Šioje knygoje savo istorijomis dalijasi dainininkės Gabrielė Vilkickytė, Ieva Zasimauskaitė, Migloko, menininkai Algis Kriščiūnas, Jolita Vaitkutė, aktoriai Marius Repšys, Dominykas Vaitiekūnas, kunigas Kęstutis Dvareckas. Kalbinami ir ne tokie vieši žmonės: „Jaunimo linijos“ savanorė Julija Staškovskaja, skambinantysis Dominykas Šiugžda. Nuoširdžiomis ir jautriomis istorijomis jie rodo pavyzdį, kaip net ir sunkiausiose situacijose galima atrasti šviesiąją gyvenimo pusę.

„Vilties knyga“ yra daugiau nei tik mūsų visuomenėje žinomų žmonių tikros, drąsios, nepagražintos istorijos apie psichikos sveikatos problemas ir jų įveikimą. „Vilties knyga“ yra apie kiekvieną iš mūsų, kai tam tikromis aplinkybėmis tampame silpni ir pažeidžiami, kai jaučiamės vieniši ir užstrigę, kai tiesiog susiduriame su sunkumais. „Vilties knyga“ mums kalba, kad bet kuris iš mūsų ar mūsų artimųjų, kolegų gali išgyventi daug daugiau, nei pastebime išorėje. Psichikos sveikatos problemos slypi giliai viduje ir tik jų įžodinimas, įgarsinimas jas labiau atskleidžia ir padaro įveikiamas. Todėl kuo daugiau suteiksime erdvės pasidalinimams apie savo išgyvenimus, patirtis, tuo tapsime laisvesni ieškoti išeičių“, – sakė knygos autorė, psichologė ir psichoterapeutė Inga Juodkūnė.

Mintį išleisti tokią knygą ir Lietuvoje įkvėpė Didžiosios Britanijos psichinės sveikatos aktyvistai Jonny’is Benjaminas ir Britt Pflüger, gerai žinomų knygų „Nepažįstamasis ant tilto“ („Sofoklis“, 2019) bei „The Book of Hope“ autoriai. Pastaroji pasirodė Jungtinėje Karalystėje 2021-aisiais, joje žymūs šios šalies žmonės dalijasi istorijomis, kas kiekvienam jų suteikia vilties.

„Knygoje pateikiamos istorijos įkvepia drąsos ne tik eiti pirmyn, bet sykiu ir dalintis savo išgyvenimais – mūsų patirtis gali tapti ramsčiu kitiems, atsidūrusiems sunkioje padėtyje. Knygos herojai pasakoja, kaip jiems pavyko atsistoti ant kojų ir susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, atrasti viltį, kai tai atrodė vargiai įmanoma. Psichologiniai iššūkiai gali užklupti kiekvieną, o su jais susidūrę žmonės patiria ištisą jausmų gamą. Svarbu kalbėti apie savo išgyvenimus, taip pat gebėti išklausyti ir išgirsti kitą. Labai tikimės, kad „Vilties knyga“ taps saulės spinduliu tiems, kas šiuo metu išgyvena slogų periodą“, – teigė „Jaunimo linijos“ komunikacijos vadovė Rita Stanelytė.

„Kenčiančio nuo perdegimo sindromo žmogaus darbas arba veikla tampa visu jo pasauliu. Šalia gali būti šeima, draugai, jeigu jų dar likę, bet iš esmės, veikla, kuria žmogus gyvena, yra viskas, ką mato. Netgi save toks žmogus suvokia susitapatindamas su veikla ir jos rezultatais. Jeigu taip yra, tai požymis, kad reikėtų savo darbams pasakyti “stop“ ir šauktukas, kad yra negerai. Negerai, nes nėra laiko šeimai, nėra laiko sau, atskiro laiko darbui. Yra tik darbas“, - aišnoI. Juodkūnė.

– Kodėl šis sindromas vadinamas būtent „perdegimo“ sindromu?

– Pirmąjį kartą perdegimo sąvoka buvo pavartota 1974 m. vokiečių kilmės JAV psichoanalitiko H. Freudenbergio. Perdegimas yra siejamas su ilgalaikiu stresu (distresu), kuris tęsiasi nuolatos. Tik, kai patiriame stresą, būsena yra tokia, tarsi  plūduriuotume ir žinotume, kad ta situacija pasibaigs, esama problema išnyks ir vėl grįšime į savo senas vėžias. Perdegimo atveju, tarsi išnykstame toje problemoje. Situacija pasikeičia, bet problema išlieka. Sudegimas – tarsi skendimas pelkėje, vis bandai išlipti, bet pats jau negali. Turbūt lengviausia sudegimą lyginti su streso būsena. Stresą, tuomet, galėtume lyginti su plaukimu audroje, nes ji kažkada pasibaigia ir tada viskas nurimsta. O perdegimo atveju, ir audrai nutilus, niekas nesibaigia, viskas tęsiasi ir virsta į emocinį, fizinį išsekimą, depersonalizaciją – tai yra identiteto, savęs pametimą arba sutapatinimą su savo veikla.

– Ar galite plačiau papasakoti, kas yra identiteto praradimas ir kaip jaučiasi žmogus, praradęs savo identitetą?

