– Mariau, naujuosius metus, ne kaip visi žmonės, o kaip tikras gamtininkas skaičiuoji nuo pavasario. Kada jis tau prasideda?

– Naujieji metai išties prasideda ne kovą, kaip esame įpratę skaičiuoti, o sausio 25-ąją, pirmąją pavasario dieną. Matau, pakilo antakiai, – senų senovėje sausio 25 d. buvo minimas viduržiemis. Būtent šią dieną išlenda barsukas ir pasako – bus pavasaris ar nebus. Pastaraisiais metais barsukas išlenda ir mums pasako, kad pavasaris jau yra. Kalbant rimtai, pavasario ženklus pradedame matyti jau sausio gale, vasarį pavasaris įsibėgėja. Šiemet vasario 1 d. grįžo pempės. Štai kodėl mano naujieji metai prasideda (pa)vasarį su didžiosios zylės giesmėmis, vilkų, lapių, lūšių, kranklių vestuvėmis, su grįžtančiomis žąsimis, pempėmis, gervėmis, vieversiais.

– Gamtos kaitą, paukščius, gyvūnus, augalus fiksuoji savo fotoaparatu. Kiek gamtos nuotraukų yra tavo archyvuose?

– 130 845. Ne, šiandien dar 67 padarytos. Pridėkite patys. Nuotraukas skaičiuoju nuo 2009 m.

– Kiek metų rinkai medžiagą savo gamtininko dienoraščiui?

– Pirmajai „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ knygai prireikė septynerių metų. Antrajai knygai reikėjo tiek pat. Tačiau ne laikas čia svarbu – buvau pažadėjęs antrąją „Metų“ dalį parašyti tada, kai sutiksiu vilką ir lūšį. Sutikau, gal ne visai taip, kaip norėjau, bet sutikau – Vievyje, viduryje miesto. Nenaudėlė buvo papjovusi tris vištas, aš atėjau jos ieškoti. Pamačiau lūšį negyvenamame name, ji sėdėjo ir žiūrėjo į mane pro lentų plyšį. Pavyko nufotografuoti.

Šiek tiek buvau išsigandęs, kai surinkau į vieną vietą visas, septynerius metus savo kauptas istorijas, – knyga galėjo būti 700 puslapių. Gana sunkiai atrinkau tai, kas įdomiausia, geriausia, buvo gaila tų, kurios netilpo. Nenorėjau, kad antrojoje „Metų“ dalyje kartotųsi pirmosios dalies istorijos. Taigi, pirmenybę teikiau debiutantams. Na, pavyzdžiui, – tetervinams.

Žinoma, norėjau įpinti keturias savo keturių vaikų istorijas. Juk būtent mano vaikams ir dedikuota ši knyga.

– Kaip manai, kokios tavo patirtys gamtoje skaitytojams gali būti naudingos? Ar esi linkęs dalytis tik gerosiomis patirtimis, ar ir blogosiomis?

– Dalijuosi viskuo. Jei kalbame apie fotografiją ir gamtos nuotraukas, knygoje pasakoju, kaip ir ką galima, reikia padaryti, kad pasiektum norimą rezultatą – atrastum gyvį, prie jo prieitum. Kalbu apie tai, kaip elgtis gamtoje, ko būtina saugotis, netgi kaip pramisti, jei liktum gamtoje ilgiau, nei norėtum. Reikia suprasti, kad nesėkmė visada yra sėkmės dalis, būtina jos sąlyga. Lygiai kaip mirtis yra gyvybės sąlyga. Sėkmės niekada nebus be nesėkmės.

– Galima įsivaizduoti, kad kiekviena gamtos nuotrauka turi ir savo pasakojimų apie tai, kaip ji buvo padaryta. Ar visus juos prisimeni?

– Išties, žiūrėdamas savo gamtos nuotraukas dažnai prisimenu aplinkybes, jausmą, kartais netgi kvapą, tvyrojusį aplinkui, kai spaudžiau mygtuką. Vienos nuotraukos atmintyje paliko didesnį pėdsaką, kitos – mažesnį.

Paprastai mano mėgstamiausios nuotraukos atsiranda ant knygų viršelių. Kažkada viena tokių buvo nuotrauka su šarka sniege. Kai ją dariau, manęs vos nepalaikė brakonieriumi, galėjau gauti galvon. Pastarųjų metų mano mėgstamiausioje nuotraukoje užfiksuoti juodakakliai narai. Tą akimirką, kai juos fotografavau, paukščiai atsidūrė labai gražioje šviesoje ir tiesiog tobulai išsirikiavo nuotraukai.

Tikiu, kad skaitytojas knygoje ras daug jam įspūdingesnių kadrų – žaibus prie vaivorykščių, jonvabalių apšviestą mišką ar rudenį besibučiuojančias stirnas.

Žvilgsnis: įspūdingas laukinės Lietuvos gamtos nuotraukas visuomet lydi ir jų atsiradimą nusakantys įdomūs nuotraukų autoriaus pasakojimai. M. Čepulio nuotr.

– Ar turi svajonę nufotografuoti ypatingą augalą, paukštį arba gyvūną? Kuo sunkiau, tuo įdomiau?

– Žinoma, turiu! Niekada taip nebus, kad neturėsiu svajonės. Turiu jų tiek, kad gyvenimo neužteks įgyvendinti. Pavyzdžiui, svajoju gražiai nufotografuoti kurmį, o iš augalų – musinį ofrį. Įdomiau, kai yra sunku, bet jei sunku būna keletą metų iš eilės, pabosta. Taigi, kankintis ir ieškoti įdomaus objekto esu nusiteikęs ilgiausiai trejus metus.

– Natūralu, kad kiekvienas gamtininkas yra atradęs savo sritį. Kuri artimiausia tau – augalai, paukščiai, gyvūnai?

– Man viskas įdomu. Tikrąja to žodžio prasme ryju informaciją apie bet kokius organizmus: gleivūnus, grybus, augalus, gyvūnus ar įvairiausius fizikinius optinius reiškinius. Jei visai nuoširdžiai, mano dūšiai artimiausi, žinoma, yra paukščiai ir grybai, ir augalai, ir voragyviai, ir… žodžiu, visi.

Nuo tos minutės tapau ornitologu arba, kaip mano baba sakydavo, – pradėjau lakstyti paskui varnos uodegą. Iki šios dienos lakstau.

– Ar iš savo vaikystės esi atsinešęs kokį stiprų gamtos įspūdį, galbūt nulėmusį tavo gyvenimo pasirinkimus?

– Tikrai taip. Kaip tik šiuo metu suėjo 38 metai, kai erškėčių krūme vieną apniukusią kovo dieną pamačiau mėlynąją zylę. Nuo tos minutės tapau ornitologu arba, kaip mano baba sakydavo, – pradėjau lakstyti paskui varnos uodegą. Iki šios dienos lakstau.

– Juk taip būna: išeini į mišką ir, atrodo, nebelieka nieko – nei politinių rietenų, nei karo. Kaip manai, ar gamta keičia žmogaus asmenybę?

– Nemanau, kad keičia, asmenybės kaita – pernelyg sudėtingas procesas. Ypač jei žmogus tik dalį laiko praleidžia gamtoje. Gamta gali ir nužudyti, ypač jei žmogus sugalvoja pabėgti nuo civilizacijos ir mėgina išgyventi vienas gamtoje.

Gamta padeda užsimiršti, neabejotinai. Kaip ir bet kuris įtraukiantis darbas ar užsiėmimas, beje, – konstruodamas laivo modelį aš juk irgi sugebu pabėgti nuo pasaulio. Taigi, monopolio gamta čia tikrai neturi, bet man labai patinka pabėgti nuo pasaulio ir paskęsti paukščių chore ar miško ošime.

Kad ir kaip mums atrodytų, kad žmogaus požiūris į gamtą kinta, turiu nuvilti: tai labiau deklaracijos nei veiksmai. Žmonija užtikrintai keliauja susinaikinimo keliu, kartais pamosikuodama žaliojo kurso plakatais ir puikiai žinodama, kad jie nepadės. Taip, mažyčiame savo visuomenės burbulėlyje mes saugome gamtą, ja rūpinamės, keičiame įpročius. Tačiau, kai žvelgi plačiau, – požiūris išlieka vartotojiškas, lėšos ir energija metamos kvailoms tarpusavio kovoms, o ne tam, kas išties svarbu.

– Ar gali nupiešti, kas mūsų gamtos laukia per ateinančius 20 metų, kol užaugs tavo skaitytojai?

– Mano piešinys būtų per daug niūrus ir baisus, kad jį būtų galima rodyti žmonėms. Žmonės, beje, to ir nenori matyti. Jiems norisi tikėti, kad viskas bus gerai. Kauniečiai nori tikėti, kad jie neatsidurs po vandeniu. Žemaičiai nori tikėti, kad jie, pagaliau, taps sala, aš noriu tikėti, kad pasaulis skirs pinigų ne bomboms, o naujų energijos rūšių paieškoms. Tad mums nieko daugiau nelieka – tik tikėjimas, kad viskas bus gerai, kad kasmet sausio 25 d. išlįs barsukas ir paskelbs, kad pavasaris jau kuris laikas kaip prasidėjęs.

„Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ – tikras gyvosios gamtos akimirkų lobynas. Ne mažiau vertingi ir šmaikštūs pasakojimai, gamtininko patarimai, kaip atpažinti ir vertinti gamtos reiškinius, kaip drąsiai leistis į nuotykį, kuris vadinasi gamtos pažinimas, ir kaip padaryti geriausią gamtos nuotrauką.

Asmeninės ir kolektyvinės parodos, fotografijų demonstravimas knygose, kalendoriuose, žurnaluose, įvairūs laimėjimai ir nominacijos Lietuvos bei užsienio fotografijos konkursuose. Meilė gamtai miškininką-fotografą dar vaikystėje sužavėjo, užbūrė ir nebepaleidžia. R. Nalivaika – apie nepaaiškinamus gamtos traukos burtus, meilę savo darbui, nuoširdų atsidavimą fotografijai, kadro „brandinimą“ bei užsispyrimą, motyvuojantį nuolat tobulėti ir siekti geriausių rezultatų.

– Esate Valstybinių miškų urėdijos Švenčionėlių regioninio padalinio medelyno specialistas. Dirbate ir gyvenate krašte, kuris yra tikra stulbinančios gamtos oazė – vešliausios žolės ir žolynai, rečiausios augalų ir gyvūnų rūšys, iki dviejų metrų užaugantys papartynai. Papasakokite apie savo ryšį su gamta, gal gyvenimas tokios gamtos apsuptyje lėmė ir jūsų karjeros kelio pasirinkimą?

– Gamta mane vaikystėje tiesiog sužavėjo. Be gamtos gyventi negalėčiau. Viskas, aišku, prasidėjo nuo mažų dienų ir tęsiasi iki šiol – gamta traukia mane visą gyvenimą. Ir paukščiukai, ir žvėriukai – visą laiką traukė ir trauks. Po truputį tai tapo gyvenimu. Man gamta – tai grožis! Mieste išgyvenčiau tris dienas, daugiau man tikriausiai nesigautų...

Atsimenu, kai pirmą kartą tuos dvimetrinius jonpaparčius pamačiau, užtikau, galima sakyti. Čia buvo kokie...1991 metai, Švenčionių girininkijoje. Kai pirmą kartą pamatai – negali sulaikyti emocijų, nuostabus jausmas. Paparčiai geriausiai auga, kai yra šiltas oras, drėgmė, tada jie išauga į dviejų metrų milžinus. Tai – vienas iš mūsų krašto gamtos stebuklų.

Mieste išgyvenčiau tris dienas, daugiau man tikriausiai nesigautų...

Negaliu atitrūkti nuo gamtos. Pavyzdžiui, šio savaitgalio rytą 2,5 valandos pratupėjau miške, kadangi norėjau šį bei tą nufotografuoti, tada grįžau namo, atšilau 2 valandas ir vėl – atgal į mišką. Nepadariau nei vieno kadro, apie kurį svajojau, bet trauka buvo tokia stipri, kad teko bėgti į mišką. Mačiau šernus iš toli, bet ko norėjau – nepagavau. Penkias valandas sąžiningai pratupėjau ir grįžau be kadro. Laukiau briedžių, bet, deja. Daug tokių dienų būna, kai lauki, lauki ir nesulauki.

Per laisvas dienas, jeigu yra laiko, visada fotografuoju ir planuoju laiką gamtoje. Aišku, šeštadienį atlieku namų darbus, susiplanuoju kelionę, o tada sekmadienį išvažiuoju dar neprašvitus ir grįžtu sutemus. O kaip pasiseks – lems fortūna. Niekada negali žinoti. Būna, kad prisiplanuoji visko, prisižiūri, o grįžti nepadaręs nei kadro.

Gamta yra nenuspėjama ir jos nesurežisuosi. Neužsakysi briedžio, kad jis tau ateitų ir papozuotų. Nepasakysi „eik čia!“ ir jis ateis. Gamtoje nieks nepasikartoja. Tačiau tai dar labiau motyvuoja, kai galvoji, kad jau kitą kartą tikrai pasiseks. Jeigu vieną kartą nepasisekė, o antrą kartą tau jau neįdomu – tai ir viskas. Kuo tu ilgiau sėdi, kuo tu daugiau žinai viską, kuo tu daugiau stebi, tuo tau daugiau ir reikia. Tobula nebūna, dažnai, kai kažką nufotografuoji, tau atrodo, kad vis kažko trūksta, tai ir motyvuoja bandyti vėl, kad ištaisytum trūkumus kitą kartą.

Gyvenimas tokios gamtos apsuptyje ir lėmė tai, kad dirbu Valstybinių miškų urėdijoje, kad esu šalia gamtos – tai buvo mano svajonių svajonė. Nuo mažų dienų žinojau, kad nuo gamtos – niekur.

R. Nalivaikos nuotr.

– Esate gerai žinomas gamtos fotografas, konkursų laimėtojas, surengęs ne vieną parodą Lietuvoje ir užsienyje bei savo darbais praturtinantis visos Lietuvos gamtos fotografų veiklą. Kiek metų užsiimate fotografija? Kada ir kaip pajutote, kad norite tapti fotografu?

