Į kalnus užkopiama dviese

"Piu Arte" dueto istorija prasidėjo prieš trejetą metų, kaip sako patys tapytojai, prie taurės putojančio gėrimo. "Tuo metu darbavausi viename Kauno naktinių klubų, ten ir susipažinome. Tąkart tiesiog paplepėjome, netrukus išvykau į užsienį, tiek Europoje, tiek Jungtiniuose Arabų Emyratuose organizavau drifto renginius", – kiek vingiuotą kelią į meną pasakoja Karolis.

Jis prie mėgstamos veiklos sugrįžta po dešimties metų pertraukos. "Mokykloje muzika ir dailė buvo tos pamokos, iš kurių visi bėgdavo, o aš nė vienos nesu praleidęs be pateisinamos priežasties, – prisimena ir dalijasi: – Tapyba man – užuovėja, poilsio oazė, galimybė nurimti. Tiesiog užsidedu ausinuką, atsisėdu, imu piešti, ir visas pasaulis aplink tarsi pradingsta. Todėl draugai, prisimindami šią mano aistrą, vis ragindavo prie jos grįžti. Praėjusių metų pabaigoje nusprendžiau pagaliau jų paklausyti."

Likimas mėgsta pokštus, tad, prabėgus trejiems metams, nuo lemtingos pažinties, Karolis su Gintare susitiko lygiai toje pačioje vietoje. "Turėsi konkurentą! – juokais tada pasakė bičiulei, kurią besidomintieji lietuvių tapyba jau puikiai pažįsta. – Užsimezgė pokalbis. Kažkaip nejučia nusprendėme, kad smagu būtų kokį nors su tapyba susijusį projektą kurti drauge. Taip ir gimė "Piu Arte".

Įdomu tai, kad tandemo narių darbai – gan skirtingi. Gintarės paveiksluose dominuoja portretai, Karolio darbai – abstraktesnių formų. Tačiau Gintarė iškart griauna stereotipą, kad menininkai – būtinai individualistai, nė už ką negalintys dirbti komandoje: "Manau, individualistais galime šiek tiek ir išlikti, bet geriausių rezultatų dažniausiai pasiekiame ne po vieną."

Nuo idėjos iki realybės

Praėjus vos dviem mėnesiams nuo sprendimo dirbti drauge, kovo pradžioje, menininkai būrį svečių pakvietė pirmosios  pažinties. Restorane "Cosa Nostra", skambant gyvai atliekamai Aistės Tomkevičiūtės ir didžėjo Aivaro Vėželio muzikai, o renginio eigą naviguojant vedėjui Dainiui Palivonui, buvo galima ne tik pasigėrėti Karolio ir Gintarės darbais, bet ir patiems į rankas paimti teptuką. "Buvome maloniai nustebinti, kad jau pirmojo užsiėmimo metu atsirado tiek daug puikiai tapyti gebančių žmonių", – džiaugiasi Gintarė.

Žavios tapytojos kūriniuose nesunku įžvelgti ryškų emocinį užtaisą. "Ir renginyje akcentavau, kad visi kasdien patiriame įvairių situacijų, ištisą pojūčių spektrą. Užuot užsisklendus savyje, verčiau parodyti save pačius tikriausius. Mano kūryba iš esmės ir kalba apie tai, kad žmogaus nuoširdumas – didžiausia šiluma, vertybė ir turtas, nes išlikti savimi šiandien yra labai sunku. Mūsų su Karoliu idėja – pradėti vesti užsiėmimus, kurie padėtų žmonėms ne tik pabėgti nuo rutinos, bet ir palikti kaukes už restorano durų ir parodyti save patį natūraliausią ir tikriausią", – gražų veiklos tikslą įvardija moteris. O juk ne paslaptis, kad savuosius jausmus neretai paprasčiau perteikti ne žodžiais, bet kūryba.

Neįprastos tapybos pamokos

Tai, ką savo svečiams ruošia "Piu Arte" duetas, nepanašu į įprastus tapybos kursus. Visų pirma, orientuojamasi į suaugusius, net brandesnio amžiaus žmones. Dueto siekis – paįvairinti suvokimą, koks galėtų būti laisvalaikis su draugais, kolegomis ar švenčiant svarbią progą. Juk įprasta tokius vakarus leisti jaukiai įsitaisius kavinėje, gurkšnojant mėgstamus gėrimus ir skanaujant gardų maistą. Tad kodėl prie viso to nepridėjus ir dar vienos atpalaiduojančios veiklos?

