Svarbiausia – žmonės, su kuriais gyvename

Darius Kairaitis, dailininkas

Yra toks posakis, kad vyras per gyvenimą turi pasodinti medį, užauginti sūnų ir pastatyti namą. Na, sūnų užauginau. Jau turiu ir anūką Jogailą. Medį irgi pasodinau ne vieną. Namą pastačiau ir padovanojau vienam iš TV laidos dalyvių dar tais laikais, kai dirbau prodiuseriu. Prodiusavau laidą „Pirk „Senukų“ prekybos centre – sutik Naujuosius svajonių name“.

Savo rankomis sutvarkiau sodybą ir butą Trakuose, kuriame dabar su žmona gyvename. Beje, kai bute baigiau remontą, panorau svetainėje pakabinti kokį gražų paveikslą. Kadangi tas, kuris man patiko, buvo brangus, nusprendžiau pats nutapyti. Taip ir pradėjau dailininko karjerą.

Ryšys: atrodo, kad jau ir mažasis Jogaila domisi senelio dailininko D. Kairaičio darbais. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenu senamiesčio daugiabutyje, ketvirtame aukšte, su labai gražiu vaizdu į Trakų baziliką (Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika, – aut. past.), netoli Lukos ežero. Vasarą persimetu per ranką rankšluostį ir einu maudytis. Buvo visokių pasvarstymų – ir apie nuosavo namo statybas, tačiau šiandien su žmona džiaugiamės tuo, ką turime. Nebent kartais apie kokią sodybą viduryje miškų pasvajojame, kur būtų grybų, uogų, kur kokį kepsniuką prie namų galėtume pasičirškinti.

Kai bute baigiau remontą, panorau svetainėje pakabinti kokį gražų paveikslą. Kadangi tas, kuris man patiko, buvo brangus, nusprendžiau pats nutapyti.

Kas man yra namai? Tikrai ne vien gražiai dažytos sienos, baldai ir pan. Namai visų pirma yra jausmas – kai tau juose gera, jauku, šilta, kai norisi į juos sugrįžti. Svarbu ir tai, kas juos supa, – vaizdas pro langus, pasiekiamumas, infrastruktūra. O svarbiausia – žmonės, su kuriais gyvename. Nepriklausomybės pradžioje vedžiau, sukūriau šeimą, kurį laiką gyvenome pas tėvus. Kai Lietuva įstojo į ES, išvykau į Angliją. Galvojau, įsikursiu, o paskui ir šeimą pasiimsiu. Neužteko kantrybės: supratau, kad Lietuva – geriausia, mieliausia, brangiausia ir kad kojos iš jos daugiau nekelsiu.

Išpuoselėjo: namuose paties rankomis sušildytas kiekvienas kampas, užtat dabar juose jauku ir gera, norisi čia ir tapyti. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

Mėgstamiausias namų kampelis? Negalėčiau nieko išskirti: juk pats savo rankomis visus tuos kampelius iščiupinėjau, išglosčiau, kai remontą dariau. Virtuvėje – pokalbiai, skanus maistas, svetainėje – poilsis, miegamajame – ramus miegas. Patys su žmona griovėme sienas, projektavome, kūrėme savo svajonių namus nuo nulio.

Svarbiausias daiktas bute? Net nežinau: nesu prisirišęs prie daiktų. Gal mano paveikslai? Tapau juos namuose.

Vieta, į kurią norisi ir gera sugrįžti

Agnė Dzeranova, TV3 laidos „Į sveikatą!“ vedėja

Kiek namų su Alanu esame turėję? Bendri bus antri. Nors ne, meluoju: drauge dar porą metų gyvenome Danijoje.

Namai man yra vieta, kur gera grįžti. Todėl ir su vyru stengiamės kurti gražius santykius, rodyti pavyzdį vaikams, kad visiems norėtųsi į juos sugrįžti.

Dabartiniai mūsų namai yra Vilniaus priemiestyje. Man asmeniškai galėtų būti ir kitoje šalyje (kur žiemomis šilčiau) – svarbiausia, kad šalia būtų šeima! Alanui? Ne, jis nori gyventi tik Lietuvoje.

Svarbu: sveiką gyvenseną propaguojantys A. ir A. Dzeranovai savo vaikams nori suteikti tai, kas geriausia, – kad augtų sveiki ir laimingi. / A. ir A. Dzeranovų šeimos archyvo nuotr. 

Mėgstamiausia vieta namuose? Turbūt prie židinio. Nuolat su Alanu kovojame dėl vietos prie jo (juokiasi). Mane ugnis traukia ne tik dėl šilumos: žiūrėjimas į ją ramina.

Savo namų neįsivaizduoju be kiemo. Ir be svarsčių kieme – na, tų didelių metalinių rutulių su rankenomis jėgai ugdyti (šypsosi). Mes – sportiška šeima. Kita svarbi vieta – virtuvė. Mėgstu joje sukiotis. Šią savybę paveldėjau iš mamos. Nors vyras irgi gamina, tačiau man tenka ruošti valgį vaikams. Beje, kalbant apie namus, norėčiau kalbėti ir apie naminį maistą. Mūsų šeimai tai labai svarbu. Ir apie naminius gyvūnus – auginame bišoniuką Šaltį. Simboliškas vardas, nes panašiai tuo metu, kai Šaltis atėjo į mūsų namus, Alanas praėjo grūdintis šalčiu – lįsti į ledo vonią arba į eketę. Aš irgi tai darau, tik rečiau. Mūsų mažoji Atėnė (jai šešeri) šalčio taip pat nebijo, labai mėgsta žiemą basomis bėgioti po sniegą. Paskui visi lendame į pirtį – deriname šaltį su karščiu.

