Jos sutuoktinis šiai idėjai agresyviai prieštaravo ir, degraduojančiam girtuokliui batsiuviui Visarionui (1850–1909) palikus šeimą, Keke (Jekaterina) pasiryžo žengti lemtingąjį žingsnį.

Ji ir toliau bendravo su turtingu pirkliu bei imtynininku Jakobu (Koba) Egnatašviliu ir jo šeima, o Beso (Visariono) sugėrovas, šventikas Čarkvianis palaikė Kekė sumanymą leisti Soso (Josifą) į ugdymo įstaigą.

Iš pradžių Čarkvianių ir Davrišašvilių vaikai supažindino Soso su rusų kalba bei kitais tuo metu jaunam, prasimušti norinčiam žmogui būtinais dalykais, o vėliau Keke savo sūnų bandė įtaisyti į Gorio bažnytinę ugdymo įstaigą.

Ši institucija priimdavo tik šventikų atžalas, tačiau Čarkvianis sugalvojo išeitį.

Kokią?

Niekas šito nežino, tačiau spėjama, kad jis arba prisipažino, arba pamelavo įstaigos vadovybei esąs biologinis būsimojo diktatoriaus tėvas (arba apšmeižė kokį nors kitą palaidumu vietinėje bendruomenėje garsėjusį šventiką).

Maldų, skaitymo, aritmetikos ir rusų kalbos patikrinimą Soso atlaikė taip šauniai, kad įstaigos vadovybė nusprendė jį iškart perkelti į antrąjį lygį.

Anot Keke, jos laimė buvusi beribė, o degraduojantis Beso vis labiau niršo. Jis išdaužė K. Egnatašvilio smuklės langus ir neįvardytu batsiuvio įrankiu gatvėje užpuolė policininku tarnaujantį Davrišašvilių šeimos patriarchą. Šis pademonstravo gilią krikščionišką atjautą ir nesuėmė Pamišėliu Beso praminto Josifo tėtušio, tačiau jam įsakė palikti Gorį. Išvykęs iš Gorio, Beso įsidarbino Adelchanovo batų fabrike Tiflise (nuo 1936 m. Tbilisis) ir kartais atsiųsdavo šeimai pinigų.

Nors Beso taip ir neišnyko iš Keke bei Soso gyvenimo, likę vieni jie galėjo šiek tiek atsikvėpti, mat Keke pagaliau gavo darbą seserų Kulidžanovų madingų moteriškų drabužių siuvykloje, kurioje pradirbo septyniolika metų. Anot Soso dukters Svetlanos (1926–2011), jis labai mėgęs kalbėti apie savo motiną ir ją mylėjęs, nors ši jį negailestingai mušdavusi.

Ugdymo įstaigoje Soso iš karto sulaukė kitų vaikų susidomėjimo, mat būdamas neturtingiausias tuo pat metu buvo ir bene gražiausiai apsirengęs (veikiausiai motinos ir jos rėmėjų dėka). Tačiau naujojo egzistencijos skyriaus pradžią netrukus aptemdė skaudi nelaimė – Josifas visam gyvenimui susižalojo kairę ranką.

Kaip tai galėjo atsitikti?

Versijų daug: Soso susidūrimas su fajetonu, kritimas važiuojant rogėmis, įgimta yda, persirgimas infekcine liga, patirta trauma sportuojant, muštynės dėl priešingos lyties atstovės, tėvo smurtavimas.

Nors naujoji trauma Keke sukėlė daug nerimo („Kaip būdamas šventiku laikysi iškėlęs taurę, sūneli?“) ir paliko nemenką randą Soso psichikoje, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ji jam vėliau davė ir nemažai naudos, mat būtent dėl rankos Josifas išvengė šaukimo ir tikėtinos mirties Didžiajame kare (1914–1918).

