H. Šabasevičiaus pagrindinės mokslinių tyrinėjimų sritys: XIX a. Lietuvos kultūra, choreografijos, scenografijos istorija. Per ilgametę profesinę veiklą jis paskelbė daugybę teatro ir dailės istorijos, kritikos straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje.

H. Šabasevičius 1982-1989 metais studijavo dailės istoriją Lietuvos valstybiname dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1989 m. dirbo Istorijos institute, vėliau – Kultūros ir meno institute. 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų srities menotyros krypties daktaro disertaciją. Nuo 2002 m. Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas. Ilgametis Vilniaus dailės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijų dėstytojas, nuo 2008 m. docentas. Nuo 1995 m. meno kultūros žurnalo „Krantai“ vyriausiasis redaktorius.

H. Šabasevičius parašė monografiją „Šokiu išsakytas gyvenimas. Balerinos Leokadijos Aškelovičiūtės kūrybos bruožai“ (2009), studiją „Trumpa Lietuvos baleto istorija“ (2010), parengė knygas „Dalia Mataitienė. Ženklai erdvėje“ (1998), „Dalia Mataitienė. Paveikslai. Ornamentinės struktūros. Teatras“ (su D. Mataitiene), „Liepsnojantis Maestro: apie choreografą Elegijų Bukaitį“.

2019 m. H. Šabasevičius apdovanotas Lenkijos Auksiniu kryžiumi už nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrinį bendradarbiavimą.

Skaityme dalyvauja aktoriai Remigijus Bučius, Algirdas Gradauskas, Martynas Nedzinskas, Rasa Samuolytė, Arūnas Vozbutas, Saulius Ambrozaitis. Po skaitymo žiūrovai bus kviečiami pasilikti diskusijoje, kurioje dalyvaus skaitymo kūrybinė grupė, taip pat svečias iš Lenkijos – Witkacy pjeses statęs aktorius, režisierius, pedagogas, Varšuvos nacionalinio teatro direktorius Jan Englert, taip pat teatrologas, teatro kritikas, vienas iš knygos „Witkacy. Plėšrūniškas protas” redaktorių Helmutas Šabasevičius bei pjesę iš lenkų į lietuvių kalbą išvertusi Irena Aleksaitė.

Stanisław Ignacy Witkiewicz-Witkacy – žinomas dvidešimtojo amžiaus menininkas, dramaturgas, tapytojas, filosofas ir fotografas. Witkacy tėvai gimė Lietuvoje: Stanisławas Witkiewiczius – Pašiaušės dvare netoli Šiaulių, Marija Pietrzkiewiczówna – Tryškiuose; Stanisławas Witkiewiczius – žinomas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, Zakopanės stiliaus pradininkas.

Witkacy – iki šiol reikšminga asmenybė ne tik Lenkijos, bei ir viso pasaulio kultūrai. Jis gimė 1885 m. vasario 24 dieną Varšuvoje, o 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją, išgirdęs apie Raudonosios armijos įžengimą į Lenkiją, nusižudė. Jis mokėsi Krokuvos dailės akademijoje, dalyvavo dailės parodose, buvo vienas svarbiausių dailininkų grupės „Formistai“ ideologų, domėjosi estetika, meno teorija, psichoanalize (žinomiausi veikalai – „Estetikos eskizai“, „Teatras. Įvadas į Grynosios formos teoriją teatre). Witkacy tekstuose gilinamasi į būties slėpinius, dramose siekiama atskleisti metafizinius veikėjų pojūčius. Priklausęs moderniajai dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės kultūrai, menininkas pats kūrė ir tvirtino svarbiausius jos bruožus – principingai neigė linijinio, nuoseklaus pasakojimo tradiciją, regimosios ir jausmų tikrovės iliustravimą, psichologinį realizmą, kurį vadino „meniniu viduriavimu“.

