Jos nei nuodingos, nei valgomos – jomis galime gėrėtis. Minėti raudoni plonasieniai grybai – tai aukšliagrybiai, priklausantys ausūniečių eilei.

Įdomus kitas ausūniečių eilės grybas – geltonasis kiškiaausis. Vaikštant miške tarp pavienių ąžuolų, retkarčiais pasimato geltoni, valgomųjų voveraičių spalvos grybukai – iš po samanų kyšančios mažos geltonos ausytės. Nežinančiam šio grybo pavadinimo, grybukai gal ir nebūtų labai panašūs į ausytes. Tikri gamtininkai dažnai pamato ir tai, ko galbūt visai ir nėra. Kiškiaausiai, nors ir valgomi, bet jų rinkti negalima – jie yra saugomi, įrašyti į Raudonąją knygą.

Ausūniečių eilės grybai suskirstyti į šeimas ir gentis, pavadinti labai gražiais vardais: gražiataurės, tauriukai, bobausiai, žarijėlės, statinaitės. Daugumos jų pavadinimai susijęs su grybo išvaizda. Tik gaila, kad mūsų mokslininkai botanikai daliai grybų genčių nesugalvojo lietuviško vardo. Labai gražiam dubenėlio formos grybui paliktas lotyniškas pavadinimas – pusrutulinė humarija.

Ausūniečių eilės grybus vertėtų vadinti dekoratyviniais. Mažai iš jų naudos, o kokiu nors bobausiu dar galima ir apsinuodyti. Jie, ausūniečių eilės grybai, yra įvairiaspalviai, įvairiausių formų, ne vieną pasveikina su pavasariu (austriškosios plačiataurės) ar pasirodo rudenį, apsikloję šerkšnu (rudeniniai bobausiai). Grybai mums teikia ne tik materialinę naudą. Gėrėkimės pas mus išplitusių įvairiausių ausūniečių grožiu.