Dvi širdys, vienas kelias
Per muziką vienas kitą atradusių G.Beinarytės-Krunglevičienės ir L.Krunglevičiaus gyvenimo istorijos stebėtinai panašios. Pašnekovai pasakoja muzikuojantys nuo ankstyvos vaikystės. Abu nuo pirmos klasės mokėsi Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje.
„Šią gimnaziją yra baigusi mano mama – profesionali pianistė Dalia Krunglevičienė. Kai buvau šešerių, ji mane atvedė čia mokytis muzikos. Dvylika metų griežiau smuiku, o baigus gimnaziją buvo kilęs noras mesti muziką. Vis dėlto pertrauka truko tik tris dienas, – šypsosi L.Krunglevičius. – Nuo muzikos niekur pabėgti nepavyko, tik pakeičiau instrumentą – smuiką išmainiau į jo pusbrolį altą. VDU Muzikos akademijoje baigiau alto specialybę, vėliau pradėjau dirbti Kauno miesto simfoniniame orkestre, kur ir susipažinau su Gertrūda.“
Pirmoji mūsų pažintis nebuvo kuo nors ypatinga, tiesiog pasisveikinome, ir tiek. Tačiau vieną kartą repetuodami susėdome prie to paties natų stovo.
Savo muzikinį kelią, taip pat būdama vos šešerių, J.Naujalio muzikos gimnazijoje pradėjo ir G.Beinarytė-Krunglevičienė. Tačiau dėl amžiaus skirtumo būsimi sutuoktiniai mokyklos laikais nebendravo.
„Kaip ir Laimiui, man profesinį kelią pasufleravo šeimos istorija. Mano plačioje giminėje – labai daug muzikantų. Senelis iš tėčio pusės buvo ilgametis Kauno arkikatedros bazilikos vargonininkas Pranciškus Beinaris. Beveik visos jo atžalos tapo muzikantais. Pati esu kilusi iš šešių vaikų šeimos, net penki mūsų pasuko į muziką. Jauniausias brolis Martynas – Muzikinio teatro solistas, prieš mane J.Naujalio muzikos gimnaziją baigė ir vyriausias brolis Robertas, seserys Karolina ir Klementina. Visi jie yra profesionalūs instrumentalistai, mokytojai ar profesoriai. Brolis Paulius, nors ir nesieja gyvenimo su muzika, renginiuose padeda mums su technine garso dalimi“, – atskleidžia pašnekovė.
Panašiai kaip Laimis, ji pakeitė instrumentą – dešimt klasių griežė smuiku, vėliau pasirinko altą. „Baigusi mokyklą, išvažiavau į Vilnių studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Po studijų norėjau grįžti į Kauną, tad įsidarbinau Muzikiniame teatre ir Kauno miesto simfoniniame orkestre. Tada nė nenutuokiau, kad čia sutiksiu būsimą vyrą“, – prisipažįsta Gertrūda.
Jausmai užgimė netikėtai
Būtent Kauno miesto simfoniniame orkestre, kuriame dirbo abu pašnekovai, įvyko pirmoji jų pažintis. Tiesa, pasak Laimio ir Gertrūdos, santykiai iš pradžių buvo tik kolegiški, apie romantinius jausmus nė vienam nekilo minties.
Atotrūkis: laisvalaikiu pora stengiasi nekalbėti apie darbą, mėgaujasi naujais įspūdžiais. G. ir L. Krunglevičių asmeninio archyvo nuotr.
„Prieš Gertrūdai įsidarbinant orkestre, buvau šiek tiek apie ją girdėjęs. Žinojau, kad yra tokia altininkė, kuri iš Vilniaus parvyko į Kauną. Altininkų mūsų mieste nėra daug, tad vienas kitą mažiau ar daugiau žinojome. Pirmoji mūsų pažintis nebuvo kuo nors ypatinga, tiesiog pasisveikinome, ir tiek. Tačiau vieną kartą repetuodami susėdome prie to paties natų stovo. Pokalbis išsivystė labai greitai ir lengvai, atrodė, kad jau ne vienus metus esame pažįstami, – prisimena L.Krunglevičius. – Gertrūda yra labai komunikabili ir galinti su bet kuo užmegzti ryšį. Tad net man, kiek uždaresniam žmogui, buvo lengva su ja kalbėtis, juokauti.“
Krunglevičiai pasakoja greitai susidraugavę, tad pajuokavimą repeticijų salėje papildė bendri pietūs ir gilesni pokalbiai. Nepraėjus nė dvejiems metams nuo pažinties, Laimis su Gertrūda jau galėjo vienas kitą vadinti vyru ir žmona. Nors vestuvių ilgai laukti neteko, pašnekovai tikina neturėję jokių minčių, kad kolegiški santykiai galėtų virsti romantine draugyste.