Witkacy vadinamas absurdo teatro pradininku; jis parašė arti keturiasdešimt dramų (tarp jų – „Mažame dvarelyje“, „Dvigalvio veršiuko metafizika“, „Beprotis ir vienuolė“, „Belzebubo sonata“, „Batsiuviai“), kurias statė ir stato žinomi Lenkijos ir kitų šalių režisieriai – tarp jų ir Tadeuszas Kantoras, ir Krystianas Lupa. Witkacy kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų; 1993-iaisiais nedidelį jo „Skečą“ į lietuvių kalbą išvertė Giedrius Gabrėnas (vertimas skelbtas žurnale „Krantai“), jo išverstą dramą „Mažame dvarely“ 1993-iaisiais Panevėžio dramos teatre pastatė režisierius Saulius Varnas.

2015 m. rugsėjį–spalį Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikė Witkacy fotografijų paroda – devyniolika skaitmeninių atspaudų iš originalių negatyvų, priklausančių Stefano Okolowicziaus kolekcijai.

Pjesės „Batsiuviai“ skaitymas vyks gegužės 19 d., sekmadienį, 16 val. LNDT Dekoracijų dirbtuvėse (įėjimas iš Odminių g.). Renginys nemokamas.

Ji papildys iki gegužės 6-osios čia veikiančią Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus-Witkacy (1885–1939) fotografijos parodą „Gražuolė ir pabaisa“. Witkacy – iki šiol reikšminga asmenybė ne tik Lenkijos, bei ir viso pasaulio kultūrai. Jis gimė 1885 m. vasario 24-ąją Varšuvoje, mokėsi Krokuvos dailės akademijoje, dalyvavo dailės parodose, buvo vienas svarbiausių dailininkų grupės „Formistai“ ideologų, domėjosi estetika, meno teorija, psichoanalize (žinomiausi veikalai – „Estetikos eskizai“, „Teatras. Įvadas į Grynosios Formos teoriją teatre).

Parodoje – 19 skaitmeninių atspaudų iš originalių negatyvų, priklausančių Stefano Okołowiciziaus kolekcijai. Dauguma negatyvų daryti paties Witkacy. Atspauduose – įdomios ir reikšmingos XX a. pirmosios pusės meninio gyvenimo asmenybės: menininko tėvas Stanisławas Witkiewiczius (1851–1915), rašytojas Bruno Schulzas (1892–1942), pianistas Arthuras Rubinsteinas (1887–1982), artimas Witkacy bičiulis, vienas garsiausių Lenkijos antropologų Bronisławas Malinowskis (1884–1942). Taip pat eksponuojami Józefo Głogowskio, Władysławo Jano Grabskio, Tadeuszo Langierio daryti menininko portretai ir paties Witkacy autoportretai.

XIX a. viduryje Pašiaušėje gimusio dailininko ir architekto Stanislovo Vitkevičiaus (1851–1915) giminėje – nemažai garsių asmenybių: dėdė Jonas Prosperas Vitkevičius (1808–1839) buvo žinomas XIX a. pirmosios pusės keliautojas, orientalistas, viena teta iš motinos pusės Kunegunda Šemetaitė (1800–1879) – garsaus anglų aktoriaus Johno Gielgudo (1904–2000) prosenelė, o kita – Marija Šemetaitė – Józefo Pilsudskio (1867–1935) senelė. Tačiau pats žinomiausias šios giminės atstovas – S. I. Witkiewiczius-Witkacy, XX a. pirmosios pusės rašytojas, filosofas, dramaturgas, tapytojas bei fotografas, be kurio sunku įsivaizduoti moderniąją Lenkijos ir visos Europos kultūrą. Paskaitoje trumpai bus aptariami Vitkevičių ryšiai su Lietuvos kultūra bei Witkacy gyvenimo ir kūrybos bruožai.

Witkacy fotografijų paroda „Gražuolė ir pabaisa“ bei paskaita „Vitkevičiai ir Lietuva“ yra fotografijos ir edukacinių užsiėmimo ciklo „(Ne)būtos istorijos“ dalis. Projektą organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, kuratorius – Darius Vaičekauskas. Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

He.Šabasevičius 1989 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų srities menotyros krypties daktaro disertaciją, nuo 1997 m. dirba Lietuvos kultūros tyrimų instituto Muzikos ir teatro istorijos skyriuje. Tyrinėja Lietuvos teatro, dailės, scenografijos, choreografijos istoriją, XIX a. vaizdų kultūrą, teatro ir dailės ryšius. Šiais klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbė mokslinių ir populiariųjų straipsnių, skaitė pranešimų. Dėsto Vilniaus dailės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijose, yra meno kultūros žurnalo „Krantai“ vyriausiasis redaktorius. Bendradarbiauja su interneto svetainėmis, rašo populiariems ir mokslo leidiniams parodų, spektaklių recenzijas.

