Drąsus debiutas

Venecijos kino festivalyje debiutavę „Kaupikai“ yra pirmasis kylančios režisierės L. Carmoon ilgametražis filmas. Apie traumines patirtis ir unikalų mamos ir dukros ryšį pasakojanti juosta nepalieka abejingų.

Vieniems tai – nuostabus pasakojimas apie motinos meilę dukrai, mylimo žmogaus gedėjimą ir savo traumos įveikimą. Kitiems – nepatogus, netgi šlykštus filmas, kupinas keistų fetišų ir šiukšlių tvaiko. Vis dėlto, kritikai sutaria, kad šis drąsus, o kartais netgi įžūlus režisierės darbas yra išties išskirtinis ir sunkiai supainiojamas su kitų kino kūrėjų filmais. Tai galima pasakyti tikrai ne apie kiekvieną debiutuojantį režisierių.

Gyvenimas tarp šiukšlių

Filmas „Kaupikai“ yra iš dviejų dalių. Pirmojoje sutinkame dešimtmetę Mariją, gyvenančią su savo mama Sintija. Aktorės Hayley Squires įkūnijama Sintija labai myli savo dukrą ir su ja turi unikalų ryšį. Vis dėlto moteris kenčia nuo obsesinio kompulsinio kaupimo sutrikimo. Šį sutrikimą turintys žmonės kaupia krūvas nereikalingų daiktų, netgi šiukšlių, tikėdami, kad viso to prireiks. Jie labai emociškai prisiriša prie sukauptų daiktų, todėl negali jų išmesti, nes jaučiasi tarsi išmesdami dalelę savęs. Tad ir namai, kuriuose gyvena Marija su Sintija, apkrauti įvairiausiais rakandais, dėžėmis, šiukšlių maišais. Visko čia tiek daug, kad nėra kur padėti koją, o lauko durys beveik neatsidaro.

Vakarais Sintija mažąją Mariją vedasi į „lobių medžioklę“, kurios metu jos knaisiojasi šiukšlių konteineriuose, ieškodamos naujų daiktų, tinkamų į namuose kaupiamą kolekciją. Visus šiuos kaupiamus daiktus Sintija vadina jųdviejų meilės katalogu. Šios šiukšlelės tarsi turi parodyti Marijai, kaip mama ją stipriai myli ir kad yra pasirengusi dėl jos viską paaukoti. Drauge rinkdamos vis naujus elementus savo kolekcijai, mama ir dukra stiprina savo ryšį, kartu dainuoja daineles, juokauja.

Dėl keisto savo gyvenimo būdo Marija mokykloje nepritampa prie bendraamžių, kurie juokiasi iš jos keisto kvapo ir suglamžytų drabužių. Mergaitė neįtinka ir mokytojams, nes po naktinių medžioklių jaučiasi pavargusi, negali susikaupti pamokose. Be to, ji ir vėl neatsinešė sportinės aprangos, nes tarp šiukšlių namie jos tiesiog negalėjo rasti. Nors išoriniame pasaulyje draugų ji neturi, grįžusi namo Marija patenka į savo ir mamos susikurtą magišką pasaulį, kuriame jaučiasi saugi ir laiminga.

Kadras iš filmo „Kaupikai“.

Praeitis pasiveja

Žinoma, gyvenimas tarp pūvančių šiukšlių dešimtmetei yra netinkamas ir pavojingas. Pavojų kelia ne tik antisanitarinės gyvenimo sąlygos, bet ir į aukštas krūvas sukrautos daiktų pilnos dėžės, kurios bet kada gali nubildėti žemyn.

Įvykus nelaimingam atsitikimui, Marija patenka pas globėją Mišelę, globojančią vaikus, kurių tėvams „reikia pailsėti“. Antroje filmo dalyje matome mokyklą baigiančią Mariją, kuri vis dar gyvena pas atlapaširdę Mišelę ir vadina ją mama. Paskutinės dienos mokykloje kupinos jaudulio, tad Marija kartu su savo geriausia drauge Laraib išsmunka parūkyti suktinių ir paplepėti apie vaikinus.

Globėjos namuose kuriam laikui apsistoja Maiklas, kurį Mišelė trumpai globojo prieš pasirodant Marijai. Jau suaugęs vyras ruošiasi netoliese pirkti namą sau ir nėščiai sužadėtinei, tad kol jis bus sutvarkytas, apsigyvena šalia. Sudėtingą vaikystę išgyvenę Marija ir Maiklas greitai randa bendrą kalbą ir užmezga artimą ryšį. Be to, vaikinas dirba šiukšlių vežėju, tad jį neretai gaubia ne itin malonus kvapas, kuris Marijai sukelia vaikystės prisiminimus.

Netrukus po Maiklo atsikraustymo Marija sužino, kad jos seniai mirusi motina, pasirodo, iš tikrųjų mirė vos prieš dvi savaites. Galvoje ir širdyje kilusį chaosą apsunkina ir geriausios draugės išvykimas. Religingas tėvas, neapsikentęs nepaklusnaus Laraib elgesio, dukrą išsiunčia į kitą miestą.

Visa tai paskatina Mariją panirti į tam tikrą maniją, bandant atgaivinti užslopintus vaikystės prisiminimus. Mergina savo kambaryje, kaip kadaise jos motina, ima kaupti šiukšles, siekdama atkartoti vaikystės pojūtį ir kvapą. Į savo prisiminimų kelionę ji įtraukia ir Maiklą, su juo ėmusi žaisti keistus fetišistinius žaidimus. Realybė ima maišytis su fantazija ir prisiminimais, tampa vis sunkiau suprasti, kas yra tikra. Manijai tapus sunkiai valdoma, Marija randa būdą sugrįžti į vėžes ir sveikai išreikšti užslėptus jausmus mamai.

