Nokautų etapą pradės visi Vaido Baumilos komandos dalyviai, tarp kurių ir skandalingoji Eleonora Sebrova, projekte dalyvaujanti kartu su akordeonistu Romu.

„Eleonora yra nuostabi – ir kaip personažas, ir kaip talentas. Ji turi gerą humoro jausmą, moka iš savęs pasijuokti. Ji turi daug sceninės patirties, yra stipriai vertinama visų Lietuvos žiūrovų. Reikia turėti drąsos, kad ateitum į tokį projektą. Manau, ji žino, koks jos kelias muzikoje ir nepriklausomai nuo to, kaip pasibaigs šis projektas, jos kelias niekaip nepasikeis“, – apie savo dalyvę kalbėjo V. Baumila, nusprendęs, jog būtent ji atidarys naują projekto etapą.

Tačiau kiti mokytojai pripažino – pirmas įspūdis išties parodo labai daug, o išankstinė nuomonė dažnai net gali būti klaidinga.

LNK nuotr. 

„Aš bijojau, tavęs, Eleonora, per akląsias perklausas. Kai mes su Benu atsisukom ir pamatėm tave, buvom priblokšti. Ir tu tada klausei, kodėl mes dėl tavęs nekovojam, o mes nežinojom, ką atsakyti, nes tikrai tavęs bijojom“, – Eleonorai pripažino mokytojos kėdėje sėdinti Gabrielė Vilkickytė.

Mokytojai pripažino, jog ne kartą tarpusavyje kalbėjo apie tai, koks Eleonoros kelias gali būti projekte ir turėjo dvejonių, kaip jis gali atrodyti ir ką šis projektas gali duoti jau žinomai ir talentingai atlikėjai. Vis tik tai, ką scenoje kiekvieno pasirodymo metu sukuria Eleonora su savo partneriu Romu ir darbas, kuri ji įdeda ruošdamasi kiekvienam pasirodymui, ilgainiui privertė pakeisti mokytojų nuomones apie dalyvę ir jos charakterį.

„Dažnai gyvenime žmonės turi susikūrę savo įvaizdį. Eleonora yra spalvinga asmenybė, mane žavi jos stuburas. Ji puikiai pasirodo, gerai transliuoja tekstą“, – pripažino Nomeda Kazlaus.

LNK nuotr. 

Apie visiškai pasikeitusią nuomonę apie atlikėją kalbėjo ir G. Vilkickytė: „Vakar, kai prasilenkėm su tavim viešbutyje, dar ilgai apie tave galvojau, kiek daug tu iš tikrųjų turi. Jei ne šitas projektas, niekada nebūčiau apie tave pakeitusi nuomonės.“

Pagal nokautų taisykles aštuoni kiekvieno mokytojo dalyviai varžosi tarpusavyje. Etape yra keturios išsaugojimo sofos, į kurias pagal reitingavimo principą mokytojas gali pasodinti savo dalyvį. Išsaugojimo sofos negavę dalyviai iškrenta iš projekto. Tiesa, kiti mokytojai turi po vieną galimybę patikusį iškritusį dalyvį pavogti į savo komandą.

E. Sebrova nokautų etapą arenoje atidarys su ypatingu grupės „Hiperbolės“ kūriniu, kuriam paruošė ir įspūdingą įvaizdį. Ar V. Baumila suteiks Eleonorai ir akordeonistui Romui sofą ir ar jai pavyks ją išsaugoti iki pat laidos pabaigos, pamatyti bus galima šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Savo dainų vaizdo klipuose ji dažnai be makiažo ir, kai televizijos laidos kūrėjai tarėsi dėl interviu, ji paklausė, ar nieko tokio, jei bus be jo. Filmavimo komanda susitiko su Gabriele ten, kur ji dabar dirba – vienuolyno Vilniaus senamiestyje patalpose. Gabrielė čia turi nedidelę erdvę, kurioje telpa viskas, ko reikia, tiesą sakant, iš to kambarėlio ji nesunkiai išsiruoštų tiesiai į koncertą – čia ir pakaba sceninių drabužių, ir puiki batų kolekcija.

Gabrielė pradėjo kurti net ne nuo nulio, o nuo dar mažiau. Sunki odos liga, kamuojanti ją nuo vaikystės, kartais varydavo į visišką neviltį, o kur dar muzikos mokykloje išgirsti žodžiai, kad ji nieko verta. Paauglystėje ji nedrįso kurti dainų ir pirmąją  parašė tik aštuoniolikos.

Dabar jos spintoje – ekstravagantiški, akį traukiantys koncertiniai drabužiai. Gabrielė sako, kad iš kažkada beveik vien juodų rūbų, slepiančių jos kūną ir žaizdas ant odos, išsinėrusi tarsi iš savo praeities.

LNK nuotr. 

„Ar aš nepykau? Aišku, kad pykau, kiekvienas žmogus, manau, ypač sergantis, praeina tam tikrus etapus, kai kaltina aplinką, kai galvoja, kaip kitiems viskas lengva, jų oda tai tokia glotni, mano oda  žaizdota“, – jautriai kalbėjo Gabrielė.

Tačiau dainininkė neslėpė, kad iki šiol pasitaiko sunkių dienų, kurias ji išgyvena išliedama emocijas. Gabrielė ištraukia visą bokštelį savo prirašytų sąsiuvinių, kai kurie jų visai paprasti, nusipirkti, nes tiesiog reikėjo išlieti savo mintis, kiti – turintys ir istorijas.