G.Tilūnaitė įsitikinusi, kad menas turi ne prastesnį terapinį poveikį negu sportas ar meditacija: "Paėmus į rankas teptuką, visiškai susikoncentruojama į drobę, į tai, ką galbūt norisi tuo momentu išlieti. Kartais tam nė nebūtina įtemptai mąstyti." Be to, menininkė įsitikinusi, kad, išliejus jausmus ant drobės, tikrai pasidaro lengviau. "Tai gali tapti puikiu poilsiu po visos dienos darbų. O kas smagiausia, kad galbūt mes netgi atrasime ir talentų", – apie būsimą veiklą kalba Gintarė. Jai pritaria ir Karolis: "Piu Arte" užsiėmimais bandysime balansuoti tarp terapinės meno naudos ir galimybės išmokti tapyti, tačiau be akademinių prieskonių – nekalant į svečių galvas griežtų taisyklių."

Tarsi bendraminčių klubas

Pasiūlymas išbandyti save vienoje ar kitoje meno srityje dažnam sukelia nerimą: "O kas, jeigu nepasiseks?" Tačiau "Piu Arte" šitokiam mąstymui principingai nepritaria. Duetas įsitikinęs, kad baimė – didžiausias gyvenimo stabdis, kurio savo labui vertėtų kiek įmanoma vengti.

"Piu Arte" užsiėmimais bandysime balansuoti tarp terapinės meno naudos ir galimybės išmokti tapyti, tačiau be akademinių prieskonių.

"Visų pirma, tai tikrai nebus užsiėmimai, į kuriuos ateiti reikėtų jau mokant tapyti. Niekas juk negimė kažką iškart mokėdamas", – drąsina Gintarė. "Žmonės neturėtų bijoti savęs, nes tokio dalyko, kaip blogas tapybos darbas, paprasčiausiai nėra. Neturėtų būti standartų ir taisyklių menui, ar juo labiau – ribų. Tai skonio reikalas. Galbūt tai, ką patys savikritiškai nuvertiname, kitam pasirodys įspūdingu kūriniu", – antrina Karolis.

Žinoma, jie su Gintare pademonstruos skirtingas tapybos technikas, suteiks teorinių žinių. "Jaukioje, menui neabejingoje restorano aplinkoje sekmadienio popietėmis ir trečiadienio vakarais apie tris valandas skirsime šioms pamokoms", – pasakoja Karolis. "Užsiėmimų metu tvyros absoliuti ramybė, turėsime privatumą nuo pašalinių akių. Bendrauti padės muzikos fonas ir įdomios temos. Tikimės, kad tai svečiams padovanos ne tik turiningai praleistą laiką, bet ir naujas pažintis, gal net draugus. Viliamės, kad šie užsiėmimai suburs tarsi nedidelį klubą, kuriame žmonės jaustųsi kaip šeima. Juk bendrumo jausmas – pats geriausias", – mintimis dalijasi Gintarė.

Užsiėmimai vyks kiekvieną trečiadienį 19 val. ir sekmadienį 15 val. restorane "Cosa Nostra" (Palangos g. 9, Kaunas).

– Jūsų polinkis menui – nuo vaikystės?

– Jau pradinėse klasėse jį įžvelgė mokytoja – jai manieji darbeliai visada buvo geriausi. Kitaip turbūt ir būti negalėjo, nes abu mano tėvai – menininkai. Jie susipažino studijuodami menus, vienas kito nepaleido, po kiek laiko atsiradau aš, tad greičiausiai tie gebėjimai ir polinkis į meną – iš jų. Esu už tai dėkinga, nes kartais žmonės labai ilgai savęs ieško, kol atranda, o aš visada tai turėjau, nors ir atradau kiek vėliau. Septintoje klasėje mama nuvedė į pramoginius šokius, didžiąją dalį gyvenimo prašokau. Bet atėjus dvyliktos klasės antram pusmečiui supratau, kad iš šokių neišgyvensiu, ir dar kartą pagalvojau, ką sugebu daryti. Nusprendžiau stoti į meno mokyklą. Tapiau akvarele, nes tam, kad įstočiau į Vilniaus dailės akademiją, dvejus metus mokiausi Kauno taikomosios dailės mokykloje. Ten pirmą kartą laimėjau tarptautinį tapybos konkursą, tai buvo dar vienas ženklas, kad čia yra ta kryptis, kuria turėčiau eiti.

– Kaip tai virto nuolatine veikla, darbu?

