Padėjo išgyventi patyčias

Prie muzikos mokyklos sutikta gimnazistė Urtė sakė, kad muzika jai padėjo išgyventi sunkius etapus mokykloje. „Nuo penktos iki aštuntos klasės patyriau labai stiprių patyčių. Prisimenu, grįžusi namo užsidarydavau kambaryje ir garsiai pasileisdavau muziką. Tai tikrai padėdavo išsikrauti ir atsiriboti nuo viso aplinkos blogumo“, – kalbėjo moksleivė.

Neretas muzikos kelią pradėjo dar pradinėje mokykloje. Pasak studentės Anetės, iki šiol groti skrabalais skatino noras neprarasti įgūdžių.

„Groju skrabalais nuo aštuonerių, tačiau niekada nebuvo kilusi mintis mesti instrumentą į šalį ir jį užmiršti. Būtų gaila nebegroti, nes žinau, kiek tai reikalavo pastangų ir kantrybės“, – tikino ji.

Nors koncertai gatvėse yra gana retas reiškinys, Laisvės alėjoje nemažai muzikantų, besidalijančių muzika. Jie nelaukia šventės ar kitos progos kurti jaukią atmosferą tiek sau, tiek kitiems.

Kuria gerą aurą

Laisvės alėjoje sutiktas baltarusis Nikita savo aktyvumu ir gera nuotaika prikaustė ne vieno praeivio žvilgsnius. Kaip vėliau paaiškėjo, vaikinas pasirinkęs akordeono studijas Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, o tokie pasirodymai gatvėje jam suteikia galimybę parepetuoti prieš koncertus.

„Patinka groti ten, kur daug žmonių. Širdis džiaugiasi, kai matau juos besilinksminančius, o man tai praktika prieš sceninius pasirodymus“, – šnekėjo jis.

Paklaustas, kokią muziką renkasi groti, Nikita aiškino, kad stengiasi prisiderinti prie visų muzikinių skonių.

„Groju viską – nuo klasikos iki popmuzikos. Renkuosi atlikti įvairaus žanro kūrinius, nes publika yra skirtinga. Man ir pačiam įdomiau maišyti žanrus“, – šypsojosi atlikėjas.

Nors muzikantas gatvėje groja ne vienus metus, jis atviras – toks darbas didelio pelno neduoda. „Nelabai apsimoka, bet aš to nedarau tik dėl pinigų. Priimu tai kaip galimybę kurti gerą atmosferą tiek sau, tiek kitiems“, – tikino Nikita.

Praeivis Jonas, įmetęs monetų atlikėjui, pasakojo, kad gatvėje grojantys muzikantai jam primena senus laikus. „Aš ir pats jaunystėje grojau akordeonu. Man tai labai sentimentalu, todėl negaliu ramiai praeiti pro šalį nieko neįdėjęs“, – pažymėjo senjoras.

Nuo penktos iki aštuntos klasės patyriau labai stiprių patyčių. Prisimenu, grįžusi namo užsidarydavau kambaryje ir garsiai pasileisdavau muziką.

Laiko veltui neleidžia

Prie Kauno „Aušros“ gimnazijos sutikti vaikinai Jagoras ir Danielius stengiasi nepraleisti progos užsidirbti ir savo muzika džiuginti kitus. Akordeono ir smuiko duetas praeivius lepina jau ne pirmą kartą. „Kauno gatvėse grojame jau pusę metų. Tokia veikla pradėjome užsiimti iš neturėjimo ką veikti. Norėjosi užsidirbti pinigų, todėl sugalvojome pasinaudoti tuo, ką jau mokame“, – pasakojo abiturientas Danielius.

Groti vaikinai pradėjo dar vaikystėje. Abu jie yra baigę muzikos mokyklą, joje įgytas žinias dabar gali panaudoti grodami gatvėje. „Muzikos mokykloje išmokome pagrindų, kaip elgtis su savo instrumentais. Taip pat išmokome ir nemažai kūrinių, kuriuos atsimename iki šiol ir dabar dalijamės su kitais“, – aiškino Jagoras.

Pasak vaikinų, groti gatvėje ne tik smagu – tokia pramoga leidžia užsidirbti ir neblogų pinigų. „Mūsų rekordas – 250 eurų per keturias valandas. Tačiau grojame ne tik dėl pinigų, bet ir dėl savęs. Taip mes tobuliname savo įgūdžius ir linksminame žmones, o pinigai yra tik detalė“, – kalbėjo Danielius.