Šiukšlelės tarsi turi parodyti Marijai, kaip mama ją stipriai myli ir kad yra pasirengusi dėl jos viską paaukoti.

Nejaukūs vaizdiniai

Žiūrint filmą, daugelio žiūrovų neapleido nejaukumo jausmas ir šleikštulys. Matydamas šiukšlėmis nuklotus Marijos ir Sintijos namus, rodos, net gali užuosti pūvančio maisto, sudūlėjusių drabužių ir nešvaros kvapą. Filmo herojai šį kvapą apibūdina kaip druskos ir acto mišinį. Ne veltui namuose įsiveisusias peles mažoji Marija pavadino Druskiumi ir Acte.

Nejaukiai nuteikia ir fetišistiniai suaugusios Marijos žaidimai. Vaikystėje nusideginusi pilvą įkaitusiu lygintuvu, mergina paprašo Maiklo jai ir vėl nudeginti tą pačią vietą. Šviežią žaizdą vaikinas vėliau kutena liežuviu, kol Marija isteriškai juokiasi. Tokios scenos kai kuriems pasirodė pernelyg keistos ir nesuprantamos. Tačiau režisierė nesiekė bukai šokiruoti žiūrovų. Už tokių scenų slypi kur kas gilesni dalykai – Marijos skausmas praradus mamą, sielvartas, unikalus motinos ir dukros ryšys, vaikystės traumos ir siekis jas įveikti.

Grožis šlykštybėje

Svarbi filmo tema – nenugalima mamos meilė dukrai. Nors Sintija turi rimtų psichologinių problemų, ji Mariją labai myli ir stengiasi jai suteikti viską, kas, jos nuomone, geriausia. Ji kalba su dukra jųdviejų sugalvota kalba, ruošia jai vakarienę ir dovanoja dovanėles, pagamintas iš gatvėse rastų šiukšlių. Tokiuose apšnerkštuose namuose, kokie rodomi filme, dažniausiai esame įpratę matyti smurtą ir neviltį. Tačiau režisierė L. Carmoon filme atranda grožį netgi visiškoje šlykštybėje.

Įdomu tai, kad režisierė su šiuo filmu turi asmeninį sąlyčio tašką. Kaupikės mamos Sintijos personažas yra paremtas pačios L. Carmoon močiute, kuri matoma vaizdo įraše, rodomame pasibaigus filmui. Režisierė taip pat yra pasakojusi, kad kaip ir Marija, ji vaikystėje nepritapo mokykloje ir nepriklausė bendraamžių ratui. Šiame filme L. Carmoon norėjo atskleisti atminties ir sielvarto reiškinį bei jų sąryšį. Pasak režisierės, tai yra istorija apie netekties skausmą, gedulą, pyktį ir meilę – itin intensyvius ir nenuspėjamus jausmus, kuriuos visi jaučiame savo gyvenime.

„Vienas automobilis, vienas kelionės tikslas, vienas skausmas, kuriuo dalijasi daugelis: idėja filmuoti žmones, bėgančius iš karo nuniokotos šalies, ir išsaugoti jų istorijas yra labai žmogiška. Galinio vaizdo veidrodėlyje matosi ne tik sugriauta šalis – jame atsispindi ir visos tautos likimas“, –  „Kino pavasario“ trečiadienį išplatintame pranešime cituojama tarptautinė žiuri.

Geriausio filmo kūrėjams įteiktas 8 tūkst. eurų prizas. 

Šiame konkurse dalyvavo dešimt Europos režisierių pirmųjų arba antrųjų ilgametražių kūrinių.

Specialiu paminėjimu pagerbtas kino kūrėjos Lunos Carmoon debiutas filme „Kaupikai“.

Režisierių Hugho ir DK Welchmanų filmas „Kaimiečiai“ pelnė du apdovanojimus, jis buvo paskelbtas daugiausiai simpatijų surinkusiu festivalio ilgametražiu filmu.

„Kino pavasaryje“ akredituotų žurnalistų ir kino kritikų žiuri šį filmą išrinko geriausia lietuviška premjera festivalyje. Jos kūrėjams audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija „AVAKA“ skyrė apdovanojimą ir 3 tūkst. eurų prizą.

Trumpametražių filmų konkurse varžėsi 33 vaidybiniai, dokumentiniai, animaciniai ir eksperimentiniai kūriniai iš visos Europos.

Nugalėtoju tapo režisieriaus Glebo Osatinski „Nusivylimas“.

Pasak žiuri, šis filmas įvertintas už kinematografiją, stiprią atmosferą, meistriškai perteikiančią gyvenimą dešimtojo dešimtmečio Ukrainoje ir vaizduojančią vidinę sumaištį bei pagrindinio veikėjo, kovojančio su smurtaujančia aplinka, katastrofą. Filmas apdovanotas 3 tūkst. eurų prizu.

Specialiu paminėjimu pagerbta ir režisierė Leila Basma dėl savo filmo „Jūros druska“.

Geriausiu festivalio lietuvišku trumpametražiu filmu paskelbtas Eglės Davidavičės kūrinys „Ta, kuri žino“. Jam skirtas 2 tūkst. eurų prizas.

29-asis „Kino pavasaris“ vyko Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų didžiųjų miestų kino teatruose.