Profesorius prieš kelias valandas žino, kada eis į operacinę, kai reikia transplantuoti kepenis. Kai žino, kad donoras jau yra, o vienam pacientų būtina skubi transplantacija. Diena ar naktis, šventės ar darbo diena – tokios operacijos, donorui esant, yra neatidėliotinos. Jos užtrunka gana ilgai.
– Ar tiesa, kad kepenų persodinimas yra viena sudėtingiausių transplantacijų?
– Labai sudėtinga procedūra – nesveikų kepenų pašalinimas. Sveikas išimti būtų daug paprasčiau. Dėl ligos kepenys gali būti labai didelės, išvešėjusios. Tada ypač sunku. Kepenys yra susijusios su svarbiomis kraujagyslėmis. Jas reikia atidalyti, prie esančių po kepenimis labai sunku prieiti. Kai kepenys labai didelės, kietos lyg medis, jas išimti nėra paprasta, juolab kad būtina išsaugoti kraujagysles.
– Nesveikas kepenis pjaustyti ir išimti dalimis nevalia?
– Ne, reikia taupyti ligonio kraują.
– Betgi gali būti pašalinama dalis kepenų ir jos atauga?
– Galima išoperuoti dalį nesveikų kepenų, ir labai didelę. Jos atauga, bet ne taip, kaip driežo uodega. Kepenys auga įvairiausiais būdais, ląstelės didėja, dauginasi. Mažiausiai, kiek galima palikti, yra ketvirtadalis kepenų, tačiau tik tokiu atveju, kai ši dalis sveika: nepaveikta ligų, nėra ragėjimo procesų. Jei kepenys pažeistos, jų turi likti ne mažiau kaip pusė. Tai priklauso nuo ligos. Dažniausia jų – cirozė, kai kepenys surandėjusios, audinys griūva.
– Ši liga išsivysto nuo alkoholio?
– Cirozė išsivysto dėl daugelio priežasčių, dažniausiai nuo visų lėtinių kepenų ligų, ypač sukeltų B, C hepatitų. Hepatitas A – vienintelis infekcinis hepatitas, kuris cirozės nesukelia. Ar ji išsivysčiusi nuo persirgtos ligos, ar dėl neteisingos gyvensenos, padariniai tie patys. Cirozės fone dažniau vystosi vėžys.
– Kodėl būtina kepenų transplantacija, jei pusę jų galima palikti?
– Jei galima kažkiek palikti, tai ir paliekama. Labai svarbu, kokia kepenų funkcija, koks jų nepakankamumo lygmuo. Kai jis didelis, šis gydymo metodas nebetinka. Dėl kai kurių ligos parametrų negalima taikyti jokių intervencijos priemonių: nei chirurginių, nei termoabliacijos. Nuo tokios intervencijos kepenys iš viso gali nustoti veikusios. Tokiais atvejais gali padėti vienintelis gydymo metodas – kepenų transplantacija.
– Donorų organų tenka laukti, ir netrumpai. Pasaulyje populiarėja dalies kepenų transplantacija iš gyvo donoro, ir tai sutrumpintų laukimo laiką. Jums, aukštojo pilotažo transplantologui, nebūtų sudėtinga tai atlikti?
Galima išoperuoti dalį nesveikų kepenų, ir labai didelę. Jos atauga, bet ne taip, kaip driežo uodega.
– Kol kas dalies kepenų transplantacija, kuri yra kitokio lygio, Lietuvoje nėra atliekama. Tokių operacijų nebūtų daug, o joms įsisavinti reikia patirties. Pas mus per metus atliekama iki 20 kepenų transplantacijų. Toks skaičius yra per mažas, kad leistų varijuoti tomis metodikomis. Reikia džiaugtis tuo, ką turime. Didesnėms ambicijoms tenkinti Lietuva yra pernelyg maža.
Pavyzdžiui, Vokietijoje organų transplantacijos centras gali įsikurti, jei turi teritoriją su 5 mln. gyventojų. Lietuvoje nėra nė 3 mln., o centrų – net du. Vieno organų transplantacijos centro užtektų visoms trims Baltijos šalims. Jis galėtų būti Kaune, Vilniuje, Rygoje ar Taline. Pagal gyventojų skaičių ir darbų apimtis tai atitiktų pasaulio standartus. Dabar turime, ką turime, kai susitarti neįmanoma.
– Ir dėl naujų metodų ligoniai iš Lietuvos vyksta gydytis į užsienį?