Materialiniu požiūriu Keke ir Soso gyvenimas susitvarkė, tačiau motinos lepinamas sūnus ėmė vis labiau nuo jos tolti. Keke dienų dienas sėdėdavo prie savo išklerusios siuvamosios mašinos, o Soso laisvalaikį vis dažniau ėmė leisti smurto ir chaoso apimtose Gorio gatvėse, kuriose masinės gatvės muštynės ir vaikų gaujų karai buvo tapę savotiškomis nacionalinio sporto šakomis (neskaitant imtynių turnyrų, išgarsinusių K. Egnatašvilį).

Bažnytinės ugdymo įstaigos auklėtiniams buvo griežtai draudžiama veltis į šias „pramogas“ (už tai grėsė bausmės kamera ir net pašalinimas), tačiau vaikai neretai prie jų prisidėdavo (ypač Soso), o kai kurie pedagogai tuo netgi mėgavosi. Antai gamtos ir tiksliųjų mokslų žinias Soso diegęs Iluridzė be galo mėgdavo stebėti besimušančius savo globotinius ir net juos skatindavo šaukdamas: „Vožk! Tvok jam! Šaunuolis!“

Dėl sužalotos kairės rankos kovos Josifui ne visada sekėsi, o metęs iššūkį stipresniems berniukams, jis taip gaudavo lupti, kad Keke tegalėdavo bėgti pas policininkus rėkdama: „Dieve mano, jie užmušė mano sūnų!“

Anot vaikystės draugo Georgijaus Elisabedašvilio, Soso buvo labai padykęs. Jis mėgo lakstyti gatvėmis, šaudyti iš laidynės ir savadarbio lanko, o kartą vienam piemeniui ginant bandą šovė iš timpos jaučiui į galvą. Įsiutęs gyvulys išvaikė visą bandą, o pragyvenimo šaltinio vos nepraradęs piemuo taip ir nepagavo Soso.

Taip pat pasakojama, kad būsimasis diktatorius jau tada mėgo padeginėti ir sprogdinti. Jis esą padegęs vietinio didžiūno, savo vaikystės bičiulio tėvo Amilachavario sodus (iš jų vaikai vogdavo obuolius) ir sprogstamaisiais užtaisais suniokojęs kažkokią krautuvę.

Jis buvo negailestingas kitiems vaikams, tačiau gynė savo „vasalus“ ir visada siekė tyčia įsiutinti vyresnius bei pranašesnius už save berniukus. Kartą jis įmetė plaukti nemokantį mažą vaiką į Kuros upę ir šis vos nepaskendo, o kitą sykį skaudžiai įgnybo geriausiai lekuri (kartvelų šokis) įvaldžiusiam berniukui, mat pačiam Soso nesisekė šokti.

Jam kėlė susižavėjimą kalnai ir dangus, bet jis retai užjausdavo žmones. Anot vaikystės bičiulio Iremašvilio, Soso galėjo būti geras draugas, jeigu tik nusilenkdavai diktatoriškai jo valiai.

Ugdymo įstaigoje Soso demonstravo stulbinantį pamaldumą ir, jeigu tikėtume pasakotojais, aukštus lavinimosi rezultatus.

Jis netgi įstojo į chorą, kuriame jo balsas ir dainavimas sulaukė pripažinimo. Beso vis dar kartais pasirodydavo Soso gyvenime ir būdamas girtas išsivesdavo savo sūnų, tačiau bendravimas su tėvu ilgai netrukdavo.

Iš pradžių naujajai puikiai besirengiančio, nepaprastai rafinuoto miestiečio bei lieknos, kaštoninių plaukų, didelių akių gražuolės šeimai neblogai sekėsi, tačiau jų laimė ilgai netruko. 1875 m. vasarį (pagal Julijaus kalendorių) porelei gimė sūnus Michailas, bet vos po kelių mėnesių naujagimis paliko šią ašarų pakalnę, sukeldamas savo tėvams itin daug sielvarto. Beso (Visarionas) pradėjo gerti, o mirus antrajam sūnui Georgijui (gimusiam 1876 m. gruodį), tik dar labiau įklimpo į alkoholio liūną.

