Svarbiausia – žmonės, su kuriais gyvename

Darius Kairaitis, dailininkas

Yra toks posakis, kad vyras per gyvenimą turi pasodinti medį, užauginti sūnų ir pastatyti namą. Na, sūnų užauginau. Jau turiu ir anūką Jogailą. Medį irgi pasodinau ne vieną. Namą pastačiau ir padovanojau vienam iš TV laidos dalyvių dar tais laikais, kai dirbau prodiuseriu. Prodiusavau laidą „Pirk „Senukų“ prekybos centre – sutik Naujuosius svajonių name“.

Savo rankomis sutvarkiau sodybą ir butą Trakuose, kuriame dabar su žmona gyvename. Beje, kai bute baigiau remontą, panorau svetainėje pakabinti kokį gražų paveikslą. Kadangi tas, kuris man patiko, buvo brangus, nusprendžiau pats nutapyti. Taip ir pradėjau dailininko karjerą.

Ryšys: atrodo, kad jau ir mažasis Jogaila domisi senelio dailininko D. Kairaičio darbais. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenu senamiesčio daugiabutyje, ketvirtame aukšte, su labai gražiu vaizdu į Trakų baziliką (Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika, – aut. past.), netoli Lukos ežero. Vasarą persimetu per ranką rankšluostį ir einu maudytis. Buvo visokių pasvarstymų – ir apie nuosavo namo statybas, tačiau šiandien su žmona džiaugiamės tuo, ką turime. Nebent kartais apie kokią sodybą viduryje miškų pasvajojame, kur būtų grybų, uogų, kur kokį kepsniuką prie namų galėtume pasičirškinti.

Kai bute baigiau remontą, panorau svetainėje pakabinti kokį gražų paveikslą. Kadangi tas, kuris man patiko, buvo brangus, nusprendžiau pats nutapyti.

Kas man yra namai? Tikrai ne vien gražiai dažytos sienos, baldai ir pan. Namai visų pirma yra jausmas – kai tau juose gera, jauku, šilta, kai norisi į juos sugrįžti. Svarbu ir tai, kas juos supa, – vaizdas pro langus, pasiekiamumas, infrastruktūra. O svarbiausia – žmonės, su kuriais gyvename. Nepriklausomybės pradžioje vedžiau, sukūriau šeimą, kurį laiką gyvenome pas tėvus. Kai Lietuva įstojo į ES, išvykau į Angliją. Galvojau, įsikursiu, o paskui ir šeimą pasiimsiu. Neužteko kantrybės: supratau, kad Lietuva – geriausia, mieliausia, brangiausia ir kad kojos iš jos daugiau nekelsiu.

Išpuoselėjo: namuose paties rankomis sušildytas kiekvienas kampas, užtat dabar juose jauku ir gera, norisi čia ir tapyti. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

Mėgstamiausias namų kampelis? Negalėčiau nieko išskirti: juk pats savo rankomis visus tuos kampelius iščiupinėjau, išglosčiau, kai remontą dariau. Virtuvėje – pokalbiai, skanus maistas, svetainėje – poilsis, miegamajame – ramus miegas. Patys su žmona griovėme sienas, projektavome, kūrėme savo svajonių namus nuo nulio.

Svarbiausias daiktas bute? Net nežinau: nesu prisirišęs prie daiktų. Gal mano paveikslai? Tapau juos namuose.

Vieta, į kurią norisi ir gera sugrįžti

Agnė Dzeranova, TV3 laidos „Į sveikatą!“ vedėja

Kiek namų su Alanu esame turėję? Bendri bus antri. Nors ne, meluoju: drauge dar porą metų gyvenome Danijoje.

Namai man yra vieta, kur gera grįžti. Todėl ir su vyru stengiamės kurti gražius santykius, rodyti pavyzdį vaikams, kad visiems norėtųsi į juos sugrįžti.

Dabartiniai mūsų namai yra Vilniaus priemiestyje. Man asmeniškai galėtų būti ir kitoje šalyje (kur žiemomis šilčiau) – svarbiausia, kad šalia būtų šeima! Alanui? Ne, jis nori gyventi tik Lietuvoje.