Vaikai auga ne ant asfalto: turime kiemą, už jo – tvenkinys, o svarbiausia, kad šalia – didelė draugiška kaimynų bendruomenė.

Pirmąją ledo vonią pasidarėme iš paprasčiausio šaldiklio. Paskui, padedant specialistams, ją patobulinome ir dabar jomis prekiaujame. Mūsų vonia neturi analogų: pati gamina ledą! Vasaromis tokia vonia – atgaiva, o žiemomis – puiki grūdinimosi priemonė.

Mūsų svajonių namai? Turbūt šitie. Jie užmiestyje, vaikai auga ne ant asfalto: turime kiemą, už jo – tvenkinys, o svarbiausia, kad šalia – didelė draugiška kaimynų bendruomenė. Vaikai čia turi daug draugų, netoliese gyvena mano sesuo, neseniai atsikraustė ir mano mama. Ko daugiau reikia?! Nebent kokio nedidelio pušynėlio...

Jaukiausia – ant sofos su augintiniais

Grėtė Krutovienė, kinologė, šunų dresuotoja

Esu užaugusi Užupyje, mano tėveliai ten tebegyvena. Studijų metais nuomojausi skirtingus būstus. Uch, kokių yra tekę turėti… Jų buvo gal keturi penki, vos ne visuose kursuose po vieną.

Pamenu, kai tik išsikrausčiau iš tėvų, pirmas mano butas buvo prie Lukiškių aikštės, be proto didelis. Pusės jo ploto net nepanaudojome, už šildymą gal 1 000 litų (tais laikais dideli pinigai buvo) mokėjome. Užtai antras mūsų būstas buvo kitas kraštutinumas – 18 kv. m butukas. Tikrai gerokai per mažas (kvatojasi). Paskui gyvenome Karoliniškėse su dviem šunimis ir kate gal 45 kv. m butelyje, o štai dabar jau turime nuosavą būstą Vilniaus centre, kur erdvės pakanka tiek augintiniams, tiek ir žmonėms.

Savi: „Jie kaip radiatoriai – mane šildo“, – sako be augintinių namų neįsivaizduojanti G. Krutovienė. / G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

Kas man yra namai? Vieta, kur galiu atsiriboti nuo visko, pailsėti, įsikrauti. Darnos židinys. Namuose jauku, geriau dėliojasi mintys, susiderini, jei esi išsiderinęs. Mėgstamiausia vieta? Atsakysiu kaip tikra šunininkė: ant sofos su savo šunimis! Nes jie kaip radiatoriai – mane šildo. Būna, atsigulu ant sofos, gyvūnai aplimpa iš visų pusių.

Ypač mėgstu žiūrėti į lubas, kur paliktos tokios senovinės medinės sijos. Taip jauku ir gera į tą medį žiūrėti.

Be kokio daikto neįsivaizduoju savo namų? Pirma mintis – kompiuteris, telefonas. Be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ar turite omenyje kažką kito? Gyvenimo ironija: kai gyvenome 18 kv. m bute, buvau pati didžiausia daiktų kaupikė. Dabar jau tokia nesu, bet vieną išsirinkti – oi, kaip sunku… Gal imčiau tą pačią lovą – su visais savo augintiniais!

Ar galėtų mano namai būti ten, kur ir mano dantų šepetėlis? Keliauti, žinoma, man labai patinka, bet gyventi vis tiek norėčiau Lietuvoje.

Ar galėtų mano namai būti ten, kur ir mano dantų šepetėlis? Keliauti, žinoma, man labai patinka, bet gyventi vis tiek norėčiau Lietuvoje. Beje, jau kelintus metus važiuojame ir vasaras leidžiame Drevernoje. Mano vyras yra aitvaravimo instruktorius, taigi ir man tenka šiek tiek paragauti šio sporto.

Svajonių namai? Oi, mus abu tikrai labai traukia pajūris, ypač Drevernos pusė. Galėtų jie būti kažkur netoli marių, su 1–2 ha nuosavos žemės sodui, daržams – užsiimčiau gamtine žemdirbyste. Dar koks tvenkinukas ar upelis netoliese nepamaišytų. Ir namukas koks molinukas – vyro rankų darbo!

Čia ateities norai, nes kol kas labai džiaugiuosi ir savo dabartiniais namais prie Vilniaus centro. Vyras juos pats savo rankomis sutvarkė, į jų dizainą integravo labai daug medžio, todėl čia ypač jauku.

Kad ir kur nukeliautum – visada esi namuose

Ieva Paliukaitytė, drauge su Martynu Garjoniu keliaujanti po pasaulį

Šiuo metu esame Dakhloje, Maroke. Jau antrą kartą čia žiemojame dėl gerų oro ir aitvaravimo sąlygų. Šitaip klajūniškai gyventi planuojame tol, kol leis galimybės arba tiesiog atsibos.

Kodėl pasirinkome namus ant ratų? Na, susikūrėme tokias sąlygas, kai galime dirbti iš bet kur, – abu mėgstame keliauti, o namai ant ratų leidžia tai daryti kartu su savo augintiniu Reiliu. Pasiimame kalną aitvaravimo įrangos ir gyvename ten, kur šviečia saulė ir pučia vėjas.