Papirko nuoširdumas
G.Beinarytė-Krunglevičienė juokiasi, kad pažinties pradžioje ji nė nesvarstė romantinių jausmų galimybės dėl amžiaus skirtumo. Todėl užgimusi meilė jai buvo labai netikėta.
„Dabar skamba juokingai, bet man atrodė, kad tikrai negalėtume būti kartu, nes aš ketveriais metais vyresnė. Galbūt dėl to taip drąsiai ir laisvai bendravau su Laimiu – juk ko baimintis jaunesnio vaikino? Tikriausiai būtent toks atviras, nuoširdus ir linksmas mūsų bendravimas ir paskatino gilesnius jausmus“, – svarsto ji.
Mylimajai pritaria ir L.Krunglevičius. Pašnekovo teigimu, bendrauti su būsima žmona nuo pat pradžių buvo labai paprasta, atrodė, kad nereikia per daug stengtis, apsimetinėti tuo, kas nesi. Tai jauną vyrą tiesiog papirko.
„Įdomu tai, kad mūsų abiejų gyvenimo istorijos labai panašios ir susipynusios. Abu esame altininkai, kilę iš muzikalių kauniečių šeimų, abu lankėme tą pačią mokyklą. Vėliau sužinojome, kad Gertrūdos močiutė yra buvusi mano senelių vestuvių liudininkė. Negana to, paaiškėjo, kad Gertrūdos tėtis pažįsta mano močiutę, o ji pažįsta Gertrūdos šeimą. Tad kartais atrodo, kad mūsų pažinčiai buvo tiesiog lemta anksčiau ar vėliau įvykti“, – juokiasi jis.
Kartu – ir scenoje
Jau tapus pora, Gertrūdai ir Laimiui šovė idėja sukurti bendrą duetą. Jei smagu kartu groti orkestre, kodėl nepabandžius muzikuoti dviese? Tad 2015-aisiais, praėjus metams nuo jų pažinties, gimė „DuoViola“.
Pasak pašnekovų, mintis apie duetą kilo viduryje ežero plaukiant valtimi. Pora nusprendė profesionalia altų muzika virpinti širdis renginiuose, asmeninėse šventėse ir visur, kur tik publika norės išgirsti dueto muziką.
Iš pradžių Laimis su Gertrūda grojo tik klasikinius numerius, tačiau vėliau savo repertuarą papildė populiarios muzikos, džiazo ir roko kūrinių perdirbiniais.
Per septynerius metus dueto muziką publika pamilo. Tad vasara Laimiui su Gertrūda buvo itin darbinga, beveik neliko laiko poilsiui. Pakvietimų pasidalyti savo muzika „DuoViola“ sulaukia tiek daug, kad G.Beinarytė-Krunglevičienė prieš metus netgi nusprendė atsisakyti darbo orkestre. Pasak pašnekovės, dviejų darbų derinimas pradėjo varginti, tad ji visiškai atsidėjo duetui su mylimuoju.
Supranta iš žvilgsnio
Krunglevičiai džiaugiasi, kad dueto veikla jiems leidžia ne tik dalytis skambia altų muzika. Pora nemažai keliauja po Lietuvą, aplanko nuostabaus grožio mūsų šalies vietas, susipažįsta su daug įdomių žmonių, plečia savo pasaulėžiūrą.
Pašnekovai pripažįsta, kad nuolatinis buvimas kartu tiek darbe, tiek namuose suteikia ir tam tikrų iššūkių. Tačiau bendroje darbinėje veikloje jie atranda daugiau pranašumų nei trūkumų.
„Su Gertrūda skirtingai žvelgiame į tuos pačius dalykus, o tai sukelia šiokių tokių nesutarimų. Kita vertus, mūsų skirtumai mums kaip tik padeda neužsistovėti ties tomis pačiomis idėjomis ir paieškoti naujų krypčių. Tikra tiesa, kad porai dirbant kartu, iškyla rizika darbines problemas imti spręsti net laisvalaikiu, dėl to pradėti pyktis ir nepailsėti. Todėl mes griežtai susitarėme: laisvalaikiu – jokių pokalbių apie darbą! Ši taisyklė mums padeda išlaikyti gerą nuotaiką ir į asmeninį gyvenimą neatsinešti darbinės įtampos“, – tikina L.Krunglevičius.
Pasak pašnekovų, dueto veiklos pradžioje jie nevengdavo vienas kito pakritikuoti, tačiau dėl konstruktyvios kritikos nė vienas neįsižeisdavo. Šiandien kritikai laiko ir erdvės tiesiog nelieka, nes sutuoktiniai vienas kitą supranta iš vieno žvilgsnio.