Svarbu: sveiką gyvenseną propaguojantys A. ir A. Dzeranovai savo vaikams nori suteikti tai, kas geriausia, – kad augtų sveiki ir laimingi. / A. ir A. Dzeranovų šeimos archyvo nuotr. 

Mėgstamiausia vieta namuose? Turbūt prie židinio. Nuolat su Alanu kovojame dėl vietos prie jo (juokiasi). Mane ugnis traukia ne tik dėl šilumos: žiūrėjimas į ją ramina.

Savo namų neįsivaizduoju be kiemo. Ir be svarsčių kieme – na, tų didelių metalinių rutulių su rankenomis jėgai ugdyti (šypsosi). Mes – sportiška šeima. Kita svarbi vieta – virtuvė. Mėgstu joje sukiotis. Šią savybę paveldėjau iš mamos. Nors vyras irgi gamina, tačiau man tenka ruošti valgį vaikams. Beje, kalbant apie namus, norėčiau kalbėti ir apie naminį maistą. Mūsų šeimai tai labai svarbu. Ir apie naminius gyvūnus – auginame bišoniuką Šaltį. Simboliškas vardas, nes panašiai tuo metu, kai Šaltis atėjo į mūsų namus, Alanas praėjo grūdintis šalčiu – lįsti į ledo vonią arba į eketę. Aš irgi tai darau, tik rečiau. Mūsų mažoji Atėnė (jai šešeri) šalčio taip pat nebijo, labai mėgsta žiemą basomis bėgioti po sniegą. Paskui visi lendame į pirtį – deriname šaltį su karščiu.

Vaikai auga ne ant asfalto: turime kiemą, už jo – tvenkinys, o svarbiausia, kad šalia – didelė draugiška kaimynų bendruomenė.

Pirmąją ledo vonią pasidarėme iš paprasčiausio šaldiklio. Paskui, padedant specialistams, ją patobulinome ir dabar jomis prekiaujame. Mūsų vonia neturi analogų: pati gamina ledą! Vasaromis tokia vonia – atgaiva, o žiemomis – puiki grūdinimosi priemonė.

Mūsų svajonių namai? Turbūt šitie. Jie užmiestyje, vaikai auga ne ant asfalto: turime kiemą, už jo – tvenkinys, o svarbiausia, kad šalia – didelė draugiška kaimynų bendruomenė. Vaikai čia turi daug draugų, netoliese gyvena mano sesuo, neseniai atsikraustė ir mano mama. Ko daugiau reikia?! Nebent kokio nedidelio pušynėlio...

Jaukiausia – ant sofos su augintiniais

Grėtė Krutovienė, kinologė, šunų dresuotoja

Esu užaugusi Užupyje, mano tėveliai ten tebegyvena. Studijų metais nuomojausi skirtingus būstus. Uch, kokių yra tekę turėti… Jų buvo gal keturi penki, vos ne visuose kursuose po vieną.

Pamenu, kai tik išsikrausčiau iš tėvų, pirmas mano butas buvo prie Lukiškių aikštės, be proto didelis. Pusės jo ploto net nepanaudojome, už šildymą gal 1 000 litų (tais laikais dideli pinigai buvo) mokėjome. Užtai antras mūsų būstas buvo kitas kraštutinumas – 18 kv. m butukas. Tikrai gerokai per mažas (kvatojasi). Paskui gyvenome Karoliniškėse su dviem šunimis ir kate gal 45 kv. m butelyje, o štai dabar jau turime nuosavą būstą Vilniaus centre, kur erdvės pakanka tiek augintiniams, tiek ir žmonėms.

Savi: „Jie kaip radiatoriai – mane šildo“, – sako be augintinių namų neįsivaizduojanti G. Krutovienė. / G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

Kas man yra namai? Vieta, kur galiu atsiriboti nuo visko, pailsėti, įsikrauti. Darnos židinys. Namuose jauku, geriau dėliojasi mintys, susiderini, jei esi išsiderinęs. Mėgstamiausia vieta? Atsakysiu kaip tikra šunininkė: ant sofos su savo šunimis! Nes jie kaip radiatoriai – mane šildo. Būna, atsigulu ant sofos, gyvūnai aplimpa iš visų pusių.

Ypač mėgstu žiūrėti į lubas, kur paliktos tokios senovinės medinės sijos. Taip jauku ir gera į tą medį žiūrėti.