Migruoja: Ieva su Martynu susikūrė tokias sąlygas, kad gali dirbti iš bet kur, todėl savo mobiliųjų namų vietą keičia pagal orą ir norą. / I. Paliukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Kokie namo ant ratų pranašumai? Jų daug. Kad ir kur nukeliauji – visada esi namuose. Be to, gali keisti namų vietą pagal orą, nuotaiką – žodžiu, bet ką. Svarbiausia, kad šitaip gyvendamas sutinki begales įvairiausių žmonių – keistų, įdomių. Ne tik pamatai, bet ir pagyveni skirtingose šalyse, kultūrose.

Kai tik pavyko abiem susidėlioti gyvenimus taip, kad galėtume dirbti iš bet kur, iš karto nusipirkome krovininį autobusiuką „Fiat Ducato“ ir savo rankomis įsirengėme jame namus. Viskas buvo trigubai sunkiau ir užtruko kur kas ilgiau, nei įsivaizdavome, – net metus! Užtai proceso metu išmokome labai daug naudingų dalykų.

Kokie namo ant ratų pranašumai? Jų daug. Kad ir kur nukeliauji – visada esi namuose. Be to, gali keisti namų vietą pagal orą, nuotaiką – žodžiu, bet ką.

Savo namuose ant ratų turime viską: virtuvę su dujine virykle, šaldytuvu ir kriaukle; lovą ir daug spintelių daiktams susidėti; darbo ir poilsio zoną priekyje su stalu, atskirą dušo ir tualeto patalpą. Ir, žinoma, didžiausią garažo erdvę aitvaravimo įrangai susikrauti. Elektra – iš saulės, tad galime savaitę ir daugiau būti ramūs – kol baigiasi vandens atsargos (šypsosi).

Daug kas klausia, ar nesunku gyventi dviese mažoje erdvėje ir dar su šunimi. Iš tikrųjų didžiąją dalį dienos praleidžiame lauke. Kemperyje tik miegame, dirbame ir gaminamės valgyti, o visas kitas gyvenimas vyksta gamtoje. Todėl erdvės tikrai netrūksta. Vienintelis dalykas, kuris užknisa, yra tai, kad… gyvendamas mažoje erdvėje turi tvarkytis nuolatos. Žmonėms kažkodėl atrodo priešingai (juokiasi).

I. Paliukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Kas mums yra namai? Lengvas klausimas – ten, kur gera ir jauku būti su artimaisiais, nepriklausomai nuo to, ar tai nuosavas namas, ar trumpam nuomotas butas, ar mikroautobusiukas viduryje Sacharos. Mums namai ten, kur vienu ar kitu gyvenimo momentu jaučiamės kaip namuose. Mėgstamiausia mano vieta – virtuvė, Martyno – lova. Svarbiausias daiktas abiem – mokos kavinukas.

Ar tai mūsų svajonių namai? Taip, nes šiuo metu toks yra mūsų gyvenimo būdas. Ateityje? Kas žino: juk gali dar įvairiausių kitokių svajonių nutikti!

Neįsivaizduoju savo namų be džiunglių gyventojų

Gerardas Paškevičius, biologas, Džiunglių žmogus

Šiuo metu mūsų su žmona Migle namai yra ten, kur ir darbai, – Kaune. Visi mano egzotiniai augintiniai likę pas tėvus Ukmergėje. Važiuoju pas juos kas trečią dieną, kad visais pasirūpinčiau.

Planuoju ilgainiui Ukmergėje likusią šeimos dalį įkurdinti arčiau mūsų, laikinojoje sostinėje. Augintinių Kaune lauks atnaujintos patalpos ir terariumai su visa reikalinga įranga.

Ar tarp savo roplių turiu drakonų? Žinoma: juk Drakono metai! Vieną mažą drakoniuką – leopardinį gekoną – net atsivežiau į Kauną. Afroditei aštuoniolika metų ir ji yra antras pagal senumą roplys iš daugybės mano augintinių. Tokiomis įspūdingomis akimis, didele galva, stambia uodega. Kodėl tik ją vieną? Nes ši driežų rūšis yra reiklesnė, jiems reikia kasdienės priežiūros. Su gyvatėmis daug paprasčiau.

Jauku: „Dar namas nebuvo pastatytas, o Miglė jau žinojo, kad jame norės sūpynių“, – džiaugiasi išsipildžiusia žmonos svajone G. Paškevičius. / G. Paškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kiek namų iš viso esu turėjęs? Ukmergėje – dvejus (gyvenau ir pas tėvus, ir pas senelius), su žmona, kai buvome studentai, nuomojomės irgi du, o štai dabar pagaliau turime savus.

Namai mums tikrai ne sienos ir ne pastatai. Namai ten, kur šeima! Ir kai žmonai sakau, kad važiuojame namo, tai tikrai abu žinome, apie kuriuos namus kalbame.

Ar galėčiau namus kurti užsienyje? Turbūt ne. Esu per daug atsakingas už savo gyvūnus, tad tikrai negalėčiau į viską spjauti ir išvažiuoti gyventi svetur.

Vos nepamiršau – kadangi socialiniuose tinkluose esu geriau žinomas kaip Džiunglių žmogus, neįsivaizduoju namų be džiunglių gyventojų. Kol kas Kaune jų nedaug: terariume gyvena jau mūsų minėtoji gekoniukė Afroditė, narvelyje – Čilės voveriukas Epis, o po namus bėgioja kavalieriaus karaliaus Karolio spanielio ir nykštukinio pudelio mišrūnė Dirsė. Ji nesišeria, neturi kvapo, yra be galo meili ir sociali – sutaria su visų rūšių džiunglių gyventojais.