„Aš atsiverčiu dienoraštį ir viską tiesiog rašau, kol ranka nutirpsta. Kartais žiūriu į tą šūsnį dienoraščių, į tą bokštą knygelių kaip į visą naštą, kurios nebenešioju. Įvairiose kūrybiškumo ar savipagalbos praktikose labai daug kas mini rašymą, nes tai yra viena geriausių ir pigiausių terapijos formų. Nereikia net gražios knygelės. Į paprastą  sąsiuvinį mokyklos išrašau visas emocijas. Mėgstu kairėje surašyti viską, kas mane gąsdina, pykdo, nuvilia, o dešinėje rašau viską, kaip noriu, kad būtų, visus teigiamus dalykus nuo to, kokios aš noriu sodybos su pirtele iki to, kaip aš noriu jaustis. Aš rašau, kad esu atsipalaidavusi, aš esu sveika, aš esu rami, aš pasitikiu gyvenimu, nes aš negalvoju, kad gyvenimas yra kažkoks niekšas, kuris nori mane sutrinti į gabalus“.

LNK nuotr. 

Dainininkės jautrumas ir išgyvenimai persikėlė ne tik į dienoraščius, bet ir į dainas. Sėkmė, pasak Gabrieles, galbūt jai nusišypsojo ir todėl, kad tuo metu, kai ji pradėjo savo dainas kelti į viešumą nebuvo kitos solo atlikėjos merginos, kuri dainuotų apie jautrius savo išgyvenimus, tuomet scenoje karaliavo merginų grupės, dainavusios apie šėlsmą ir velnišką greitį lekiant iki pajūrio.

„Muzika tikrai gali veikti terapiškai, jau vien kartu paklausyti dainų yra daug, nesureikšminu savęs kaip autorės, o aš noriu paryškinti momentą, kad yra tokios muzikos, kurioje žmonės pasijunta nebe vieni savo varguose“, – pasakojo G. Vilkickytė. 

Visas interviu su G. Vilkickyte pirmadienį, 20 val., laidoje „Nuo... Iki...“ per LNK.

Atlikėja atskleidė istoriją, nutikusią prieš trejus metus pajūryje.

„Sėdžiu mašinoje Klaipėdoje, plaukusi banglentėmis, visa pavargusi, plius trisdešimt. Atvertos durys,  staiga ant manęs užbėga kažkoks šlapias šuo. Žiūriu į šunį, galvoju, čia gi Baumilos šuo. O Baumilos nėra. Esu žiauriai alergiška šunims. O kai šlapias kailis – tai iš viso. Kaip tik vakare Nidoje koncertas. Man jau atsivėrinėja žaizdos, o šuniukas vis dar čia. Aš šunis myliu, o alergijos – ne. Tada atbėga Vaidas ir pradeda bučiuotis. Mane jau nervina, kad bėgioja jo šuo ir dalina alergijas į dešinę ir į kairę,  o jis dar pradeda bučiuotis, nors mes nepažįstami. Aš rodau ženklą, kad atstotų. O jis sako: taigi ne laižytis dar. Ir aš galvoju: oho“.

Nutikusią nemalonią situaciją Gabrielė papasakojo draugei muzikantei, taip istorija, perpasakojama ir pagražinama, pasiekė Vaidą, kuris Gabrielės paklausė, kodėl ji visiems pasakojanti, kad jis į ją mėto savo šunį.

LNK nuotr. 

„Galvoju: Dieve, dėl to Baumilos, tai tiesiog neįmanoma. Kaip man su juo bendrauti?“ – savo emocijas prisiminė G. Vilkickytė.

Tačiau pats Vaidas gynėsi neturėjęs jokių romantiškų intencijų. „Dėl laižymosi. Aš kalbėjau apie šunį, nes šuo ją laižė“, – žaiškino V. Baumila. 

„Lengva keisti scenarijų po tiek laiko, bet tada, ant karštųjų, – šypsodamasi neatlyžo Gabriele. – Matau, kad mudu vis dar nesutariam“. 

 Nomeda Kazlaus sako, kad laidos „Lietuvos balsas. Kartos“ filmavimuose Vaidas ir Gabrielė bendrauja puikiai. Ir pati Gabrielė negailėjo komplimentų Vaidui.

„Man „Lietuvos balsas. Kartos“ tapo Vaido pažinimo projektu, neskaitant aplinkinių sudedamųjų. Tarkime, mes, mokytojai, po ilgo filmavimo kartais jaučiamės jau pavargę, pikti ir išalkę, krenta tonusas. Iš tada niekur ateina Baumila ir tampa televizijos herojumi. Jis ima ir padaro stebuklą iš nieko, net nenusirengdamas. O jis mėgsta apsinuoginti“.

Kol juokdamiesi santykius aiškinosi Vaidas ir Gabrielė,  Benas Aleksandravičius, negailėjo komplimentų naujoms projekto mokytojoms Gabrielei ir Nomedai. 

LNK nuotr. 

„Kiekvienas mokytojas į šou atneša savo muzikinę pasaulėžiūrą, žanrą, stilistiką, patirtį. Tiek Nomeda, tiek Gabrielė man labai patinka. Kiekviena atstovauja skirtingam žanrui. Bet žmonės pamatys, kad pas Nomedą neina vien operos solistai, o pas mane – vien rėkiantys su gitarom. Iš viso pas mane žiauriai mažai roko“, – pasakojo B Aleksandravičius-ba.

Visa laida  apie projekto „Lietuvos balsas. Kartos“ užkulisius – trečiadienį, , 20 val., laidoje „Šeškinės 20“ per LNK.

– Pernai „Lietuvos balso“ projektas minėjo gražų jubiliejų. Ar žiūrėjote jį anksčiau, o gal net bandėte pati jame dalyvauti?

– „Lietuvos balsą“ žiūrėti pradėjau ilgais karantino vakarais. Žadėjau tik trumpai patikrinti, koks tai projektas, tačiau jis mane taip įtraukė, kad likau stebėti vis naujų ir naujų sezonų. Dalyvauti, tiesa, neteko, bet 2014-aisiais esu siuntusi anketą į atranką ir buvau pakviesta į filmavimus, kurie vyko lygiai tą pačią dieną, kaip ir mano šeimos didžiulė kelionė už Atlanto, tad projektą teko praleisti.