– Tai būsena, kai žmogus praranda santykį su savimi. Jis tampa tik kai kurių funkcijų atlikėju. Jo vaidmenys, kaip kad mamos, dukros, sūnaus, tėvo ar draugės egzistuoja, bet yra formalūs. Tai situacija, kai nepereiname iš vieno vaidmens į kitą, suvokiame save labai siaurai ir tik vienoje plotmėje. Tada bet koks laiko praleidimas su draugais yra laiko švaistymas, nes tuo metu nesukuriame produkto, kokį sukurtume darbe. Nuolatinis laiškų tikrinimas, nuolatinis skambinimas kolegoms... Visos mintys ir mes patys, nors fiziškai galime būti su draugais ir su šeima, dirbame visą laiką. Atsigulame su mintimis apie darbą, atsikeliame su mintimis apie darbą. Tuomet ir atostogos yra didžiausias košmaras, nes nežinome, ką per jas veikti. Juk negalėsime dirbti! Net nesuprantame, kaip galime negalėti dirbti, nes darbai kaupiasi ir be mūsų, atrodo, viskas sugrius.

– Ar galima sakyti, kad perdegimo sindromas būdingas tam tikro tipo žmonėms?

– Taip. Jis būdingesnis žmonėms, kurie linkę kontroliuoti. Taip pat – perfekcionistams, o jie linkę į darboholizmą. Perfekcionistai savo lūkesčius turi žūtbūt įgyvendinti 110-čia procentų ir jeigu to nepadaro, kaltina save. Tai yra vienas iš tiesiausių kelių į perdegimą.

– Ar galima išskirti, kokių profesijų žmonėms būdingas perdegimo sindromas?

– Galiu pasakyti, kad daugiausiai tyrimų daryta slaugytojų, socialinių darbuotojų, mokytojų profesijų srityse. Tai yra tos profesijos, kurių atstovai turi tiesioginį santykį su žmonėmis. Ir privačiame sektoriuje yra daug žmonių, kurie nuolat tiesiogiai bendrauja su žmonėmis, tačiau čia tyrimų yra mažiau. Mano nuomone, pagal atliekamų tyrimų skaičių, negalime spręsti, kokiai profesijų atstovų grupei būdingiausias perdegimo sindromas. Perdegti galime bet kuriame darbe, netgi tokiame, kuriame tiesiogiai nebendraujame su žmonėmis (programuotojo, buhalterio ir pan.), jeigu tik į savo darbą įsitrauksime taip, kad “pamesime” save.

– Pakalbėkime plačiau, kokią įtaką mūsų aptariamai problemai turi šiandieninio gyvenimo kontekstas.

– Perdegimas dažniausiai susijęs su darbine veikla. Tai yra per didelis įsitraukimas į darbą. Jo signalai: viršvalandžiai, darbas namuose, atsakinėjimas į elektroninius laiškus vakarieniaujant, atsigulus į lovą ir pan. Beje, mūsų visuomenės tempas tam yra sukūręs puikias sąlygas. Mūsų gyvenimas, aplinka, ritmas ar, bendrai – kontekstas suteikia visas sąlygas susirgti perdegimo sindromu. Būtent dėl to dabar daug kalbama apie paties žmogaus sąmoningumą. Juk prieš 20 ar 30 metų net neturėjome galimybės atsakyti savo kolegoms į laiškus tokiu greičiu. Tuomet, jei fiziškai žmogus būdavavo darbe, tai būdavo. Jeigu grįždavo namo, grįždavo į šeimą. Dabar mes važiuodami automobiliu galime dirbti, valgydami vakarienę kitame pasaulio krašte galime dirbti, kai einame miegoti mes irgi galime dirbti. Netgi miegodami galime pakelti ragelį ir persiųsti svarbų dokumentą į kitą šalį, esančią kitoje laiko juostoje. Technologijos ir šiuolaikinio gyvenimo tempas sudaro sąlygas perdegti visai paprastai.

– Dabar turime ir labiau save saugoti. Juk anksčiau mums nereikėjo tam tiek pastangų?

– Taip. Labai lengva plaukti pasroviui. Tai reiškia eiti tuo tempu, kurį diktuoja visuomenė. O visuomenės tempas yra didelis, nes ji yra vartotojiška. Turime greitai suvartoti vieną ir greitai vartoti kažką kitą. Reklamos ir industrija yra paremtos greičiu. Pastebėkime, kaip viskas keičiasi: atsirado naujas telefonas – mums reikia naujo telefono. Naujas kompiuteris? Mums reikia ir jo, nes jis greitesnis. Ir tol, kol nesustojame patys, kol nepasakome: man užtenka dalykų, kuriuos aš turiu, man užtenka dirbti 8 valandas per dieną, tol niekas už mus to nepadarys. Tuomet kyla savivertės klausimas, žmogaus vertės klausimas. Kiek gi aš galiu būti vertingas šioje visuomenėje, būdamas lėtesnis už ją? Ir čia, tikriausiai, prasideda pats sudėtingiausias darbas su savimi. Todėl žmogui linkusiam dirbti daug, įsitraukti į darbą ir mėgstančiam savo veiklą, kažkada tenka pasakyti “stop”.