Mėgstamiausia vieta namuose? Mano – prie kavos aparato, žmonos – vienareikšmiškai svetainėje, kur kabo sūpynės. Namas dar nebuvo pastatytas, o Miglė jau žinojo, kad jame norės sūpynių. Tai buvo pirmasis baldas mūsų namuose. Atsakant į kitą jūsų klausimą – būtent sūpynės yra tas daiktas, be kurio nei aš, nei Miglė nebeįsivaizduojame savo namų (juokiasi).

Ar galėčiau namus kurti užsienyje? Turbūt ne. Esu per daug atsakingas už savo gyvūnus, tad tikrai negalėčiau į viską spjauti ir išvažiuoti gyventi svetur. Jau sakiau, kad kas tris dienas grįžtu pas savo roplių šeimą, kurią sudaro maždaug 20 individų. Vadinasi, šiuo metu turiu kaip ir du namus? Ne, meluoju – gal keturis? Ukmergėje manęs laukia uošviai, žmonos močiutė, mano seneliai ir mano tėvai.

Negali būti siurprizu

Pasak biologo, bet koks, net ir mažiausias, gyvūnėlis yra labai atsakinga dovana, kuri galima tik tuo atveju, kai žmogus apie ją iš anksto žino. Gerardas prašo tautiečių įsisąmoninti, kad joks gyvūnas negali būti nei siurprizu, anei miela dovanėle Kalėdų proga.

„Be augintinių mūsų namai būtų tvarkingesni, kvepėtų maloniau, tačiau širdyse būtų tuščiau“, – rašo G.Paškevičius savo feisbuko puslapyje ir prašo sekėjų prieš didžiąsias žiemos šventes pasidalyti svarbia informacija, kodėl nederėtų po eglute dėti gyvos dovanos.

Visiems gyviems sutvėrimams auginti reikia žinių. Kaip ir specialių laikymo sąlygų, kurios naujam šeimininkui gali kainuoti dešimtį kartų daugiau nei pats augintinis. Todėl, Gerardo žodžiais tariant, gyvūno įsigijimas turėtų būti visos šeimos sprendimas, net jei dovana perkama tik vaikui. Bus dienų, kai net darbščiausias ir pareigingiausias vaikas negalės pasirūpinti augintiniu be suaugusiojo arba negalės suteikti brangios veterinarinės pagalbos.

Kita priežastis, kodėl nevertėtų rinktis gyvos dovanos – gyvūno gyvenimo trukmė. Priimdami dovaną naujieji šeimininkai turės (net ir prieš savo valią) įsipareigoti rūpintis ja ilgą laiką.

Trečia priežastis – nepigūs gyvūnų poreikiai, kurie jiems augant keičiasi ir dažniausiai brangsta. Suaugusiam triušiukui prireikia didesnio narvelio; ištįsusiai gyvatei – erdvesnio terariumo, o vėžliukui ar žuvytei – akvariumo. Galų gale, brangesnio ar kitokios sudėties ėdalo. Štai kodėl prieš dovanojant gyvūną reikia labai gerai įvertinti būsimo šeimininko finansines galimybes.

Be papildomų finansų, dar reikės ir laiko, kuris bus skirtas socializacijai, gyvūno priežiūrai, jo ėdalui ruošti, higienai palaikyti, o kartais – ir mieloms fotosesijoms.

Gerardas Paškevičius. Asmeninio arch. nuotr.

Atgal į prieglaudas

Jei žmogus nepasiruošęs priimti gyvą dovaną, didelė tikimybė, kad augintiniui po švenčių reikės ieškoti naujų namų, o pats gyvūnas patirs didelį stresą. Beje, kaip ir jo šeimininkas.

G.Paškevičius teigia turintis nemažai pavyzdžių, kaip praėjus savaitei po Kalėdų gyvūnų prieglaudos ir vėl užsipildo senais gyventojais. Ypač – egzotiniais. Todėl kai kurios iš jų net imasi prevencinių priemonių ir jau nuo gruodžio pradžios nebedovanoja žmonėms gyvūnų.

Žmonės yra labai impulsyvūs. Atėjus adventui, jie nori daryti gerus darbus – surasti kokiam beglobiam kačiukui ar šuniukui namus.

„Žmonės yra labai impulsyvūs. Atėjus adventui, jie nori daryti gerus darbus – surasti kokiam beglobiui kačiukui ar šuniukui namus. Kartais – ir gyvatei. Ką daryti, jei naujas šeimininkas neturi nė žalio supratimo, kaip tą roplį auginti?“ – klausia Gerardas.

Jis žino ne vieną atvejį, kai jaunimėlis susimetė pinigų ir nupirko savo draugužiui labai įspūdingą dovaną – gyvatę. Ir ką? Žmogelis ilgą laiką ją augino stiklainyje, kol susitaupė pinigų terariumui ir išmaniajai šildymo įrangai. Paskui tas mažas gyvačiukas pradėjo šnypšti iš baimės, tokiu elgesiu labai išgąsdindamas savo šeimininką.

„Taip ir auga ropliai terariumuose, iš kurių bijoma išimti jų išmatas, išnaras… Neimami ant rankų jie atpranta nuo šeimininko prisilietimų ir gali gintis kąsdami. Taip vargšai gyvūnai pasmerkiami merdėti terariumuose iki tol, kol bus perduoti kokiam nors egzotinių gyvūnų specialistui arba tiesiog išmesti į laukinę gamtą“, – baigia liūdną istoriją egzotinių gyvūnų žinovas.