– Vienas draugas davė šį postūmį, kai, naujai įsirengęs savo butą, paprašė nutapyti jam paveikslą. Tuomet, neskaičiuojant akvarelinės tapybos Kauno taikomosios dailės mokykloje, ant drobės niekada nebuvau tapiusi. Jis buvo pirmas žmogus, kuris tiesiogine to žodžio prasme privertė mane pabandyti. Aišku, šiandien žiūrėdama į tą darbą, tikrai rasčiau, ką pataisyti, bet tuo metu tai buvo dar vienas šuolis į priekį. Paskui į savo profilį socialiniuose tinkluose įkėliau tą darbą, pasipylė dešimtys komentarų, prasidėjo užsakymai. Po kelių mėnesių paskambino Bendžiai ir pasiūlė nusifilmuoti "Pikaso" klipe, kurio scenarijus buvo paremtas menininke ir jos paroda – vyras įsimyli moterį iš paveikslo. Man teko užduotis nusitapyti savo autoportretą – tai  irgi buvo nelengva. Vėliau pasiūlė ir pačiai nusifilmuoti, aš, žinoma, sutikau, tai buvo dar viena nauja patirtis. Taip viskas palaipsniui ir vystėsi. Buvo akademinių atostogų metai, bet per juos atėjo toks spartus įdirbis! Mėnuo po mėnesio keitėsi darbai, vis gerėjo, kol atsirado žmonių, mylinčių mano meną. Sulaukiu daug padėkų. O kai atiduodi klientui paveikslą ir pamatai jo emociją, nieko daugiau ir nebereikia.

– Ar manote, kad menininkui būtinas meninis išsilavinimas?

– Diskusija galėtų būti ilga ir nuobodi, nes daugybė menininkų, dailininkų yra nieko nebaigę, o šiandien juos žino visas pasaulis. Bet aš šiuo klausimu galbūt esu stereotipiška, manau, kad situacijos, kai žmogus vieną dieną – odontologas, o kitą dieną pasiėmęs drobę tapo ir vadina save menininku, numenkina menininkus, jų įdirbį ir pastangas. O dabar tai populiaru. Pati stebiu aplinką ir matau, kad daug žmonių rengia parodas. Manau, į tai reikėtų žiūrėti kiek atsakingiau. Pati gan ilgai dvejojau dėl viešo prisistatymo, nes labai daug iš savęs reikalauju. Šiandien mūsų, jaunosios kartos, išraiškingų menininkų, manau, Lietuvoje nėra daug, todėl norisi kokybiškos saviraiškos.

Ačiū Dievui, kad ateina nebaimė apsirengti, atrodyti kažkaip išskirtinai, stilingai. Pasaulyje tokio dalyko kaip amžiaus cenzas aprangoje neegzistuoja, čia tik mes konservatyvūs.

– Neretai menininkus žmonės įsivaizduoja kaip savo kosmose gyvenančius žmones, nelabai besirūpinančius savimi ar savo aplinka. O štai jūs atrodote kaip tradiciniai tapytojai – labiau kaip jų modelis, mūza. Ar nepasitaiko, kad žmonės stebėtųsi?

– Tikrai tokių situacijų buvo ne viena. Bet tikiuosi, būsiu atstovė ar ambasadorė tos jaunosios kartos, manančios, kad menininkas nėra tas, kuris sėdi rūsyje apsikarstęs paklodėmis, nevalyvas... Esu prieš tuos stereotipus, juos ir laužau. Šiuolaikinis menininkas turi spinduliuoti estetiką, grožį, man tai tiesiog būtina. Kiek įmanoma, stengiuosi save papildyti ir visokiose kitose veiklose, ne paslaptis, kad turiu nemažai fotosesijų, labai vilioja ir vizažas, grimas, mane dažnai galima pamatyti ir kaip modelį. Koks skirtumas, ar tapyti ant drobės, ar ant žmogaus? Manau, vizažas būtų visai įdomi patirtis, svarstau ateityje pabaigti kokią nors grimo mokyklą: gal dėl savęs, o gal sugalvosiu daryti kokius nors bendrus projektus.

– Ar pastebite tendenciją, kad Lietuvoje ir paprasti žmonės, ne vien menininkai ir inteligentai, vis labiau domisi menu?

– Tendencija tikrai yra, manau, seniau to nebuvo. Kadangi dabar populiaru tapyti, kasdien gali pamatyti vis naujų menininkų ir su menu susiję renginiai tapo populiaresni. Tačiau vieni tai daro dėl mados ir uždarbio, kiti – dėl savęs, dėl išraiškos, kūrybos. Ir darbai labai tai atspindi. Tie du aspektai yra visiškai skirtingi ir kūryba skiriasi. Žmonės šiais laikais drąsūs, nebijo rodyti savo išraiškos, mėgėjas ar profesionalas jau nebėra svarbu, bet nežinau, ar tai yra gerai. Manau, kad visame kame reikia užaugti.