1878 m. gruodžio 6 d. Keke (Jekaterina) galiausiai pagimdė trečiąjį sūnų – Josifą. Jį motina vėliau meiliai vadino Soso.

Kaip ir dauguma naujagimių, būsimasis diktatorius buvo itin pažeidžiamas (silpnas, gležnas, liesas, imlus infekcijoms, o antras ir trečias jo kairės kojos pirštai buvo suaugę), tačiau jis anksti pradėjo kalbėti ir netrukus pajuto polinkį muzikai bei gėlėms.

Kaip jau minėta ankščiau, šeimai iš pradžių neblogai sekėsi, mat ją rėmė turtingas vietos verslininkas ir imtynininkas Jakovas (Koba) Egnatašvilis. Jis buvo pirmųjų dviejų mirusių porelės vaikų krikštatėvis ir, anot piktų liežuvių, dar ir biologinis Soso tėvas. Dėl jo paramos Visarionas netgi galėjo nusisamdyti sau pameistrių bei darbininkų, tačiau klientai neretai jam mokėdavo vynu, kurio Gruzijoje buvo itin gausu dar nuo Antikos laikų (žr. mitą apie Argonautus ir Aukso vilną).

Esant tokioms aplinkybėms, Beso vis sparčiau ėmė ristis į gyvenimo liūną, kol galiausiai per keletą metų visiškai degeneravo. Jam pradėjo drebėti rankos, tad buvo vis sunkiau dirbti. Netrukus jis tapo be galo įžeidus, nerūpestingas ir dažnai įsitraukdavo į muštynes, o jo verslas – vis labiau apleistas.

Soso, sulaukus penkerių, Pamišėliu Beso pramintas jo tėtušis jau buvo tapęs smurtauti linkusiu, degradavusiu alkoholiku, t. y. vienu tų, kurie gavę pinigų keletą parų nesirodo namuose, o grįžę į šeimos lizdą iš karto paleidžia į darbą kumščius.

Be Jakovo Egnatašvilio buvo dar du vyrai, kuriems liežuvautojai priskyrė raudonojo antikristo biologinio tėvo titulą: policijos viršininkas Davrišašvilis ir Beso sugėrovas šventikas Čarkvianis.

„Visi trys išvardyti vyrai buvo iškilūs vietiniai, mielai gelbėję iš bėdos gražią jauną svetimo vyro žmoną. Kalbant apie pačią Keke, visuomet buvo sunku patikėti, kad dievobaiminga dvidešimto amžiaus ketvirtojo dešimtmečio senutė su juoda vienuoliška skara ir nesutramdoma devyniolikto amžiaus devintojo dešimtmečio mergina – ta pati moteris. Jos pamaldumu abejoti nereikia, bet dievobaimingumas niekada netrukdė žmonėms nusidėti kūnu. Ji tikrai didžiavosi esanti „geidžiama ir graži mergina“; esama įrodymų, kad ji buvo kur kas žemiškesnė, negu atrodė. Būdama jau sena, Keke tariamai ragino Niną Beriją, Stalino vietininko Kaukaze Lavrentijaus žmoną, susirasti meilužių ir labai pikantiškai kalbėdavo apie dalykus, susijusius su seksu: „Jaunystėje tvarkydavau kitiems namus ir, kai pasitaikydavo koks gražus vaikinas, niekada nepraleisdavau progos.“

Berijos Stalinui – priešiški liudytojai, bet užuominų apie žemiškas išdaigas pasitaiko net pačios Keke prisiminimuose“, – samprotaujama Simono Jonathano Sebago Montefiore (1965) knygoje „Stalino jaunystė“ („Young Stalin“, 2007).

