sukviesti jau kuris laikas užmirštus senosios kartos aktorius.

„Kai mano galvoje pradėjo formuotis aiškus filmo siužetas, pagalvojau, kad tai bus gera proga pasikviesti tuos aktorius, kurie gal jau 10–20 metų sėdi užmiršti, žiūri pro langą ir nebeturi progų išeiti į didžiąją sceną. Tas susitikimas su senosios kartos aktoriais ir jų grįžimas į ekraną yra labai jautrus momentas“, – atvirai kalbėjo A. Puipa.

Tiesa, režisierius prisipažino, kad buvo ir tokių aktorių, kurie atsisakė vaidinti jo filme: „Nors ir aktorius, bet jis savo tokiame amžiuje dažnai susitapatina su personažu, jo ligomis, kompleksais ar kažkokiomis negaliomis. Dažnai aktoriai, kurie per savo gyvenimą yra suvaidinę nuo Šekspyro iki Ibseno, staiga gavę tokį vaidmenėlį, tiesiog jame savęs nemato. Jam nenaudinga tokiu būdu atsisveikinti su kino pasauliu.“

Vienų kino kritikų išliaupsintas, kitų supeiktas, A. Puipa teigia, kad sukūrė tokį siužetą, su kuriuo norėjo eiti pas žiūrovą, todėl net 8 nominacijos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ jam yra malonios: „Žinot, kaip čia pasakyti, man tiek metų, kad manęs jau niekas nebedžiugina. Aš dabar jau ramiai žiūriu į visus dalykus. „Sidabrinė gervė“ yra visų metų rezultatų suvedimas, tai žinoma, kad malonu girdėti, kai tave pastebi ir įvertina. Pamato ne tik režisieriaus, bet ir aktorių, operatorių ir kitų darbą.“

Filme „Edeno sodas“ galima rasti daug netikėtų scenų. Dramoje ne tik vaizduojamas ateities Vilnius, rūkomos kanapių suktinės, bet ir būriais į Lietuvą plūsta emigrantai iš Afrikos ir Azijos šalių. „Scenos su pabėgėliais dabar atrodo juokingos. Kai rašiau scenarijų ir filmavome filmą, man atrodė, kad mes žaidžiame ateities Lietuvą. Kūriau paradoksą, kad Lietuvoje dirba emigrantai atvykę iš klestinčių šalių ir taip sutapo, kad ėmė ir prasidėjo emigrantų krizė. Mes to neprognozavome, bet gavosi juokingas sutapimas“, – šypsodamasis pasakojo A. Puipa.

Režisierius, paklaustas, ar pats norėtų senatvę pasitikti tokiuose slaugos namuose, neslėpė: „Gal ir gerai būtų pasenti tokiame pensionate, bet man norėtųsi gyventi savo namuose. Aš, kaip ir filme J. Budraičio personažas, pritariu tai minčiai, kad gyvenimo saulėlydį norisi sutikti apsuptam šeimos, anūkų ir savos aplinkos.“

„Edeno sodas“ buvo filmuojamas ne viename Lietuvos mieste, jo biudžetas siekė 650 tūkst. eurų.

„Lietuviški filmai negauna didelio finansavimo, todėl daugiausia, ką mes galime sukurti, tai tik lokalias istorijas su keliais personažais. Turiu pripažinti, kad mūsų kūrėjai dirba kukliomis sąlygomis, bet mus išgelbėjo kito prodiuserio nelaimė. Tiesiog užsidarė vienas filmas ir tie valstybės pinigai perėjo mums“, – atskleidė režisierius A. Puipa. 

Gegužės 27-ąją iškilmingoje apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremonijoje bus išdalinta 16 apdovanojimų, iš kurių 14 – „Sidabrinių gervių“, vienas „Sidabrinės gervės“ kiaušinis ir viena ypatinga, už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui – „Auksinė gervė“. Tradicija tapusių apdovanojimų iškilmes 18.30 val. tiesiogiai transliuos LRT televizija. 

Trečiadienį pristatytas naujas Algimanto Puipos vaidybinis filmas „Edeno sodas“. Jame nagrinėjamos senų žmonių problemos, paliečiamos mirties, tikėjimo, gyvenimo grožio temos.

Filme pasakojama apie senatvę ir kaip žmogus bando ją pažinti. Režisierius sako, kad pagrindinė filmo mintis: „gyvenimas gražus ir senukams šiame pasaulyje yra vietos“.

Filme nusikeliama į ateitį. Lietuva – turtinga šalis, joje gyvena daugybė imigrantų, o šalies mokslininkai ir verslininkai – žinomi visame pasaulyje.

Lietuvoje gyvenanti švedė Linda, kurią vaidina Viktorija Kuodytė, įsidarbina viloje „Edeno sodas“. Tai milijonierių slaugos namai. Linda įsitraukia į keistus pensiono gyventojų žaidimus ir su kitais darbuotojais pildo keisčiausias klientų užgaidas.

Filmas sukurtas remiantis Janinos Survilaitės kūryba – režisierius jos knygose aprašytą Šveicarijos kasdienybę perkelia į Lietuvą.

„Vienąkart aš pagalvojau – dabar didelė emigracija, o jeigu atvirkščiai: vokiečiai, anglai važiuoja į klestinčią Lietuvą, grįžta milijonieriai numirti. Kokie paradoksalūs dalykai. Tai yra fantazija ir aš galiu būti laisvas nuo visų tų situacijų, kuriose aš lyg tai turiu remtis knyga, priimti šveicariškus įstatymus Lietuvoje. Tai bus labai smagu“, – pasakojo režisierius Algimantas Puipa.

Filme paliečiamos tikėjimo, mirties, eutanazijos, gyvenimo džiaugsmo temos. Vieni herojai trokšta mirties, kiti – nori dar kuo daugiau patirti.

„Galima džiaugtis gyvenimu, džiaugtis smulkmena ir prailginti gyvenimą sau vien stebint vabaliuko ropojimą nuo apačios iki viršaus. Taigi čia yra didelė išmintis – tik ja vadovautis sugeba ne visi, nes ne visiems užtenka kantrybės, be to visi paskęsta savo kasdieniuose rūpesčiuose, bėdose“, – teigė aktorius Juozas Budraitis.

Filme vaidina žymūs vyresniosios kartos aktoriai Juozas Budraitis, Gražina Balandytė, Vaiva Mainelytė, Vytautas Paukštė, Vidas Petkevičius ir kiti. Kino teatruose „Edeno sodas“ bus rodomas nuo rugsėjo 4 dienos.