– Tapote ne tik ant drobės, bet ir ant drabužių. Šiuo metu tuo užsiima nemažai menininkų. Ar nebuvo baisoka paskęsti konkurentų jūroje?

– Taip, dabar labai madinga tapyba ant drabužių, bet apie tai negalvoju – darau tai, ką darau. Iš tikrųjų juk nėra skirtumo, ant ko tapyti.

– Beje, kalbant apie madą, galbūt pastebite, kad Lietuvos merginos ir moterys tampa drąsesnės, nebebijo ryškesnių akcentų savo aprangoje?

– Tikrai taip, ir tai nuostabu. O grįžtant prie drobių pastebėjau tendenciją: kurti interjerus padeda dizaineriai, todėl žmonės nebebijo namus papuošti dideliu meno kūriniu. Tai labai džiugina, nes tapydamas ant didelio formato gali pasireikšti, meno kūrinys įgauna dar didesnę išraišką, charakterį.

– Papasakokite, kaip teisingai dėvėti piešiniu dekoruotą drabužį? Gal čia yra kokie nors amžiaus rėmai?

– Vėlgi noriu laužyti tuos stereotipus. Mano mąstymas kardinaliai kitoks, gal net labiau europietiškas – tenka nemažai pakeliauti, o tai daug duoda kiekvienam žmogui. Koks dar amžiaus cenzas?! Mes patys jį nusibrėžiame, patys kenčiame. Prieš pusantrų metų buvau pristačiusi tunikas su savo tapybos darbais, jas pirko 25–40 metų moterys. Buvo ir 45-erių, jai individualiai siuvome dėl aukšto ūgio. Ačiū Dievui, kad ateina nebaimė apsirengti, atrodyti kažkaip išskirtinai, stilingai. Pasaulyje tokio dalyko kaip amžiaus cenzas aprangoje neegzistuoja, čia tik mes konservatyvūs. Tad siūlyčiau tai pamiršti ir ištrūkti iš tų rėmų.

– Balandžio 13-ąją pirmą kartą viešai pristatėte savo darbus. Streso buvo?

– Turėjome labai nedaug laiko pasiruošti parodai – vos kelias savaites. Paveikslų namie turėjau vos keletą, nes beveik viskas parduodama, tad teko stipriai dirbti, kad turėčiau ką parodyti. Buvo ir daugiau darbų – nuo pristatymo internete iki aplinkos sukūrimo, nes atmosfera taip pat buvo nestandartinė. Tai kainavo ir sveikatos, ir jėgų. Buvo bemiegių naktų, patyriau ir išsekimą. Antras kartas greičiausiai bus ramesnis.

– Kokios buvo parodos atidarymo emocijos? Gal kas nors labai nustebino?

– Esu žmogus, nebijantis nieko, nelabai kreipiantis dėmesį į kitų žmonių nuomonę, tad vienas iš mano kūdikių – "Passion" ("aistra") serijos paveikslai. Jie jausmingi, šiek tiek atviri, bet ne vulgarūs. Tos serijos darbų jau yra dvylika, keletą išsaugojau nepardavusi. Parodos atidarymo metu jie buvo pakabinti tualeto erdvėje, tiesa, ta erdvė nestandartinė, jauki, lyg kambariukas. Priėjo prie manęs viena sutuoktinių pora ir klausia, ar dar turiu tų paveikslų. Nuvedžiau parodyti, kur jie kabo. Tie žmonės kaip prisėdo, taip valandą ir prasėdėjo. Tada priėjo dar viena moteris: "Girdėjau, kažkur čia yra atviresnių paveikslų." Nuvedžiau tą moterį, tai jie trise dar pusvalandį prasėdėjo. Visą tą laiką vyko diskusija, kurį paveikslą įsigyti. Po tos pusantros valandos vyras su žmona apsisprendė. Pagalvojau: "Oho, šitiek laiko rinkosi iš dviejų paveikslų!" O dar sako, kad lietuviai santūrūs, tad šiuo atžvilgiu galiu sakyti, kad nė velnio! Jie labai drąsūs, nevengia į miegamąjį užsakyti jausmo kupinų paveikslų. Tai tikrai pasisekimo sulaukusi mano darbų serija.