Nors ekspertai negali visiškai atmesti kalbų, kad religingoji Keke jaunystėje buvo padykusi, tikimybė, kad Soso buvo savo motinos sutuoktinio biologinis vaikas, taip pat yra tikėtina, mat vėliau jie supanašėjo tiek fizine išvaizda, tiek charakteriu (polinkiu į smurtą, paranoją ir despotizmą).

Netylančios kalbos apie Keke palaidumą ir kito vyro „indėlį“ audrino girtaujančio Beso vaizduotę. Paranoja jį tik dar labiau skatino griebtis smurto, tad prisigėręs jis mušdavo ir Keke, ir Soso.

Kuo labiau siautėjo tėvas, tuo uoliau būsimąjį diktatorių savo meile bandė apgobti motina, tačiau jau augdamas mažasis Keke numylėtinis demonstravo polinkį į valdingumą, agresiją ir mylinčiai motinai kartais taip pat tekdavo griebtis smurto.

Galiausiai šeima neteko namų, kuriuose gimė Soso, ir buvo priversta leistis klajoti po kraštą. Dešimt metų jie glaudėsi mažiausiai devyniose skirtingose nuomojamuose būstuose, kol galop Keke su vaiku apsigyveno pas vieną savo brolių.

Netrukus Beso vėl pasirodė jos gyvenime. Jis pažadėjo pasitaisyti ir parsivedė Keke namo, tačiau jam taip ir nepavyko atsisakyti alkoholio.

Anot motinos, patirdamas šį smurtą Soso darėsi vis labiau uždaras. Jis norėjo pradėti skaityti ir Keke galvojo leisti vaiką į ugdymo įstaigą, tačiau Beso tam prieštaravo. Šis troško, kad sūnus sektų tėvo pėdomis (siūtų batus), tačiau vos pradėjus žengti šio amato keliu (1884 m.), Soso sunkiai susirgo raupais.

Nors Soso pasveiko, raupai amžiams paženklino jo veidą, o Beso nusprendė galutinai palikti šeimą. Jis ne tik atsisakė remti žmoną ir vaiką pinigais, bet ir pats pareikalavo, kad Keke imtų dirbti (skalbti) bei siųstų lėšas jam.

Kitoms šeimoms tais metais pasisekė menkiau. Antai Koba Egnatašvilis kone per vieną dieną dėl raupų pradaro net tris savo vaikus, tad dabar Keke geradariui pajuto dar didesnį prielankumą, galėdama su juo pasikalbėti apie anapus iškeliavusias atžalas.

Savanoriai baikeriai

Goryje apsilankę BBC žurnalistai iš pirmųjų lūpų sužinojo apie karinius veiksmus ir jų padarinius civiliams.

Pirmame Gorio merijos aukšte esantys kabinetai pilni dėžių su humanitarine pagalba. Miesto administracijos darbuotojai, dar neseniai ramiai dirbę įprastą darbą, zuja po pastatą ir bando susitvarkyti daiktus ant savo darbo stalų.

Į mero kabinetą įeina keturi vyrai vienodomis odinėmis striukėmis su ant nugaros išsiuvinėta Armėnijos vėliava. Jie nekalba rusiškai, tik angliškai ir armėniškai. Tai tarptautinio baikerių klubo "Armėnija" nariai, prieš keletą dienų į šalį atvykę iš Libano ir JAV. Vyrai nesislepia nuo kamerų, tačiau vietoj tikrųjų vardų žurnalistams sako savuosius baikerių slapyvardžius.

Dažnai kalbant apie silpną Armėnijos kariuomenę, su Azerbaidžano finansinėmis galimybėmis nepalyginamą biudžetą, minimi emigrantai. Po pasaulį išsibarstę armėnai – didžioji Jerevano paspirtis ir šįkart. Grupelė baikerių – akivaizdus įrodymas.