– Mano, kaip fotografo, kelias prasidėjo jau šeštoje klasėje. Tai buvo maždaug 1972-1973 metai. Šeštoje klasėje susidomėjau ir pradėjau lankyti fotografijos būrelį. Pirmas fotoaparatas, kaip ir daugumos to meto fotografų, buvo „Smena 8“, po to buvo kiti, aišku, praėjo nemažai laiko, norėjosi geresnių rezultatų, tada atsirado „Nikon“, su kuriuo fotografuoju iki šiol. Iš pradžių buvo juostiniai, dabar jau, žinoma, skaitmeniniai fotoaparatai. Dabar dauguma fotografų pereina prie sisteminių fotoaparatų naudojimo, bet aš kol kas apie tai negalvoju.

– Papasakokite apie savo pasiekimus – kiek ir kokių parodų esate surengęs, kokiuose konkursuose esate dalyvavęs ir laimėjęs?

– 2001-aisiais ir 2008-aisiais surengiau asmenines parodas Švenčionyse, Švenčionėliuose, Utenoje, Visagine, Kaune, Vilniuje. Dalyvavau kolektyvinėse parodose Švenčionyse, Ignalinoje, Visagine, Vilniuje, Žemės dienai skirtose parodose Utenoje, Čikagoje (JAV), Vengrijoje, Novosibirske (Rusija), Baltarusijoje (2010 metais vyko gamtos fotografų čempionatas, specialaus komisijos prizo už originalią fotografiją taip ir neatsiėmiau). Mano fotografijomis iliustruoti „Medžioklės kalendoriai“, knygos „Švenčionių krašto gamta“, „Su meile – Lietuva“, „Didžioji medžioklės knyga“, „Ignalina lelijos žiede“ ir kt. Taip pat kiekvienais metais leidykla išleidžia kalendorių, kuriame visada būna ir mano dvi ar viena nuotraukos.

– Kokiu pasiekimu didžiuojatės labiausiai?

– Sunku pasakyti, reikia pagalvoti. Kai yra daug kadrų, sunku išsirinkti. Jeigu kalbame apie konkursus, tai vienas iš pasiekimų, kuriuo didžiuojuosi – nominacija Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurse „Gintarinis žaltys“. Konkursas rengiamas nuo 2010 metų. Šiame konkurse 2013 metais laimėjau nominacijoje „Lietuvos kraštovaizdis“.

– Kaip manote, kodėl esate sėkmingas gamtos fotografas?

– Esu dėkingas, pirmiausia, fotografijos mokytojui, peizažistui Algiui Jakštui, tai jis po truputį patraukė mane tuo keleliu. Jis įtraukė, apsargdino šia liga, kuri tikrai yra rimta liga. Savo mokytojui esu labai dėkingas, jis man parodė konkursus, įvairias fotografijos parodas, viską, kad tik nieko nepraleisčiau. Jis padėjo bristi į gilesnius fotografijos vandenis. Džiaugiuosi, kad mūsų bendravimas tęsiasi iki šiol.

Dar prie mano augimo prisidėjo fotografas Romualdas Barauskas, taip pat esu dėkingas gamtos fotografų klubui „Žalias skėtis“ – kuris yra tikrai rimtas gamtos fotografų branduolys ir klubo sielai, prezidentui Rimantui Udrui. Dėkoju ir savo žmonai, kuri mane visada supranta ir palaiko. Jeigu to nebūtų – tikrai viso šito nepasiekčiau.

O šiaip visada labai domėjausi gamta ir nuo pat mano fotografavimo pradžios laikausi principo, kad, svarbiausia, nepažeisti gamtos. Toliau prie sėkmės prisidėjo mano užsispyrimas, nuolatinis noras tobulėti. Taip pat, aišku, išlieka sėkmės faktorius, nėra taip, kad atsisėdai ir nufotografavai. Yra ir daugiau įvairių aspektų, bet visuomet reikia įdėti daug darbo, laiko ir žinių.

R. Nalivaikos nuotr.

– Kokiems fotografų klubams, draugijoms priklausote?

– Pirmiausia, dar kai mokiausi fotografijos, Algis Jakštas, matydamas mūsų susidomėjimą, subūrė mus į švenčioniškių fotoklubą „Fotomanija“. Rengėme parodas, dalyvavome kitų rengiamose parodose. Po to kelyje atsirado gamtos fotografų klubas „Žalias skėtis“, kuris formaliai įsikūrė 2009 metais, tačiau mes susibūrę buvom ir anksčiau, rengdavome parodas, skirtas Žemės dienai. Fotoklubo „Žalias skėtis“ nariai – daugiausia iš Rytų Aukštaitijos, Utenos, Vilniaus. Po to atsirado dar vienas formalus mūsų klubas Naturephoto.lt. Irgi panašiais metais. Ten vykdavo „Gintarinis žaltys“ – Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkursas. Šis klubas apima praktiškai visą Lietuvą, čia susibūrę tikri gamtos mylėtojai, rimti fotografai iš įvairių Lietuvos kampelių. Šiame klube yra ir peizažistų, tačiau daugiausia – gyvosios gamtos fotografų.

– Fotografuojate labiau sau ar kitiems? Kai ankstų rytą važiuojate fotografuoti vištvanagio, galvojate, kaip norite jį pamatyti ar kaip norite jį parodyti kitiems?

– Prieš važiuojant fotografuoti tu atlieki žvalgybą, iš anksto viską analizuoji, svajoji, galvoji, prisisvaigsti, tuomet nemiegi. Tai, pirmiausia, žinoma, kad dėl savęs visa tai darau, svarbiausia – emocijos. Vėliau norisi parodyti ir kitiems kažką, jeigu po tų ilgų svajojimų ir fotografavimo kažkas gaunasi ir pasiseka.

Prieš važiuojant fotografuoti tu atlieki žvalgybą, iš anksto viską analizuoji, svajoji, galvoji, prisisvaigsti, tuomet nemiegi.

– Ar turite svajonių, ką dar norėtumėte nufotografuoti?

– Oi, norisi dar labai daug, jeigu tau bus viskas gerai, tai tu jau gali fotoaparatą ant vinies pakabinti, kaip sakant. Visada norisi geriau, pavyzdžiui, lūšies gerą kadrą padaryti, prie gero apšvietimo, dar noriu mešką nupaveiksluoti, Lietuvoje, aišku. Briedį rimtą, gerą, kad būtų idealus kadras. Prieš dvi savaites, manau, padariau tauriojo elnio svajonių kadrelį. Svajonių yra visą laiką.

– Kas jus įkvepia tiek fotografijoje, tiek kasdieniuose darbuose?

– Yra trauka kažkokia ir viskas. Kaip sako mano brolis – tu, Rimantai, visada esi miške, nuo ryto iki vakaro. O aš sakau – ne, per laisvas dienas tik būnu miške, šiaip tai darbe būnu, kur turiu rimtai dirbti... Tik pabūnu be gamtos, vakare atsisėdęs jau galvoju, kad man reikia į mišką. Yra nepaaiškinama trauka, norisi vis kažką rasti, nufotografuoti, kaip jau minėjau, labai noriu nufotografuoti lūšį, turiu nufotografavęs neblogą, bet aš visą laiką „brandinu“ kadrą. Iškart jo nerodau. Laukiu, kol galėsiu jį „išleisti“. Dar nelabai noriu pademonstruoti lūšies kadrą, dar noriu „pabrandinti“, bet, matyt, jau teks parodyti...

– Ką jums labiausiai patinka fotografuoti? Pavyzdžiui, mėgstate fotografuoti peizažus, augalus, specifinius gyvūnus ar paukščius...

– Paukščiukai ir žvėriukai man labiausiai patinka. Kai atvažiuoji pasiėmęs rimtą objektyvą, nesinori kaskart tų objektyvų keisti, vis tiek važiuodamas tu sieki konkretaus tikslo, pavyzdžiui – ieškoti žvėries. Nereikia pasimesti dviejuose dalykuose – arba važiuok fotografuoti peizažą, arba važiuok ieškoti žvėries, paukščio.

Aišku, fotografuoju ir peizažus, tačiau labiausiai man patinka paukščiai ir žvėrys. Bet vėlgi – nėra taip paprasta fotografuoti, pavyzdžiui, paukštį, kadangi reikia slėptuvės, reikia daug pasiruošimo. Tenka daug laiko praleisti slėptuvėse, kadangi beveik visi paukščiai yra fotografuojami iš slėptuvių.

Fotografuodamas kurtinius, 13 sezonų prasėdėjau slėptuvėse. Nuo 2013-2014 metų kurtinių nebefotografuoju, kadrų, kurie patinka man, jau turiu. Kurtiniai į tuokvietę renkasi temstant. Apie 17 valandą jau reikėdavo būti slėptuvėje bei išsėdėti joje iki mažiausiai kitos dienos pietų – 11 valandos. Ir tai nebūtinai vasarą – kartais ir sniego būna daug, o reikia pakentėti keliolika valandų. Kurtinio kadrą iš arti, kuris man patiko, padariau tik 2010 metais, kadangi pas mus nėra tiek daug kurtinių ir juos fotografuoti nėra lengva.

Čia visas mokslas – nėra taip, kad atvažiavai, nufotografavai, išbaidei visus paukščius ir išvažiavai. Tu kaip tik turi neišbaidyti, neišgąsdinti. Gamtoje tu turi būti svečias. Padaryti gerą kadrą nėra taip paprasta.

Gyvūnas, kurį labiausiai mėgstu fotografuoti – vištvanagis. Aišku, jau esu jo prisifotografavęs, bet jis man – vienas iš gražiausių paukščių. Ir kurtinys, žinoma. Tai jau tikras gamtos grožis. Ir, aišku, lūšis dar. Ir vilkas...

– Kartu su kolega, Ignalinos regioninio padalinio girininku Jonu Barzdėnu esate padovanoję trisdešimties fotografijų, kuriose įamžinti tetervinai, suopiai, kurtiniai, bukučiai, stirnos ir kiti gyvūnai bei įstabūs gamtos vaizdai, ekspoziciją Onkologijos instituto, Onkologinės radioterapijos skyriaus, Aukštųjų energijų spindulinės terapijos poskyrio medikams ir jų pacientams. Kaip manote, kokių emocijų ši paroda suteikė medikams bei sergantiems jų pacientams? Kaip pats jaučiatės dovanodamas savo fotografijas?

– Labai geras jausmas širdyje, tokie poelgiai sušildo ne tik tuos, kuriems dovanojame, bet ir mus pačius. Yra mano pažįstamų žmonių, kurie važinėja į Onkologijos institutą ir pasakoja, kaip gera tokioje vietoje matyti gamtos fotografijas – jos prablaško, praskaidrina nuotaiką. Žmogus, manau, tuo momentu, kai pamato tokioje institucijoje ant sienos kabančius gamtos vaizdus, gyvūnus, paukščius – truputį atsigauna. Geras jausmas yra daryti gerus darbus. Kažkas juk turi būti tokio gero, gražaus gyvenime. To ir siekėme dovanodami nuotraukas. Paroda surengta 2012 metais, nuotraukos ten kabo iki šiol.

– Taip pat su Jonu Barzdėnu esate išleidę knygą „100 Švenčionijos gamtos perlų“. Papasakokite, apie ką ši knyga bei kaip kilo mintis ją išleisti?

– Mintis išleisti knygą mums su Jonu kilo 2017 metais, prieš Naujus metus, rengiant bendrą parodą Švenčionyse. Mūsų galvose pradėjo kirbėti idėjos (pirmiausia – Jonui, o vėliau prisidėjo dar viena gera kolegė), kad galėtume įamžinti Lietuvos Respublikos šimtmetį – šimto metų sukaktį nuo nepriklausomos Lietuvos Respublikos paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Taip, pamažu, gimė knyga „100 Švenčionijos gamtos perlų“, kurioje – 100 nuostabiausių Švenčionių krašto gamtos perlų – į Raudonąją knygą įrašyti paukščiai, gyvūnai, retos, saugomos augalų ir gyvūnų rūšys. Jonas daugiau dirbo redagavimo, techninio knygos išpildymo darbus, taip pat rūpinosi augalų fotografijomis, o aš daugiau – prie žvėrelių ir paukščių fotografijų. Tai – interaktyvi knyga, kadangi prie kai kurių nuotraukų esantį QR kodą nuskaitę skaitytojai gali išvysti atgyjantį vaizdą – trumpus vaizdo įrašus. Tai – fizinės knygos ir interaktyvaus, technologijų pasaulio persipynimas. Knyga yra knyga, visai kitas jausmas ją paimti į ranką, tačiau laikai keičiasi, reikia prisitaikyti, o jeigu turime galimybę fizinę knygą padaryti įdomesnę, interaktyvesnę – kodėl gi ne?

R. Nalivaikos nuotr.

– Valstybinių miškų urėdijos, Lietuvos miškininkų sąjungos ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos inicijuotame Jaunųjų miško bičiulių nuotraukų konkurse „Žavintis Lietuvos miškas“, vykusiame šią vasarą, pirmąją vietą laimėjo jūsų anūkas Mantas Nalivaika su fotografija „Miškas rūke“, dėl kurios kėlėsi 5 valandą ryto. Galbūt anūkai seka jūsų pėdomis ir mokosi iš jūsų meilės gamtai?

– Mano anūkas, kai buvo mažas – 3-4 metų – jau fotografavo su profesionaliu fotoaparatu „Nikon“. Bet, matote, jam dabar yra 15 metų, turbūt visai kitokie dalykai galvoje. Tada, kai jis nufotografavo šią pergalę dovanojusią nuotrauką, atsikėlėme ryte, aš jam parodžiau pusę, kurią reikėtų fotografuoti, daviau fotoaparatą, kadangi jis tikrai moka fotografuoti ir, užfiksavęs tokį vaizdą, anūkas emocijų turėjo daug. Buvo toks dėkingas rytas – pasisekė. Aš su vienu fotoaparatu, jis su kitu. Paskui žiūriu – kad viskas gerai jam gaunasi! Trauka gamtai tikrai yra, ypač ji matėsi, kai jis buvo mažesnis. Tačiau šis dalykas turi užburti. Aišku, niekas nežino, kaip bus ateityje, gal ateis laikas, praeis paauglystė, jaunam žmogui visada kyla daug įvairių minčių, idėjų, galbūt jį užburs iki galo gamta ir jis pasirinks panašų gyvenimo kelią. Niekas nežino, kaip viskas vystysis toliau.