Apie tapimą viena iš mokytojų buvau pagalvojusi. Jaučiau, kad kažkada sulauksiu kvietimo. Taip ir įvyko.

– Šiemet laukia išskirtinis „Lietuvos balsas. Kartos“ formatas. Scenoje nebus nė vieno solisto – į projektą žengs drauge susibūrę duetai, trio, kvartetai, ansambliai ir muzikos grupės. Kaip manote, ar mokytojams dirbti dėl to bus sunkiau, ar lengviau?

– Kadangi tai mano pirmas kartas „Lietuvos balso“ projekte, nelabai galiu palyginti, kas būtų lengviau: mentoriauti solistams ar grupėms. Gal ir gerai... Žvelgiu į šią patirtį kaip į su niekuo nesulyginamą, galvoju tik apie tuos dalyvius, kurie ekrane bus šiemet. Kažkokios konkrečios taktikos neturiu, nes visi šou dalyviai labai skirtingi. Vieniems norisi pasiūlyti išbandyti dar nepatirtą žanrą, kitiems – padėti paryškinti jau pasirinktą skambesį.

Kai kurie dalyviai turi savo mokytojus ir reguliarias repeticijas už projekto ribų, tad visada laiku paruošia namų darbus. Kiti, būna, patingi, tikisi, kad televizija sukurs stebuklą už juos ir pastangų įdeda per mažai. Ilgiau pabendravus atrodo, kad daugelis tiesiog netiki savimi. Bandau juos įkvėpti, duoti patarimų, priminti, kaip greitai praskries šis projektas, todėl verta tiesiog pasimėgauti.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Visada įdomu sužinoti, kaip jaučiasi mokytojas, kurio komandoje – koks nors gerai žinomas atlikėjas ar praeityje populiari grupė?

– Pati savo komandoje tokių atlikėjų neturiu, tačiau kai per akląsias perklausas atsisukusi išvydau puikiai žinomų veidų, kaip projekto naujokei, tikrai sukirbėjo abejonė, ar man pavyktų jiems duoti kažko naujo. Tada primindavau sau, kad nors mus projekte ir vadina mokytojais, vis dėlto esame tiesiog muziką mylintys žmonės, kurie gali tarpusavyje bendradarbiauti be jokios hierarchijos.

– Kokių kriterijų kėlėte savo komandos nariams? Ar turite slaptų ginklų, kurie galėtų padėti laimėti projektą?

– Klioviausi arba pirmu impulsu, arba, ilgiau paklausiusi, mintyse išgirsdavau kitą dainą, kuri dalyviams tiktų dar labiau ir dar geriau galėtų juos atsiskleisti. Slaptų ginklų tikrai turiu, kuriuos jau greitai išvysite TV ekranuose.

– Kas jums svarbiausia šiame projekte? Koks jūsų pačios tikslas?

– Patirti save gyvybingą dar vienoje naujoje teritorijoje.

Mėgstu pasilyginti su savimi, kokia buvau prieš metus, tad nuo tada, kai pradėjau lankyti karatė, sau patinku vis labiau ir labiau.

– Ar daug projekte dalyvauja užsieniečių? Kiek jų jūsų komandoje?

– Tarp mano mokinių – ne vienas, kurio gimtoji kalba – nelietuvių, tačiau, jei atskleisiu smulkesnių detalių, per greitai suprasite, kas pateko į mano komandą.

– Ar sunku mokytojauti? Ar kada nors teko išbandyti mokytojo duoną kitose veiklose, nebūtinai mokant dainuoti? Ar pati turite mokytoją, kuris padėjo jums užaugti, kad galėtumėte žengti į sceną, kurti?

– Nors projekte mus keturis ir vadina mokytojais, mūsų pozicija yra labiau globėjiška. Scenoje labiausiai pasikliaunu pačia savimi, bet taip nutiko ne iš karto. Daug metų dainavau chore ir įgijau labai daug nepasitikėjimo savimi, nes kartais buvau verčiama manyti, kad netgi neturiu klausos.

Per pirmuosius solinius koncertus išvis būdavo sunku suvokti, kad viskas vyksta čia ir dabar su manimi. Iš lėto augdama ir sulaukdama daug pozityvaus palaikymo iš nuoširdžių klausytojų, leidau sau pripažinti, kad pamažu pati atrandu, kaip dirbti scenoje. Stengiuosi dainuoti ir judėti iš vidinio pajautimo, o ne apsimesti kažkuo kitu. Mano mentorė ne tik scenoje, bet ir gyvenime – mylima draugė Ieva, kurios dėka pradėjau lankyti karatė. Beje, tai tiesiogiai naudinga ir buvimui scenoje. Mėgstu pasilyginti su savimi, kokia buvau prieš metus, tad nuo tada, kai pradėjau lankyti karatė, sau patinku vis labiau ir labiau.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate užsispyrusi ir drąsi. Ryžotės atsisakyti vadybininkų ir pati organizuoti savo koncertus. Kas lėmė tokį jūsų sprendimą?

– Ačiū už gerą žodį. Tikrai tokiam žingsniui ryžtųsi ne kiekvienas. Kartais pafantazuoju, kokia būtų mano karjera, jei dirbčiau su didele profesionalų komanda. Mažiau nei per dvejus metus, kiek dirbu nepriklausomai, sutikau daug nuostabių, mano kūrybiniam stuburui padėjusių atsigauti žmonių, kuriuos pakviečiau bendradarbiauti. Kadangi tikiu, kad gyvenimas yra daugmaž toks, kokį susikuri pats, atsisakiau vadybininkų, kurie mane tiesiogiai ir netiesiogiai žemino. Nusprendžiau mokytis eiti toliau viena. Kai lieki visiškai vienas, nebeturi kam atsiskaityti ir ką nuvilti – tik save. Ilgainiui išsiugdai pagarbą sau ir jau nebenori savęs nuvilti, tad pradedi kabintis į gyvenimą su didžiule motyvacija, kurios anksčiau nebuvo, nes atrodė, kad kiti žino geriau. Nebūtinai.

