Nuo pat 1996 m. valdžiai dirbusiam G.Pavlovskiui Kremliaus durys užsitrenkė ūmai, vieną 2011-ųjų dieną. "Tiesiog mano leidimas nustojo galiojęs", – prisipažino jis interviu Vokietijos nacionalinėje žiniasklaidos bendrovėje "Deutsche Welle" dirbančiai nužudytojo Rusijos opozicijos lyderio Boriso Nemcovo dukrai Žanai.
G.Pavlovskis sako netikėjęs, kad Boriso Jelcino įpėdiniu tapsiąs V.Putinas. Kita vertus, tai jam buvę nesvarbu: rengdamas 2000-ųjų prezidento rinkimų kampaniją jis negalvojo apie konkretų kandidatą – tiesiog rengė dirvą įpėdiniui. O paskui atsirado V.Putinas. "Jis pasirodė esąs stiprus tiek žaidime, tiek politikoje. Jis man labai patiko. O paskui aš, galima sakyti, politiškai įsimylėjau. Tapau žmogumi, kuris nori vis labiau stiprinti savo mėgstamą prezidentą", – apie emocingąją rimtų politinių žaidimų pusę pasakojo G.Pavlovskis. Atvirame pokalbyje jis pravėrė duris į aukščiausios Rusijos valdžios kabinetus ir patikino: dėti lygybės ženklą tarp Rusijos ir V.Putino – nepagrįsta. Kremliaus dvaras prekiauja prezidento vardu.
– Ar jūs iš tikrųjų tikėjote tokia keista koncepcija kaip suveneri demokratija?
– Suvereni demokratija – tai ideologija, netgi veikiau diskursas. Tai buvo putinizmas. Aš buvau ultraputinistas. 2008 m., pvz., buvau prieš V.Putino pasitraukimą (po dviejų kadencijų V.Putinas nedalyvavo prezidento rinkimuose, palaikė Dmitrijaus Medvedevo kandidatūrą – red.past.) prezidento postą. Tik tada, kai tai įvyko, supratau, kad tai įmanoma ir kad klydau, kad nebėra daugiau asmeninės V.Putino problemos, esą laikančio visą valdžią savo rankose. V.Putinui iki šiol yra trauma tai, kad atėjo balsuoti už jo išėjimą daugiau, nei balsavo per pirmesnius rinkimus (už D.Medvedevą 2008 m. Rusijos prezidento rinkimuose balsavo daugiau rinkėjų nei 2000 m. už V.Putiną – red.past.).
– Esate sakęs, kad V.Putino nuopelnai Rusijai – milžiniški. Ar galėtumėte konkretizuoti?
– Yra tokių nuopelnų, kuriuos jis prarado ar kurie buvo atimti. Pagrindinis nuopelnas liko – V.Putinas pripratino žmones prie minties, kad jie gyvena Rusijoje. Iki 2000 m., kaip patvirtina sociologinės apklausos, žmonės gyveno laikinumo nuotaikomis ir laukė, kad rytoj visa baigsis, prasidės, kaip 1991-aisiais, kažkoks naujas valstybės etapas, naujas gyvenimas. Apie pusę gyventojų iki tol nepripažino Rusijos sienų ir tiek pat nepripažino Rusijos federacijos kaip valstybės. V.Putinas įsijautė į paprasto žmogaus vaidmenį, kalbėjo jo kalba. Tai dabar jo kalba atrodo archajiška. Žmonės, kurie gyvena Rusijoje, pradėjo gerbti Rusiją.
Mes nepastebime, kad šalį valdo ne V.Putinas. V.Putinas deleguoja nedidelei grupei prezidento įgaliojimus. Tai ne juokas.
Antrasis nuopelnas – jis atkūrė armiją. V.Putinas gali juo pasidalyti su Serdiukovu (Anatolijus Serdiukovas, 2007–2012 m. buvęs Rusijos gynybos ministras – aut.past.), nepagrįstai nepripažintu. Jis likvidavo sovietinę senąją armiją, sukūrė naują. Dabar šalis turi armiją, kuriai galbūt yra netinkamai vadovaujama ir netinkamai panaudojama, tačiau ji yra.