Klaidingas mąstymas

Biologas sako, kad dažnai žmonės renkasi dovanas vadovaudamiesi klaidingais stereotipais. Vienas tokių – auksinė žuvelė apvaliame akvariume.

„Jei tik jie žinotų, kaip blogai daro! – niršta pašnekovas. – Žuvelė toje vazoje neturi vietos normaliai pasislėpti. Juk žuvims patinka slapstytis tarp žolių, po išvirtusiais rąstais, šaknimis. Todėl po kelių mėnesių toji auksinė žuvelė, gyvenanti vazoje, iš streso pasidaro balta kaip eilinis karosas. Nes iš baimės jai nebesigamina spalvos pigmentas. Dar viena bėda, kad tas mažas akvariumas trukdo žuviai augti ir formuotis. Kai ribojamas plotas, šaltakraujai gyvūnai prilėtina savo augimą“, – aiškino G.Paškevičius.

Todėl, jei jau nusprendėte kažkam dovanoti auksinę žuvelę, nepagailėkite pinigėlių ir normaliam, t.y. kvadratiniam, akvariumui. Įdėkite į jį ir smėliuko, ir įvairaus dydžio akmenėlių, ir koralą ar specialią slėptuvę. Sukurkite jai natūralią gamtą primenančią aplinką.

Tarakonas ateivio veidu

Paklaustas, ar yra toks gyvūnas, kurį būtų galima dovanoti net ir visai nepasiruošusiam žmogui, Gerardas minutėlę susimąsto. Paskui siūlo įsigyti Madagaskaro šnypščiantį tarakoną.

Jis gyvena apie septynerius metus, ėda tik augalinės kilmės maistą. Užauga iki delno dydžio. Turi kietą šarvą, o tai reiškia, kad net ir vaikas netyčia jo nesužeis, jei paleis iš rankų ar per daug spustelės. Be to, šis tarakonas nepadarys nieko blogo – neįkas, neįgels, neįdrėks. Išsigandęs jis tik garsiai šnypš, o labai supykęs apvems.

Ar nebus baisu imti jo ant delno? Į šį klausimą G.Paškevičius irgi turi įdomų atsakymą. Pasirodo, pagal šnypštuko veidą (jis visuomet nukreiptas į apačią) net buvo sukurtas ateivio iš filmo „Svetimas prieš grobuonį“ prototipas. Tik įsivaizduokite: vaikas gali girtis savo draugams, kad namuose augina ateivį.

Tad Gerardas siūlo: prieš pirkdami vaikui gyvūną suaugusieji galėtų jį paprasčiausiai pratestuoti su tarakonu. Kitaip sakant, patikrinti jo atsakomybės ir pareigos jausmą. Jei jūsų atžala nesugebės pasirūpinti ir tokiu atspariu augintiniu – gyvūnų priežiūra tikrai nėra stiprioji jo pusė.

Ir gyvūnai gauna dovanų

G.Paškevičius prisipažįsta, kad per vienas Kalėdas ir pats yra gavęs gyvą dovaną, apie kurią iš anksto žinojo. Tai atsitiko prieš daug metų, kai dvylikamečiam berniukui tėvai padovanojo labai retai Lietuvoje auginamą driežą – didįjį gerozaurą.

Kadangi viskas buvo suderinta iš anksto, tai retojo driežo Paškevičių namuose jau laukė erdvus terariumas su šildymu. Tetrūko paties augintinio.

Gimtojoje Ukmergėje turintis daugybę terariumų su šaltakraujais gyvūnais vyras sako, kad Kalėdų proga jo ropliai kasmet gauna ir dovanų. Kol dar turėjo papūgą ir šunį, pirkdavo jiems skanėstų, žaislų. Roplius nustebinti sunkiau. Tad driežus jis pamalonina kitokiomis lervomis, gyvatėms pasiūlo gyvą grobį, kurio jos ne kasdien gauna, arba didesnį tarariumą su naujomis dekoracijomis.

Miglei baigiant medicinos studijas, jiedu abu, ukmergiškiai, žada kraustytis gyventi į Kauną su visais ropliais... "Bet jei parašysite, kad aš su savo aštuoniolika terariumų keliuosi į Kauną, kauniečiai tikrai man visus kelius užtvers", – juokiasi linksmų plaučių biologas, turintis misiją šviesti Lietuvos žmones ir mokyti juos atsakingo elgesio su visais gyvūnais.

– Lietuvoje nėra džiunglių, betgi vadinate save Džiunglių žmogumi...

– Šią pravardę man prilipdė tėvų draugai. Kai jie ateidavo pas mus į svečius ir pamatydavo mano egzotišką ūkį, tai vis pajuokaudavo, kad čia kažkoks džiunglių žmogus auga. Iš tiesų mano namuose gyvena tokie gyvūnai, kuriuos galėtum sutikti tik džiunglėse. Bet aš juos auginu terariumuose. Tikrose džiunglėse kol kas būti neteko. Galėjome nukeliauti į jas su vienos televizijos projektu, deja, pritrūko finansavimo.

– Tai kokio dydžio tas jūsų ūkis yra dabar?