Be kokio daikto neįsivaizduoju savo namų? Pirma mintis – kompiuteris, telefonas. Be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ar turite omenyje kažką kito? Gyvenimo ironija: kai gyvenome 18 kv. m bute, buvau pati didžiausia daiktų kaupikė. Dabar jau tokia nesu, bet vieną išsirinkti – oi, kaip sunku… Gal imčiau tą pačią lovą – su visais savo augintiniais!

Ar galėtų mano namai būti ten, kur ir mano dantų šepetėlis? Keliauti, žinoma, man labai patinka, bet gyventi vis tiek norėčiau Lietuvoje.

Ar galėtų mano namai būti ten, kur ir mano dantų šepetėlis? Keliauti, žinoma, man labai patinka, bet gyventi vis tiek norėčiau Lietuvoje. Beje, jau kelintus metus važiuojame ir vasaras leidžiame Drevernoje. Mano vyras yra aitvaravimo instruktorius, taigi ir man tenka šiek tiek paragauti šio sporto.

Svajonių namai? Oi, mus abu tikrai labai traukia pajūris, ypač Drevernos pusė. Galėtų jie būti kažkur netoli marių, su 1–2 ha nuosavos žemės sodui, daržams – užsiimčiau gamtine žemdirbyste. Dar koks tvenkinukas ar upelis netoliese nepamaišytų. Ir namukas koks molinukas – vyro rankų darbo!

Čia ateities norai, nes kol kas labai džiaugiuosi ir savo dabartiniais namais prie Vilniaus centro. Vyras juos pats savo rankomis sutvarkė, į jų dizainą integravo labai daug medžio, todėl čia ypač jauku.

Kad ir kur nukeliautum – visada esi namuose

Ieva Paliukaitytė, drauge su Martynu Garjoniu keliaujanti po pasaulį

Šiuo metu esame Dakhloje, Maroke. Jau antrą kartą čia žiemojame dėl gerų oro ir aitvaravimo sąlygų. Šitaip klajūniškai gyventi planuojame tol, kol leis galimybės arba tiesiog atsibos.

Kodėl pasirinkome namus ant ratų? Na, susikūrėme tokias sąlygas, kai galime dirbti iš bet kur, – abu mėgstame keliauti, o namai ant ratų leidžia tai daryti kartu su savo augintiniu Reiliu. Pasiimame kalną aitvaravimo įrangos ir gyvename ten, kur šviečia saulė ir pučia vėjas.

Migruoja: Ieva su Martynu susikūrė tokias sąlygas, kad gali dirbti iš bet kur, todėl savo mobiliųjų namų vietą keičia pagal orą ir norą. / I. Paliukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Kokie namo ant ratų pranašumai? Jų daug. Kad ir kur nukeliauji – visada esi namuose. Be to, gali keisti namų vietą pagal orą, nuotaiką – žodžiu, bet ką. Svarbiausia, kad šitaip gyvendamas sutinki begales įvairiausių žmonių – keistų, įdomių. Ne tik pamatai, bet ir pagyveni skirtingose šalyse, kultūrose.

Kai tik pavyko abiem susidėlioti gyvenimus taip, kad galėtume dirbti iš bet kur, iš karto nusipirkome krovininį autobusiuką „Fiat Ducato“ ir savo rankomis įsirengėme jame namus. Viskas buvo trigubai sunkiau ir užtruko kur kas ilgiau, nei įsivaizdavome, – net metus! Užtai proceso metu išmokome labai daug naudingų dalykų.

Kokie namo ant ratų pranašumai? Jų daug. Kad ir kur nukeliauji – visada esi namuose. Be to, gali keisti namų vietą pagal orą, nuotaiką – žodžiu, bet ką.

Savo namuose ant ratų turime viską: virtuvę su dujine virykle, šaldytuvu ir kriaukle; lovą ir daug spintelių daiktams susidėti; darbo ir poilsio zoną priekyje su stalu, atskirą dušo ir tualeto patalpą. Ir, žinoma, didžiausią garažo erdvę aitvaravimo įrangai susikrauti. Elektra – iš saulės, tad galime savaitę ir daugiau būti ramūs – kol baigiasi vandens atsargos (šypsosi).