„Jei pasirodymo metu Laimis pažiūri į mane tam tikru žvilgsniu, suprantu, kad ne taip groju, – juokiasi G.Beinarytė-Krunglevičienė. – Abu esame profesionalūs muzikantai, tad vienas su kitu dalijamės patarimais, kartu ieškome geriausio sprendimo. Rimtų ginčų ir griežtos kritikos nebūna – tam tiesiog nėra laiko. Nesusipykti mums padeda ir pasiskirstymas darbais. Dueto veiklos pradžioje bandėme viską daryti abu, tada ir kildavo daugiausia ginčų. Šiandien kiekvienas turime savo pareigas. Pavyzdžiui, aš atsakinga už žmonių laiškus, jų švenčių planus ir koordinaciją. Laimis rašo aranžuotes mūsų muzikai, rūpinasi renginių vedimu. Tad ir kitoms kartu dirbti svarstančioms poroms patarčiau pasiskirstyti pareigomis ir nesikišti į vienas kito atsakomybes. Kaip Laimis minėjo, svarbu laisvalaikiu nekalbėti apie darbą. Geriausia laisvą dieną nuveikti ką nors kitokio, iš širdies atsipalaiduoti.“
Skolingi šventę artimiesiems
„DuoViola“ dažnai muzikuoja vestuvėse, o kokios buvo pačių Krunglevičių sutuoktuvės? Ar jose grojo altų muzika? Pašnekovai purto galvas – ceremonija įvyko spontaniškai, o šventės nebuvo. Tačiau tai nereiškia, kad šiai svarbiai dienai pritrūko romantikos, atvirkščiai – jos buvo per akis.
„Pradėjus draugauti su Gertrūda, man buvo 21-i, kai susituokėme – 23-eji. Tad, pagal šių laikų standartus, vedžiau būdamas labai jaunas. Galbūt dėl to mums norėjosi kuo paprastesnių vestuvių, – prisimena L.Krunglevičius. – Iš prigimties esu spontaniškas žmogus, tad pasiūliau Gertrūdai atsikėlus vieną rytą tiesiog paskambinti jos seseriai su vyru, pakviesti juos būti mūsų liudininkais, nuvažiuoti į bažnyčią ir susituokti. Viduryje žiemos, sausio 21-ąją, taip ir padarėme. Nebuvo nė vieno svečio, tik mes ir liudininkai, o lauke spaudė 20 °C šaltis. Po ceremonijos su Gertrūdos seserimi ir jos vyru nuėjome į kavinę, o vėliau susiruošėme aplankyti abiejų mūsų tėvus.“
Laimis ir Gertrūda pasakoja pasiėmę šampano ir pranešę jiems džiugią žinią. Išgirdę apie tuoktuves, artimieji išgyveno visą emocijų spektrą. Vieni braukė džiaugsmo ašaras, kiti gailėjosi, kad negalėjo patys pamatyti šio svarbaus įvykio.
G. ir L. Krunglevičių asmeninio archyvo nuotr.
„Vis dar esame skolingi šventę artimiesiems, – juokiasi G.Beinarytė-Krunglevičienė. – Svarstome ateityje bažnyčioje atnaujinti savo įžadus ir ta proga iškelti šventę, į kurią pakviesime tėvus, brolius, seseris, artimiausius draugus. Galbūt tai padarysime, kai minėsime dešimties metų vestuvių sukaktį, o gal ir ateinantį sausį. Dar nenusprendėme.“
Prioritetas – šeima
Nors dirba daug, Krunglevičiai stengiasi neapleisti ir laisvalaikio. Be abejonės, svarbia laisvo laiko dalimi tampa muzika, kurios sutuoktiniai mielai klausosi. Pašnekovams patinka įvairūs muzikiniai žanrai – nuo elektronikos iki roko. Vis dėlto Laimis su Gertrūda tikina, kad muzika nėra vienintelis jų hobis.
Pora dievina pasivaikščiojimus gamtoje, o ramiai leisdami laiką namuose mėgsta žiūrėti filmus ir serialus. L.Krunglevičius neabejingas ir aktyviam gyvenimo būdui – žiemą jis nevengia išsimaudyti eketėje, domisi krepšiniu, pats jį kartais žaidžia. Gertrūda mėgsta gaminti maistą ir smaguriauti.
Intensyvioje dienotvarkėje Krunglevičiai stengiasi skirti laiko ir šeimai – reguliariai aplankyti tėvus, brolius ir seseris. Juk būtent šeimos palaikymas tiek Laimiui, tiek Gertrūdai padėjo save atrasti muzikoje, o galiausiai – ir sutikti vienam kitą.