Kol kas tęsiu darbus viena, nors ir suprantu, kad neprivalau visko atlikti pati. Prisipažinsiu, labai didelis malonumas jausti, kad kažką gero padarai, kad išmoksti pasikliauti savo nuomone, ir pan. Manau, gyvenimas mane dar suves su tinkamais žmonėmis, kuriems norėsiu patikėti didelę dalį savo muzikinio kelio.

– Kaip tapote atlikėja, muzikos ir tekstų autore? Kaip muzika atėjo į jūsų gyvenimą?

– Net nežinojau, kad dainos, kurias tiesiog rašiau sau, kažkada turės klausytojų. Rašiau dainas kaip dienoraštį. Kai susiformuodavo jausmas, kad kažką jau turiu išdainuoti, taip ir darydavau.

Iš pradžių maniau, kad būsiu žurnalistė, nes studijavau būtent žurnalistiką ir keletą metų už kadro režisavau kultūros laidas. Lemtinga buvo mintis įkelti pirmąsias dainas ar trumpas jų ištraukas į internetą. Taip pradėjo formuotis pirmas tvirtas klausytojų ratas, kuris iki šiol šmėžuoja mano koncertuose. Nors daug kas pasikeitė, kaip, beje, ir aš pati, bet matyti tuos pačius veidus savo koncertuose, kaip ir gauti palaikymo žinutes nuo tų pačių žmonių dėl dalyvavimo Lietuvos balse… labai gražus momentas.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kam lieka laiko po muzikos? Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai?

– Kaip jau minėjau, lankau karatė ir su didžiuliu malonumu esu įsiliejusi į šią bendruomenę. Išmokusi organizuoti savo koncertus, šią žiemą netgi suorganizavau karatė stovyklą. Matyt, jau ištreniravau tvirtą sprendimų priėmimo ir atsakomybės prisiėmimo raumenį.

Absoliučiai nepalaikau persidirbimo kultūros ir dešimt koncertų per savaitę turinčių atlikėjų, todėl prioritetą skiriu sveikatai ir sveikam atsipalaidavimui. Žinau, kokią gerą įtaką man daro ilgi pasivaikščiojimai gamtoje (o jei dar pajūriu…), vienatvė ir dienoraščio rašymas. Dar – pirtis ir jos ritualai, lėtas maisto gaminimas. Prieš keletą mėnesių aš ir nemažai mano aplinkos žmonių atsisakėme alkoholio, tad geriame litrus arbatos ir diskutuojame apie sąmoningesnį gyvenimą. Labai vertinu pokalbius, procesus su įdomiais žmonėmis, kuriems gyvenimas dar neatsibodęs.

– Cituoju jūsų žinutę instagrame: „...apsigyniau geltoną kovinį diržą – pusė juodo! Man, kaip anksčiau labai mėgusiai gyvenime pasiduoti, karatė iš pradžių tapo vaistu, o dabar jau – kaip vitaminas“.

– Karatė pradėjau užsiimti ne taip ir seniai – prieš kokius ketverius metus. Dariau reportažą apie karatė kaip kultūros šaltinį vienai laidai. Ėmiau interviu iš jau minėtos draugės Ievos, filmavome jos vestą treniruotę vaikams. Pamenu, tada negalėjau atitraukti akių: mane prikaustė viskas – nuo identiškų kimono, kurie dėvimi kiekvieną treniruotę, gebėjimo staigiai susikaupti ir medituoti visiškoje tyloje iki garsių šūksnių ir kovojimo su didžiuliu atsidavimu.

Pradėjusi lankyti treniruotes pamačiau visko dar daugiau. Pirmiausia atradau kūne visada iš tikrųjų buvusią, bet niekada iki tol nepanaudotą fizinę jėgą. Antra, karatė mene yra labai daug sudėtingų tiek kovos, tiek ir technikos uždavinių, kuriuos treneris sako japonų kalba, o tu turi greitai mintyse išsiversti ir kūnu parodyti, ką protas suprato. Taip protas vis labiau pradeda megzti ryšį su kūnu. Šiuolaikiniame pasaulyje tai ypač svarbu, nes dažnas mūsų nuolat gyvename tik savo galvoje. Na, o trečias ir svarbiausias momentas karatė mene, kurį taikau sau tiek kasdienybėje, tiek ir scenoje, tai trumpas žodelis „kiai“, kuris reiškia – trykštančia jėga ir iki galo. Jį ištariu ir prieš pradėdama kovą ant tatamio, ir prieš išeidama į sceną, kai trūksta jėgų ar pasitikėjimo. „Kiai“ man padeda staigiai suimti save į kumštį ir atlikti užduotį, kad ir kokia sunki ji būtų. Taip nusiteikusi priėmiau ne vieną gerą sprendimą.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką darote, kai atsiduriate emocinėje duobėje? Gal turite kokių nors individualių veiksmingų kovos su blogomis mintimis būdų?

– Didžiausia, atsidūrus emocinėse duobėse, išmokta pamoka – savimi rūpintis kasdien, kad to patirti nebetektų. Kodėl telefonus krauname kasdien, automobilius taisome kasmet? Būtent dėl to, kad nesustotume kur nors viduryje kelio! O savimi pradedame rūpintis tik išgirdę blogą diagnozę arba ryte atsibudę ir nepažinę savo gyvenimo. Manau, kad per daug žmonių savęs nemyli, jaučiasi verti kentėti, o gal idealizuoja didžiulius darbo krūvius, bemieges naktis, intensyvų socialinį gyvenimą, ir kartais visai ne dėl savęs, o dėl to, kaip norėtų būti matomi kitų.