Trečia – nuolaidžiavimas. V.Putinas – didis nuolaidžiautojas. Iki pastarųjų metų, kai pradėjo kalbėti kažkokius niekus, jis leido žmonėms gyventi asmeninį gyvenimą. Net Borisas Jelcinas negalėjo to padaryti. Jis vis bandė sukurti "kitokius rusus".
– Ne jūs, bet jūsų darbdavys nusprendė nutraukti jūsų darbą. Koks yra žmonių išmetimo iš sistemos algoritmas? Ar išvis toks yra ar tai tik kažkokie sporadiniai sprendimai?
– Buvo šizofreninis valdžios tandemas. Įsivaizduokite, du valdžios centrai, kiekvienas jų laiko save nedalomu, monopoliu. Vienas baltuosiuose rūmuose – premjeras V.Putinas, kitas Kremliuje – prezidentas D.Medvedevas. Kremliuje – mažasis dvaras. Pagrindinis dvaras – baltuosiuose rūmuose. Tačiau jie prižiūri, stebi ne šalį ir pasaulį, bet vienas kitą. Ir skundžia vienas kitą.
Aš 1996–2008 m. gyvenau ramų gyvenimą. Ir tik 2004 m. gavau vieną pastabą iš V.Putino. Ir štai kartą per du mėnesius pradėjo rašyti pranešimus apie mano daromus interviu. O nuo pat savo darbo prezidento administracijoje pradžios užsitarnavau teisę kalbėti tai, ką galvoju, atskyriau savas viešo asmens ir politologo nuomones nuo darbo Kremliuje, kurio spaudoje neaptarinėdavau. Nuo 2008 m. tai tapo nebeįmanoma. Kai pasakydavau, mano požiūriu, akivaizdų dalyką, kad prezidentas (tuo metu D.Medvedevas – red.past.), dirbęs pirmą kadenciją, gali dirbti ir antrą, kaskart tai būdavo fiksuojama kaip nelojalumas asmeniškai V.Putinui.
– Tikri rūmų karai. Kai buvote putinistas, Rusijoje įvyko daug tragiškų įvykių. 2000-ieji – nuskendo povandeninis laivas "Kursk". V.Putinas į nelaimės zoną nuvyko ne iškart.
– Taip aš tuomet patariau. Maniau, kad jam ten nėra ką veikti, maniau, kad prezidento pasirodymas, esant tokiai situacijai, trukdytų realiems darbams gelbstint žmones. Maniau, kad reikia labiau dalykiško stiliaus.
– Kitas tragiškas įvykis – "Nord Ost" 2002-aisiais (vaduojant čečėnų užimtą teatrą ir apie 900 spektaklį žiūrėjusių žmonių, žuvo 130 įkaitų ir patys teroristai – red.past.). Gelbėjimo operacijos metu žuvo daug žmonių, jie užduso. Akivaizdu, kad darbas buvo prastai atliktas. Ką jūs jautėte? Juk V.Putinas nieko nenubaudė.
– Tačiau čia reikėjo bausti pirmiausia Maskvos komandą. O tai politiškai buvo labai sudėtinga. Reikėjo kariauti su Lužkovu (Jurijus Lužkovas, tuometinis Maskvos meras – red.past.), nes pagrindinė problema buvo ta, kad žmones išvežė (iš užimto teatro – red.past.) kiauliškai. Dalis problemos buvo tai, žinoma, kad FSB kategoriškai atsisakė paskelbti dujų (kurios buvo įleistos siekiant teroristus padaryti nekenksmingus, tačiau mirtinai apnuodijo ir dalį įkaitų – red.past.) formulę, tai tiesiog kvaila.
– Ar politiniai sumetimai svarbiau už žmogiškuosius principus?
– Kartais – taip. B.Jelcinas būtų nubaudęs, būtų ką nors išmetęs. Ir visi būtų buvę patenkinti. Tačiau V.Putino stilius nuo pat pradžių buvo ir aš jį labai palaikiau, – sumažinti represyvumą valdžios aparato atžvilgiu. Tai jau pamiršta, kad pirmoji V.Putino kadencija tuo pasižymėjo. Sumažinti aparato nerimą – tai buvo svarbu.