Išplėstinį kursą muzikos mokykloje pasirinkęs Jagoras dalijosi, kad muzika padeda išgyventi sunkius gyvenimo laikotarpius. „Drįsčiau teigti, kad muzika man yra daugiau nei gyvenimas. Dažnai groju, kad pamirščiau iškilusias problemas“, – sakė moksleivis.

R. Šakarnytės nuotr.

Fleita padėjo pasveikti

Penktadienio vakarą prie Nacionalinio Kauno dramos teatro durų sutikta Akmė fleitos garsais galėjo užliūliuoti kiekvieną praeinantį. Mergina gatvėje groja jau septynerius metus, tačiau pradžios istorija – neeilinė. „Pirmą kartą gatvėje pasirodžiau su klase. Dainuoti chore išmoktas dainas išėjome su mintimi užsidirbti pinigų maistui“, – prisiminė ji.

Nors tai buvo vienkartinis pasirodymas, Akmei ši mintis iš galvos neišėjo, todėl tokią veiklą nusprendė tęsti viena. „Laikui bėgant supratau, kad groti gatvėje galima ne tik dėl pinigų. Čia praeina labai daug žmonių, su kai kuriais iš jų susipažįstu, o tai – malonu“, – pažymėjo mergina.

Fleita Akmė groja nuo šešerių. Pasak atlikėjos, šis instrumentas buvo parinktas ne be reikalo – jis padėjo įveikti širdies sveikatos problemas.

„Gydytojai rekomendavo rinktis pučiamuosius instrumentus, nes tikimybė, kad jie padės pasveikti, buvo didesnė. Iš tikrųjų dabar nebeturiu jokių sveikatos problemų“, – dalijosi muzikantė.

Reikia fizinio pasirengimo

Noras pasirodyti gerai reikalauja daug pastangų, todėl mergina drįsta prieštarauti tiems, kurie mano, kad groti gatvėje yra paprasta. „Kitiems gali atrodyti, kad tai net ne darbas. Tačiau tam, kad tu gerai grotum visą valandą, reikia fizinio pasirengimo, reikalaujančio taisyklingos stovėsenos ir kvėpavimo. Dar prie viso to reikia prisiminti ir natas“, – pabrėžė pašnekovė.

Gatvėse žmonių srautai zuja iš vienos pusės į kitą, todėl ne paslaptis, kad kartais pasitaiko ir nemalonių įvykių. „Mano mokykloje buvo socialinė pedagogė, kuri liepdavo nusivilkti uniformas, persirengti, kol grojame gatvėje. Anot jos, mes darėme gėdą“, – šnekėjo Akmė.

Kaip pasakojo mergina, muzika suteikia daug gerų dalykų, tačiau bene svarbiausias – ji suteikia galimybę išsipasakoti be žodžių. „Kai pykstu, renkuosi groti. Tačiau geriausia viso to dalis – kitas žmogus mano muzikoje nebūtinai išgirs susierzinimą. Gal jis pamatys aistrą“, – pabrėžė ji.

Groti gatvėje yra didelis iššūkis, reikalaujantis daug pastangų ir noro tobulėti. Neretai atlikėjus kausto baimė groti ten, kur žmonių srautai gana dideli, tačiau šis darbas duoda naudos. Tai padeda socializuotis, grūdina, moko į klaidas reaguoti ne taip jautriai ir išsisukti iš nemalonių ar netikėtų situacijų.

„Esu toks pats žmogus kaip ir kiti, tik groju akordeonu“, – kiek kukli frazė iš  vaikino, kuris tituluojamas akordeono genijumi. Jo gastrolių sąrašas driekiasi nuo Berlyno ir Londono iki Jungtinių Valstijų, Japonijos ir Korėjos.

Martynas Levickis – dar prieš kelerius metus plačiajam pasauliui nepažįstamas vaikinas iš Tauragės – skina laurus scenoje ir yra iš tų, apie kuriuos sakoma – pagavęs sėkmės paukštę.