Nors mus projekte ir vadina mokytojais, vis dėlto esame tiesiog muziką mylintys žmonės, kurie gali tarpusavyje bendradarbiauti be jokios hierarchijos.

Kai pripažinau sau, kad didžiulės dalies šitų dalykų man išvis nereikia ir kad laiką galiu matuoti pagal kitas vertybes, daugiau nebepatiriu emocinių duobių. Be abejo, ir man būna liūdna, ir mane kartais taško pyktis... Tuomet pabūnu su tomis emocijomis, skiriu joms laiko, nenuveju. Jau žinau, kiek daug tiesiogiai susijusios mano emocinė ir fizinė sveikata ir kad daugiau laimės atneša vakaras pirtyje nei triukšmingame bare. Maži pasirinkimai turi didžiulės įtakos bendrai gyvenimo kokybei.

– Cituoju: „Esu daug ką prisišaukusi į savo gyvenimą – sveikatą, mylimąjį, patirčių, galimybių, pinigų. Dabar labiau nei bet kada šaukiu dainas. Vairuodama vis balsu sau pasakau: „Gerbiamos dainos, laukiu jūsų, turiu jums daug vietos, ateikite stiprios ir su dvasia.“ Taigi, kaip ateina jūsų dainos?

– Iš gyvenimo, o ne iš reikalo. Dėl to būna ištisi mėnesiai, kai neparašau nieko, lyg mano talentas būtų visiškai ištrintas. Anksčiau tokias pauzes labai dramatizuodavau ir maniau, kad tai galas, o dabar suprantu, kad tai natūrali kūrybos ciklo dalis. Kažkada pražysti, bet prieš tai brandini tą savo kūrybos daigą, nors jo ir nematai. Būti kuriančiu žmogumi iš dvasios, o ne dėl reitingų reikia daug išminties: juk dažnai nepatiri jokio malonumo. Tiesiog šlifuoji vieną eilutę, iš kurios niekaip negimsta daina... Todėl reikia daug kantrybės, tikėjimo procesu ir gebėjimo susijungti su savo pasąmone, kur sudėti visi gyvenimo turtai – patirtys, iš kurių daina galiausiai ima ir iškyla.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Dabar daug žmonių atranda gyvenimo prasmę savanoriaudami. Gal bandėte ir jūs?

– Taip, kiekvieną mėnesį bent kartą dainuoju labdaros renginiuose. Dainuoju neatlygintinai, tai, manau, savotiška savanorystė ir įvyksta. Per karantiną su draugu savanoriavome „Maisto banke“ – vežiodavome maisto davinius žmonėms į namus, o prasidėjus karui Ukrainoje labai karštai savanoriavau karo pabėgėlių registracijos centre. Tokių patirčių net nepavadinčiau savanoryste – labiau gyvenimo įvykiais, kuriuos suvirškinti būdavo labai sunku: jausmai sruvo per kraštus, o kasdien turėdavai keltis ir eiti prie to paties stalo išklausyti pačių skirtingiausių žmonių patirčių.

– Greitai prabėgo pirmoji Naujųjų metų savaitė... Ar galite pasidalyti, ko sau linkėjote per metų virsmą, laikrodžiui mušant 12 valandą?

– Bijau, kad skaitytoją gali supykdyti toks mano pareiškimas, bet Naujaisiais metais noriu būti... mažiau kukli. Nes tas kuklumas, tapęs beviltišku mandagumu, dažnai naudos duoda kitiems, o man – vien žalą. Mačiau atvejų, kai kuklumas ne tik kad nepapuošė žmogaus, bet jį tiesiog sutriuškino. Neseniai skaičiau seną filosofo Leonido Donskio straipsnį apie tai, kas yra tikrasis aristokratas. Ten jis pasakoja susidūrimą su astrofiziku ir grupės „Queen“ gitaristu, kuris visai nekalba apie savo pasiekimus, o domisi vien pašnekovu. Gražu... Suprantu ir pritariu, kad toks kuklumas gali būti prilyginamas aristokratiškumui. Tačiau Lietuvoje aš pastebiu kuklumą labiau iš menkavertiškumo, dėl konflikto vengimo. Ir vyresnioji karta dažnai tai primeta jaunimui. Jau išbandžiau tokį gyvenimo būdą ir visada atsidurdavau tose emocinėse duobėse, apie kurias klausėte. Todėl noriu išmokti labai išmintingai atpažinti, kur ir kokia pozicija reikalinga. Muzikos industrijoje daug pinčiukų, todėl turiu ir nekuklų skydą išsirinkti.

Naujas sezonas pažers ne vieną staigmeną. Projektą daugiau nei dešimtmetį rengiantys kūrybos namai ELITAZ atskleidžia mokytojų vardus. Garbingas kėdes naująjį sezoną užims dalyvių ir žiūrovų jau pamilti projekto senbuviai Benas Aleksandravičius ir Vaidas Baumila, o taip pat ir du nauji veidai, papildysiantys didžiulę „Balso“ šeimą –  atlikėja ir dainų autorė Gabrielė Vilkickytė ir pasaulinio garso operos solistė Nomeda Kazlaus.

„Antrajam sezonui „Lietuvos Balsas Kartos“ sugrįžta iškart po galingai nuskambėjusio jubiliejinio sezono ir tai bus justi antrajame „Kartų“ sezone. Žiūrovų laukia ilgas ir intriguojantis muzikinis nuotykis: praėjusiais metais ypač daug komplimentų susilaukę nauji projekto etapai publikos pageidavimu bus pakartoti su dar didesne intriga. Prie „Kartų“ sezono senbuvių prisijungiančios dvi išskirtinės muzikantės, esu tikras, sezoną nuspalvins ryškiai, o kartu taps ženklu dalyviams, kad „Balso“ scena dar plačiau atveria vartus visų žanrų dainuojantiems talentams. O žiūrovams tai ir pažadas, jog konkurencijos dėl dalyvių mokytojų kėdėse šiemet galima tikėtis nuožmios“, – apie naująjį sezoną sakė projekto vyriausiasis prodiuseris Gediminas Jaunius.