– Gal yra kažkas ekstremalaus jums atsitikę gamtoje? Galbūt vijosi žvėris, kurį norėjote nufotografuoti, ar panašiai?

– Oi, istorijų tikrai yra buvę daug ir įvairiausių. Viena ryškiausių turbūt nutiko prieš maždaug šešerius metus. Buvo, man atrodo, 20 laipsnių šalčio, vasario mėnuo. Namie prisižiūrėjau filmų, patraukė mane geras oras, geras šaltis, galvoju – reikia lėkt į gamtą. Na, ir išvažiavau į Ignalinos pusę, ten, tarp Švenčionių ir Ignalinos, yra toks rimtai užpelkėjęs ežeriukas. Ten būna daug žvėriukų pėdsakų, maniau, gal pavyks kažką nufotografuoti. Su slidėmis taip čiuožiu, čiuožiu, čiuožiu, nučiuožiau daugiau nei kilometrą, vienoje vietoje buvo skaidrus ledas, matėsi dugnas, taip atsargiai pračiuožiau, vėliau žiūriu – dar vienas toks tarpas su skaidriu ledu. Pagalvojau, kad reikia patikrinti, nusiėmiau slides, objektyvą su stovu užsidėjau ant pečių, pabandžiau pastatyti koją ir....viskas. Nesupratau nieko, žiūriu, aš jau vandenyje. Nesupratau, nei kokiame gylyje esu, ar pasiekiau dugną, ar ne, ir taip automatiškai, pirma mintis – „aparatūrai – šakės!“. Bet krisdamas kažkaip sugebėjau fotoaparatūrą išsaugoti. Nemečiau jos stipriai, bet pavyko ją nusviesti ant sniego. Pavyko man kažkaip išsiversti iš tos duobės. Spaudė šaltukas, kol grįžau iki namų – beveik 20 kilometrų, labai sušalau. Svarbiausia, kad ne tik techniką išsaugojau, bet išsaugojau ir save. Čia vienas iš ekstremaliausių nutikimų, o jų gamtoje būna tikrai labai daug.

– Jūsų kūrybos moto: gamta – mano namai?

– Tikrai taip!

Medžiotojai palaikė benamiu

Neįprastas vaikino hobis gimė prieš porą metų. Tada D. Drukteinis susidomėjo užsienyje populiaru bushcraftu. Tai stovyklavimas gamtoje, kuo taupiau naudojant jos resursus ir turint kuo mažiau daiktų. Vis dėlto pašnekovas pasakoja dar nuo vaikystės daug laiko leidęs netoli namų esančiame miške.

„Nuo mažų dienų su broliu Žygimantu ir geriausiu draugu Laurynu Martinkumi leisdavome laiką gamtoje, gimtajame Skuodo rajone. Visi trys dažnai išeidavome pasivaikščioti į aplinkinius miškus: mėgome išdykauti, karstytis medžiais, dairytis laukinių gyvūnų. Aišku, tada nakvoti miške dar nepasilikdavome“, – pasakoja Daumantas. Miškingose apylinkėse užaugęs skuodiškis traukos gamtai nepamiršo ir vėliau. Kartu su broliu ir geriausiu draugu D. Drukteinis dažnai išeidavo į mišką pravėdinti galvų nuo susikaupusių minčių, nufotografuoti ar nufilmuoti gražių gamtos vaizdų. Gamtoje praleisti dar daugiau laiko vaikinus paskatino Daumanto pamatytas skelbimas apie nebrangiai parduodamą skautišką įrangą. Įsigijęs amunicijos, jis nusprendė pagaliau pernakvoti miške ekstremalesnėmis sąlygomis.

„Prieš dvejus metus, antrąją Kalėdų dieną, pasiryžau pirmą kartą vienas nakvoti netoli namų esančiame miške. Šeimos nariams tai pasirodė keista ir nesaugu, tad jie bandė mane atkalbėti. Tačiau aš norėjau išbandyti savo jėgas ir įgyti įdomios patirties, todėl išėjau. Ramiai nakties praleisti nepavyko. Pirmasis kartas buvo paženklintas netikėta situacija, – prisimena Daumantas. – Tą naktį vietos medžiotojai dalyvavo varomojoje medžioklėje. Tad mano šunį staiga užpuolė trys medžiotojų šunys. Išgirdę lojimą, medžiotojai ėmė kalbėtis, kad miške sau buveinę, matyt, yra įsirengęs benamis. Tačiau iš tolo matydami mano haskio veislės šunį abejojo, ar klajūnas gali tokį turėti? Galiausiai keletas medžiotojų atėjo išsivesti savo šunų ir patikrinti, kas ten toks įsikūręs miške. Žiūriu – ateina mano kaimynas Stasys, tad pasikalbėjome, pasijuokėme iš situacijos. Štai toks buvo mano pirmasis išėjimas į mišką.“

Iššūkis: į žygius gamtoje D.Drukteinis stengiasi pasiimti kuo mažiau daiktų. Jo tikslas – patirti kuo ekstremalesnes sąlygas. D. Drukteinio asmeninio archyvo nuotr.

Miško taisyklės

Šis nutikimas D. Drukteinio neatgrasė nuo stovyklavimo miške. Jis įkalbėjo prie žygių prisijungti ir vaikystės draugą L. Martinkų. Tad du bičiuliai nuo to laiko dažnai leidžiasi į ekstremalius žygius gamtoje. Kartais prie jų prisideda ir Daumanto brolis Žygimantas.

Stovyklautojai dažniausiai renkasi netoli namų esančius miškus, nes juos geriausiai pažįsta. Tačiau Daumantas yra stovyklavęs ir Latvijoje. Iš Skuodo jis 100 km žygiavo iki Liepojos ir keturias dienas praleido laukinėje gamtoje.

Ruošdamasis žygiui, Daumantas stengiasi neapsikrauti daiktais. Ekstremalius išbandymus mėgstantis vaikinas neretai atsisako ir miegmaišio.

„Kuo mažiau daiktų, tuo įdomiau. Tiesa, kartais norisi komfortiškesnio žygio, tad pasiimu miegmaišį, kilimėlį, tentą, kad būtų šilta miegoti. Kartais miegui naudoju tik vilnonę antklodę ir du bebro kailius. Jei neturiu tento, iš rastų šakų pasistatau būstinę, kad apsisaugočiau nuo lietaus. Tačiau jei žinau, kad naktį nelis, kartais stogelio virš galvos nestatau, – atskleidžia D. Drukteinis. – Įsivaizduokite, miegi viduryje miško, be stogo, susisukęs miegmaišyje. Aplink tave laksto gyvūnai, vyksta miško gyvenimas. Jei giedra, puikiai matyti mėnulis, žvaigždės. Vaizdas išties fantastiškas.“

Į mišką Daumantas dažniausiai keliauja vienas. Tačiau neretai prie jo prisijungia ir Žygimantas su Laurynu. Išėję į mišką, vaikinai nužygiuoja apie 10 km. Žygio metu stovyklautojai ieško įdomių ir gražių gamtos vietų, tyrinėja savo gimtąsias apylinkes. Vakarėjant ateina metas dairytis vietos nakvynei. Tad Daumantas su kompanionais skuba ieškoti lygesnės, sausesnės vietos ir statytis užuovėją.

„Kiekvieną kartą ką nors pamirštame. Yra buvę, kad trise pasiėmėme tik vieną tentą ir naktį pradėjo lyti. Tada sėdėjome susiglaudę po vienu tentu. Kita vertus, taip tik dar įdomiau. Iš tikrųjų viską, ko reikia, galima susirasti miške. Pavyzdžiui, kad nelytų ant galvos ar nebūtų šalta, galima pasistatyti stogelį, – tikina D. Drukteinis. – Tačiau į mišką aklai tikrai neiname. Nebūna taip, kad mums prireikia stogelio ir nukertame medį. Medžių niekada nežalojame, nebent kokių šakų prisirenkame. Mylime gamtą ir ją prižiūrime, nes jei kiekvieną kartą išėjęs į mišką pradėsi viską versti į šonus, iš jo greitai nieko neliks.“

Įsivaizduokite, miegi viduryje miško, be stogo, susisukęs miegmaišyje. Aplink tave laksto gyvūnai, vyksta miško gyvenimas.

Todėl vaikinai vadovaujasi principu „nepalik jokių pėdsakų“. Miško jie niekada nežaloja. Iš šakų pasistatę užuovėją, ją kitą dieną išardo. ,,Miškas yra mūsų visų, tad kiekvienas turėtų juo rūpintis. Deja, dažnai randame ne vietoje paliktų laužaviečių ar iš šakų pastatytų užuovėjų, kurias visada sutvarkome. Pabuvoję miške, jį paliekame tokį, koks ir buvo. Juk žmonės miške yra tik svečiai. Tai ne mūsų namai, kuriuose galima daryti, ką tik nori. Tokios yra taisyklės. Niekas negali matyti, kad miške kažkas jau buvo“, – atkreipia dėmesį Daumantas.

Akistata su briedžiu

Pašnekovas pasakoja, kad stovyklauti ekstremaliomis sąlygomis jam patinka ne tik dėl neeilinių patirčių. Buvimas gamtoje taip pat veikia kaip terapija. Be to, miške visada patiria daug nuotykių ir iššūkių.

„Kiekvieną kartą tau reikia išgyventi iš naujo. Tarkime, žiemą blogai pasistatai stogą ir sušlampa tavo miegmaišio apačia. Tada dingsta jo šilumą sulaikančios savybės – gali nušalti. Pernai miške nakvojome, kai spigino 23 °C šaltis. Tai didelis iššūkis. Tačiau jam, žinoma, pasiruošiame, – atskleidžia D.Drukteinis. – Kokių tik nuotykių nesame patyrę! Dažniausiai susiduriame su medžiotojais, kurie, kaip ir mes, mėgsta slėptis miške. Vieną kartą su Laurynu ramiai pasistatėme užuovėją, gaminome vakarienę. Staiga išgirdome, kad prasidėjo medžioklė, aplink pašėlusiai ėmė loti šunys. Eiti iš miško nesiryžome, kad netyčia netaptume taikiniu. Stovime viduryje miško, aplink šaudo kaip kare, o link mūsų skuodžia penkios stirnos. Taip ir pralaukėme valandą, kol išgirdome, kad veiksmas aprimo. Tada tyliai pasišalinome.“

Miške dažnai besilankantiems stovyklautojams praeiviai yra iškvietę ir policiją. Kartą vakare patraukę į netoli namų esantį mišką, Daumantas su broliu Žygimantu tikėjosi pailsėti po darbo ir keliauti atgal. Vaikinai tarp medžių pasikabino hamakus ir linksmai kalbėjosi.

Pro šalį tuo metu praėjo jauna šeima, su kuria Daumantas pasisveikino. Išgirdusi balsą, šeima greitai pradingo. Vaikinams tai pasirodė gana keista. Sutemus Daumantas su broliu jau ruošėsi namo, kai staiga išvydo policijos pareigūnus. Pasirodo, buvo gautas pranešimas, kad miške galimai tyko vagys. Išsiaiškinę, kad Žygimantas su Daumantu gyvena netoliese ir piktų kėslų neturi, pareigūnai labai susidomėjo stovyklautojų veikla. Jie netgi ėmė klausinėti, ar vaikinai neturi savo „YouTube“ kanalo.

Seka tėčio pėdomis

Meistriškai užfiksuotais gamtos vaizdais M.Šalomskienė dalijasi savo instagramo paskyroje „Gamtos dukra“. Čia rasime visko – ant apsnigtų varnalėšų tupinčių dagilių, po laukus šuoliuojančių stirnų, vienas kitą vaikančių lapės jauniklių, smalsiai besidairančių briedžių.

Su gamtos gyvenimu retai susiduriančiam žmogui tokie vaizdai atrodo mažų mažiausiai siurrealistiški, tačiau Miglei tai kasdienybė.

„Nuo mažens gyvenu kaimelyje. Tai tikrai turėjo įtakos tam, kad iki šiol mano gyvenimas yra neatsiejamas nuo gamtos, – mano pašnekovė. – Glaudų ryšį su gamta sustiprino ir tai, kad mano tėvelis Robertas Tarasevičius yra miškininkas. Tad su šeima vaikystėje ne vieną pavasarį esame sodinę medelius miškuose, kėlę inkilus ar kitaip prisidėję prie mus supančios gamtos atkūrimo ir išsaugojimo. Galiausiai ir aš pasekiau tėvelio pėdomis – tapau miškininke. Tad nuo gamtos toli nepabėgau.“

Fotografija Miglės gyvenime atsirado tada, kai tėvai įsigijo pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą. Tuo metu ji mokėsi aštuntoje klasėje. Tuo pačiu metu mokykloje buvo įsteigtas fotografijos būrelis, tad Miglė ėmė jį lankyti.

„Kaip ir daugelis, savo fotografijos kelionę pradėjau nuo mane supančių objektų, kuriuos lengva užfiksuoti. Tai buvo gėlytės, vabaliukai, drugeliai. Taip ir gimė naujas hobis. Tėveliai tai pastebėjo ir vieno gimtadienio proga man padovanojo veidrodinį fotoaparatą, – prisimena M.Šalomskienė. – Tokia dovana dar labiau paskatino laisvalaikiu užsiimti fotografija. Po gėlyčių, vabaliukų ir drugelių fotografavimo panorau nufotografuoti mus supančius paukščius ir gyvūnus. Tačiau tam trūko įrangos. Galiausiai dovanų gavau priartinantį „zoom“ objektyvą, kuris ir suteikė galimybių fiksuoti laukinės gamtos akimirkas iš arčiau.“

M. Šalomskienės asmeninio archyvo nuotr.

Fotomedžioklės ypatumai

M.Šalomskienė dažniausiai fotografuoja gerai pažįstamose vietose, netoli namų. Pažinodamas mišką fotografas kur kas geriau numano, kokiose vietose gali aptikti norimą paukštį ar gyvūną. Tad pašnekovė įprastai vyksta į savo mėgstamiausią pamiškę, kurioje yra sutikusi daugumą savo fotografuotų žvėrelių. Miglė pasakoja fotografuojanti keliais būdais.