Klubo viceprezidentas Nusidėjėlis – iš Los Andželo, kur jis gyveno pastaruosius 28 metus. Vos sužinojęs apie karą Kalnų Karabache nė akimirkos nedvejojęs, skristi į gimtinę ar ne. Nusidėjėlis sako nežinojęs, kad galės būti naudingas, tačiau atvykęs į Armėniją jis su bendražygiais perka pabėgėliams maisto, drabužių ir rūpinasi, kad jie pasiektų užuovėją. "Jei reikės, eisime kovoti", – sako vienas baikerių.

Baikeriai pasiūlo BBC žurnalistams susitikti su Goryje prisiglaudusiais pabėgėliais iš Kalnų Karabacho, o patys važiuoja į Verišeno kaimą, kur gyvena 170 pabėgėlių, veža jiems maisto ir drabužių.

Nusidėjėlis sako nežinojęs, kad galės būti naudingas, tačiau atvykęs į Armėniją jis su bendražygiais perka pabėgėliams maisto, drabužių ir rūpinasi, kad jie pasiektų užuovėją. "Jei reikės, eisime kovoti", – sako vienas baikerių.

Aukoja verslą

Tarp laikinų pabėgėlių namų – ir viešbutis "Yeghevnut". Prieš trylika metų įkurtas Malincianų šeimos viešbutis dažniausiai priima užsieniečius – jų atvykdavę net iš Afrikos ir Japonijos. 78 vietų viešbutyje dabar gyvena 127 pabėgėliai.

Nors viešbučio savininkai nuostolius skaičiuoja kone visus 2020-uosius, šeima nė nedvejodama atvėrė savo gana ištaigingus namus tėvynainiams. Viešbučio savininkė Anuš sako žinanti, ką reiškia likti be stogo virš galvos: šeimos namas sudegė 1993-iaisiais per vieną Gorio atakų.

Pirmas dvi dienas sutuoktiniai patys maitino pabėgėlius, vėliau sulaukė pagalbos iš vietos valdžios ir savanorių. Jau dvi savaites ir patys šeimininkai gyvena viešbutyje, nes pabėgėliai atvežami ir naktimis. Rytais Malincianai surašo reikalingų prekių sąrašą ir keliauja į pagalbos paskirstymo punktą.

Skausmas ir džiaugsmas

Kalbėdamiesi su viešbučio šeimininke, BBC žurnalistai sulaukia naujos pabėgėlių grupelės. Iš automobilio išlipa du vyrai ir moteris. Nors antrą dieną lyja, temperatūra neperkopia 10 °C padalos, pabėgėlių pora apsirengę lengvai, basomis įsispyrę į batus. Abiem – apie 90 metų. Išsiaiškinus, kad pirmajame viešbučio aukšte nėra vietų, senukus atvežęs vyras pats užneša sunkiai beeinantį senolį į antrą aukštą.

Viešbučio šeimininkė žurnalistams pristato pabėgėlių šeimą iš Lačino – iki 1994 m. Azerbaidžanui priklaususio miesto. Iš namų jų pabėgo dešimt, dabar – jau vienuolika: apsistojus viešbutyje, moteris pagimdė devintą vaiką. Dukrelės pasirodymas įnešė džiaugsmo, nors Kalnų Karabache liko moters tėvai, norėję likti arčiau trijų į karą išėjusių sūnų.

Vakarop pabėgėliai susirenka restorane – karas karu, bet gyvenimas tęsiasi. Viešbučio šeimininkė nusprendė surengti šventę vienam iš pabėgėlių, 65-erių Edvardui Lalajanui. Į Gorį jis atvyko su žmona, dukra ir anūkais – sūnūs liko kalnų Karabacho pietuose esančiame Hadrute, jie kariauja.

Lalajanų šeima jau ragavo pabėgėlių duonos: gimtąjį Kalnų Karabachą tekę palikti ir 1992-aisiais. Anuomet buvę blogai, sako E.Lalajanas, tačiau dabar – dar blogiau. "Dabar atakuoja iš lėktuvų, bepiločiai skraido kasdien", – sako jis.