G. Vilkickytė išduoda, jog pasiūlymo prisijungti į mokytojus gretas tikrai laukė. Atlikėja šią naują patirtį vadina ypatingu savo gyvenimo įvykiu ir viliasi atrasti į visuomenės standartus ne visuomet pataikančius talentus.

„Atvirai pasakysiu, jog būtent Benas buvo ta priežastis, dėl kurios pradėjau žiūrėti „Balsą“. Man buvo įdomu, kaip tokios alternatyvios muzikos asmenybė funkcionuos televizijos eteryje. Manau, kad tik jo dėka šioje rolėje pradėjau matyti ir save. Jau praeitais metais, žiūrėdama projektą, jaučiau, jog po metų ar dviejų sulauksiu pasiūlymo atsisėsti į mokytojos kėdę, todėl, tik jį gavusi, garbingai priėmiau. Suprantu, jog šis projektas ne tik apie populiariausius pop muzikos veidus, bet ir alternatyvius atlikėjus, kurie turi tikrai daug ką duoti. Tokių ne visuomet į normas pataikančių atlikėjų arba kaip aš juos vadinu – keistuolių, kurie man asmeniškai tokie savi, aš ir laukiu. Tų, kurie gali, bet dar ne iki galo tiki savimi. Noriu juos įtikinti. Padėti atsiskleisti ir papasakoti savo istoriją. Juk nėra nieko galingesnio už išskirtines asmenybes, savyje slepiančias didžiulius talentus“,  – sakė naujoji projekto mokytoja G. Vilkickytė.

Prie naujojo sezono prisijungiančiai pasaulinio garso kultūros ir meno asmenybei operos solistei Nomedai Kazlaus kvietimas taip pat nebuvo netikėtas – šios žvaigždės mokytojų kėdėse buvo siekiama jau ne vieną sezoną. Ir nors darbų, koncertų ir projektų gausybė žinomos operos solistės kalendoriuje ne vieną sezoną kišo koją atsisėsti į mokytojos kėdę, šie metai tapo lemtingais. 

Labai gerai žinau televizijos magiją, turiu didžiulę sukauptą patirtį dirbant su įvairaus žanro atlikėjais ir žinau, kad jiems galiu duoti labai daug.

 

„Projektas „Lietuvos balsas“ yra pasaulinio garso – dėl to jis man yra ypatingai įdomus. Ne vienerius metus prisijungti prie mokytojų komandos nepavykdavo dėl darbų gausos, todėl džiaugiuosi, kad šiais metais pagaliau pavyks būti toje rolėje, kurioje save puikiai matau. Aš esu televizijos žmogus, filmavimai, komisija – visiškai mano žanras. Labai gerai žinau televizijos magiją, turiu didžiulę sukauptą patirtį dirbant su įvairaus žanro atlikėjais ir žinau, kad jiems galiu duoti labai daug. Operos menas yra aukščiausias vokalinio meistriškumo menas, juk operos solistai gali dainuoti bet kokį žanrą, o štai ne visiems atlikėjams pavyksta dainuoti operą. Aštuonerius metus turiu savo vardo vokalinio meistriškumo akademiją, kurioje nuolat sulaukiu talentingų scenos žvaigždžių iš skirtingų žanrų, norinčių tobulėti, todėl žinau, jog tie, kurie pateks į mano komandą gaus ypatingai vertingos patirties ir ji padės tolimesniame jų kelyje, galbūt net pasaulinėje scenoje“, – sakė naujoji „Lietuvos balso“ mokytoja N. Kazlaus.

Pirmasis projekto Aklųjų perklausų etapas šį sezoną sugrįš itin griausmingai ir jau spalio mėnesį kvies jį gyvai stebėti atsinaujinusioje studijoje Vilniaus ASG Arenoje. Didžiąsias šalies arenas šturmuos ir kiti projekto etapai – tam suplanuotas turas po Lietuvą.

„Sausio pabaigoje Kovų etapui sugrįšime į Klaipėdos Švyturio areną, kurioje visuomet „Balso“ šeima sutinkama ypatingai. Tie, kas gyvai filmavimus stebėjo pernai, žino –  geriausiomis vietomis verta pasirūpinti iš anksto, Klaipėdoje anšlagai itin tikėtini. Čia žiūrovų lauks Dvikovos, taip pat ir atsinaujinę ir intriguojantys Nokautai ir, žinoma, praėjusių metų hitu tapusios Kryžminės kovos, kurios ir šiemet įtrauks arenos publiką spręsti, kurie dalyviai keliaus į finalą. Tuo metu Didysis finalas, kurį LNK televizija 2024 m. gegužės 12 dieną transliuos tiesiogiai iš Žalgirio arenos, bus ypač intriguojantis. Atnaujinome finalo struktūrą, kuri suteiks dar daugiau dramos ir intrigos tiek dalyviams, taip pat ir žiūrovams. Nekantraujame pasimatyti gyvai dar šiemet ir greitai prie LNK ekranų“ , –  sakė projekto vyriausiasis prodiuseris G. Jaunius. 

Juodojo kaspino dieną, minint ne tik Baltijos kelio metines, bet ir prisimenant Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo datą, kai 1939 m. slaptais protokolais buvo nulemta Baltijos šalių okupacija, Klaipėdoje koncertuos atlikėja Gabrielė Vilkickytė ir gyvo garso grupė.

G. Vilkickytė turi platų gerbėjų ratą, koncertuoja didžiausiose koncertų salėse. Savo kūryboje ji pasakoja apie vidinį pasaulį ir patirtis.

„G. Vilkickytė – pirmiausia jausmas, tada vaizdas. Koncertas, kuris – labiau patirtis, negu renginys, o jam pasibaigus namo norisi eiti ilgiausiu keliu, kad spėtum suprasti, ką jauti“, – skelbė organizatoriai.