– Šiuo metu turiu aštuoniolika terariumų. Aštuonis užėmusios gyvatės – jos, matote, individualistės, tad kiekviena turi gyventi atskirai. Du dideli tarantulai, kuriems irgi reikia atskirų butų. Du skirtingo dydžio driežai – taip pat nesugyvenantys kartu. Visa krūva Madagaskaro šnypščiančiųjų gigantiškųjų tarakonų…Didžiausioji sausumos sraigė – Didžioji achatina. Fantastiški vabalai, kvepiantys persikais, – mano mylimieji bronzinukai. Dar – Vietnamo gyvalazdės. Tokie juokingi pagaliukai su kojytėmis. Įsivaizduokite, kad tos gyvalazdės – visos patelės, kurioms giminės pratęsimui nereikia jokio patino (juokiasi). Dar turiu žemdirbių skruzdžių koloniją. Šios skruzdės yra panašios į lietuviškąsias rudąsias, tik turi smarkų polimorfizmą (daug skirtingų individų toje pačioje rūšyje). Visuose kituose terariumuose – maistas mano augintiniams (tarakonai, zoofobai ir kt.). Graužikų gyvatėms neauginu, siunčiuosi internetu.

– Gal ir kvailas klausimas, bet… ar visi jūsų augintiniai (bent jau tie didieji) turi vardus?

– Visi, išskyrus vieną. Matote, kada aš sugalvoju savo gyvūnui vardą, tai tampu už jį atsakingas visam gyvenimui. Aš neprekiauju gyvūnais, aš juos auginu. O tas vienas bevardis – tai mažytis žalčiukas, kuris šią žiemą įkrito pas žmones į rūsį, ilgai blaškėsi, kol atsidūrė pas mane. Dabar neleisiu jam įmigti, nepratinsiu prie rankų, sočiai maitinsiu, kad sustiprėjęs pavasarį galėtų grįžti į laukinę gamtą.

Gerardas Paškevičius. 

– Prie kiekvieno savo pasisakymo feisbuke dedate gražų prierašą: Džiunglių žmogus – už atsakingą elgesį su gyvūnais. O kokio neatsakingo žmogaus su gyvūnais elgesio pavyzdžius, klaidas galėtumėte išskirti šiandien?

– Pati didžiausia klaida – kai žmogus pirma nusiperka egzotinį gyvūną, o tik paskui ima gilintis, ieškoti informacijos. Bet koks roplys – tai ne katė ar šuo: nuėjęs į "Maximą" ėdesio nenupirksi. Jam reikalinga specifinė mityba, tam tikras šildymas, drėgmės reguliavimas, terariumas, atitinkamas substratas jame. Žodžiu, pagal to gyvūno rūšį augintojas turėtų jam sukurti tam tikras gyvenimo sąlygas. Deja, žmogus pirma nusiperka gražų driežiuką ir tik paskui man rašo, kaip jį auginti. O tas vargšelis stiklainyje nuo netinkamų sąlygų pasigauna kokią ligą.

Dažnai žmonės nori auginti daug gyvūnų, nesuprasdami, kad kiekvienam iš jų reikia vis kitokios priežiūros. Prisižiūriu internete visokių nuotraukų, kur, tarkim, trys gyvatės suleistos į vieną terariumą. Atrodo gražiai, bet, žinant gyvūno elgseną, – grubi klaida. Nes visos tos gyvatės nori pačios geriausios vietos šildytis. Jos priverstos konkuruoti. Taigi, patiria stresą ir įtampą. Dar blogiau, kai į vieną terariumą būna suleisti skirtingų rūšių gyvūnai, kilę iš skirtingų žemynų. Pavojus slypi skirtingų rūšių bakterijose ir virusuose, kuriuos jie gali perduoti vienas kitam ir taip susargdinti vienas kitą.

Visuomet norėdavau pabrėžti viena – pagarbą gyvūnams. Juk negaliu priversti visų žmonių juos mylėti, bet galiu išmokyti gerbti gyvūnus.

Dar viena problema, kad žmonės leidžia kontaktuoti skirtingos prigimties gyvūnams. Pavyzdžiui, neseniai mačiau vaizdelį feisbuke, kur smauglys guli padėtas prie šuns. Gerai, jei tas smauglys pašertas – tada šuniui pavojus negresia. O gyvatei? Jei šuo kąs – ji ginsis. Geriausiu atveju, turėsite vieną negyvą, o kitą sužeistą draugą. Štai kodėl savo feisbuko paskyroje dažnai dalijuosi šokiruojančiais interneto vaizdeliais, kad žmonės suprastų, kaip nedera elgtis. Egzotiniams ropliams šitie didieji žinduoliai kelia stresą arba kvepia kaip potencialus grobis. Jie tikrai nesijaučia saugiai vieni šalia kitų. Nerizikuokite. Su augintiniais draugaukite patys, bet neleiskite jiems draugauti vieniems su kitais.

– Apie kokį šaltakraujį gyvūną ateičiai vis dar svajojate?

– Aš į savo svajonių pildymą irgi žiūriu atsakingai. Noriu suteikti augintiniams kuo geresnes sąlygas. Nors ir labai norėčiau auginti tigrinį pitoną, kurio patelės ilgis siekia net 6 m, bet suprantu, kad šiuo metu neturiu tam sąlygų. Tokiam ropliui reikėtų pusės mano kambario dydžio terariumo. Jei išsižadėčiau visos savo kolekcijos, tuomet gal ir atsirastų vieta tigriniam pitonui.

– Dauguma žmonių skeptiškai žiūri į egzotinių gyvūnų augintojus, kaltindami juos, kad kankina vargšus iš natūralios gamtos sugaudytus roplius...

