Patraukė dėmesį
Pažintis su Gabriele Laukaityte prasidėjo nuo intrigos. Taip pavadinčiau eilutes virtualiojoje erdvėje, po kurių tiesiog kirbėjau noru susipažinti su jaunąja kūrėja.
„Esu G. Laukaitytė, man 27-eri, gyvenu Kaune. Augau Valavičių kaime, Marijampolės rajone, – kaip žmogus ir kaip kūrėja. Kol mama teoriškai tikėjosi, kad išmoksiu melžti karvę, aš praktiškai mėgau klausytis klasikinės muzikos ir rašyti. Ir klausiau, ir rašiau“, – kaip netrukus supratau, toks jaunos moters prisistatymas pasirodė įdomus ne tik man.
Ne sykį sulaukusi neigiamo atsakymo iš leidyklų, esą potencialo turi, tačiau reikia dar šiek tiek paūgėti ir subręsti, poetė savo šmaikščiu gyvenimo aprašymu ir prie jo prisegtu poezijos rinkiniu patraukė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Gedimino Jankaus dėmesį. Susipažinęs su Gabrielės kūryba, prozininkas, publicistas, teatro kritikas ir dramaturgas negailėjo gerų žodžių originaliai išraiškai, temų platumui, o svarbiausia – gyvam, skausmingam ir itin nuoširdžiam autorės atsivėrimui.
„G. Laukaitytė, be abejonės, talentinga poetė, patraukianti dėmesį ir poetinės formos įvaldymu, ir metaforų gausa. Eilėraščiuose nemenką dalį užima išpažintinė lyrika, tačiau nemažai yra ir ironiškų, netgi sarkastiškų, groteskiškų motyvų. Moderni išraiška kaitaliojasi su tradiciniu klasikiniu eiliavimu. Įdomios ir netikėtos jos prozinės impresijos, kuriose gyva poetinė dvasia ir mintis. Daugelis poetės eilėraščių – it įmantrios arabeskos, kuriose gausu aliuzijų, simbolių ir paradoksalių metaforų“, – asmeninius vertinimus G. Jankus palydėjo pluošteliu eilėraščių iš Gabrielės rinkinio, kurį galite rasti virtualiojoje Kauno rašytojų buveinėje.
Jai pakluso plunksna
Darsyk prisiminus eilutes, kuriomis prisistatė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkui G. Jankui, Gabrielė mintimis grįžo į savo vaikystę. Apie karvių melžimą, šieno grėbimą ir daržų ravėjimą nekalbėjome. Kūrėja juokavo, kad per visus šiuos darbus ji nuolat pristigdavo laiko skaitymui, kuris buvo pats mėgstamiausias jos užsiėmimas. Moksleivė knygas vieną po kitos grauždavo iki aušros, o tada, pamiegojusi kelias valandas, kildavo iš lovos ir keliaudavo į mokyklą.
„Labiausiai patiko fantastinių romanų serija „Haris Poteris“. Skaičiau, verkiau, juokiausi ir svajojau, kad vieną dieną pasirodys pelėda, pasakys, kad esu įvaikinta ir pakvies studijuoti magiją“, – šypsojosi G. Laukaitytė.
Pelėda į namus neatskrido ir nepakvietė į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą, užtai besimokant pradinėse klasėse lietuvių kalbos mokytoja pastebėjo, kad Gabrielei geriau nei kitiems paklūsta žodis. Mergaitė raiškiai skaitė ir puikiai rašė eiles. Tarptautinio jaunųjų literatų konkurse „Auksinis rudenėlis“ ji tapo viena iš laureačių.
Dar darželyje užčiuopusi talentą dainuoti, moksleivė toliau skleidėsi muzikos mokykloje. Vėliau lankė dailės mokyklą, o savo baigiamajame darbe sujungė grafiką ir pačios rašytas eiles.
„Skambėjo maždaug taip: šaknim į pragarą, šakom į dangų įsirėžę mano norai... Daugiau nepamenu“, – pečiais gūžtelėjo G. Laukaitytė.
Baigusi vidurinę Gabrielė nepasirinko menų. Negalvojo ji ir apie lietuvių filologiją. Sostinėje mergina studijavo politikos mokslus, o baigusi juos įstojo į Kauno technologijos universitetą, kur visai neseniai įgijo tarptautinio verslo vadybos magistro diplomą.
„Studijuodama dirbau su pardavimų operacijomis. Pradėjau nuo startuolių, o paskui dirbau finansų sektoriuje vienoje didelėje korporacijoje, – išvydusi nuostabą mano veide, G. Laukaitytė užbėgo už akių ir atsakė į klausimą, kurio nespėjau užduoti. – Sunku patikėti? Taip, nes žmonės sako, kad aš panaši į menininkę. Dabar šio darbo nebedirbu. Esu atsidavusi kūrybai.“
Įsimylėjo Šilainius
Kaunas, kuriame Gabrielė skaičiuoja pastaruosius kelerius metus, dar labiau išryškino menininkės gyslelę. Įsikūrusi Šilainiuose, kuriuos vadina miestu mieste, moteris per devynis mėnesius parašė prozos rinkinį.