Daug kas klausia, ar nesunku gyventi dviese mažoje erdvėje ir dar su šunimi. Iš tikrųjų didžiąją dalį dienos praleidžiame lauke. Kemperyje tik miegame, dirbame ir gaminamės valgyti, o visas kitas gyvenimas vyksta gamtoje. Todėl erdvės tikrai netrūksta. Vienintelis dalykas, kuris užknisa, yra tai, kad… gyvendamas mažoje erdvėje turi tvarkytis nuolatos. Žmonėms kažkodėl atrodo priešingai (juokiasi).

I. Paliukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Kas mums yra namai? Lengvas klausimas – ten, kur gera ir jauku būti su artimaisiais, nepriklausomai nuo to, ar tai nuosavas namas, ar trumpam nuomotas butas, ar mikroautobusiukas viduryje Sacharos. Mums namai ten, kur vienu ar kitu gyvenimo momentu jaučiamės kaip namuose. Mėgstamiausia mano vieta – virtuvė, Martyno – lova. Svarbiausias daiktas abiem – mokos kavinukas.

Ar tai mūsų svajonių namai? Taip, nes šiuo metu toks yra mūsų gyvenimo būdas. Ateityje? Kas žino: juk gali dar įvairiausių kitokių svajonių nutikti!

Neįsivaizduoju savo namų be džiunglių gyventojų

Gerardas Paškevičius, biologas, Džiunglių žmogus

Šiuo metu mūsų su žmona Migle namai yra ten, kur ir darbai, – Kaune. Visi mano egzotiniai augintiniai likę pas tėvus Ukmergėje. Važiuoju pas juos kas trečią dieną, kad visais pasirūpinčiau.

Planuoju ilgainiui Ukmergėje likusią šeimos dalį įkurdinti arčiau mūsų, laikinojoje sostinėje. Augintinių Kaune lauks atnaujintos patalpos ir terariumai su visa reikalinga įranga.

Ar tarp savo roplių turiu drakonų? Žinoma: juk Drakono metai! Vieną mažą drakoniuką – leopardinį gekoną – net atsivežiau į Kauną. Afroditei aštuoniolika metų ir ji yra antras pagal senumą roplys iš daugybės mano augintinių. Tokiomis įspūdingomis akimis, didele galva, stambia uodega. Kodėl tik ją vieną? Nes ši driežų rūšis yra reiklesnė, jiems reikia kasdienės priežiūros. Su gyvatėmis daug paprasčiau.

Jauku: „Dar namas nebuvo pastatytas, o Miglė jau žinojo, kad jame norės sūpynių“, – džiaugiasi išsipildžiusia žmonos svajone G. Paškevičius. / G. Paškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kiek namų iš viso esu turėjęs? Ukmergėje – dvejus (gyvenau ir pas tėvus, ir pas senelius), su žmona, kai buvome studentai, nuomojomės irgi du, o štai dabar pagaliau turime savus.

Namai mums tikrai ne sienos ir ne pastatai. Namai ten, kur šeima! Ir kai žmonai sakau, kad važiuojame namo, tai tikrai abu žinome, apie kuriuos namus kalbame.

Ar galėčiau namus kurti užsienyje? Turbūt ne. Esu per daug atsakingas už savo gyvūnus, tad tikrai negalėčiau į viską spjauti ir išvažiuoti gyventi svetur.

Vos nepamiršau – kadangi socialiniuose tinkluose esu geriau žinomas kaip Džiunglių žmogus, neįsivaizduoju namų be džiunglių gyventojų. Kol kas Kaune jų nedaug: terariume gyvena jau mūsų minėtoji gekoniukė Afroditė, narvelyje – Čilės voveriukas Epis, o po namus bėgioja kavalieriaus karaliaus Karolio spanielio ir nykštukinio pudelio mišrūnė Dirsė. Ji nesišeria, neturi kvapo, yra be galo meili ir sociali – sutaria su visų rūšių džiunglių gyventojais.

Mėgstamiausia vieta namuose? Mano – prie kavos aparato, žmonos – vienareikšmiškai svetainėje, kur kabo sūpynės. Namas dar nebuvo pastatytas, o Miglė jau žinojo, kad jame norės sūpynių. Tai buvo pirmasis baldas mūsų namuose. Atsakant į kitą jūsų klausimą – būtent sūpynės yra tas daiktas, be kurio nei aš, nei Miglė nebeįsivaizduojame savo namų (juokiasi).