„Visada tekdavo nors truputį tos sėkmės paragauti po mažą dozę – tai viename konkurse pasirodžius, tai kitur. Dabar, aišku, jos truputėlį daugėja, todėl didėja užimtumas. Aš visada svajojau būti atlikėju, keliauti po pasaulį, norėjau, kad manęs žmonės klausytųsi ir mano muzika jiems butų įdomi. Panašu, kad svajonė po truputėlį pildosi“, – sėkme džiaugiasi M. Levickis.

Laiku ir vietoje

Pastarieji metai M. Levickiui buvo daugiau nei intensyvūs – prieš penkerius metus išvykęs studijuoti į Jungtinę Karalystę, vaikinas baigė Londono karališkąją muzikos akademiją. 2010 metais jis pelnė pasaulio čempiono vardą  klavišinio akordeono kategorijoje, pasirašė kontraktą su žymia britų įrašų kompanija ir  išleido du albumus. Netrukus šalia jo atsirado prodiuseris, garsus vadybininkas  bei įvaizdžio patarėjai, pridėkime dar ir nemažą žiniasklaidos dėmesį bei nuolatines naujas pažintis.

„Tai – tik pati pradžia, todėl pavargstu, nes nesu prie to pripratęs. Viskas buvo daug paprasčiau, kai dirbau vienas, o dabar viską reikia derinti su keliais žmonėmis, kurie turi savų taisyklių bei patarimų – tarp viso šito reikia laviruoti. Tai tampa sunku ir morališkai, ir fiziškai. [...] Galbūt turiu daryti visa tai, ką anksčiau ir darydavau, tiktai ryškiau, plačiau, šiek tiek dažniau. Žmonės aplink mane tai yra mano vadybininkas naujasis R. Blaskey, visa jo kompanija vadybos, kurie labai glaudžiai su manim dirba ir man, įrašų kompanija „Decca classic“, jos atstovai, kurie rūpinasi repertuaru, kurie rūpinasi mano įvaizdžiu, kurie rūpinasi nauju albumu, taipogi turiu labai gerą prodiuserį, su kuriuo pagrinde mes ir dirbam muzikaliai, jis buvęs pianistas, dabar užsiiminėja muzikos prodiusavimu ir mes labai gerai sutariam. Tokia galbūt mano kasdienė kompanija.“, – pasakoja profesionalus muzikantas.

Jaunam ir jau pripažintam akordeonininkui išsprūsta ir tokia frazė – atsidūriau laiku ir vietoje. Mat dabartinis M. Levickio vadybininkas, kuris dirba ir su garsiuoju smuikininku Davidu Garretu , nusprendė ieškoti akordeonininko, kai išgirdo šiuo instrumentu grojantį gatvės muzikantą Paryžiuje, Monmartre. Rado – M. Levickį. Rezultatas –  šiais metais liepos pirmąją išleistas albumas „Martynas“, praėjus vos savaitei nuo pasirodymo, tapo perkamiausiu klasikinės muzikos albumu Didžioje Britanijoje, aplenkęs tokių scenos grandų kaip Katherine Jenkins ir Andrea Bocelli įrašus.

Namai – pasaulis

Lietuvis išduoda – jo sutartyje – dar ne vienas albumas, tad, panašu, jog spartus gyvenimo tempas, nors šiam vaikinui dar tik 23 m., greitai gali ir nesulėtėti.

„Jaučiuosi, kad man yra daug daugiau. Kai kada žmonės irgi taip pasako, jog neatrodo, kad tau 23 m. [...] Kartais žmonėms atrodo, kad man 16, tai jie negali patikėt, kad man 23, tai žodžiu, yra taip ir kitaip“, – kukliai atsako muzikantas.

Ar lengva jaunam žmogui išlikti paprastam, kai staiga užgriūna toks dėmesys? Taip, atsako M. Levickis, vis dėlto pastaruoju metu pastebėdamas, kad visuomet paprastas ir geras būti negali.

„Kartais tenka šiek tiek atsukti savo aštriąją pusę šiame žiauriame gyvenime. Manau, kad visi mes turime mokėti už save pakovot tam tikrais momentais“, – sako M. Levickis.

Paklaustas, kur jo namai, M. Levickis atsako, nors gerai jaučiasi ir Lietuvoje – jaučiasi prisijaukinęs ir Londoną.