– Ar teisingai suprantu, kad valstybė svarbiau nei žmogus?
– Ne. Tai kas kita. Neįmanoma sukurti moralinę valstybę. V.Putinas nebuvo principingas cinikas. Dabar negaliu pasakyti. Jis net jautėsi kaip eilinis žmogus. Kartais suklysdavo, kartais – ataikydavo. Tuo skyrėsi iš Piterio aplinkos: jis skeptiškai vertino rusų moralines savybes. Save jis turbūt laikė šiek tiek geresniu.
– Respresijos valstybės aparato adresu, o ne visuomenės atžvilgiu. Kalbant apie žmogaus gyvybės kainą – V.Putinui ji lygi nuliui?
– Manau, ne nulis, tačiau ji nėra tokia jau didelė.
– Kas iš to, ką išvardijau, jums tapo per daug?
– Mažiau garbinu žmones – dabar nebegaliu atleisti to, ką atleisdavau. Anuomet galėjau daug ką atleisti V.Putinui, nes mačiau prieš save žmogų, kuris galbūt vienas iš nedaugelio mūsų istorijoje, eina teisingu keliu. Nesistengia jos įsprausti į nebūtą santvarką. Tai buvo, kaip pasakė Viačeslavas Surkovas (prezidento patarėjas – red.past.). Dievo dovana Rusijai. V.Putinas – taip, jis iš pradžių buvo Dievo dovana Rusijai. O paskui jis ir pats tuo pernelyg įtikėjo. D.Medvedevo prezidentavimo laikas buvo susidvejinimas. Tuo metu reikėjo ne stiprinti valdžią, bet visuomenę. Susirinkdavome Kremliuje ir valandų valandomis aptarinėdavome, kaip dar sustiprinti valdžią. Tai buvo D.Medvedevo dvare.
– Jūs atgailaujate, kad buvote vienas iš putinizmo kūrėjų. Atgailaujate apskritai ar dėl kažkokių konkrečių veiksmų?
– Ne, aš dėl visko neatgailauju. Manau, kad mūsų sistema praktiškai nepažeidžiama. Skirtingai nei SSRS, ji pergyvens ir V.Putiną, ir dar vieną persitvarkymą. Mes sukūrėme tokią nuostabą keliančią tinklinį valstybingumą, kurią šiandien yra užgrobusi grupė savanaudiškų niekšų. Neteisiu žmonių pernelyg griežtai – kiekvienas žmogus turi teisę būti niekšu. Tiesiog tokiu atveju jis turi pasitraukti iš valdžios.
Esu padaręs blogų dalykų, tačiau apskritai esu patenkintas. Žinoma, turėjo išeiti iš administracijos tuoj po Mišos (Michailo Chodorkovskio – red.past.) arešto 2003-iaisiais. Mano artimas draugas Aleksandras Vološinas išėjo. Šiuo atveju aš pasielgiau politiškai teisingai. Norėjau pabaigti žaisti žaidimą. Ir visas periodas su D.Medvedevu – tai klaida. Nors aš manau, kad su D.Medvedevu V.Putinas pasielgė niekšiškai – ir kaip žmogus, ir kaip politikas. Kaip politikas – dar ir kvailai. Jis palaužė anuomet potencialiai gerą prezidentą.
Kai kurie politinių technologijų dalykai, kuriuos aš sau leidau, – tai, ką mes darėme su komunistais 1996-aisiais, – buvo negražu. Ir beprasmiška. Juodieji viešieji ryšiai (kurie minimi periodu buvo taikomi – red.past.) – tai diletantų liga.
– Galerininkas Maratas Gelmanas, ilgai bendradarbiavęs su prezidento administracija, paskelbė įrašą apie tai, kad po V.Putino visus baus, o reikia bausti tik 200 žmonių ir dar 15 tūkst. visoje šalyje. Kodėl taip bijo žmonės – net ir intelektualai – dėl to, kas bus po V.Putino?
Kalbant apie žmogaus gyvybės kainą – V.Putinui ji lygi nuliui? – Manau, ne nulis, tačiau nėra tokia jau didelė.