Ar galėčiau namus kurti užsienyje? Turbūt ne. Esu per daug atsakingas už savo gyvūnus, tad tikrai negalėčiau į viską spjauti ir išvažiuoti gyventi svetur. Jau sakiau, kad kas tris dienas grįžtu pas savo roplių šeimą, kurią sudaro maždaug 20 individų. Vadinasi, šiuo metu turiu kaip ir du namus? Ne, meluoju – gal keturis? Ukmergėje manęs laukia uošviai, žmonos močiutė, mano seneliai ir mano tėvai.

– Paprastai į tolimas keliones žmonės leidžiasi tuomet, kai nori turėti užtektinai laiko apmąstymams. Betgi galima mąstyti ir keliaujant, tarkim, tris kartus aplink Lietuvą ar Europą... Kodėl reikėjo rinktis patį pasaulio kraštą – Naująją Zelandiją?

– Visai netikėtai išgirdau apie galimybę gauti Naujosios Zelandijos vizą ir nieko per daug nesitikėdama, juolab neplanuodama, dalyvavau atrankos konkurse. Man pasisekė – gavau darbo ir atostogų vizą! Jaučiausi taip, lyg būčiau laimėjusi aukso puodą – per metus tokias vizas gauna tik 100 lietuvių. Tie, kurie pirmieji užpildo dokumentus ir pateikia juos internetu per kelias minutes.

– Paatvirauk, kas nutiko, kad gyvendama puikioje Vilniaus senamiesčio vietoje, kaip pati sakai, su mylimu draugu ir šunimi, ryžaisi perkrauti savo tuometinį gyvenimą ir iškeliauti?

– Dabar, kai po kelionės į Naująją Zelandiją jau praėjo keli mėnesiai, galiu pasakyti, kad mano gyvenime viskas buvo gerai, tik jaučiausi gerokai perdegusi ir pervargusi. Keletą metų dirbau reklamos agentūroje, freelancinau po darbo, intensyviai sportavau. O kur dar kasdienė namų ruoša ir tikslai, kuriuos kurdavau, bet taip ir nespėdavau įgyvendinti. Dėl to save nuolat grauždavau. Ilgainiui pasidariau viskuo nepatenkinta, o labiausiai – savimi. Pykau, kad neužtenka energijos ir jėgų vis augantiems norams, tikslams pasiekti. Gal todėl nesąmoningai susidomėjau galimybe gauti Naujosios Zelandijos vizą, nors būtent apie šią šalį niekada nesvajojau. Neplanavau išvykti iš Lietuvos apskritai: juk, kaip pati maniau, turėjau viską – darbą, draugą, šunį, butą... Deja, niekas iš to visko manęs nebedžiugino.

– Kiek laiko truko kelionė ir ką ji tau davė. Ar grįžai pasikeitusi? Ryžtingesnė? Prisirpusi naujų minčių, idėjų, o gal net pasiryžusi pradėti savo verslą?

– Kelionę pradėjau lapkričio pradžioje. Kelias savaites viešėjau merginų "Surf / wake / yoga" stovykloje Balyje, o iš Naujosios Zelandijos grįžau vasario gale. Keturiems mėnesiams pabėgau nuo lietuviškos žiemos. Grįžau gerokai ramesnė, nebestresuoju dėl smulkmenų. Kur kas mažiau rūpi kitų žmonių nuomonė. Išmokau tvirčiau priimti sprendimus pati, mažiau ieškoti užtarimo aplinkoje ir kliautis savo vidine nuojauta. Prieš kelionę tikrai nebūčiau išdrįsusi po mėnesio išeiti iš, pasak draugų, svajonių darbo. Planavau leisti vasarą kemperyje, aitvaruoti ir būti laisvai samdoma darbuotoja. Deja, rožines svajones gerokai pakoregavo lūžusi koja.