Atlikėja yra išleidusi du albumus – „Kilometrai“ ir „Vilko švelnumas“. Ji taip pat dalyvavo populiariuose muzikiniuose projektuose.

2021 m. pelnė „M.A.M.A.“ (Muzikos asociacijos metų apdovanojimai) „Metų proveržio“ apdovanojimą.

Koncerto trukmė – viena valanda.

Organizatoriai – Klaipėdos savivaldybė, Kultūros centras Žvejų rūmai.

2009 m. Baltijos kelias buvo įrašytas į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO globojamą programą „Pasaulio atmintis“ tarptautinį registrą.

Nuo pokalbių su neeiliniais žmonėmis, linksmų pravardžių vaikystėje ar pagalbos vis kitai nepažįstamai močiutei – Gabrielė šį vakarą, 20 val., TV3 laidoje „Gero vakaro šou“ atskleis įdomiausias savo gyvenimo detales.

Nors šiandien Gabrielė – žinoma dainininkė, kurios dainų tekstus moka daugybė šalies gyventojų, praeityje jos gyvenime yra pasitaikę ir kitokių darbų, kuriuos šiandien ji vadina „ieškojimais“. Tarp tokių veiklų – labai greitai rastas indų plovėjos darbas kinų restorane bei bandymai būti aukle ar padavėja.

Nedaugelis žino ir tai, kad Gabrielė yra baigusi žurnalistikos mokslus, o vienas pirmųjų jos interviu – vertas atskiro pasakojimo. Pasirodo, kad ji yra kalbinusi ką tik iš Vilniaus požemių išlipusį menininką!

„Jis puikiai žino bunkerius ir specialius praėjimus – pavyzdžiui, kaip iš Karoliniškių patekti iki Pilaitės, tad pasiūlė man susitikti šulinyje prie Šiuolaikinio meno centro. Aš atėjau, jis atsidarė dangtį, išlipo ir mes pradėjome kalbėtis. Buvo labai įdomu – man atrodo, kad tokie žmonės kaitina savo kasdienybę, kad turėtų iš ko kurti“, – apie neeilinę patirtį pasakos ji.

Ne ką mažiau įdomių istorijų Gabrielė pripažins žinanti ir apie Kauną – vieną neįtikėtiną nutikimą, apie kurį papasakos laidoje, dainininkė išgirdo iš gero savo draugo, gitaristo Beno. Pasirodo, kad vienoje iš Kauno parduotuvių Beno draugei visai neseniai yra tekę susidurti su nemalonia situacija – sprukti nuo vietinių personažų.

„Kol atvažiavo policija, mergina toje parduotuvėje budėjo keturias valandas. O juokingiausia, kad atvažiavus policijai, ir jai pasakius „o, pagaliau“, jie atsakė tik tiek, kad atvyko ne pas ją, mat toje parduotuvėje buvo dar trys iškvietimai“, – salę kvatotis privers Gabrielė.

Ne ką mažiau kurioziškų įvykių nuolat pasitaiko ir pačios Gabrielės gyvenime. Dainininkė šypsosis sakydama, jog pastaruoju metu jai ir pačiai po truputį tenka pripažinti, jog ji ypatingai traukia…močiutes. Ir ne tiek savas, kiek tas, kurias sutinka tiesiog gatvėje.

„Prieš kelias dienas ėjau Gedimino prospektu, o ten – pilna tokiu merginų kaip aš, gal tik ne su raudonais batais. Bet viena močiutė tam, kad jos katinukui nupirkčiau maisto, išsirenka būtent mane. Pradedu su ja kalbėtis, o ji papasakoja visą istoriją – pasirodo, kad ją apgavo marti, pavogė iš jos visą pensiją ir ji neturi už ką savo katinukui nupirkti maisto. Kaip kavos mylėtoja, aš nupirkau jai kavos, prie jos – šokolado. Nupirkau ir koldūnų, ir katinukui maisto. O tada pagalvojau, kaip gerai, kad ši situacija prispaudė mane, nes, turbūt, kitas žmogus viso to nepirktų“, – pasakos ji.

„Buvau visiškai save įtikinusi, kad niekada nekursiu šeimos, niekada neturėsiu mylimo vyro, nes aš niekam negalėsiu parodyti net savo riešo. O tai kaip galima miegoti kartu su žmogumi? Toks įsitikinimas manęs net neliūdino. Man atrodė – tokia aš gimiau, tikriausiai tokia mano dalia. Aš prastumsiu šitą gyvenimą“, – sakė Gabrielė.

Mergina kalbėjo apie cheminius vaistus bei tradicinę mediciną: „Kai eini pas tradicinį mediką, pažiūri tavo kraujo tyrimus, vaistų istoriją ir sako, nežinau, kaip jums padėti. Dar vienas hormoninis tepalas. Kai prieš dvejus metus buvau pas savo šeimos gydytoją ir man dar kartą pasakė – hormoniniai vaistai, aš tiesiog apsiverkiau ir beviltiškumo. Suglamžiau tą receptą ir išmečiau, nes žinojau, kad aš nebenoriu gyventi priklausoma nuo vaistų, kurie užgesina. Nes kai vaistai gesina tavo uždegimą, jie užgesina daug – arba tave prislopina ir tu esi pavargęs, nieko nebenori, arba jie kaip tik iš tavęs padaro merginą, kuri negali užsičiaupti. Būdavo, kad aš per dieną nuvažiuodavau 80 km dviračiu, tada dar dvidešimt nueidavau, susitikdavau su draugais ir iki ryto šokdavau. Ir vien dėl to, kad aš vartojau labai sunkius hormoninius vaistus, dėl kurių organizmas gaudavo itin daug adrenalino“.