– Netiesa. Paprastai tai nedaroma – niekas legaliai negaudo tų egzotinių gyvūnų ir nekiša jų į terariumus. Mat šitaip pagauti jie greitai nugaištų nuo patirto streso. Didžioji egzotinių gyvūnų dalis išveista jau nelaisvėje. Jie nesupranta, kas yra laukinė gamta, todėl gyvena mūsų terariumuose. Štai kodėl jų nameliai turi kuo labiau atitikti roplių prigimtinę aplinką.

– Žinau, kad jau atradote savo meilę, ir ji tokia pati kvaištelėjusi (atleiskite už išsireiškimą) dėl šaltakraujų gyvūnų, kaip ir jūs. Praėjusiais metais paprašėte būsimos medikės Miglės Jankauskaitės rankos ir širdies, o šią vasarą, jei pandeminė situacija leis, planuojate vestuves. Gal ta proga savo žmonai dovanosite kokį egzotinį gyvūną?

– Visų pirma, gyvūnas neturėtų būti dovana. Sykį esu davęs savo merginai skorpioną, bet tai nebuvo dovana – veikiau prašymas laikinai pasirūpinti mano augintiniu. Dviejų žmonių santykius nuo gyvūnų reikėtų atskirti. Kaip ir nuo visų kitų dalykų. Juk jei Miglė yra būsima medikė, tai nereiškia, kad ji turi vykti į Santuokos rūmus greitosios automobiliu (juokiasi).

Miglė Jankauskaitė.

– Geresniais laikais, kol dar pasaulio nekaustė karantinas, važinėdavote po Lietuvą su savo egzotiniais gyvūnais, rengdavote pažintines išvykas į gamtą. Ką tokiais susitikimais bandydavote pasakyti žmonėms – kokią žinutę perduodavote?

– Visuomet norėdavau pabrėžti viena – pagarbą gyvūnams. Juk negaliu priversti visų žmonių juos mylėti, bet galiu išmokyti gerbti gyvūnus.

Aš aiškinu, kodėl svarbu neatsistoti ant šliaužiančio vikšro ir dėl ko žmogui svarbi biologinė gamtos įvairovė. Per pažintines išvykas visuomet stengiuosi parodyti žmonėms, kuo vienas ar kitas gyvis gali būti jiems naudingas. Noriu, kad žmogus ir gamta išmoktų sugyventi. Nes kitos išeities nėra. Žmonių populiacija tik didėja, o gamtos – mažėja. Todėl nieko naujo aš čia nepasakysiu, kad naikindami gamtą mes naikiname patys save.

Vedžiodamas žmones po gamtą aš jiems rodau, kad miškas – tai ne vien medžiai, bet ir grybai, kerpės, samanos, kirminai, vabzdžiai, šliužai ir kt. Medžiai yra tik visuma, padaranti tiems gyviems organizmams tam tikrą buveinę. Kai žmonės tai supranta – jiems lūžta smegenys. Juk auganti eglė nereiškia jos vienos... Prie eglės galime rasti grybų, nes vyksta mikorizė – toks nuostabus procesas, kai augalas ir grybas pasikeičia tam tikromis medžiagomis tarpusavyje.

O kai važiuodavau pas vaikus į darželius, mokyklas su egzotiniais gyvūnais, aš tiesiog norėjau parodyti, ką įdomaus turi užsienio gamta. Dažnai mums atrodo, kad užsienio gyvūnai kur kas spalvingesni, egzotiškesni, bet mano tikslas įrodyti žmonėms, kad ir Lietuvoje yra labai įdomių, gražių ir unikalių gyvūnų! Tarkim, paprastoji angis – vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje. Ji unikali tuo, kad nebijo sniego. Anksti pavasarį, kol sniegas dar nenutirpęs, angis mėgsta šildytis saulutės atokaitoje. Atminkite, tai vienintelė gyvatė pasaulyje, kurią gamtoje galime pamatyti ant sniego. Ir ji gyvena pas mus!

– Pirmąjį savo roplį – Taivano laibauodegį žaltį – įsigijote vos devynerių. Bet argi niekada nesinorėjo paprasčiausio šuniuko?

– Turėjau ir šuniuką. Keturiolika metų pas mus gyveno didelis Rytų Europos aviganis. O dar prieš jį auginau nimfinę papūgą. Įsivaizduokite, sėdžiu prie kompiuterio, darau pamokas, o toji mano nimfa vaikšto ant gyvačių terariumų ir jas erzina… Gyvatės niršta, o paukštis nesiliauja. Ilgai neleisdavau jai to daryti. Manoji nimfa gyveno laisvai namuose. Aišku, turėjo savo narvelį, kuriame nakvodavo, pasimaitindavo ir vėl po visus namus skrajodavo, nes paukščiai neturi gyventi narvuose. Fyfa (toks buvo jos vardas) ir valgydavo su manimi viską – vištieną, šašlykus, bulvių košę.

Ar tai gerai? Mūsų žmonės gyvena tokiame gandų burbule ir galvoja, kad papūgos valgo tik grūdus. Ne! Jei mes nuskristume į Australiją ir pamatytume pakelėje kokią automobilio numuštą kengūrą, tai aplink ją būtų ir paukščių. Tikrai išvystume, kaip prie jos atskrenda vietinės papūgos ir mažais snapeliais plėšo tos kengūros mėsytę. Nes mėsa – tai papildomi baltymai, riebalai, kurie itin reikalingi kiekvienam gyvam organizmui. Net ir paukščiui! Maniškė Fyfa gaudavo kuo įvairiausią maistą, todėl gyveno ilgai, sveikai ir laimingai – net septyniolika metų! Lygiai tas pats tinka ne tik paukščiams – gyvatėms, tarantulams, šunims ar katėms. Kuo daugiau skirtingo ėdesio, tuo geriau. Tikrai nesu už kažkokį monokultūrinį ėdalą su papildomais vitaminais.

