Transplantacijai paruošti organai gyvybingi išlieka ribotą laiką. Trumpiausiai ištveria širdis – ją reikia persodinti per maždaug penkias valandas, ilgiausiai tinkami donorystei išlieka inkstai – apie dvylika ir daugiau valandų. Tad donoro organų gabenimas yra labai atsakingas ir didžiausio profesionalumo reikalaujantis darbas. Gediminui tokių kelionių teko atlikti tikrai ne vieną.
KOP piloto kelią jis nutarė pasirinkti prieš maždaug trylika metų. 2008 m. įsidarbinęs kariuomenėje vyras pradėjo maždaug dvejus metus trukusius kursus, kuriuose ne tik iš civilio tapo karininku, bet ir išmoko pilotuoti sraigtasparnį. Nuo to laiko Gediminas nuolat prisideda prie organų donorystės ir transplantacijos procesų, prireikus perskraidindamas ypač svarbų krovinį – donoro organus.
– Kiek kartų yra tekę perskraidinti organus transplantacijoms? Papasakokite apie įsimintiniausią kelionę.
– Per trylika tarnybos metų tikslaus skaičiaus tikrai nepasakysiu. Geriausiai prisimenu tris skrydžius: patį pirmąjį organų gabenimą, kai ėjau antrojo piloto pareigas. Skridome iš Kauno į Vilnių. Po skrydžio buvo didelis emocijų antplūdis, tada suvokiau, kad tikrai tinkamai pasirinkau darbą ir jo pobūdį.
Kitas įsiminęs skrydis – pirmą kartą organus skraidinau jau eidamas įgulos vado pareigas. Skridome taip pat iš Kauno į Vilnių. Tada emocijos buvo jau ne tokios pakilios. Darbą labai sunkino tai, kad nebuvo sraigtasparnių aikštelių prie ligoninių. Saugumas dėl to sumažėja bent jau perpus. Dar, žinoma, streso pridėjo ir nakties metas, labai žemas debesų padas ir šešių medikų komanda – maksimalus sraigtasparnio pakilimo svoris.
Labiausiai įsiminęs skrydis buvo iš Liepojos į Kauną, kuris prasidėjo vienais metais, o baigėsi kitais. Naujuosius metus sutikome danguje, kiek žinau, tai buvo pirmas toks organų pergabenimas Lietuvoje ir KOP istorijoje.
– Papasakokite, kaip vyksta pasiruošimas tokioms kelionėms: nuo to momento, kai sulaukiate skambučio, iki pačios kelionės pradžios?
– Skambučio metu pirmiausia išklausinėjame kuo daugiau mums svarbios informacijos: kiek medikų skris, kokia įranga bus gabenama, koks maršrutas, kada medikai planuoja pasirodyti prie sraigtasparnio. Kelionės trukmė mums irgi labai svarbi – ji turi būti kuo trumpesnė.
Labiausiai įsiminęs skrydis buvo iš Liepojos į Kauną, kuris prasidėjo vienais metais, o baigėsi kitais. Naujuosius metus sutikome danguje, kiek žinau, tai buvo pirmas toks organų pergabenimas Lietuvoje.
Tuomet nedelsiant studijuojame meteorologines sąlygas tuo metu ir tose vietose, pro kurias skrisime. Skaičiuojame, kiek minimaliai galime turėti degalų, kad neskraidintume balasto ir optimizuotume skrydžio trukmę. Jei skrydis planuojamas į mums nematytą ir nežinomą vietą, visomis priemonėmis renkame informaciją apie tas vietas, kliūtis ir įmanomas alternatyvas.
– Kokių iššūkių dažniausiai kyla arba gali kilti kelionės metu?
– Didžiausias iššūkis ir veiksnys, nulemiantis sėkmę, – oro sąlygos. Skrydį sunkina naktis, žemas ir tirštas debesų padas, minusinė oro temperatūra, rūkas, stiprus ir gūsingas vėjas, nežinoma vieta, tūpimas ne į sraigtasparniams skirtas specialias aikšteles.
Jei viskas vienu metu – sunku net įsivaizduoti, kaip būna sudėtinga ir pavojinga. Todėl prieš skrydžius nuolat stebime orų prognozes.
Pavyzdžiui, sraigtasparnio AIRBUS AS365 DAUPHIN didžiausias priešas yra žemi debesys ir lietus, minusinė oro temperatūra. Tokiomis sąlygomis juo skristi draudžiama.
– Ar skiriasi procedūros, kai skraidinami tik žmonės ir kai skraidinama medikų komanda su jau eksplantuotais ir transplantacijoms paruoštais organais?
– Ne, procedūros nesiskiria, bet patį skrydį stengiamės atlikti kuo greičiau ir švelniau, nes visa įgula supranta, kad medikų darbas dar būna nepasibaigęs.
– Kiek toliausiai sraigtasparnis gali nuskristi vienu kartu? Kur toliausiai yra tekę skristi paimti organų transplantacijoms?
– Sraigtasparnis AS365 per tris valandas gali nuskristi apie 380 jūrmylių – 700 km.
Daugiausia skrydžių atliekame Lietuvos teritorijoje, tolimiausi – Ryga ir Liepoja. Tolimesnius skrydžius riboja sraigtasparnių greitis, lėktuvu būna greičiau.
– Gana dažnai organus atskraidinę sraigtasparniai leidžiasi eismo žiede, ar tai daroma tik dėl laiko trūkumo, ar yra ir kitokių priežasčių?
– Tūpti eismo žiede, pievoje ar automobilių stovėjimo aikštelėse prie ligoninių yra geriausias variantas Lietuvoje, kur sraigtasparnių tūpimo aikštelių situacija tikrai nekokia. Tokiais atvejais sutaupome brangaus laiko rizikuodami saugumu.
Visoje Europoje didesnės ligoninės turi tūpimo aikšteles. Tai idealiausias variantas tiek pilotams dėl saugumo, tiek medikams dėl laiko.
Oro uostose tūpti saugu ir patogu, bet išeikvojama per daug laiko pervežant organus iki ligoninės. Toks variantas tinkamas tik tada, kai būna labai prastos meteorologinės sąlygos, kai tūpti eismo žiede per daug pavojinga.
– Kas sudėtingiausia tokiose kelionėse?
– Negauti jokios informacijos apie sėkmingą gyvybės išgelbėjimą. Bet dar sunkiau tikriausiai būtų sužinoti apie nesėkmingą.