Atlikėja pasakojo apie hipnoterapiją, jai padėjusią pradėti sveikti: „Tai yra hipnozės būdas, kurio metu psichikoje keičiami įsitikinimai – iš negatyvių į teigiamus. Negatyvūs, tai tokie, kad aš turiu sirgti, aš esu negražus, nemylimas. Ir tu juos keiti į teigiamus – aš esu saugus, aš esu sveikas. Hipnozė man labai padėjo, iš tikrųjų, gal net sakyčiau, tramplyną padarė. Nes buvo pakeistas įsitikinimas nuo to, kad aš esu liga iki to, kad aš esu sveika“.

Kaip jautėsi Gabrielė, net dešimt mėnesių kovojusi ne tik su liga, bet ir dėl jos atsiradusia nemiga? Kaip ši liga pakeitė merginos požiūrį į žmones? Šį antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.

Per daugiau nei keturis veiklos dešimtmečius Vytautas Kernagis sukūrė kelis šimtus įsimintinų dainų pagal savo bei poetų Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juozo Erlicko, Dalios Saukaitytės eiles, iš kurių viena ryškiausių – „Mūsų dienos kaip šventė“. Rūtos Oginskaitės knygoje „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ rašoma, kad daina, V. Kernagio nuomone, turėjo būti „pokštas su truputėliu ironijos“, tačiau ėmę dainuoti, artistai pajuto, kad publikai nejuokinga – gerbėjams gera klausytis šios dainos. Koncertas po koncerto, ir V. Kernagis nuslėpė ironiją, o ši daina galiausiai tapo džiaugsmo himnu.

Šios gerai žinomos dainos netikėtu atlikimu nustebino atlikėja G. Vilkickytė: „V. Kernagio indėlis Lietuvos muzikai yra labai reikšmingas. Jis buvo išskirtinis artistas, įkvėpęs ne vieną atlikėją. Man asmeniškai jis svarbus dėl akordų progresijos – paprastų, tiesmukų akordų, kurie eina tiesiai prie esmės“. Gabrielė mažorinį kūrinį perdainavo minoru – iš šviesios, džiaugsmingos į liūdnesnę versiją ir taip suteikė dainai visai kitą prasmę. „Ši daina mano atminty ir dūšioj yra apie šventišką lingavimą už stalo, bet karo kontekste ją išgirdau visiškai kitaip: tarytum tokia žaisminga laisvės daina nusilenktų Ukrainai ir iš solidarumo suskambėtų minore.“

G. Vilkickytės „Mūsų dienos kaip šventė“ dainos atlikimas: 

Gegužės 19–22 d. V. Kernagio muzika suskambės ir netikėtuose formatuose. Dviejuose Lietuvos miestuose – Kupiškyje ir Radviliškyje – dainuojantys miestų fontanai paruošė ypatingą vandens ir šviesos šokį pagal Vytauto Kernagio dainas.

Šeštadienį festivalių namuose „Line Up“ muzikos mylėtojų laukė ne tik šios erdvės įkūrėjas bei festivalio prodiuseris ir muzikantas Algirdas Barniškis-Blėka, bet ir susirinkusi komisija, kurią sudarė: techno mama tituluojama atlikėja, kuri dar 2014 metais įgyvendino ir savo norą groti festivalyje „Bliuzo naktys“, subūrusi savo blues band‘ą – Giedrė Kilčiauskienė, šiemet muzikos apdovanojimuose laimėjusi „Metų proveržio“ statulėlę – Gabrielė Vilkickytė bei svečias, kilęs iš Malaizijos, bet nemažai metų gyvenantis ir kuriantis Lietuvoje – Sherman Tan.

„One Man Stage, sugalvojome rengdami jubiliejinį – 25-ąjį festivalį. Tuomet galvojom, kad laikas bliuzuose turėti gal kiek kitokios muzikos, artimos bliuzui, bet kuri nėra bliuzas. Taip gimė ši vieno žmogaus scena, į kurią įvairiausiais būdais kasmet registruodavome visus norinčius joje groti. Šįkart tai darom gyvai, nes velniškai visų pasiilgom!“, – visus susirinkusius, atrasti naujų muzikinių talentų pasveikino Algirdas Barniškis – Blėka.

Algirdas Barniškis-Blėka. / A. Čepukaitės nuotr.

Šeštadienio vakarą į sceną lipo ir savo kūryba dalinosi poetas, hipis, čigoniško prieskonio turintį bliuzą mėgstantis Mantas Varnas, „Hillbillies with Guns“ pseudonimu besivadinantis Darius Dunauskas, tikintis, kad jo grojama muzika tai modernaus ir senojo bliuzo mišinys, skleidžiantis nevaržomą energiją. Scenoje taip pasirodė pradedančioji dainų rašytoja iš Vilniaus – Aistė Lukoševičiūtė bei vokalistas ir gitaristas – Matas Ligeika.

Susirinkusiai komisijai didžiausią įspūdį paliko scenoje pirmasis pasirodęs Mantas Varnas.

„Išmokti valdyti instrumentą nėra sudėtinga, tačiau išmokti valdyti sceną – tai duota tikrai ne kiekvienam“, – įteikdama bilietą į festivalio „Bliuzo naktys“ sceną, kalbėjo Giedrė Kilčiauskienė.

Penkių dienų nakvynė kūrybinei stovyklai „Palūšės kopos“ erdvėse atiteko „Hillbillies with Guns“, „Tamsta muzikos salono“ čekis – M. Legeikai. Na, o trečioji atlikėja taip pat neliko nuskriausta: komisija nusprendė muzikos kūrėjai Aistei Lukoševičiūtei padovanoti specialiosios masterclass pamokas pas G. Kilčiauskienę.

Festivalis „Bliuzo naktys“ nekantrauja sugrįžti po pandeminės pertraukos, ir jau kiek daugiau nei po trijų mėnesių, liepos pirmąjį savaitgalį, visus pakvies į Varnius, prie Lūksto, kur tęs savo legendą ir vyks jau 28-ąjį kartą.