Vienas iškiliausių Lietuvos choreografų Elegijus Bukaitis švenčia 75 metų jubiliejų. Jo gimimo dieną, sausio 17-ąją, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras rodo Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“, kurį dedikuoja lietuvių baletmeisteriui.

„Elegijus Bukaitis – neeilinė nedidelės Lietuvos baleto bendruomenės asmenybė: energingas, ekscentriškas, su ypatingu humoro jausmu ir daugybe idėjų, kurios skleidžiasi ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir baleto pasaulyje, visuomeninėje veikloje“ – yra rašęs baleto kritikas Helmutas Šabasevičius (žurnalas „Bravissimo“).

Pasak baleto žinovo, E. Bukaitis gali didžiuotis spalvinga biografija. Gimęs 1941 m. Kaune, augęs Gelgaudiškio vaikų namuose, 1962 m. jis baigė vieną garsiausių visame pasaulyje klasikinio baleto šventovių – Agripinos Vaganovos baleto akademiją Sankt Peterburge (tuomet Leningrade). Ten jis mokėsi kartu su XX a. pabaigos baleto garsenybėmis – Natalija Makarova, Nikita Dolgušinu, Rudolfu Nurijevu, Lietuvos baleto meistrais Leokadija Aškelovičiūte, Raimondu Minderiu. E. Bukaitis išmėgino šokėjo profesiją, šoko tuometiniame Leningrade ir Vilniuje, o 1971 m. baigė Leningrado konservatoriją ir gavo baletmeisterio režisieriaus diplomą.

Į Vilnių E. Bukaitis grįžo jau kaip choreografas. OBT dirbo nuo 1971 m., 1973–1978 m. buvo vyriausiasis teatro baletmeisteris. Iki 1992 m. pastatė tokius baletus kaip „Spragtukas“, „Gulbių ežeras“, „Žizel“, „Eglė žalčių karalienė“, „Žydrasis Dunojus“, „Aistros“, „Aura“, „Pachita“, baletų paveikslus operose „Kunigaikštis Igoris“, „Faustas“, „Tanhoizeris“, „Aida“, „Traviata“, daug choreografinių numerių.

E. Bukaitis buvo ir vienas pirmųjų Klaipėdos muzikinio teatro choreografų (Dmitrijaus Šostakovičiaus „Panelė ir chuliganas“, Manuelio de Falla’os „Meilė burtininkė“, Jono Navakausko „Baltasis vilkas“).

Taip pat kūrė Kauno, Kemerovo muzikos teatruose. Kūrė choreografiją operetėms, kino filmams.

Nuo 1984 m. E. Bukaitis daug dėmesio skyrė pedagoginei veiklai, vadovavo Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmų Šokio ritmo plastinės improvizacijos studijai. Čia su savo sumanyta improvizacijos sistema supažindino daugybę studijos lankytojų.

Greta intensyvios pedagoginės veiklos, E. Bukaitis rasdavo laiko darbui Lietuvos našlaičių brolijoje, iki šiol yra jos pirmininkas (yra organizavęs našlaičių keliones į Vatikaną, Paryžių, Niurnbergą), taip pat yra Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos narys.

E. Bukaičio jubiliejui skirtame balete „Spragtukas“ šoks Haruka Ohno, Stanislavas Semianiura, Martynas Rimeikis, Marta Rueda, Aleksandras Molodovas, Ilva Juodpusytė, Valerijus Fadejevas, Eligijus Butkus, Greta Gylytė, Laimis Roslekas, Rūta Juodzevičiūtė, Inga Cibulskytė, Voicechas Žuromskas ir kiti solistai. Diriguos Modestas Barkauskas.