Po kelionės supratau, kad norint išgyventi nereikia krūvos pinigų. Sutikau žmonių, kurie į viską žiūri kur kas paprasčiau. Vos grįžusi atsikračiau pusės savo spintos turinio, nes daiktų perteklius vargina. Nepakeičiau visko kardinaliai – apie kai kuriuos dalykus turiu nuolat sau priminti, nes užsisukus rutinoje jie pasimiršta. Grįžusi net sąrašą pasidariau – šįkart nebe darbų, o Naujojoje Zelandijoje atėjusių suvokimų!

– Kokių įdomių žmonių sutikai keliaudama?

– Pačių įvairiausių – prireiktų atskiro straipsnio kiekvienam. Kadangi keliaudama iš esmės gyvenau pas žmones naudodamasi "Couchsurfing" paslauga (tai didžiausias apsikeitimo svetingumu tarptautinis tinklas pasaulyje – aut. past.), turėjau bendrauti išsijuosusi: šeimininkai tikėdavosi informacijos apie tave, tavo gimtąjį kraštą ir pan. Štai čia labai pravertė mano plepumas.

– Ar išties vykdama į Naująją Zelandiją neturėjai jokio išankstinio plano, kelionės maršruto, lankytinų vietų sąrašėlio?

– Per Airbnb.com užsisakiau savaitei nakvynę Oklande ir toliau nieko neplanavau. Pirmą kartą nejaučiau nei noro, nei poreikio planuoti. Galbūt todėl ši kelionė buvo labiau psichologinė nei turistinė (nors iš pradžių to nesupratau). Įdomi detalė – teko pačiai nusipirkti automobilį. Daugiau streso patyriau ne ieškodama, ką pirkti, o bandydama pati (be niekieno pagalbos) apsispręsti, kokios mašinos man reikia ir kiek turimo kapitalo noriu į ją investuoti (atvykus į žemyną per patį sezono įkarštį automobilių kainos buvo gerokai padidintos). Dabar galiu pasakyti, kad įsigyti mašiną Naujojoje Zelandijoje yra tikrai paprasta, ypač jei bent kiek nutuoki apie jas (dėkui tėčiui, įkrėtusiam man specifinių mechanikos žinių). Nusipirkau "Honda Odyssey" su dvigule lova gale – visai nemažą miniveną. Beje, labai savimi didžiavausi, nes į kairiąją kelio pusę išvažiavau pirmą kartą. Ar Naujojoje Zelandijoje, keliaudama viena, jaučiausi saugi? Iš pradžių atrodė, kad taip. Paskui nuomonė, kad tai viena saugiausių pasaulio šalių, šiek tiek pasikeitė. Kaip ir visur, reikėjo išlikti budriai, nepalikti brangių daiktų matomose vietose, vadovautis sveiku protu.

Supratau, kad reikia mažiau planuoti ir stresuoti, o daugiau mėgautis gyvenimu ir vertinti tai, ką turi. Kai dabar imu dėl kažko abejoti, save graužti, iškart prisimenu savo kelionę.

– Pakalbėkite apie pinigus. Ar daug jų reikia norint pamatyti Naująją Zelandiją?

– Prieš išvykdama buvau įjungusi nemenką taupymo režimą ir iš Lietuvos vežiausi nemažą pinigų sumą. Gavusiems "Working holiday" vizą banko sąskaitoje privaloma turėti 4 200 Naujosios Zelandijos dolerių (2 460 eurų). Tokios sumos pradžiai tikrai užtenka. Atvažiavęs juk iškart gali ieškotis darbo, pasitaupyti, o tik paskui keliauti, taip daro dauguma kuprinėtojų.

Daugiausia išleidau per pirmąsias savaites, kol dar gyvenau kaip turistė – t.y. pirkau automobilį, vietines telefono korteles ir t.t. Kai ėmiau keliauti, išlaidos gerokai sumažėjo, nes visą laiką gyvenau pas žmones arba nakvodavau mašinoje kempinguose (pirkau tik būtiniausius maisto produktus ir benziną). Pirmą mėnesį Naujojoje Zelandijoje praleidau naudodamasi "Helpx" programa. Ji leidžia keliautojams dirbti po kelias valandas per dieną pas žmones ir už tai gauti nakvynę bei maistą. Taigi pirmas dvi savaites, palikusi Oklandą, gyvenau jaukiame šeimos hostelyje, nuostabaus grožio name ant jūros kranto, šiaurinėje salos dalyje. Čia driekiasi 90 mylių ilgio paplūdimys. Puiki vieta banglenčių sportui. Dienos ritmas būdavo paprastas: kasdien dirbdavau nuo 10 iki 12 val., o paskui čiupdavau lentą ir lėkdavau surfinti, vakarop – skaityti, piešti hamake, vaikščioti pakrante, čiuožinėti smėlio kopomis, rinkti midijas kartu su kambarioke ir hostelio svečiais. Artimiausia parduotuvė už 20 km. Žmonių – vos vienas kitas. Žodžiu, visiška ramybė.