„Dar vienas mano hobis yra vaikščiojimas gamtoje. Tad kartais eidama pasivaikščioti pasiimu ir fotoaparatą. Tokiu atveju nieko konkrečiai nesitikiu, tik viliuosi, kad galbūt nusišypsos sėkmė. Jeigu man pirmai pasiseka pastebėti žvėrelį, o ne jam mane – bandau prie jo kuo arčiau prisėlinti. Stengiuosi išlikti kuo mažiau pastebėta, įvertinu vėją, kad jis nepūstų nuo manęs žvėrelio link ir nenuneštų mano kvapo, – paaiškina pašnekovė. – Slėpdamasi už žolių, medžių ir krūmų sėlinu link jo ir bandau nufotografuoti. Vis dėlto vaikščiojant mišku dažniausiai žvėreliai pirmiau pastebi mane nei aš juos. Tada tenka tiesiog pasidžiaugti jais iš toli.“

Neretai gražių fotografijų pavyksta užfiksuoti per miškus važiuojant automobiliu. Tereikia pro langą iškišti fotoaparatą. Vis dėlto šiuo atveju dažniau pavyksta nufotografuoti tik bėgančius gyvūnus, nes išvydę automobilį jie pasibaido.

"Dar vienas būdas, kuriuo pavyksta užfiksuoti įspūdingiausius kadrus, yra sėlinimas ir tykojimas, – atskleidžia Miglė. – Besiruošdama tokiai fotomedžioklei stengiuosi suprasti, iš kurios pusės pučia vėjas. Svarbu įvertinti ir šviesos kritimo kampą – iš kurios pusės teka ar leidžiasi saulė. Pagal tai ir pasirenku vietą tykoti. Nusprendusi, kur tyliai lauksiu savo modelių, keliauju link miško ir įsikuriu slėptuvėje. Dažniausiai slepiuosi žolėse, pamiškėje ar už šieno ritinio. Aprangą prisiderinu prie sezono, apsivelku kamufliažinius drabužius, užsidengiu ir veidą, nes vasarą daug problemų sukelia uodai.“

Pasak Miglės, norint, kad laukinis gyvūnas tavęs neužuostų, geriau nenaudoti jokių uodus atbaidančių priemonių. Todėl šiltuoju metų laiku nuo vabzdžių saugotis tenka kitais būdais – drabužiais uždengti kuo daugiau odos. Užsimaskavus ir pasislėpus nuo žvėrelių, vasarą būna labai karšta. Todėl fotografuodama žiemą M.Šalomskienė džiaugiasi galinti išvengti šiltuoju sezonu kamuojančių problemų. „Įsitaisiusi slėptuvėje laukiu ir tikiuosi, kad greitai išeis pasiganyti stirnos, prasliūkins medžiojanti lapė, o gal praliuoksės kiškis ir man pavyks tai įamžinti. Be abejo, būna visko. Gana dažnai tenka grįžti namo tuščiomis rankomis. Tačiau kai fotomedžioklė pasiseka, dar labiau vertini retesnius, puikiai pavykusius kadrus ir šį nenuspėjamų nuotykių atnešantį hobį“, – šypsosi ji.

Gamta yra gyvūnų namai, kur jie nori jaustis saugiai ir ramiai. Todėl reikia stengtis kuo mažiau juos trikdyti, nelįsti per arti, neliesti jauniklių.

Susidūrimas su žvėrimis

Anot pašnekovės, norint bent pamatyti laukinį gyvūną, reikia žinoti, kada ir kur galima tokių sutikti. Tenka išmanyti žvėrių aktyvumą ir mėgstamas jų vietas.

Miglė dažniausiai fotografuoja stirnas, lapes, kiškius. Šiuos žvėrelius sutikti lengviau, nes jie neretai lankosi netgi šalia miestų ar gyvenvietėse. Fotografės teigimu, turėti didelių žinių apie šių žvėrių elgseną nereikia, tačiau būtina mokėti su jais bendrauti, žinoti, kaip jų neišgąsdinti.

„Pamatęs ar užuodęs žmogų, žvėrelis paprastai išsigąsta ir pabėga. Jei sutinki jį su jaunikliu, žvėris gali pasidaryti agresyvus ir ginti savo mažylį – susitikimas gali tapti pavojingas. Bet kuriuo atveju, pamačius laukinį gyvūną, geriau prie jo arti nelįsti, jo negąsdinti ir leisti keliauti savais keliais“, – pataria fotografė.

M.Šalomskienė džiaugiasi, kad pačiai į pavojingą situaciją papulti ar bėgti nuo įsiutusio žvėries kol kas neteko. Vis dėlto susitikimai akis į akį su plėšrūnais fotografei visada būna šiek tiek nejaukūs.

"Buvo nemaloni situacija su vilkais. Fotografavau elnius, o tuo metu tiesiai link mano slėptuvės ėmė bėgti du vilkai, kurie manęs nematė. Tuomet buvo nejauku, laimei, bėgdami jie pakeitė kryptį ir pasuko į mišką. Panaši situacija buvo su lūšimi. Šį plėšrūną sutikau miške, mus skyrė mažesnis nei 100 m atstumas. Lūšis tupėjo kirtavietėje ant kelmo ir žiūrėjo į mano pusę, o aš ėjau miško keliuku. Buvo keista ir šiek tiek baugu, kad ji, matydama mane vaikščiojančią, niekur nebėgo ir toliau tupėjo ant kelmo. Panašu, kad lūšis manęs neužuodė, todėl ir nepabūgo. O aš ją taip tupinčią ant kelmo ir palikau“, – juokiasi pašnekovė.

M. Šalomskienės asmeninio archyvo nuotr.

Miškas – poilsio oazė

Pasak M.Šalomskienės, fotografuojant visada svarbu laikytis tam tikrų gamtos fotografo etiketo taisyklių. Pagrindinis principas gamtoje yra išlikti stebėtoju ir svečiu.

„Vis dėlto gamta yra gyvūnų namai, kur jie nori jaustis saugūs ir ramūs. Todėl reikia stengtis kuo mažiau juos trikdyti, nelįsti per arti, neliesti jauniklių. Kai keliauju namo iš fotomedžioklės ir laukuose pamatau laigančius žvėrelius, visuomet stengiuosi kuo mažiau juos baidyti. Net pasirenku tolesnį kelią, kad jų neišgąsdinčiau“, – atskleidžia ji.

Būdama gamtos fotografe, Miglė regi daug gyvūnų gyvenimo akimirkų, kurių žmonės paprastai nemato. Pasak pašnekovės, jos širdį labiausiai suvirpino tarpusavyje žaidžiančių lapės jauniklių vaizdas. Būtent lapių fotosesijos M.Šalomskienei kelia smagiausių emocijų ir prisiminimų. Mėgstamiausios savo užfiksuotos nuotraukos ji išskirti negali.

„Man labiausiai patinka fotografuoti stirnas ir lapes, nes jas dažniausiai sutinku. Be abejo, patiktų fotografuoti ir stambesnius gyvūnus, pavyzdžiui, elnius, briedžius, šernus, bet juos sutikti yra kur kas sudėtingiau“, – pripažįsta pašnekovė.

Išsiruošusi į fotomedžioklę M.Šalomskienė neretai grįžta be jokio užfiksuoto kadro. Vis dėlto, pasak jos, rezultatas nėra pagrindinė kelionių į gamtą varomoji jėga.

„Pagrindinis dalykas, kuris man patinka fotografuojant laukinius gyvūnus, yra poilsis nuo rutinos ir triukšmo. Tu įsilieji į gamtą, pasijunti jos dalimi, pasimėgauji nuostabiais saulėtekio ar saulėlydžio nutviekstais peizažais. Pamatai natūraliai besielgiančius gyvūnus, jų tarpusavio bendravimą, o tai palieka labai didelį įspūdį. Akimirkomis, kai pavyksta užfiksuoti gerą kadrą, šią patirtį dar labiau įvertini“, – tikina Miglė.

Pašnekovė džiaugiasi, kad gamtoje leisti laiką mėgsta ir jos vyras Eimantas Šalomskas. Pasidairyti po miškus pora dažnai vyksta kartu. Miškininkei Miglei labai svarbu, kad gamta išliktų gyvūnų šventove. Todėl jai skaudu, kad miškuose vis dar tenka pamatyti lankytojų paliktų šiukšlių.

„Labai tikiuosi, kad greitai žmonių mąstymas pasikeis ir labiau vertinsime mus supančią aplinką. Gal prie to prisidės ir mano fotografijos?“ – viliasi M.Šalomskienė.

– Pasidalykite, kaip atradote fotografiją? Koks jūsų sėkmės receptas, padėjęs pelnyti profesinį pripažinimą?

– Nuo paauglystės, vos atradęs fotografiją, tuo keliu ir ėjau. Nebuvo nė menkiausios abejonės ar noro eiti kita linkme. Viskas dėliojosi savaime: sutikdavau žmones tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, jie man pasiūlydavo įvairius projektus. Fotografuoti pradėjau prieš keturiolika metų – tai tikrai daug.

Be patirties, padeda ir asmeninės savybės: man patinka bendrauti, domėtis, kaip veikia meno, fotografijos verslas, rinkodara. Mano stiprioji pusė, kad suvokiu, kaip būti profesionaliam. Portsmuto universitetas Anglijoje man labai daug davė, nes mus mokė, kaip parduoti savo darbus, kaip iš to išgyventi. Niekada nepamiršiu, kai žinomas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas per savo parodą Kauno galerijoje pasakė, kad geras fotografas – tai Sanča Pansa ir Don Kichotas kartu. Turi būti logiškas, verslus, bet kartu ir pakvaišęs.

– Socialiniuose tinkluose, jūsų paskyroje, galima grožėtis fotografijomis, kurių dauguma – iš pajūrio. Kuo jis žavi ne paprastą poilsiautoją, o menininką?

– Sakoma, kad nėra nieko gražiau už saulėlydžius, išskyrus moters grožį. Ši kombinacija mane beprotiškai traukia. Tai stiprus jausmas, kuris vilioja matyti kuo daugiau saulėlydžių prie jūros ir moteris. Kiekvienais metais išvažiuoju į Neringą ir darau fotosesijas prie jūros. Tai kažkas stebuklingo!

Ir būdamas Vilniuje stengiuosi pamatyti, išgyventi kiekvieną saulėlydį. Pro mano studijos langus jie labai gražiai atsiveria. Gamta ir jūra yra tie didieji vasaros džiaugsmai, vis dėlto vasaros Lietuvoje labai trumpos. Stengiuosi jas išnaudoti ir skirti kuo daugiau laiko sau, gamtai. Kasmet vykstu į Neringą, nes man būtina praleisti daug laiko prie jūros. Šią vasarą buvau ilgiau nei mėnesį. Grįždavau į Vilnių, padarydavau darbus ir iš karto – atgal.

– Ir nepasinaudojate atsivėrusiomis galimybėmis pakeliauti toliau?

– Vasarą Lietuvoje geriausia. Keliauti kitur šiuo metų laiku man atrodo absurdiška. Turiu čia viską: daug draugų, su kuriais puikiai vasarojame, kuriuos lankau pajūryje, Dzūkijoje, Zarasuose ar dar kur. Čia yra daug veiklos, įvairių renginių, stovyklų, čia  nuostabios maudynės ežeruose ir jūroje. Lietuvos gamta mane labiau užpildo nei viešnagė kitose šalyse. Mėgstu po jas keliauti, bet vasaromis – niekada. Nesu praleidęs vasaros svetur.

– Galbūt yra ir kitas kampelis Lietuvoje, kur vasaros – jaukiausios, o fotografijos – gražiausios?

– Vasaroti Neringoje jau tapo tradicija, bet galiu pasakyti, kad renkuosi iš dviejų lokacijų – Lietuvos pajūrio ir Dzūkijos. Tam tikrą vasaros dalį mėgaujuosi jūra, o rugpjūtį – Dzūkija, Lietuvos ežerais ir kitais rajonais. Dzūkija yra nuostabi, ypač rugpjūtį ir rugsėjį dėl savo miško gėrybių.

Gamta būtina, be jos negalėčiau gyventi, bet miestas – tos betono džiunglės – man taip pat labai artimos, todėl ir gyvenu Naujamiestyje tarp mūro sienų.

– Tai vis dėlto esate labiau miesto ar gamtos žmogus?

– Svarbiausia – pusiausvyra. Man reikia abiejų. Gamta būtina, be jos negalėčiau gyventi, bet miestas – tos betono džiunglės – man taip pat labai artimos, todėl ir gyvenu Naujamiestyje tarp mūro sienų.

– Vasara – dar ir vestuvių, krikštynų metas. Kodėl nesirenkate fotografuoti švenčių? O galbūt mes to nematome?

– Vestuves kartais fotografuoju, tik labai mažai rodau. Apskritai, pastaruoju metu mano socialinė medija yra prigesusi. Tiek daug visko vyksta, sunku viską perteikti. O ir pailsėti norisi nuo medijų. Karantino metu mes tiek laiko praleidome internete, kad telefoną norisi rečiau imti į rankas.

Dabar stengiuosi išgyventi vasarą. Galbūt rudenį galėsiu daugiau laiko skirti nuotraukoms peržiūrėti – jų pastaruoju metu prikurta tiek daug, bet viskas chaotiška. Dėl karantino daug darbų persikėlė į vasarą. Man ši vasara – pusiausvyra tarp darbų ir atostogų, kuriomis būtina mėgautis, nes vėliau būtų liūdna suvokti, kad visą vasarą skyrei tik darbui.

– Prieš jūsų fotoobjektyvą pozuoja įspūdingo grožio, charizmatiškos moterys. Kaip išlaikyti darbinius santykius ir neįsimylėti?