„Buitiškai namai yra Londonas, bet veiklos sfera sukasi aplink pasaulį“, – pasakojo muzikantas.

Londonas užaugino ir subrandino, teigia M. Levickis, didmiestyje atsidūręs būdamas aštuoniolikos. Pasikeitė akordeonininko ir požiūris į muzikos pasaulį, sako, kartais aplinkiniams būna keista  iš jo lūpų išgirsti tokias frazes kaip „muzikos verslas“ ar „muzikos produktas“. Tiesa, šalia viso to muzikantas nepamiršta ir gimtosios šalies. Paskutinį kartą Lietuvoje viešėjo besibaigiant 2013 m. vasarai.

Dvi savaites praleido vėlgi – su muzika. Ėmėsi Kristupo vasaros festivalio Akordeono savaitės vairo ir stebino skirtingais projektais, tarp jų – autoriniais koncertais, kuriuose skambėjo ir klasikų kaip Antonio Vivaldi,  Piotro Čaikovskio ir kitų  kūryba, bei populiariosios muzikos atlikėjų kaip Lady Gagos, Steve`o  Wonderio, Michaelio Jacksono, tik M. Levickio ir jo kolegų muzikantų aranžuoti kūriniai. Akordeonininkas scenoje ir uždainavo.

Paklaustas, ar yra kūrinių, kurių nepagrotų, muzikantas atsako teigiamai. Jo įsitikinimu, akordeonas – labai specifinis instrumentas, todėl tikrai ne kiekvieną kūrinį galima pagroti.

„Bet kadangi esu jaunas, eksperimentuoju, aš ribas ir bandau atrasti, iki kur galima nueiti“, – priduria M. Levickis.

Scenoje pakerta kojas

M. Levickis pasakoja, kad nuo vaikystės jį labai palaikė artimieji – būtent jie ir pastebėjo vaiko talentą. Akordeoną padovanojo dabar jau miręs tėvas. Muzikantui tuomet buvo treji metai.

Dar vienas ypatingas M. Levickiui žmogus – jo pirmoji akordeono mokytoja Marytė Markevičienė iš tuometinės Šiaulių konservatorijos, dabartinės Sauliaus Sondeckio menų mokyklos, kur M. Levickis mokėsi 10 metų.

„Manau, buvau ganėtinai toks ramus. Nebuvau tas vaikas, kuris traukia į save dėmesį visais įmanomais būdais, galbūt aš to dėmesio pakankamai gaudavau per savo ankstyvąjį muzikavimą, dainavimą, to man visiškai pakako“, – pasakoja muzikantas.

Profesionalas prisipažįsta, kad scenoje buvo nuo vaikystės, tad didelės baimės anksčiau nejausdavo. Dabar M. Levickis groja kartais net keliasdešimčiai tūkstančių žiūrovų  Taip, prisipažįsta, būna, kad scenoje pakerta kojas, kai muzika – Itin sudėtinga ir koncertas ypač svarbus.

„Kai groji labai rimtą muziką, kuri reikalauja 120 proc. susikoncentravimo ir žinojimo, ką tu darai, žinoma, ėjimas į sceną yra visai kitoks. [...] Tai reikalauja psichologinio pasiruošimo. Esu laimingas, kad būtent Londone turėjau atskirą discipliną, kuri ir vadinosi „atlikėjo psichologija“, – tikina M. Levickis.

„Jis buvo žingeidus berniukas, kuriam reikėjo groti, reikėjo dainuoti, aš net pati jį kalbinau. [...] Jam visada viskas buvo įdomu, jis visur norėjo dalyvauti, kaip jis dabar bėgioja visur, taip jis tada visur bėgiojo“, – prisimena M. Markevičienė.

Tiesa, M. Levickis atvirai prisipažįsta – būtent išvykęs į Londoną, pirmaisiais metais ten ėmė svarstyti – kodėl ir kam viską darantis. Šiandien  šypsosi – tas periodas praėjo ir vėl viskas gerai.

„Žmogus, manau, turi labai retai kada klausti „ kodėl?“.  Nes „kodėl?“ yra klausimas sau pačiam. Kartais reikia to klausimo, bet dažniau reiktų pasilikti jį nuošaly. Aš dažnai darau dalykus, kurių tiesiog nesuprantu, kodėl darau“, – sako M. Levickis.