Vėliau gyvenau itin prabangiame "Bed and breakfast" tipo viešbutyje, kur 70-mečiam jo savininkui Richardui padėdavau gaminti vaisių salotas ir tepti skrebučius pusryčiams. Kadangi jis buvo puikus šefas, o gaminti – vienas didžiausių mano pomėgių, tai drauge ruošdavome vakarienę iš įvairiausių daržovių, kurias jis su kolegomis ūkininkais augino didžiuliame ekologiniame ūkyje. Ten kiaurus metus noksta viskas – nuo burokų, morkų, apelsinų iki makadamijos riešutų. Mainais už savo menką kulinarinę pagalbą (dar – keletą valandų darbo darže) gyvenau kelių šimtų dolerių vertės kambaryje, maitinausi šviežiomis žuvimis ir ypatingo skonio daržovėmis. Galėjau plaukioti jachta su vienais įdomiausių kada nors mano sutiktų žmonių. Taigi nėra vieno atsakymo į klausimą, kiek pinigų reikia, kad galėtum pamatyti Naująją Zelandiją.

Jei atvyksti trumpam, gyveni viešbučiuose ir lankaisi mokamuose objektuose – tada taip, išleisi tikrai daug. Bet jei turi laiko keliauti lėčiau, susipažinti su vietiniais ir paieškoti savo būdų pamatyti Zelandijos įdomybes – gali ir nieko neišleisti. Pavyzdžiui, apsilankymai "Glow Worm Caves" kainuoja nuo 50 iki 300 dolerių, bet tuos pačius urvus gali pamatyti ir savarankiškai eidamas tamsiu urvu tol, kol pamatysi švytinčius kirmėliukus. Arba išeiti vidury nakties pasivaikščioti ir išvysti šviečiančius šlaitus, pilnus tų pačių glow worms‘ų.

Prieš išvykstant, tiesa, daug kas gąsdino, kad renkuosi labai brangų kraštą, bet grįžus į Lietuvą ir apsilankius maisto prekių parduotuvėje man susidarė atvirkštinis įspūdis. O ir minimalus atlyginimas Zelandijoje didesnis kokius penkis kartus.

– Daug jaunų žmonių, vos baigę mokslus, svajoja keliauti po pasaulį ir savanoriaudami atrasti tikrąjį pašaukimą. Savanorystė. Kokia ji tau pasirodė – skani ar kiek sprangoka?

– Jei atvirai, tai aš tos tikrosios savanorystės nė neragavau – dirbau už maistą ir nakvynę. Bet toks gyvenimo būdas, kai trumpam gali save išbandyti įvairiose profesinėse srityse, man patiko. Nė nemaniau, kad pamėgsiu kapstytis darže. Susipažinau su įdomiais žmonėmis, susiradau naujų draugų. Daugelis jų per kelias savaites tapo kur kas artimesni nei tie, kuriuos pažinojau jau dešimtį metų. Anksčiau maniau, kad draugystei reikia panašių žmonių – na, kad sutaptų vertybės, pomėgiai ir pan. Kelionės metu pamačiau, kaip gali būti smagu su žmogumi, su kuriuo kitomis aplinkybėmis net nerodytum iniciatyvos susipažinti. Kai esi svečias, negali būti kategoriškas ir kelti klausimų, kuriais galėtų išsiskirti nuomonės, pvz., politika, vegetarizmas ir t.t. Taigi gavau neblogą tolerancijos pamoką.

– Ar labai kamavo žmogiški jausmai: namų, draugo ilgesys, nežinia dėl rytdienos, abejonės – ką aš čia darau, kodėl aš čia? Ar buvo minčių viską mesti ir ieškoti bilietų į namus?