– Nežinau... Aš jas visą laiką įsimyliu (šypsosi). Išgyvenu tą artistišką meilę ir stengiuosi ją reflektuoti per kūrybą. Kartais ta emocija mane gali persekioti ir tris dienas. Būna taip, kad važiuoju iš fotosesijos ir galvoju, kad ji – ta vienintelė. Ilgai galvoju ir tada suprantu, kad tai yra tiesiog momentinis, labai stiprus išgyvenimas. Ir tai reikia išmokti atskirti. Nes jei bėgčiau paskui savo jausmus, bendravimas su fotografuojamomis moterimis būtų daug sudėtingesnis.

Dėmesys: vieno populiariausių šių dienų jaunųjų fotomenininkų D.Ščiukos akiratyje – moters grožis. Dainiaus Ščiukos nuotr.

– Juostine fotografija susidomėjote paauglystėje, tačiau galime matyti, kad aistra jai vis dar neišblėsusi. Kodėl?

– Kai pradėjau fotografuoti, pusantrų metų tai dariau tik su juostiniu fotoaparatu. Buvau paauglys, nusiteikęs prieš komerciją, skaitmeną. Tai buvo toks keistas paaugliškas maištas. Vėliau pradėjau fotografuoti su skaitmena. Bet vėl grįžtu prie pusiausvyros – savyje atradau keletą asmenybių, tarp kurių man reikia balansuoti. Skaitmena man tapo darbiniu, verslo įrankiu – aš iš to gyvenu, o juosta – mano hobis. Fotografuojant juosta reikia labiau susikaupti, daugiau galvoti. Juosta man tapo būdu atsipalaiduoti, smagiai praleisti laiką fotografuojant ir negalvojant apie galutinį, komercinį produktą.

– Ar galime teigti, kad juostinė fotografija šiuo metu išgyvena renesansą?

– Taip, tikrai sutinku. Seni dalykai dažnai sugrįžta. Juostinė fotografija yra ganėtinai stebuklinga. Apšviečiama šviesai jautri medžiaga gali skirtingai sukurti fotografiją. Tai ir yra tas paslaptingumo momentas. Mūsų jau nebedomina greita fotografija, žmonės pradėjo suprasti, kad jiems nebereikia to greito proceso, jie nori lėtesnio. Tik gaila, kad dėl didelės paklausos labai pabrango juostinė technika.

– Kokie, be fotografijos, jūsų pomėgiai?

– Sunkus klausimas (juokiasi). Labai daug kas sukasi aplink fotografiją. Bet daug laiko leidžiu ir su draugais, esu komunikabilus, mėgstu bendrauti, keliauti, gaminti. Literatūra, kinas... Dar vienas iš hobių – spausdinu nuotraukas, jas parduodu.

– O kaip sportas?

– Na, sportuoti stengiuosi. Tai apskritai turėtų būti kiekvieno mūsų kasdienybė. Bandau tai išsiugdyti jau daug metų (juokiasi).

– Sakoma, kad iš meno neišgyvensi. Patvirtinsite ar paneigsite šią mintį?

– Paneigsiu. Lietuvoje komercija menų srityje engiama. Manoma, jei užsiimi komercija – negali būti menininku. Taip formuojamas nederamas jaunų žmonių požiūris į menus, nes menas yra prestižinė profesija ir menininkai gali gyventi gerai.

Aš žiūriu į fotografiją ne tik kaip į meną, bet ir kaip į amatą, kurį esu įvaldęs techniškai, galiu atlikti užduotis, kurių reikia klientui. Turi suprasti, ko reikia žmonėms, ko jie nori, nes tai, kas tau gražu, nebūtinai gali tikti interjere ir atitikti kažkieno skonį. Žinoma, yra tam tikrų nišų, kuriose menininkams sunkiau, bet kiekvienas žmogus gali rasti savo vietą.

– Gimėte ir užaugote Kaune. Kodėl pasirinkote fotostudiją įkurti Vilniuje? O gal ateityje išvis mieliau gyventumėte kur nors kitur? Galbūt arčiau gamtos?

– Mano santykis su Kaunu labai geras. Jaučiuosi esąs tikras kaunietis: čia gyvenau, baigiau mokyklą. Vėliau išvykau studijuoti į Angliją. Po ketverių studijų metų sugrįžau į Kauną. Norėjau pagyventi savarankišką gyvenimą savo gimtajame mieste. Tam turėjau puikias sąlygas, studiją. Anksčiau daug važinėdavau į Vilnių darbo reikalais, bet vėliau suderinti darbus ir gyvenimą Kaune darėsi sunku. Turėjau dažniau būti Vilniuje dėl karjeros. Gyvendamas Kaune jau turėjau planą, kad įkursiu studiją Vilniuje. Tai buvo penkerių metų planas.

Apskritai visada noriu keisti lokaciją, man smagu tyrinėti, atrasti. Ketinau keliauti į Los Andželą ir ten pagyventi kurį laiką. Buvau pradėjęs domėtis menininko viza, bet dabar apleidau tą mintį. Dabar toks chaotiškas, keistas laikas. Šie metai visiems sunkūs – daug dalykų pasikeitė, tam tikri planai subliūško. Reikia viską sudėlioti į vietas, kad galėčiau galvoti apie ateities planus. Kol kas esu čia. Dar nesu atsidžiaugęs Vilniumi, dar turiu labai daug ką čia nuveikti.

Dėmesys: vieno populiariausių šių dienų jaunųjų fotomenininkų D.Ščiukos akiratyje – moters grožis. Dainiaus Ščiukos nuotr.

– Viename interviu minėjote, kad baigęs mokyklą planavote stoti į Vilniaus dailės akademiją, tačiau nepavyko. Kas sugriovė planus, ar nesigailite dėl to?

– Stojau į Vilniaus dailės akademiją ir į Vytauto Didžiojo universitetą, vizualinius menus. Buvau užtikrintas, kad įstosiu. Juk jau 12 klasėje užsidirbau iš fotografijos: darydavau asmenines fotosesijas, fotografuodavau renginius ir nė neturėjau minties, kad galiu neįstoti į valstybės finansuojamą vietą.

Atsimenu, nuėjau į VDU universitetą registruotis, o jie laiko mano pasą, žiūri į mane ir sako, kad manęs nėra įstojusiųjų sąrašuose. Kaip tai nėra? Sako – nėra. Aš net netikrinęs nuėjau – taip savimi pasitikėjau (juokiasi).

O Dailės akademijoje buvo piešimo stojamasis egzaminas. Surinkau mažai balų, nors ruošiausi, vaikščiojau porą metų į piešimo pamokas, bet mano ranka tiesiog tarsi neveikia – nemoku akademiškai piešti. Kiek pavyko išsilavinti, tiek, bet to nepakako.

Iš pradžių buvo liūdna, bet netikėtai man pavyko išvažiuoti į Angliją, Portsmuto universitetą. Ten mane priėmė labai lengvai, be jokių egzaminų, vien tik dėl darbų. Jiems patiko, jie norėjo, kad aš atvažiuočiau, ir tai buvo labai malonus jausmas. Tai buvo geriausi metai: tiek aplinka, tiek universitetas, tiek ir visos galimybės, kurias man suteikė universitetas. Man išties pasisekė, kad įstojau ten, ir visai nesigailiu, kad nepavyko Lietuvoje.

– Ką pasakytumėte jaunam žmogui, ką tik baigusiam mokyklą ir turinčiam savo svajonių, bet negalinčiam jų paversti tikrove?

– Tai yra pradžia, nereikia niekur skubėti. Kol esi jaunas, gali labai stipriai pasikeisti kaip žmogus. Po mokyklos turėjau laisvus metus ir jie buvo labai įdomūs, nes sugebėjau pažiūrėti į situaciją kitaip, įgijau savarankiškumo. Dirbau, stengiausi pragyventi iš savo kišenės. Susikuri sau tikslą ir eini link jo. Tai tikrai nebaisu – kaip tik smagu. Žmonės į universitetus stoja ir būdami kur kas vyresni, jie geriau priima informaciją, nes yra tam pasiruošę. Nėra ko skubėti, svarbiausia būti laimingam!

„Kai reikėjo rinktis savo kelią, nė akimirkos nesuabejojau. Šiandien džiaugiuosi turima patirtimi ir žiniomis galėdamas prisidėti prie gamtos saugojimo“, – šypsosi Valstybinių miškų urėdijos Ignalinos regioninio padalinio gamtotvarkos specialistas.

– Mindaugai, kokia miškininko darbo diena? Kokios veiklos laukia žiemą ir vasarą?

Mokykloje mano mėgstamiausia knyga buvo ne koks nors nuotykių romanas, bet Tado Ivanausko enciklopedija „Lietuvos paukščiai“.

– Šis darbas išties labai priklauso nuo sezono. Šaltasis metų periodas yra ramesnis, daugiau tenka pasėdėti prie kompiuterio, planuoti ateities veiklas. Žinoma, pasitaiko ir išvykų į mišką. Ne karantino laikotarpiu  daug bendradarbiauju su mokyklomis. Vedu pamokėles apie paukščių lesinimą, Lietuvos vabzdžius ir gyvūnus. Pavasarį prasideda įdomesnis laikotarpis. Gamta ima busti, viskas atgyja. Tada užsiimu retų rūšių stebėsena, tikrinu lizdus – kokie paukščiai ten gyvena, peri. Pagal tai taikome tam tikrus ūkinės veiklos apribojimus. Labai svarbi ir edukacinė veikla – paskaitėlės, bendros išvykos į mišką, Žemės dienos minėjimas, inkilų kėlimo šventės. Aišku, karantino metu masinių renginių nevykdome, laikomės visų saugumo rekomendacijų. O vasarą daugiausia – gamtos tvarkymo darbų. Visais metų laikais miškininko veikla įdomi, tad džiaugiuosi kiekviena miške praleista diena.

– Į mišką išėjus mums, paprastiems žmonėms, nedažnai pavyksta pamatyti retą paukštį ar stambesnį žvėrį. Galbūt miškininkų patirtis kitokia – žvėrys mažiau jūsų bijo?

– Taip, beveik kaskart išėjęs į mišką sutinki ar randi ką nors įdomesnio. Praėjusią vasarą netikėtai susidūriau su ruduoju lokiu. Fotoaparatas, deja, buvo likęs automobilyje. Todėl tiesiog užfiksavau telefonu, kaip už 100 m nuo manęs stambus žvėris blizgančiu kailiu gražiai pražingsniavo ir dingo miško tankmėje. O šiaip miško žvėrys, kurie yra sveiki, neligoti, natūraliai vengia žmogaus ir laikosi saugaus atstumo. Kad ir plėšrūnai – vilkai ar lūšys – greitai pasišalina. Jie žmogų supranta kaip grėsmę ir vengia eiti artyn. Stambieji žinduoliai, pavyzdžiui, briedžiai, šiek tiek drąsesni. Tačiau prie tauriojo elnio arti prieiti labai sudėtinga.

Atspindžiai: M.Ilčiukas daugiausia užsiima dokumentine fotografija – fiksuoja gamtą, mišką, vabzdžius, paukščius, domisi fotografavimu iš labai arti ir iš drono.

– Užaugote Užpaliuose, Lygiamiškio apylinkėse. Nuostabios gamtos apsuptis jus ir paskatino pasukti miškininko keliu. Kurios gimtinės vietos vaikystėje buvo mėgstamiausios? Kaip leisdavote savo laisvalaikį?

– Būdamas moksleiviu ir mokydamasis Užpalių gimnazijoje turėjau daug laisvo laiko. Užpalių krašto gamta išties nuostabi, daug įvairių augalų ir vabzdžių buveinių. Čia vingiuoja Šventoji su užliejamomis pievomis slėnyje, kur auga gausybė augalų rūšių. Šiose apylinkėse gausu pušynų, lapuočių ir mišrių miškų, kalvų, raistų. Kiekvienoje tų buveinių gyvena skirtingos rūšys.

Man vaikystėje labiausiai patiko tyrinėti drugius. Greitai pastebėjau, kad šlapioje pievoje galima sutikti vienokių rūšių drugius, sausoje – visai kitokių. Galbūt ši gamtos buveinių gausa ir paskatino polinkį tyrinėti aplinką, kažką naujo atrasti, gilinti žinias.

Iki šiol tebepildau savo drugių kolekciją. Mano ekspozicijoje yra apie 300 jų rūšių, nemažai ir vabalų.

Nuo mažens mane domino ne tik drugiai, bet ir paukščiai. Mokykloje mano mėgstamiausia knyga buvo ne koks nors nuotykių romanas, bet Tado Ivanausko enciklopedija „Lietuvos paukščiai“. Joje gausu rūšių aprašymų ir nespalvotų iliustracijų. Remdamasis aprašymu, paukščius persipiešdavau ir nuspalvindavau, o vėliau eidavau į gamtą jų ieškoti ir pažinti. Taigi Šventosios upės slėnis ir miškų apsuptis mane pastūmėjo pasirinkti gamtininko kelią.

– Jau mokyklos laikais pradėjote rinkti drugelių kolekciją ir Užpaliuose atradote retą drugelio rūšį – tamsiąją šaškytę. Tuo metu nelabai kas žinojo, kad tokie drugeliai Lietuvoje gyvena. Kokia istorija už to slypi – kaip, būdamas vaikas, supratote, kad šis atradimas yra svarbus?

– Kalbant apie tamsiąją šaškytę (Melitaea diamina), tikrai buvo įdomi istorija. Tai nedidelis, gana tamsaus rašto dieninis drugelis. Radęs jį, apsižiūrėjau, kad literatūroje ši rūšis nurodyta kaip nerasta Lietuvoje. Tuo metu pagrindinis žinynas buvo 1984 m. išleista Ričardo Kazlausko knyga „Lietuvos drugiai“. Tų metų duomenimis, tamsioji šaškytė Lietuvoje nebuvo rasta. Žinoma, labai nustebau ir drugelį parodžiau biologijos mokytojai. Ji pripažino, kad atradimas išties neeilinis. Vėlesniais metais buvo aptikta ir daugiau šių drugelių radaviečių, o naujesnėje literatūroje apie tai jau buvo rašoma. Tad nebuvau pirmasis, radęs tamsiąją šaškytę, tačiau situacija tikrai nustebino.