– Nemanau, kad jis bijo. Esama racionalios priežasties. Antiputinistų nuomonė niekam neįdomi. Ar, subyrėjus SSRS, rusų emigrantų kas nors klausė, ką jie laiko blogiukais? Yra keistas faktas, kurio nebuvo SSRS. Politbiuras nebuvo žmonės, kurie diktavo režimo stilių. O dabar yra V.Putino dvaras – tai kelios dešimtys žmonių, kurie paralyžiuoja visą Rusijos Federacijos konstitucinę santvarką. Tai ne diktatūra. Tai telefono teisė. Tai tiesiog draudimai teismams atlikti savo darbą. Jie teikia prezidento paslaugas gyventojams. Mes nepastebime, kad šalį valdo ne V.Putinas. Jis deleguoja nedidelei grupei prezidento įgaliojimus. Tai ne juokas. Tai, beje, pareigybinis nusikaltimas, galbūt net ir baudžiamasis, nežinau. Ir tie žmonės pardavinėja prezidento įgaliojimus. Tai ne juokas. Taip tarp jų – ir vyriausiojo armijos vado įgaliojimus, o tai, atleiskite, karinis nusikaltimas. Tie žmonės turi atsakyti teisme. Ir tam nereikia teismo Hagoje. Pakanka Maskvos teismo. Pagal dabartinį Rusijos baudžiamąjį kodeksą galima surašyti ilgą kaltinamąjį aktą. Tai nebūtų jokia politinė byla. Tačiau šie žmonės žino, kad bet kuriame teisme jie bus išteisinti iš anksto. Štai šią aplinkybę reikia panikinti – jų teisę kalbėti prezidento vardu. Jei perpjautume šią kraujagyslę, jie būtų niekas. Tereikia panaikinti tų žmonių leidimus į Kremlių.
Mano pažįstamas vengrų mokslininkas yra parašęs knygą apie Vengrijos mafiją. Jis sukūrė terminą "antgrindis" – ne "pogrindis". Jie blokavo šalies valdžią ir jo vardu parduoda jo paslaugas. Atsimenate, per gyventojų surašymą V.Putinas nurodė profesiją – "atlieku paslaugas gyventojams". Dabar tos paslaugos komercializuotos. Jie parduoda paslaugas, parduoda Krymo tiltą.
Kai sakome "Putinas padarė tą ir tą", kalbame apie Sečiną (Igoris Sečinas – buvęs Rusijos prezidento administracijos vadovas, dabar vykdomasis "Rosneft" direktorius – red.past.), Kovalčiuką (Jurijus Kovalčiukas – banko "Rossija" bendraturtis ir direktorių tarybos pirmininkas – red.past.), Rotenbergą (Arkadijus Rotenbergas, verslininkas – red.past.), Prigožiną (Jevgenijus Prigožinas, verslininkas, vadinamojo Kremliaus trolių fabriko savininkas – red.past.). Žinoma, ir prezidento administracijos vadovai Vaino (prezidento administracijos vadovas Antonas Vaino – red. past.) ir Kirijenka (Sergejus Kirijenka, prezidento administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas – red.past.). Jie griauna mano valstybę. Tai, kad ji dar atlaiko jų politiką, kalba apie mūsų ankstesnio darbo kokybę, tačiau sunkiai atlaiko. Neatmetu tikimybės, kad ją sugriaus ne liaudies sukilimas, vadovaujant Navalnui, bet Kremliaus dvaras, Kremliaus administracija.
Tačiau jie to negali pakeisti. Kad pakeistų, jie turi tiesiog išeiti, atsitraukti ir rizikuoti ryžtis palyginti sąžiningam teismui. Manau, jie pasėdėtų gerame kalėjime – pastatytų jiems gerą kalėjimą. Aš esu pasiruošęs eiti į teismą. Nežinau, ar būčiau išteisintas. Tačiau už kai kuriuos dalykus sutikčiau atsakyti. Tai nėra taip baisu. Galų gale tie žmonės šiandien prisiekinėja begaline stačiatikybe. Tačiau Biblija – tai knyga apie teismą. O Rusija šiandien – neteisingo teismo šalis.