– Ką aš čia veikiu? Taip, mąsčiau apie tai, pirmą kartą kairiąja kelio puse vairuodama didžiulę mašiną su lova gale, kurią tik ką savarankiškai nusipirkau Naujojoje Zelandijoje, palikusi vaikiną, šunį, šeimą ir visus draugus Lietuvoje. Neturėjau jokio plano ar idėjos, ko aš čia atskridau. Laimė, toks slogutis kamavo tik iš pradžių. Jau kitą dieną, vos išvykus iš Oklando, nuotaika pagerėjo, o širdyje atsirado malonus laisvės, savarankiškumo ir nuotykio jausmas.

Į Lietuvą grįžau gan spontaniškai. Iš pradžių planavau pabūti kokį pusmetį. Bet po keturių mėnesių supratau, kad viską, ką norėjau, jau apkeliavau. Tad pardaviau automobilį ir leidau laiką Neipyro miestelyje – skyniau mėlynes vien dėl smagumo. Štai čia ir pradėjo mane atakuoti mintys apie namus... Pagyvenusi kokią savaitę su jomis, nusipirkau bilietus į Lietuvą.

– Kokia Naujoji Zelandija lietuvės akimis?

– Nuostabi gamta, neįdomūs miestai. Kam rūpi architektūra, kultūra – viso to čia neras. Keli didesnieji miestai – Velingtonas ar Kraistčerčas dar dar, bet visi kiti tiesiog primena neįdomius priemiesčius. Tik pabuvusi už jūrų marių supratau, kokį puikų ir greitą internetą turime Lietuvoje! Ten dažnai net paprasčiausio telefono ryšio nėra! Anot vietinių, reikia megzti ryšį su gamta – koks dar internetas.

Vietinių peizažų su niekuo nepalyginsi – net vairuoti po 4–7 valandas per dieną neprailgdavo. Naujojoje Zelandijoje yra visko – tropinių augalų, ugnikalnių, snieguotų kalnų, krioklių, žydriausių kada nors matytų upių ir ežerų, pingvinų, orkų, ruonių, nesuskaičiuojama įvairovė paukščių ir didžiausias kada nors matytas kiekis avių. Leidžiantis žemyn iš šiaurės į pietus gamta pasikeičia kardinaliai.

Vis dėlto pačios įdomiausios mano patirtys susijusios su žmonėmis. Sykį išėjome į žygį su vietoje sutikta lietuve. Kadangi tingėjome eiti 15 km atgal tuo pačiu keliu aplink ežerą, tai susistabdėme katerį. Malonūs žmonės mus pakvietė pasiplaukioti drauge. Beje, pirmoji mano couchsurfing‘o patirtis buvo nakvynė autobuse, kurį šeimininkas Warrenas įrengė specialiai keliautojams. Mes galėjome naudotis baidarėmis ir MTB dviračiais. Warrenas pasirūpino, kad svečiai turėtų ką veikti ir galėtų apžiūrėti jo gimtąjį Rotorua miestą.

– Kiekviena kelionė – vis kitokia patirtis. Ar tiki, kad gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai? Kad sutikti žmonės yra skirti būtent tau kaip mokytojai. Ar dabar jau žinai, kodėl Ievos Paliukaitytės gyvenimo žemėlapyje atsirado Naujoji Zelandija?

– Supratau, kad reikia mažiau planuoti ir stresuoti, o daugiau mėgautis gyvenimu ir vertinti tai, ką turi. Kai dabar imu dėl kažko abejoti, save graužti ar išgyventi, kai bijau priimti sprendimą, – iškart prisimenu savo kelionę. Jei jau sugebėjau viena tokiam pasaulio krašte išgyventi, tai nepražūsiu ir dabar. O kitiems noriu palinkėti, kad žiūrėtų į problemas paprasčiau, kad neužsisėdėtų vienoje vietoje ir nebijotų pradėti visko iš naujo. Pastebėjau, kad dažniausiai visos žmonių baimės atsiremia į finansus. Tad man Naujoji Zelandija padėjo įsisąmoninti naują gyvenimo kredo, kuriuo ir bandau vadovautis: "Tau reikia daug mažiau nei įsivaizduoji!"