Iki šiol tebepildau savo drugių kolekciją. Mano ekspozicijoje yra apie 300 jų rūšių, nemažai ir vabalų. Ši vaizdinė medžiaga padeda skaityti paskaitėles moksleiviams, pasakoti apie biologinę įvairovę Lietuvos gamtoje, vabzdžių prisitaikymą prie aplinkos. Pavyzdžiui, vieni drugeliai yra maskuojamųjų spalvų ir gali pasislėpti ant žievės ar imituoja medžių lapus. O kiti kaip tik labai ryškūs – įspėja paukščius, kad yra netinkami maistui.

– Renkate ir paukščių plunksnas. Ši kolekcija itin įspūdinga – joje apie 2 000 egzempliorių. Ar dabar, miške radęs plunksną, gebate iškart suprasti, kieno ji?

– Dažniausiai taip – atpažįstu iškart. Aišku, radus vieną plunksną, kuri turi mažai identifikacijos požymių, kartais gali būti sudėtinga suprasti, kieno ji. Tačiau, aptikus paukščio likučius ar keletą plunksnų vienoje vietoje, jau galima lengviau susidaryti bendrą vaizdą, kaip atrodė paukščio kūnas, sparnai, uodega. Pagal tai lengva nustatyti ir jo rūšį. Šią kolekciją pildau nuo mokyklos laikų. Dabar joje yra apie 2 500 plunksnų, priklausančių daugiau negu 100 paukščių rūšių. Džiugu, kad kiekvienais metais surandu vis naujų rūšių. Pavyzdžiui, 2020-aisiais mano kolekciją papildė juodojo gandro plunksnos. Išties įspūdingas radinys.

Gausa: paukščių plunksnų kolekcijoje – apie 2 500 eksponatų.

– Meistriškai fotografuojate gamtos vaizdus. Kokius gyvūnus, vabzdžius jau pavyko nufotografuoti? Ar, išėjęs į gamtą, ilgai tykote, kol randate vertą dėmesio kadrą? O gal, vaikščiodamas po mišką, fotoaparatą visada turite šalia?

– Iš tikrųjų būna visaip. Gamtos fotografija užsiimu jau gana seniai, mėgstu fotografuoti įvairiais stiliais ir įvairia technika. Tačiau iki profesionalios paukščių ar žvėrių fotografijos dar toli. Tam reikia rimtesnės fototechnikos. Be to, stambius žvėris nufotografuoti sunku ir dėl to, kad jie labai baikštūs. Tam reikia išties gero pasiruošimo: žinių apie jų slėptuves ir mėgstamas vietas. Daugiausia užsiimu dokumentine fotografija – fiksuoju gamtą, mišką ir jo apylinkes, vabzdžius, paukščius. Domiuosi fotografavimu iš labai arti – makrofotografija. Jau pavyko tokiu būdu įamžinti nemažai drugių, žirgelių ir kitų makropasaulio atstovų. Kadruose vabzdžių gyvenimas išties labai gražiai ir įspūdingai atsiveria. Palyginti neseniai pradėjau fotografuoti iš drono. Tai išties įdomi veikla, nes miškuose, ypač pelkėse, yra žmogaus akiai paprastai nematomų vaizdų. Pavyzdžiui, įvairios ežerų salos, iškyšuliai ar įlankos.

– Į mišką fotografuoti turbūt išeinate anksti ryte, kol vabaliukai dar miega?

– Taip, vabzdžius fotografuoti geriausia anksti ryte, nes tuo metu  gražus apšvietimas, pievas dengia rasa. O patys vabzdžiai, žinoma, iš po nakties dar neįšilę. Esant vėsiai aplinkos temperatūrai, jų medžiagų apykaita sulėtėjusi, todėl ryte jie vangesni, lėtesni. Dieną pamačius drugelį ar laumžirgį, prie jo reikia labai atsargiai sėlinti. Išsigandęs jis kaipmat paspruks. Kita vertus, nereikėtų įsivaizduoti, kad ryte vabzdžiai skraido tau iš po kojų. Pasislėpusius juos būna sunkiau surasti. Reikia atidžiai ieškoti tūnančių ir ramiai sušilimo laukiančių vabzdžių. Žinoma, švintant traukti į mišką norisi ne visada. Praėjusią vasarą nakties danguje puikiai matėsi NEOWISE kometa. Dažnai buvo galima stebėti ir sidabriškuosius debesis, kurie švyti nakties tamsoje. Fotografavus naktį, ryte tikrai nebūdavo ūpo anksti keltis.

Gaila, tačiau miškuose ir toliau šiukšlinama. Žmonės jau gerokai sąmoningesni, bet pasitaiko visko.

Apskritai vasara buvo įspūdinga savo meteorologiniais reiškiniais: stipriomis audromis, liūtimis, žaibais. Tad pamėgau pagreitintų gamtos vaizdų fotografiją (time-lapse). Fotografuojant kas sekundę ar dvi ir sulipdžius kadrus į vaizdo įrašą, aiškiai matyti, kaip debesys rutuliojasi dangumi, kyla audros, žaibuoja. Pasitelkus tokią technologiją, išties nuostabūs vaizdai.

– Bendradarbiaujate su jaunaisiais miško bičiuliais, moksleiviais. Drauge rūpinatės gamta, keliate inkilus, aptveriate skruzdėlynus. Ką pastebite – galbūt žmonės jau sąmoningesni gamtos atžvilgiu? Gal karantinas privertė visus atsigręžti į lietuviškos gamtos grožį? Apskritai kokiais būdais skiepijate meilę gamtai?

– Edukacinis darbas su moksleiviais yra labai svarbus siekiant skiepyti meilę gamtai nuo mažų dienų. Paskaitėlės vaikams suteikia žinių, o organizuojamos išvykos į mišką padeda pažinti gamtą. Gamtai padėti galime įvairiais būdais, vykdant svarbias veiklas joje. Sunkių žiemų metu organizuojame paramos žvėreliams akcijas, kad jie lengviau išgyventų baltąjį badą. Pavasarį keliame inkilus grįžtantiems sparnuočiams. Taip nuo vaikystės formuojami įgūdžiai, kad miške reikia elgtis atsakingai.

Gaila, tačiau miškuose ir toliau šiukšlinama. Žmonės jau gerokai sąmoningesni, bet pasitaiko visko. Būna, kad randi į mišką atvežtų ir išpiltų buitinių atliekų, kartais – kalnus padangų ar neveikiančios buitinės technikos. Kita vertus, galima pasidžiaugti, kad tvarkos miškuose po truputį daugėja, o rekreaciniuose objektuose vis labiau saugomas inventorius. Karantinas tikrai paskatino visus labiau tyrinėti Lietuvos gamtą, atsigręžti į tai, ką turime savo šalyje. O aplankyti išties yra ką: daug įvairių pažintinių takų, apžvalgos bokštų ir kt.

Veiklos: miškininkas rūpinasi jauniklius perinčių paukščių gerove, miško buveinėmis.

– Jums pasisekė, kad radote savo kelią labai anksti. Daug jaunų žmonių blaškosi, nežinodami, kur jiems pasukti. Ką pastebite per paskaitėles mokiniams – ar jie domisi gamta, ar jiems tai svarbu?

– Manau, kad paskaitėlės apie gamtą tikrai naudingos jau vien dėl to, kad suteikia jaunuoliams daugiau žinių ne tik apie gamtą, bet ir miškininko darbą. Mano pateikiama informacija mokiniai tikrai domisi, noriai tyrinėja spalvingus drugius ir plunksnų raštus. Yra tekę skaityti  paskaitą apie paukščius ir plunksnas Girionyse – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos studentams. Apie biologinę įvairovę pasakoju ir visuomenei įvairiuose renginiuose. Matau, kad dalis jaunų žmonių išties svarsto apie miškininko kelią. O aš pats jau nuo mažų dienų žinojau, ką noriu veikti gyvenime. Tik reikėjo rinktis – biologija ar miškininkystė. Nugalėjo pastaroji. Tikrai nesigailiu šio sprendimo.

– Turbūt jau nuo vaikystės esate gamtos vaikas?

– Užaugau mažame miestelyje prie ežero – Viešintose. Visą vaikystę praleidau gamtoje. Mokykloje piešimo mokytoja pastebėjo mano polinkį ir gabumus piešti ir pasiūlė ieškoti rimtesnės meno mokyklos didesniame mieste. Kadangi sesuo tuo metu studijavo Vilniuje, sužinojo apie M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, kaip ir kada vyks stojamieji egzaminai. Mokytoja primygtinai siūlė bandyti, jei noriu išplaukti į platesnius vandenis. Dabar mūsų miestelis merdintis, žmonių likę mažai, vaikų – taip pat, kada nors gal uždarys ir mokyklą. Džiaugiuosi, kad tada, būdama dešimties, išvykau mokytis į Vilnių. Vienai internate, sostinėje, gyventi nebuvo lengva. Bet tai jau kita istorija...

Su didžiausiu malonumu bėgdavau į pievą su bloknotėliu ir paprastu pieštuku bandydavau pagauti įvairių pievos augalėlių charakterį.

– Ir tada, kai nusprendėte stoti į dailės mokyklą, mokytoja liepė eiti į aplinkines pievas ir piešti visokias žolytes, gėlytes ir vabalėlius?

– Taip, puikiai prisimenu, kaip su mokytoja sėdėjau pievoje ir guašu piešiau kiaulpienę – tai buvo, ko gero, mano pirma gėlė, piešta iš natūros. Su didžiausiu malonumu bėgdavau į pievą su bloknotėliu ir paprastu pieštuku bandydavau pagauti įvairių pievos augalėlių charakterį. O grįžusi namo susirasdavau juos knygose, išmokdavau jų pavadinimus ir perskaitydavau apie juos viską, ką tik rasdavau. Tėvų neklausiau: jie abu buvo mokytojai ir visuomet užsiėmę. Bet tėtis namuose buvo prikaupęs daug knygų, tad dažniausiai jose rasdavau atsakymus į visus man iškilusius klausimus. Stebėdavau, piešdavau, tyrinėdavau. Dabar su keturmečiu sūnumi dažnai vaikštome po pievas, jis nori žinoti kiekvieno augaliuko vardą, klausia, ar jis valgomas, ar tinka arbatai. Kadangi yra daugybė augalų, kurių nepažįstu, nešuosi su savimi ir knygą "Lietuvos žaliasis rūbas".

– Ar fotografavote ir tuomet, o gal tiktai piešėte augalus?

– Ne, tuomet dar neturėjau gero fotoaparato. Nors keliaudama visada daug fotografuodavau, gamtos fotografija rimtai susidomėjau tuomet, kai įsigijau makro objektyvą. Pro jį išvysdavau stulbinamų įdomybių. Paveikslams tapyti reikėdavo daug laiko – prie vienu darbu užtrukdavau mėnesį ir daugiau, todėl, kai atsirado vaikai, kai mažiau laiko galėjau skirti sau pačiai, fotografija ypač džiugino: tik paspaudžiu fotoaparato mygtuką, persikeliu nuotrauką į kompiuterį, truputį pataisau ir jau turiu rezultatą. Paveikslavimas su makroobjektyvu – kūrybiškas darbas, o kūryba visada pakylėja ir suteikia sparnus.

– Jūsų fotografijos darbus atradau veidaknygėje. Ar tai vienintelė erdvė, kurioje juos eksponuojate?

– Taip. Nors neseniai buvau surengusi fotografijų parodą Vilniuje, Vievyje ir Vilkijoje, jose galima buvo pamatyti nedaug darbų, o veidaknygėje dalijuosi jais visais. Tai lyg kokia parodų salė, kurią nuolat papildau naujais savo kūriniais. O ir lankytojų nemažai sulaukiu – jie komentuoja, dėkoja. Mane tai džiugina. Viena moteris yra parašiusi, kad jai tapo ritualu kiekvieną rytą, įsijungus kompiuterį, gurkšnoti kavą žvelgiant į mano nuotraukas – tai ją pakylėja ir nuteikia teigiamai.

– Kiekvienas fotografas turi savo vadinamąsias auksines valandas, kuomet fotografuoja gamtą. Kada tai darote jūs?

Jei vaikštau po pievą galvą aukštai iškėlusi, vargiai ką įdomaus pamatau. Turiu atsitūpti, atsiklaupti ar tiesiog nugriūti į pievą.

– Esu vyturys, tad ankstus rytas – mano mylimiausias laikas. Kai patekanti saulė auksu užlieja rasotas pievas. Vasaromis keliuosi tikrai anksti – ketvirtą, pusę penkių. Kai visi dar miega. Rytais būna taip stebuklingai tylu, visokiausi vabzdžiai ir vabaliukai dar snaudžia apsisiautę rasa žėrinčiomis antklodėmis. Magiškas laikas. Retkarčiais nubėgu į pievą ir vakaro auksinėmis valandomis – prieš saulei nusileidžiant.

– O kaip pastebite tokius subtilius ir mikroskopinius dalykus – juk tie vabaliukai, voriukai, drugeliukai išties labai maži...

– Jei vaikštau po pievą galvą aukštai iškėlusi, vargiai ką įdomaus pamatau. Turiu atsitūpti, atsiklaupti ar tiesiog nugriūti į pievą. Ir įsiklausyti. Pabūti tyliai tyliai. Ir po kurio laiko pieva atsiveria. Ir ima pasakoti savo istorijas. Be galo įdomias. Kasdien vis kitokias. Ir kasdien man jų norisi tarsi vaikui, kuris kiekvieną dieną prašo paskaityti pasaką prieš miegą. Po tokio pasivaikščiojimo su fotoaparatu namo grįžtu įgavusi naujų jėgų, lyg su sparnais. O jei atsibundu saulei jau patekėjus, tai tokio stipraus energijos antplūdžio nebepatiriu.

Subtilu: savo fotografijas, kuriose įamžina augalų grožį ir trapumą, I. Maciukaitė vadina truputį japoniškomis. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūsų vyras – taip pat meno žmogus? Kieno iniciatyva atsikraustėte gyventi į gamtos apsuptį?