– O dabar pažvelkime į ateitį, kai jūs su Migle susilauksite vaikų. Ar žinote, kokios smalsios jų akytės ir miklūs pirštukai, veikiantys tyliai ir greitai? Nespėsite net mirktelėti, kai pusė jūsų ūkio atsidurs laisvėje…

– Niekada (juokiasi). Mano visi terariumai rakinami, o raktelį turiu tik aš. Todėl galimybės, kad vaikai juos kažkaip atsirakins, tikrai nėra. Noriu, kad mano vaikai pažintų gyvūnų įvairovę. Tuomet gal kitaip ims vertinti ir žmones su skirtingomis pažiūromis. Nereikia galvoti, kad tik kačiukas, šuniukas ar jūrų kiaulytė gali būti geriausiu draugu.

Aš suprantu, kas mums gresia, kai vaikus reikės leisti į darželį (juokiasi). Jau dabar matau darželio auklėtojas kuždantis: "Žiūrėk, čia tie nenormalūs, pas kuriuos pitonai namuose gyvena..." Esame tam pasiruošę. Lietuviai mėgsta juoktis iš to, ko patys nesupranta. Galbūt kažkada pribręsime ir iki kitokios mąstysenos. Bet aš iš savo pusės galiu užtikrinti, kad mano ūkis vaikams pavojaus nekels. Netgi sakyčiau, kur kas pavojingiau vaiką palikti su šuniuku. O gal jam tuo metu kažką skaudės, augintinis rujos ar dėl kokios kitos priežasties kąs vaikui?

Aš suprantu, kas mums gresia, kai vaikus reikės leisti į darželį Jau dabar matau darželio auklėtojas kuždantis: "Žiūrėk, čia tie nenormalūs, pas kuriuos pitonai namuose gyvena..."

– Perfrazuokime patarlę "Su kuo sutapsi, tokiu ir pats tapsi". Kaip manote, į kokį gyvūną tapote panašus? O jūsų sužadėtinė Miglė?

– Nežinau… Kadangi esu didelis tinginys, tai gal į meškiną? Aš ne tik tingiu, bet ir visuomet randu lengviausią būdą padaryti sunkiems darbams. Aišku, mano elgesiui su gyvūnais tai netinka. Stengiuosi jiems užtikrinti pačias geriausias sąlygas. Šiaip esu nerangus ir mielas, bet… jei kas suerzino, galiu pradėti medžius versti. O mano sužadėtinė? Hmm… Kaip čia dabar jos neįžeidus? Ji tikriausiai būtų ežiukas. Miglė spygliuota, bet, kai viskas gerai, tie spygliukai būna nuleisti žemyn. Tačiau jeigu ji kažko išsigąsta (tarkim, stresas dėl mokslų), tai ji tuos spygliukus atstato ir nieko neprisileidžia. Net ir manęs – savo meškino.

– Ne tik auginate egzotiškus roplius, bet ir renkate įvairių miške rastų gyvūnų kaukoles. Kam jos jums?

– Mėgstu pasivaikščioti po miškus, tad dažnai aptinku kokių nors kaulų ar žvėrių kaukolių. Savo radinius tempiu namo, į rūsį. Tuomet juos dezinfekuoju ir studijuoju. Atsivertęs žinynus aiškinuosi, kieno tie kaulai, kokio jie amžiaus ir pan. Aš nesu medžiotojas. Imu tik tai, ką randu gamtoje – iltis, plunksnas. Renku ir kanopinių gyvūnų ragus. O jų beieškodamas pamatau ir laukinių gyvačių išnarų. Įdomiausia tose mano radybose būna tai, kad iš pradžių visiškai nežinau, kokiam gyvūnui tie radiniai priklauso. Tuomet vartau senas knygas, tyrinėju akiduobes, matuoju tarpus tarp dantų ir spėlioju, kieno tai gali būti kaukolė, kokiomis aplinkybėmis gyvūnas žuvo ir pan. Tarsi pamažu atkapstau to gyvūno istoriją.

– Ir pabaigai siūlau jūsų šeimai puikų verslo planą. Būsima medikė Miglė ir mokslininkas Gerardas suvienija pajėgas ir atidaro parduotuvę, kurioje pardavinėja gyvačių nuodų tinktūras nuo koronaviruso ir kitų būsimų mirtinų virusų?

– O, įdomu – nė nepagalvojau! Betgi čia reikėtų išmanyti farmacijos mokslą. Miglė būsima gydytoja, ne farmacininkė. Aš gal labiau norėčiau įgyvendinti kitokią svajonę – atidaryti egzotinių roplių terapinį kambarį žmonėms, patiriantiems nerimą ir įtampą. Patikėkite, ropliai iš prigimties yra labai ramūs ir galintys nuraminti kitus sutvėrimai. Pamenate tokį animacinį filmuką apie Mauglį ir jo draugą pitoną Ka? Ne veltui jo akys hipnotizavo. Užsienyje jau yra tokių kambarių. Viena privati klinika, turėjusi smauglį ar kukurūzinį žaltį, atliko tyrimus. Kai labai užsidaręs savyje žmogus palaikydavo minėtą roplį rankose, jam atsirasdavo noras pasakoti apie savo patirtį namiškiams: "O tu žinai, kad aš laikiau smauglį? Jis buvo labai šiltas…" Pasaulyje tai vyksta. Gyvūnai daro stebuklus.