Blondinė televizininkė
Jei bemaž prieš aštuonerius metus G.Vaičekauskienei kas nors būtų pasakęs, jog jos profesinė veikla pasikeis iš esmės, ji nė už ką tuo nebūtų patikėjusi.
Būtent tuo metu darbą televizijoje Giedrė ėmė derinti su dėstytojavimu Klaipėdos universitete (KU) bei Socialinių mokslų kolegijoje (SMK). Pastaroji mokymo įstaiga ir tapo daug kam netikėtu televizininkės karjeros šuoliu, pradedant SMK programų vadovės pareigomis ir baigiant Komunikacijos ir kūrybos katedros vedėjos pozicija.
Anot pašnekovės, ne tik aplinkiniams, bet ir jai pačiai kartais sunku patikėti, jog kaip laidų kūrėja, žinių veidas ir žurnalistė "Balticum TV" išdirbo net 18 metų, o šios televizijos rodomus filmus moteris garsina iki šiol.
"Visada maniau, jog esu labai sėsli, lojali. Tačiau nauja veikla, mano pačios mokymasis, keliavimas po pasaulį suteikė galimybę pažinti daug drąsių žmonių, kurie mėgaujasi mokydamiesi ir dalydamiesi savo patirtimi su kitais. Turbūt dabar ir aš pati esu pavyzdys to drąsaus žmogaus – antrąsias magistrantūros studijas baigiau 44-erių, po to iš karto įstojau į doktorantūrą. Vaikystės ar klasės draugai stebisi – ir kas galėjo pagalvoti: blondinė televizininkė, – šyptelėjo Giedrė. – Bet mano prigimtyje visada buvo noras mokytis, aš ir mokyklą baigiau sidabro medaliu. Tad visada su pavydu žiūrėdavau į besimokančius, žinių siekiančius žmones. O šiandien esu laiminga, kad pati turiu šią patirtį, ir kartais pati sau pavydžiu. Kad išdrįsau pabandyti. Ir kad pasisekė. Būtent tada ir prasidėjo mano laisvė. Įsitikinau, jog posakis apie mokymąsi visą gyvenimą nėra vien skambi deklaracija. Pamačiau, kad gyvenimas yra be galo įvairus ir kad žmogui labai daug duoda tas nesėdėjimas vietoje. Tai išties išlaisvina, skatina mus būti lankstesnius, nebijoti permainų."
Šeima turi būti kartu
Tad filosofiškai ramiai Giedrė kalba ir apie dabartines savo gyvenimo permainas – sprendimą atsisakyti katedros vedėjos pareigų Klaipėdoje bei kuriam laikui persikelti į Vilnių.
"Kadangi neišvengiamai artėja disertacijos finišo tiesioji, realiai įvertinau savo galimybes. Iki šiol bandžiau suderinti tiek darbą su studentais, tiek disertacijos reikalus, tačiau supratau, jog kaip tas maratonininkas turiu maksimaliai susikaupti prieš finišą – metaforiškai galima pasakyti, kad man liko tik paskutinis bėgimo ratas. Todėl visas savo jėgas nusprendžiau skirti būtent disertacijai, – prisipažino KU doktorantė, nuo rudens pradėsianti dirbti SMK Vilniuje. – O tai, kad išvykstu į Vilnių, nėra nei Klaipėdos palikimas, nei kardinalus gyvenimo posūkis. Tai visiškai natūralus dalykas. Šiandien dauguma dėstytojų taip gyvena, važinėdami iš vieno miesto į kitą."
Tiesa, pašnekovė neneigė, jog gyvenamosios dislokacijos pokyčius didžiąja dalimi nulėmė šeiminės aplinkybės. Sutuoktiniui Gintarui tapus Seimo nariu, gyventi per atstumą porai tapo sudėtinga.
"Nors matydavomės pakankamai dažnai, nes Klaipėdoje, Nidoje gyvena Gintaro rinkėjai, tačiau kartais iškrenta daugiau renginių Vilniuje, kai jis negali atvykti, arba aš turiu daugiau darbo reikalų, ypač sesijų metu. Tada ir iškyla klausimas – tai kaip mes čia gyvename? Vis dėlto šeima turi būti kartu. Juo labiau kad mūsų dukra su būsimu vyru taip pat keliasi į Vilnių. Krūvoj visada yra geriau", – šyptelėjo Giedrė.
Skiepas visam gyvenimui
Nors darbas buvo mielas ir jautėsi vertinama tiek studentų, tiek kolegų, buvusių katedros vedėjos pareigų Klaipėdos SMK klaipėdietė nesureikšmina. Neabejotinai apsisprendimas jų atsisakyti, kaip ir kadaise – iškeisti televiziją į kolegiją, daug kam buvo netikėtas, o gal ir nelabai suprantamas.
Tuo metu manęs ne vienas klausė – ar nebijai? Juk išeisi iš televizijos ir būsi niekam nežinoma ir nebeįdomi.