– Atsikraustėme neseniai, maždaug prieš penkerius metus. Didžiąją gyvenimo dalį gyvenau Vilniuje, ten mokiausi, dirbau, nuomojosi įvairius butus, krausčiausi iš vienos vietos į kitą. O paskui sutikau savo žmogų, ir mudviejų svajonė – įsikurti arčiau gamtos – sutapo. Vievis atrodė labai tinkama vieta – nedidelis miestukas prie ežero pačiame Lietuvos Auksinio trikampio viduryje. Vievio apylinkės labai gražios, kalvotos. Mano žmogus nėra menininkas, jis fizikas, bet yra jautrus grožiui, pastebi jį kasdienoje. Ir pats gerai fotografuoja, turi savitą matymo kampą.

Visas žinias teko sukaupti pačiai. Panašiai, kaip ir mano tėtis, kuris laisvalaikiu tapydavo, nors dailės niekur nesimokė.

– Smagu, kai dvi širdys ima plakti vienu ritmu...

– Ir aš tuo labai džiaugiuosi. Abu be galo mylime gamtą. Norime kuo daugiau būti joje. Štai netrukus iškeliausime savaitei dviračiais po Lietuvą. Juokinga, bet kai pakviečiame draugus užsukti pas mus į svečius, jie sako: "Bet kaipgi mes pas jus atvažiuosim?! Juk jūsų niekada nėra namuose!" Prisimenu vaikystę kaip nesibaigiantį daržų ravėjimą – be pradžios ir be pabaigos, o man taip norėjosi eiti į žygius... Palei upes ir upelius, keliauti aplink ežerus, po miškus, pievas ir pelkes. Tai dabar galiu išpildyti savo vaikystės svajonę. Kiekvieną savaitgalį einame į žygius, o vakarais taip pat nesėdime namuose, stengiamės nors valandžiukei ištrūkti į gamtą – ar dviračiais, ar pėsčiomis. Vaikystėje labai troškau žygių, o dabar galiu jais džiaugtis nuolat.

– Jei gyvenate arti gamtos, gal ir maitinatės gamtiškai – renkate visokias miško ir laukų gėrybes, o paskui jas džiovinate, konservuojate, marinuojate ar šaldote?

– Aš tikrai žaviuosi moterimis, kurios tai daro, bet man pačiai, deja, nelieka laiko. Tik uogų visokių prisikemšu pilną šaldiklį. Ir prisižoliauju arbatoms – pavasarinių raktažolių, ramunėlių, jonažolių, žemuogių lapų, dilgėlių, aviečių, liepukų, gauromečių. Kita vertus, gaminti aš mėgstu. Ir dažniausiai gaminu pagal sezoną. Ypač vasarą, kai yra visų tų gėrybių. Būtent vasarą prasideda tie žali kokteiliai, kuriuos labai mėgsta mano vaikai. Dažniausiai juos darau iš garšvų, dar pridedu dilgėlių. Ir banano dėl tirštumo. Kas be ko – vandens.

O dar maniškiai labai mėgsta pieniškus kokteilius, kuriuose nieko daugiau nėra tik... bananas, pienas ir uogos. Braškės, girtuoklės, mėlynės. Ir būtinai šiek tiek dilgėlių įmaišau, nors kelis lapelius. Beje, dilgėlių ir rūgštynių sriuba – vaikų mėgstamiausia, prašo jos beveik kasdien. Trintas sriubas nelabai mėgsta, bet kai trintoje moliūgų sriuboje pavaizduoju besipliažinantį žmogeliuką po palme negyvenamoje saloje – valgo, net čepsi. Na, tešloje keptus cukinijų žiedus tai dievina visi, o pupelių troškinys su našlaitėmis ir plėšytais kiaulpienių žiedais atrodo taip karališkai, kad, jį išvydus, sunku atsisakyti. Nors... aš patyriau, kad iš visų žiedų, kokius teko išragauti, vis dsėlto skaniausios yra begonijos.

– Ką reiškia patyriau? Kauno širdyje – Senamiestyje – daug begonijų vazonais išpuoštų kavinių, parduotuvių. Ar tai reiškia, kad pro šalį eidama galiu jų paragauti?

– Hmm... Aš ragauju. Begonijų ir pelargonijų žiedai saldžiarūgščiai, tikrai labai skanūs. Vievio centrinėje aikštėje, prie bažnyčios, yra didelis gėlynas su begonijomis. Tai aš visuomet, eidama pro šalį, vieną kitą žiedą nusiskinu, ir sūnelis taip pat. O sykį dar ir mergaitėms, kurias sutikau grįždama namo, daviau paragauti. Kai kitą dieną vėl ėjau pro žaidimų aikštelę, mergaitės bematant pribėgo ir prašė: "O šiandien ar turite tų skanių raudonų žiedelių kaip citrina?"

– O ar visus žiedus ragaujate? Nebijote apsinuodyti kokiais nelabai valgomais augalais?

– Ne, ne visus. Tik tuos, kurie skanūs ir kuriuos pažįstu. Štai mano dukra labai mėgsta valgyti saulutes. Vaikai, matydami, kaip ji gulėdama pievoje skabo ir kramto saulučių žiedus, net buvo ėmę ją pravardžiuoti karvute. Kai su vaikais vaikštome drauge po pievas, parodau, ką galima dėti į burną, o ko – ne. Gaila, kad neturėjau kokios močiutės žiniuonės (juokiasi). Visas žinias teko sukaupti pačiai. Panašiai, kaip ir mano tėtis, kuris laisvalaikiu tapydavo, nors dailės niekur nesimokė.

Dar truputį dėsčiau studentams archeologinį piešinį. Dirbau šį darbą daugiau nei dvidešimt metų. Labai jį mėgau.

– Minėjote, kad piešėte ne tik akvareles, peizažus ir portretus, bet ir... archeologiją. Kaip suprasti tokį jūsų pasakymą?

– Labai paprastai. Archeologiją ėmiau piešti dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje. Vasaromis dalyvaudavau archeologinėse ekspedicijose, braižydavau kasinėjimų planus ir piešdavau iškastus radinius. Senovės žmonių pagaminti daiktai – darbo įrankiai, ginklai, buities reikmenys ir papuošalai, naudoti ir mylėti, bet seniai pamiršti ir pragulėję žemėje tūkstantį ir daugiau metų – mano piešiniuose tarsi prisikeldavo naujam gyvenimui. Tai buvo labai įdomus ir romantiškas darbas, tad, baigusi VDA, ėmiau dirbti Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, Archeologijos katedroje, dailininke.

Dar truputį dėsčiau studentams archeologinį piešinį. Dirbau šį darbą daugiau nei dvidešimt metų. Labai jį mėgau. Archeologai juokavo, kad esu viena geriausių archeologiją piešiančių dailininkių Lietuvoje ir Europoje. Kadangi archeologinius piešinius dažniausiai piešdavau nespalvotai, dažnai pasiilgdavau spalvų. Į spalvas panirdavau savo paveiksluose, kuriuos tapydavau laisvu laiku. Deja, po Vilniaus universiteto reorganizavimo Archeologijos katedra buvo panaikinta.

– Tai dabartinė fotografija, kuri pakeitė širdžiai mielą anuometinį iškastų radinių piešimą, jums tapo tarsi savotiška archeologija – rasti gerą kadrą gamtoje, o paskui jį apvalyti specialia programa ir parodyti žiūrovams?

– Turbūt (juokiasi) jūs teisi.

– Jei taip mėgote piešiniais rekonstruoti senovinius radinius, tai gal ir jūsų namuose apstu senovinių daiktų?

– Oi, ne. Man patinka dailūs senoviniai baldai ir daiktai, turintys istoriją, bet mūsų namuose nėra jokių antikvarinių daiktų. Juose tik tai, kas būtina. Net ir mano paveikslo nė vieno nėra. Nuo vaikystės domėjausi ir žavėjausi Rytais, japonų poezija ir kinų pasakomis, budizmu, dzenbudizmu, sofizmu ir kitais rytietiškais dalykais, tad ir mūsų namai labai minimalistiniai, kaip kad ir mano fotografijos dažnai yra truputį japoniškos.

Specifinis darbas – piešti iškastus radinius

"Kad geriau įsivaizduotumėte, kam reikalingi archeologiją piešiantys dailininkai, noriu parodyti jums kelis savo piešinius, – sako I.Maciukaitė. – Pirmoje nuotraukoje – priešistorinio žmogaus apskaldytas akmuo. Šiame piešinyje aiškiai matyti tai, ko nenufotografuos fotoaparatas net ir esant labai geram apšvietimui. Tam reikia žmogaus akies ir minties. Jame išryškinti visi priešistorinio žmogaus ranka padaryti nuskėlimai ir parodyta skėlimo kryptis. Antroje nuotraukoje – geležinis kirvis, puoštas smulkiu ornamentu, kuris dėl korozijos yra vos įžiūrimas. Atkūriau jį, kiek tai buvo įmanoma. Trečioje nuotraukoje – molinio indo puošmena. Ištrauktas iš žemės neįgudusiai akiai jis gali atrodyti tik keistos formos keramikos gabalas, o štai dailininko akis, mintis ir ranka sugeba atkurti kur kas daugiau, t.y. visą žmogeliuką, kažkada puošusį indą. Ketvirtoje nuotraukoje – bažnyčios kriptoje rastos mumijos fragmentas. Kadangi neetiška buvo publikuoti ją nufotografuotą, ją nupiešiau."

Ryšį su gamta nuo pat mažumės jaučia ir vaikai

Dukrai Vakarei rugsėjį sueis dešimt metų, o sūnui Einorui – ketveri. Jie tikri gamtos vaikai – miškuose, laukuose ir pelkėse nuo pat gimimo. Būdavo, ištisomis dienomis rudenį spanguoliauju, tai dukrai patiesiu kokį polietileno gabalą, pamatinu ją, paguldau miegoti, o pati aplink uogauju.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar, jei ryte Einorui išverdu paprastą košę ir nepagražinu jos jokiais uogų piešiniais – sūnus nevalgo, laukia, kol papuošiu. Kartą, pamenu, prajuokino, kada nupiešiau ant košės besišypsantį veiduką, o sūnus pažiūrėjo ir sako: "Mamyte, taigi antakius pamiršai!" Tiesa, dukra, kai paaugo, jei galėtų rinktis, geriau imtų knygą į rankas, o ne keliautų. Bet kol kas vis dar keliauja su mumis drauge, nors ir nebūna labai laiminga, palikdama komforto zoną. Užtai netveria savo kailyje iš džiaugsmo, kai pavargusi po žygio sugrįžta į namus. Kaip ir aš vaikystėje, ji lanko dailės ir muzikos mokyklą, mėgsta piešti.

Izoldos pievų virtuvės receptai

Žaliasis vasaros kokteilis

Reikės:

poros bananų,

saujos dilgėlių,

saujos garšvų,

trupučio našlaičių žiedų,

kiaulpienių žiedų.

Į trintuvą, sulaužiusi stambiais gabalais, sudedu porą bananų. Beriu porą saujų dilgėlių arba saują dilgėlių ir saują garšvų. Arba dvi saujas garšvų – stengiuosi kiekvieną kartą daryti truputį kitaip. Pilu vandens tiek, kad apsemtų žoles. Jei norisi skystesnio kokteilio, vandens įpilkite daugiau. Sutrynusi iki vientisos masės, įberiu našlaičių ir suplėšytų kiaulpienių žiedų. Nieko ypatingo – įprastas žalias kokteilis. Papuoškite jį gėlyčių žiedais – bus ne tik gražu, bet ir labiau maistinga.

Pienas su gėlių žiedlapiais prieš miegą

Reikės:

pieno,

pankolių sėklų,

rožių žiedlapių,

paprastųjų veronikų žiedų arba rugiagėlių žiedlapių.

Pieno atsigerti dažniausiai prašo vaikai. Pašildau jį, įbėrusi saldžiųjų kmynų – pankolių sėklų, papuošiu rožių ir rugiagėlių žiedlapiais, dar pagardinu veronikomis. Veronikos gerina atmintį, rožės – ramina.

Karštą dieną – rožių vanduo

Vaikai jau įprato, grįždami iš lauko namo, parsinešti ir rožių žiedlapių. Patys juos užpila vandeniu, pastato stiklinį indą ant palangės, kad saulės spinduliai pasiektų. Po kelių valandų vanduo prisipildo dieviško rožių aromato. Gerti rožių vandenį – neapsakomas malonumas tiek man, tiek vaikams. Ypač ryte, tik pabudus.

Kepta žuvis su begonijomis

Tiek kokteilį, tiek pieną ar kitus patiekalus – sriubas, troškinius – mėgstu puošti visokiausiais žiedais. Obelų žiedais, medetkomis, serenčių žiedlapiais, agurklėmis, bet ypač skanūs, kaip jau minėjau, yra begonijų ir pelargonijų žiedai. Jų skonis primena citriną ar obuolį. Ypač tinka puošti rūgščiomis begonijomis keptą žuvį. Jų sodriai raudona spalva fantastiška! Aštriosios ryškiai oranžinės nasturtės ypač tinka prie mėsos. O vaikams užtepu ant duonos avokado ir uždedu nasturtės žiedą – ir gražu, ir skanu: nasturčių skonis primena ridikėlius ir jose gausu vitamino C.

Paprastai nepaprasta moliūgų sriuba

Reikės:

nemažo gabalėlio moliūgo,

vištienos sultinio,

nedidelio svogūno,

morkos,

česnako skiltelės,

keleto saulėje džiovintų pomidorų,

druskos, pipirų, čiobrelių.

Moliūgų sriubą irgi gaminu įprastai. Tik papuošta ji tampa ypatinga. Supjaustau gabalą moliūgo kubeliais, suberiu į jau verdantį vištienos sultinį. Paverdu apie 10 min., kol moliūgas suminkštės. Tuomet sutrinu trintuvu. Į puodą beriu lydytame svieste pakepintus svogūniukus, šiaudeliais pjaustytą morką, smulkintą česnako skiltelę. Ir juostelėmis supjaustytų saulėje džiovintų pomidorų. Viską pagardinu druska, pipirais ir čiobreliais. Ir jau būtinų būtiniausiai papuošiu juodos duonos su džiovintais vaisiais džiūvėsiu, garšvomis ir saulutėmis.