– Kalbant apie rimtas ligas, važiuojančiųjų gydytis svetur nėra daug. Vaikai dėl kepenų transplantacijos vežami į Varšuvą. Pas mus šis gydymo metodas taip pat netaikomas, nes pacientų, kuriems jo reikia, būna vienas du per metus, o specifika savita, su mikrochirurgijos elementais. Mums nereikia tuo užsiimti, nes patologija pernelyg reta, o sąnaudų būtų daug. Be to, kai gydymo metodo netaikai kasdien, rezultatas bus prastas. Daug pigiau ir geriau gydyti ten, kur šis darbas vyksta nuolat.
– Už kepenis ne mažiau svarbus organas – kasa. Ji mums mažiausiai pažįstama, o diagnozė – nekrozinis kasos uždegimas, daug kam prilygsta mirties nuosprendžiui. Sklando gandai, kad kasa nepagydoma. Kaip yra iš tikrųjų?
– Kasos ūminis uždegimas – liga, kurios pradžioje neįmanoma įspėti, kaip ji baigsis. Liga prasideda ir baigiasi, kada jai reikia, ne kaip mes norime. Tai organizmo vidinės tvarkos rezultatas. Mes jam negalime padaryti jokios įtakos, jokie vaistai nepadeda. Anksčiau buvo optimistiškai galvojama: duosime tą ir aną, ir ligonis pasveiks, bet įsitikinta, kad niekas neveikia.
Vakarų Europoje ir pas mus bene prieš porą dešimtmečių buvo užfiksuotas pankreatito – ūminių kasos uždegimų pikas. Niekas nesuprato, kodėl jis kilo ir nuo ko praėjo. Susirgimų dažnis buvo labai didelis, liga labai sunki, jos padariniai – nekrozė. Sunkiausia ir pavojingiausia yra bendrinė organizmo reakcija į ligą. Ji gydoma ilgai, rezutatai nenuspėjami.
Būtent to piko metu išsikristalizavo gydymo standartai: kaip reikia elgtis ligos metu, į ką kreipti didžiausią dėmesį. Sukurtos gairės, rekomendacijos, ir jomis vadovaujamasi iki šiol, jos panašiose visur: Europoje, Amerikoje, pažangiosiose Azijos šalyse. Pirmoje ligos fazėje apie operacinį ūminio pankreatito gydymą negali būti nė kalbos. Jis būtų žalingas, sukeltų mirtį. Būna, kad tos fazės ligonis net neištveria ir žūsta. Antrasis etapas susijęs su infekcijomis, kai normaliai žarnyne egzistuojančios bakterijos, sąlygoms pakitus, iš jo iškeliauja ir patenka į sisteminę kraujotaką. Taip atsiranda kraujo užkrėtimo ir kitų elementų. Tuomet chirurginiai metodai jau gali būti efektyvūs. Juos taikant mirštamumas tesudaro 10–20 proc., o anksčiau mirdavo penki šeši ligoniai iš dešimties. Pasiektas didelis efektas. Pastaraisiais metais ligonių, sergančių sunkiu pankreatitu, pasitaiko gerokai mažiau.
– Ar dėl to nevystomi kasos transplantacijos metodai?
– Kasos transplantacijos prasmingumas vertinamas nevienareikšmiškai, nuomonės dėl to prieštaringos visame pasaulyje. Galimas ir tik endokrininių kasos ląstelių persodinimas. Tačiau ir šis metodas vis dar yra vystymosi stadijos. Yra pradėjusiųjų taikyti šį metodą, jį metusių ir perėjusių prie pačios kasos transplantacijos, ir atvirkščiai. Vertinimai – prieštaringi. Viena, ką galima pasiekti abiem metodais, – tai diabeto kontrolė. Sergantieji šia liga vartoja insuliną. Persodinus kasą tenka vartoti imunosupresantus. Kas geriau? Ir insulinas, ir imunosupresantai daro žmogaus organizmui sisteminį poveikį. Didesnis kasos transplantacijos pagrįstumas – jos persodinimas kartu su inkstu, kai jie nebeveikia, o juos persodinus imunosupresija taip pat būtina.
– Nuo ko išsivysto kasos uždegimas ir pankreatitas, kaip jų išvengti?