"Taip, tuo metu manęs ne vienas klausė – ar nebijai? Juk išeisi iš televizijos ir būsi niekam nežinoma ir nebeįdomi. Tiek metų išdirbus žiniasklaidoje išties gali atsirasti tokių baimių. Tačiau drįstu sakyti, kad televizija man ilgam uždėjo savotišką žinomumą štampą. Iki šiol ar parduotuvėje, ar ligoninėje, ar poliklinikoje, ar kažkur pietaujant žmonės mane pakalbina ir jie vis dar tapatina mane su televizija. Neslėpkime, tas dėmesys paglosto savimeilę. Galvoju, velnias, vadinasi, nelabai ir pasikeičiau", – kvatojo pašnekovė.
O ir kaip sako pati Giedrė, buvusių žurnalistų nėra.
"Tikrai taip jaučiuosi. Ir kartais net pykteliu, kai mane pavadina buvusia žurnaliste. Nes ta žurnalistinė patirtis, įgūdžiai, kaip atrinkti medžiagą, kaip ją įdomiai, aktualiai pateikti auditorijai, įauga į kraują. Ir rašydama disertaciją kartais pagaunu save, kad vadovaujuosi būtent žurnalistinio darbo principais, – patyrė moksliniame darbe Lietuvos politinių lyderių retorikos temą nagrinėjanti doktorantė. – Esu visiškai įsitikinusi, kad be televizinio etapo nebūtų ir dabartinio. Nes jei nebūčiau praėjusi žurnalistės kelio, tos sunkios reporterinio darbo mokyklos, pirmiausia nebūčiau galėjusi dėstyti ir galiausiai nebūčiau galėjusi pati mokytis."
Balsas iš šalies
Tiesa, Giedrė neneigė, jog atsitraukimas nuo aktyviosios žurnalistikos suteikė galimybę į šią sritį pažvelgti kiek iš šalies, atsiribojus.
"Man patiko Indrės Makaraitytės mintis, jog žurnalistas neturi būti svieto lygintojas, jo užduotis – korektiškai pateikti informaciją. Tenka pastebėti, jog pastaruoju metu kai kurie žurnalistai įsijaučia į visažinio ar narcizo poziciją, yra patys sau labai faini, mėgaudamiesi savo reikšmingumu. Ir tada tiek tokio žurnalisto pašnekovas, tiek žiūrovas jaučiasi labai nejaukiai. Ir nereikia auditorijos laikyti kvailiais – šiandienos visuomenės poreikiai yra gerokai išaugę, žmonės jau nori kokybiškos produkcijos ir jokiu būdu ne žiniasklaidos sukramtytos nuomonės", – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.
Dar viena ryški tendencija – šiurkšti, aštri, o neretai ir užgauli retorika, anot Giedrės, liudija šiandienos siekį patraukti kuo greičiau ir kuo didesnės auditorijos dėmesį.
"Nesu davatka ir nieko nekritikuoju, tiesiog konstatuoju – tokia yra mūsų realybė, taip vyksta. Kaip ir tai, kaip gyvename sulindę į išmaniuosius įrenginius. Iš pradžių maniau, kad tai yra labai blogai. Tačiau vėliau pripažinau, kad tai tiesiog mūsų laikmečio neišvengiamybė. Be abejo, tai turi neigiamų pasekmių – žmonės nebemoka kalbėti. Antai studentai neretai prisipažįsta, kad jiems sunku bendrauti akis į akį, nes jie įprato bendrauti žinutėmis. Ir kai reikia kalbėti ilgais sakiniais, įtaigiai išreikšti savo mintį, patiria didelį stresą, nes to tiesiog nebesugeba", – patyrė dėstytoja.
Televizijos neišsižadėjo
Į klausimą, ar vėl ryžtųsi, o svarbiausia – ar norėtų iš naujo bristi į televizijos eterio upę, Giedrė atsako nevienareikšmiškai.
"Pirmiausia, kaip visos moterys, pagalvoju – kaip aš atrodau, vis dėlto televizijoje estetinis vaizdas yra labai svarbus. Turi būti simpatiškas, charizmatiškas žmogus. Į tave turi būti pakankamai malonu žiūrėti, kad tu neerzintum ir kad žiūrovas tavyje nematytų kažkokių akivaizdžių trūkumų, kurie trukdytų suvokti informaciją. Ar norėčiau vėl padirbėti televizijoje? Žinoma, norėčiau. Nes kalbinti žmones ir pateikti tai įdomiai, reikšmingai visuomenei yra begalinis malonumas. Tačiau sykiu įsijungia ir savikritiškumas, ar nesu išsisėmusi, ar tam turiu pakankamai naujų idėjų", – pripažino buvusi "Balticum TV" laidų kūrėja.
Giedrė neleidžia suabejoti – jos galvoje jau sukasi naujos idėjos ir planai, tik laukiantys savo meto, tačiau apie tai būsima mokslų daktarė kol kas prietaringai neatvirauja.
"Tiesiog noriu panaudoti tas žinias, kurias įgijau. Labai norėtųsi, kad ir mano disertacija būtų naudinga visuomenei, o ne nugultų į stačių", – prisipažino pašnekovė.