Sausainių tortas, puoštas raktažolėmis

Reikės:

3–4 pakelių mėgstamų sausainių (mes renkamės dalį paprastų ir

dalį – šokoladinių),

skardinės sutirštinto pieno (arba "Rududu"),

400 ml 35 proc. riebumo grietinėlės,

1 labai didelės citrinos.

Grietinėlę, sutirštintą pieną ir išspaustą citriną išsuku iki kremo konsistencijos. Apvalios kepimo formos dugną iškloju kepimo popieriumi ir ant jo dėlioju piene mirkytus šokoladinius sausainius. Ant viršaus dedu kremo sluoksnį, o paskui vėl sausainių – tik jau paprastų. Ant paskutinio kremo sluoksnio užbarstau kokosų drožlių ir padedu į šaldytuvą nakčiai. Kitą dieną išimu tortuką iš formos, jo šonus apdėlioju skaldytais migdolais, o viršų papuošiu raktažolėmis. Labai paprasta ir gardu.

„Anksčiau irgi buvo panašiai – laukinis pareidavo į urvą ir girdavosi savo moteriai, kad parvilko mamutą. Ir dabar tikslas tas pats – pavalgyti. Bet juk nesifotografuoji su papjauta kiaule ar karve“, – svarsto M. Čepulis.

– Kada pradėjote domėtis fotografija?

– Fotografuoti pradėjau seniai, dar paauglystėje. Brolis užsiėmė fotografija, o man buvo labai įdomu, kaip daromos nuotraukos, nes apie skaitmeninius fotoaparatus niekas net nesvajojo. O matyti, kaip išryškėja nuotrauka, buvo fantastika.

Kai įstojau į universitetą, pasiėmiau savo seną fotoaparatą „Zenit“ ir įkišau į jį spalvotą juostelę. Tada jau buvo atsiradusios nuotraukų daryklos. Irgi buvo labai įdomu – nuneši juostelę ir matai, kad kažkas išėjo. Netgi atrodė, kad graži išėjo, nors, aišku, nesąmones darydavau.

Taip ir prasidėjo. Fotografuoju daugiau kaip 30 metų, bet rimtai fotografuoti pradėjau prieš aštuonerius, kai pradėjau domėtis, kas iš tikrųjų tai yra, nes anksčiau nesupratau – tik spausdavau mygtuką.

– Ar fotošopas yra blogybė, ar atvirkščiai – tinkama priemonė?

– Nuotraukas tvarkyti privaloma. Žmonės galvoja, kad fotošopas viską padaro iš naujo – pakeičia nuotrauką, bet reikia skirti manipuliacijas, kurių aš nedarau arba darau nedideles (tarkim, jei reikia panaikinti šaką), nuo tvarkymo, koregavimo. Nesutvarkytą nuotrauką įkelti į internetą yra tas pats, kas eiti pas prezidentę į priėmimą tik atsikėlus iš lovos.

Nesutvarkytą nuotrauką įkelti į internetą yra tas pats, kas eiti pas prezidentę į priėmimą tik atsikėlus iš lovos.

– Kiek laiko išbūnate gamtoje? Savaitę?

– Norėčiau, kad taip būtų, bet, kadangi turiu keturis vaikus, negaliu šito sau leisti. Galų gale yra darbas. Ilgiausiai būnu 3–4 dienas. Iš tikrųjų ir neišbūčiau ilgiau negu savaitę. Jei kelionė rimtesnė, į Norvegiją ar dar kažkur, – taip. Bet Lietuvoje – kam? Juk ir atstumai labai maži.

– Nuo ko apskritai pradedate? 

– Visų pirma reikia žvalgybos. Kad nufotografuočiau tetervinus, vietos, kur galėčiau juos rasti, ieškojau ketverius metus. Radau 10 kv. kilometrų pelkę, bet dar reikėjo rasti 50 kv. metrų „tašką“, kuriame pasislėpus šiuos paukščius galima stebėti, ir patekti į jį naktį.

Protingi žmonės nueitų ten ir apsižiūrėtų prieš dieną, pasistatytų slėptuvę ir grįžtų jau naktį. O aš, kadangi neturėjau laiko, naktį dariau viską. Kadangi apytiksliai vietą jau žinojau, nuėjau ten  pagal žemėlapį telefone ir susitaisiau slėptuvę.

Norint nufotografuoti tetervinus, į vietą būtinai reikia ateiti naktį iki aušros, kai tetervinai pradeda rinktis, burbuliuoti. O tada pasėdi iki 9 val. ryto ir jie išsiskirsto.

– O kvapų paukščiai nejaučia?

–  Paukščiai – ne. Todėl paukščių vaikus galima laisvai liesti, nieko neatsitiks.  Tik kranklys jaučia – jis pagal kvapą užuodžia lavonus.

– Beje, koks jūsų požiūris į nuotraukas su sumedžiotais gyvūnais?

– Matyt, žmonės nori pasigirti nušovę vilką, elnią, briedį ar dar kažką, jaučiasi padarę kažką įdomaus. Griežtai niekada šito nevertinau – man tai nėra baisu, man mirtis nėra kažkas blogo. Bet gyrimasis lavonais, kaip ir iškamšos namuose, – atgyvena. Anksčiau irgi buvo panašiai – laukinis pareidavo į urvą ir girdavosi savo moteriai, kad parvilko mamutą.

Ir dabar vienas tikslas tas pats – pavalgyti. Bet juk nesifotografuoji su papjauta kiaule ar karve. Taigi manau, kad su laiku tie dalykai praeis ne tik dėl visuomenės spaudimo, bet ir patys žmonės supras, jog tai ne pats geriausias variantas pasirodyti viešojoje erdvėje.

Bet juk nesifotografuoji su papjauta kiaule ar karve. Taigi manau, kad su laiku tie dalykai praeis ne tik dėl visuomenės spaudimo, bet ir patys žmonės supras, jog tai ne pats geriausias variantas pasirodyti viešojoje erdvėje.

O pati medžioklė būtina, nes mes, žmonės, esame išnaikinę visus plėšrūnus, tad medžiotojai turėtų atlikti plėšrūnų vaidmenį – reguliuoti žvėrių skaičių. Plėšrūnas normalioje ekosistemoje privalo būti – nuo jo priklauso, kiek bus kitų žvėrių. Todėl galima sakyti, kad vilkas – pats svarbiausias žvėris miške, nes, jei vilkų nebus, gali įvykti didžiausias katastrofa.

Tik medžioklėje neturi būti jokių pramoginių aspektų – tai labai rimtas darbas. Žmogus negali pramogauti miške, jis turi žinoti, ką šaudyti. Aš nepalaikau trofėjinės medžioklės. Manau, kad nušauti elnią pačiame brandume neteisinga. Kai jis jau pasenęs ir tik maišo jaunimui, tada taip – vilkas jį vis tiek paimtų.

Tokie turi būti medžiotojai. Aš pažįstu medžiotojų, kurie nesivaiko trofėjų, kurie žino kiekvieną žvėrį miške, turi davę jiems vardus. Kai žvėris jau senas, jį „išima“, nes to negali padaryti vilkai – jų tiesiog nėra. Tik vilkų nėra ne todėl, kad juos išaudėme, o todėl, kad esame iškirtę ir susegmentavę miškus – nedideliame plote daug žvėrių gyventi negali.

– Fotografuojate miškuose, pelkėse – kiek tai pavojinga?

– Jei esi protingas, neisi į pelkes, ir nekils pavojų. Bet jei esi trenktas kaip aš, tada bus pavojinga. Iš tikrųjų į tą pelkę, kur vaikštau, visas neįsmuksi, tik iki pusės, bet gali prarasti fotoaparatą. Taigi turi saugotis, eiti atsargiai, bet kai eini naktį rūke, rizika didelė.

Yra buvę, kad užšalau Nemune beplaukdamas gumine valtimi – ledai sukaustė. Nors išsikapanojau – išdaužiau irklais ledus ir kažkaip grįžau į krantą, bet visa mano įranga pasiliko saloje ir ją pasiėmiau tik po mėnesio, kai ledai išplaukė.

– Kaip į tokias keliones žiūri šeima?

– Aš tik turiu visada parašyti „jau“. Tai mano kodinis žodis. Kai atvažiuoju į vietą, turiu parašyti „jau“. Nueinu į pelkę, turiu parašyti „jau“. Kai parašyta „jau“, aišku, kad viskas gerai.

Klaipėdoje vykusiame renginyje M. Jovaiša, pasitelkęs savo užfiksuotus gamtos kadrus, pasakojo, kaip prasidėjo pirmieji jo žingsniai į fotografiją. Ryšio su gamta svarbą fotografas pajautė dar vaikystėje, dalyvaudamas archeologinėse ekspedicijose. Vėliau gamta įkvėpė itin dideliems gyvenimo pokyčiams – iškeisti istorijos mokytojo specialybę bei sėkmingą reklamos verslą į mylimą hobį – fotografiją.

„Gamta yra visų gyvų organizmų namai. Gyvūnai jaučia tai instinktyviai, jų būtis suderinta su gamta. Tuo tarpu kai kurie žmonių poelgiai ne visada suderinami su atsakingu požiūriu į gamtą bei jos teikiamą prieglobstį. Vienas iš žmonijos užmaršumą parodančių poelgių – tarša bei netinkamas buitinių ar elektronikos atliekų rūšiavimas“, – pagrindinę renginio mintį apibendrino M. Jovaiša.

Susitikimo metu M. Jovaiša pasidalino gamtos fotografijomis tiek iš Lietuvos, tiek iš tolimųjų kraštų, tokių, kaip Kuba, Argentina ir kt. Taip pat fotografas trumpai aptarė ir EPA atlikto naujausio Lietuvos gyventojų elektroninių atliekų rūšiavimo įpročių tyrimo rezultatus, kurie parodė esamą gyventojų santykį su gamta bei jos tausojimo praktikas. Tokiu būdu norima paskatinti gyventojus atkreipti dėmesį į tinkamą atliekų rūšiavimą, tam kad bendromis pastangomis išlaikytume tokią aplinką, kokia yra matoma geriausiuose gamtos fotografo kadruose.

Anot EPA direktoriaus Lino Ivanausko, atsakingas elgesys, rūšiuojant atliekas turėtų būti kiekvieno gyventojo atsakomybė. „Vienas iš svarbių mūsų organizacijos veiklos tikslų – edukuoti visuomenę, kaip saugiai ir atsakingai atsikratyti elektronikos atliekomis. Gyvi susitikimai, pokalbiai ir diskusijos skatina gyventojus daryti pokyčius ne tik savo namuose, pavyzdžiui, atsikratant nenaudojamos elektronikos, bet ir pakeisti požiūrį į tai, kas svarbiausia. Įvairių nenaudojamų, sugedusių įrenginių laikymas su mintimi „o gal prireiks”, argumentai, jog daiktas kainavo brangiai ar prietaisui jaučiami sentimentai – nėra priežastys kaupti ar dar blogiau – netinkamam prietaisus sandėliavimui keliant pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai“, – teigė L. Ivanauskas.

Susitikime buvo akcentuojama, jog netinkamai laikomos arba išmetamos ne į jai skirtus konteinerius, nebenaudojamos elektronikos atliekos, irdamos kelia pavojų aplinkai, tuo pačiu – ir žmogaus bei kitų likusių gyvų organizmų sveikatai.

TV3 laidos „Kempas ir draugai“ vienai iš vedėjų – Zo jis teigė, jog žiemą niekada nebūna šalta, nes tinkamai apsirengia, o pavasarį ar rudenį yra sušalęs. Kartą Mariui teko stovėti vos 7 laipsnių šilumos vandenyje, o oro temperatūra tuo metu siekė –3. Tuomet, fotografo teigimu, kūnas tiesiog kratėsi nuo šalčio ir buvo nebeįmanoma paspausto fotoaparato mygtuko.

Marius visiškai nesižavi gyvūnų fotografija užsienyje. Kelionėse jis pafotografuoja gyvūnus, tačiau teigia, kad įdomiausia tai daryti Lietuvoje. „Kuo sunkiau, tuo įdomiau. Užsienyje gyvūnai pripratę prie fotografavimo, daug kur parkuose jie tiesiog pozuoja turistams. O Lietuvoje turi gerokai pavargti, kad pagautum gerą kadrą“, – TV3 laidoje pasakos M. Čepulis.

Užsienyje gyvūnai pripratę prie fotografavimo, daug kur parkuose jie tiesiog pozuoja turistams. O Lietuvoje turi gerokai pavargti, kad pagautum gerą kadrą.

„Miške svarbiausia klausyti. Gali išgirsti ne tik paukščius, bet ir, pavyzdžiui, trakštelinčią šaką. Vadinasi, kažkas ant jos užmynė. Jei tu pirmas išgirsti gyvūną, gali jį nufotografuoti, jei gyvūnas pirmas išgirdo tave – viskas, jis pabėgo“, – teoriškai paprastas, bet praktiškai labai sudėtingas tiesas pasakoja gamtos fotografas M. Čepulis.

Laidai „Kempas ir draugai“ fotografas pasakojo, kad rimtai fotografuoti gyvūnus pradėjo prieš 7 metus. Jis taip pat prisipažino vienu metu gyvenęs bute kartu su 30-ies rūšių gyvūnų: „17 šunų, 3 katės, papūgos, iguana, žaltys, varanas, meškėnas, gyvalazdė, vorai, skorpionai, šeškas...“, – vardijo fotografas.

Kodėl stirnų užpakaliai tokie balti? Ar tikrai kiškiai yra bailūs, kaip rašo pasakose? Ar tikrai rykliai tokie pavojingi? Kaip likti nepastebėtam miške ir spėti nufotografuoti priartėjusį gyvūną?

Daugybė patarimų ir įdomybių laidoje vaikams ir jų tėveliams „Kempas ir draugai“ – šį šeštadienį 8.30 val. per TV3.