– Jei žinotume priežastis, būtų labai gerai. Pagal senus kanonus, 30 proc. pankreatitą lemia tulžies akmenligė, kai akmenys migruoja iš tulžies pūslės į latakus, žarnyną. Pakeliui sudirgina kasą, ir mechanizmas užsiveda. Dar 30 proc. atvejų pankreatito priežastis yra alkoholio vartojimas. Trečia dalis – visokios kitokios priežastys. Pavyzdžiui, būdavo populiaru sakyti, gal kas nesveiko suvalgyta. Iš tiesų niekas negali nustatyti, dėl ko žmogus susirgo. Net patarti, kaip išvengti ligos, nėra ko. Sveika gyvensena – taisyklė, tinkanti visų ligų profilaktikai, bet kartais sveikuoliai krenta. Perdėtas sveikuoliškumas nėra tiesiogiai susijęs su gera sveikata.
– Sveikuolių daugėja, bet jie suserga net ir kepenų, skrandžio, kasos vėžiu. Kaip tai paaiškinti?
– Sergamumas šiomis ligomis ilgus metus nelabai keičiasi, skrandžio vėžiu – netgi mažėja, o kasos, kepenų yra pastovus jau kelis dešimtmečius. Gydymo prognozė palyginti prasta, todėl reikia džiaugtis, kad sergančiųjų bent nedaugėja. Idealiu atveju taikomas chirurginis gydymas. Tai priklauso nuo ligos stadijos, išplitimo. Vienais atvejais jį stadija nusako, kitais – ne. Tai parodo radiologinė diagnostika. Pagal jos rezultatus parenkame gydymo taktiką, kuriai pritaria arba nepritaria daugiadisciplinis konsiliumas. Jį sudaro įvairių sričių specialistai: radiologai, onkologai, gastroenterologai, patologai. Būna, kad chirurginis gydymas, kai yra tam tikros stadijos, ne tik nenaudingas, bet netgi žalingas. Niuansų yra labai daug.
Reikia džiaugtis tuo, ką turime. Didesnėms ambicijoms tenkinti Lietuva yra pernelyg maža.
– Pasakėte, kad chirurginis gydymas taikomas idealiu atveju. Vadinasi, ligonis gali suprasti: jei neoperuojate – jis yra beviltiškas?
– Šiandien kalbant apie virškinimo trakto – kasos, kepenų, stemplės, skrandžio, tulžies latakų vėžį chirurgija yra pagrindinis gydymo metodas. Jei jį galima taikyti, tai ir taikome. Apsiskaitęs žmogus visada gali suprasti, apie ką šnekama. Niekada nesistengiame nuslėpti, nesakome: mes jūsų neoperuosime, duosime vaistų, ir viskas bus gerai. Žmogus yra savo kūno šeimininkas, jis turi žinoti, kas jam yra. Iš nežinojimo galima visko prisigalvoti. Reikia ne nuostatų, o informacijos. Ją patartina susirinkti ne gatvėje, troleibuse, o iš patikimų šaltinių. Prieinamumas – begalinis, tik svarbu, kokį tinklalapį atsiversi: namų šeimininkėms, keliaujantiesiems troleibusu, turgaus prekiautojams ar tą, kuris skirtas pacientui su detaliu profesionalų išdėstymu apie ligą, jos gydymo galimybes.
– Jums gerai, kai jūsų pacientai apsiskaitę?
– Kai pradėjau važinėti į Vakarų Europos klinikas, labiausiai stebindavo ligonių išprusimas. Tai, kad jie apie savo ligą žino labai daug. Labai svarbu, kad gydytojas ir pacientas būtų bendra komanda. Jie abu turi suprasti, kas vyksta. Chirurgas išoperavo, o ligonis turi pasveikti. Organizmo sveikimo periodu labai svarbu pozityviai nusiteikti. Tai padeda visam procesui. Nėra blogiau, kai pacientas sako: darykite, ką norite.
– Betgi bendravimas su pacientais iš jūsų atima daug laiko, juolab kad vadovaujate dideliam Kauno klinikų Chirurgijos skyriui?
– Nereikia skųstis bendravimu su pacientais. Tai darbo dalis, to tikrai reikia. Ir ligoniui, ir gydytojui.
– Jūs labai mylite savo darbą, garsėjate virtuozišku profesionalumu. Kodėl pasirinkote tokią sudėtingą sritį – kasos, kepenų, tulžies latakų chirurgiją?
– Kai buvau jaunas, ieškojau nišos, kur ką veikti. Ši sritis nebuvo išplėtota.
– Esate stažavęsis ir dirbęs garsiose pasaulio klinikose. Nenorėtumėte dirbti dideliame centre?
– Galėčiau būti sraigteliu didelėje klinikoje, ten uždirbčiau daugiau, bet ir čia daug kam reikia pagelbėti – savos šalies, saviems žmonėms.