„Apie ką rašau? Apie meilę. Viskas apie meilę ir iš meilės. Iki šiol prisimenu mamos kurso draugų susitikimą. Skambina gitara vienas jos bičiulis ir sako: ar žinai, apie ką visos dainos, Gabriele? Apie meilę“, – vedama šio jausmo, G. Laukaitytė eiles skyrė ir Šilainiams. Mikrorajonui, kur kitaip bėga laikas, kur ilgai neužsilaiko debesys, kur saulė ryškiau šviečia ir žmonės daugiau šypsosi.
„Šilainiuose yra kažkoks ypatingas mikroklimatas. Šalia turgus, sporto klubas, ekosistemos. Tu pažįsti kaimynus, daug nekalbi su jais, bet būtinai pasisveikini. Kažkoks šilumos jausmas apima“, – apie kasdienę rutiną, kurią paįvairina savo pačios sugalvotais iššūkiais, pasakojo G. Laukaitytė.
Visai neseniai jauna moteris 48 valandoms atsisakė išmaniojo telefono, o vietoj to sugalvojo 48 veiklas, kurios pakeistų įrenginio klavišų maigymą ir akių varvinimą ekrane. Negana to, sausį Gabrielė davė žodį iki pat metų pabaigos lankyti kaimynystėje esantį sporto klubą ir taip stiprinti ne tik kūno raumenis, bet ir valią. Iki šiol jauna moteris prieš save nenusidėjo nė sykio.
„Į sporto klubą einu kiekvieną dieną. Žinau visus ten dirbančius žmones, jų vardus. Mane taip pat daug kas žino ir galvoja, kad aš ten dirbu“, – užvėrusi salės duris, G. Laukaitytė namo neskuba – ją galima sutikti gretimai esančioje kavinėje besišnekučiuojanąią su baristomis.
Todėl neretai kasdienis Gabrielės kavos gėrimo ritualas užsitęsia iki poros valandų, o tada gimsta naujos eilės.
Man neateina joks nušvitimas, tiesiog jaučiu, kad nėra nei ką pridėti, nei atimti.
Kūrybai įkvepia žmonės
Supratote teisingai – poetė neieško mūzų, nes ją įkvepia aplinka: sutikti žmonės, jų istorijos arba situacijos, kuriose atsiduria pati Gabrielė. Visai neseniai parkeriu ant balto popieriaus lapo ji surimavo apsilankymą savitarnos skalbykloje. Laikas, praleistas joje, jaunai moteriai priminė ištrauką iš geros kino juostos, o sutikti žmonės – antraplanius aktorius.
„Manau, kad mano, mano kūrybai labai daug davė kelionės, pamatytos šalys, sezoniniai ir nesezoniniai darbai“, – paprašyta išvardyti bent kelis jų, G. Laukaitytė lenkė pirštus.
Pirmiausia ji savo jėgas išbandė duonos kepykloje. Vėliau – automobilių fabrike Anglijoje. Ten Gabrielė klijavo gumas ant automobilių langų ir durų. Norvegijoje jauna moteris išbandė viešbučio kambarinės darbą, o Naujajame Džersyje, kavinėje prie Atlanto vandenyno, išmoko gaminti įvairius patiekalus ir pačią skaniausią kavą.
„Nuo tada labai mėgstu šį gėrimą“, – šypsojosi jauna moteris, mudviejų susitikimui išrinkusi vienus populiariausių kavos namų mieste.
Keista skaityti
Įkvėpta tam tikrų įvykių, mintis, kad šios nepabėgtų, kūrėja suveda telefono ekrane, o grįžusi rašalu lieja ant popieriaus. Būna, pajaučia aukštesnes jėgas, kurios ant mėgstamo minkštasuolio tupdo čia ir dabar.
„Kada jaučiu, kad eilėraštis baigtas? Geras klausimas. Kažkada dailės mokytojas man pasakė, kad didžiausias tapytojo talentas – žinoti, kada padėti teptuką. Man neateina joks nušvitimas, tiesiog jaučiu, kad nėra nei ką pridėti, nei atimti, – apie savo kūrybos vaisius poetė kalbėjo santūriai. – Kol kas neturiu didelių pasiekimų. Rašau be užuolankų, mano saldžiausia medžiaga yra grynas jausmas. Gal todėl žmonės sako, kad esu įdomi. Ant to ir statau visas savo kortas. Pažiūrėsime, kas iš to rasis.“
Gabrielė prisipažino, kad jai pačiai skaityti savo poeziją vis dar labai keista. Kartais net apima jausmas, kad eilės ne jos, o kieno nors kito rašytos. Todėl jaunoji kūrėja svajoja, kad jos poezija suskambėtų skaitovų lūpose, o visa kūryba vieną dieną sutilptų į knygą. Tereikia rasti leidyklą ir savo skaitytoją.
„Turiu ir kitų svajonių. Tarkim, noriu išmokti siūti. Prieš tai mokiausi didžėjauti. Man patinka mokymosi procesas. Kai jis stoja, atrodo, kad aš šiek tiek mirštu“, – baigusi pokalbį G. Laukaitytė pradingo Senamiesčio horizonte.
