– Vis dėlto, ar ne liūdna, kad vasara jau baigiasi?
– Žinokit, kad ne (juokiasi). Tikiu, kad rugsėjis bus tikrai puikus, oras dar ilgai išliks gražus. Be to, šią vasarą (kaip ir kitas) aš gaudžiau kiekvieną akimirką. Jų buvo pačių įvairiausių – tiek patirčių, tiek situacijų prasme. Bet aš jau nebe jauniklė: seniai išmokau džiaugtis tuo, ką turiu.
Šią vasarą buvau labiau kaimietė nei miestietė – mudu su Vytu (Vytas Palavinskas – keramikės širdies draugas – aut. past.) ilgiau prabuvome sodyboje. Tad viską matėme, nieko nepraleidome. Kai gyveni mieste, atrodo, kad niekas nevyksta: paukščiai neparskrenda ir neišskrenda, gėlės nežydi ir nevysta... O būdami sodyboje matėme, kas kaip žydi, kaip bręsta, kaip apsiuoguoja (užkrečiančiai kvatojasi).
Pabundu – girdžiu pirmieji paukščiai čiulba. Vasarai įsibėgėjus jau jų vaikai pradeda čiauškėti. Ateina momentas, kai viskas apdžiūsta, o paskui ir vėl po lietaus atsigauna – sužaliuoja, suveši. Visokių grybų tiesiog kieme pradeda lįsti. Žodžiu, visą laiką pas mus vyksta veiksmas. Svarbiausia – jį pamatyti. Neturiu dėl ko gailėtis: man niekas neprabėgo pro šalį. Taip, kaip ir gyvenimas.
– Rugpjūčio 6-oji jums buvo ypatinga. Pasimėgavote dukros Ulos suruošta kava, sušukavote jai plaukus, sudėliojote puokštę ir išlydėjote į Palangą, kur vyko Ulos ir Daumanto Vaičiulio tuoktuvės. Feisbuke prisipažįstate, kad nuverkėte gerą posmą iš laimės. O kaipgi vestuvių puota, ar buvo?
– Puotos nebuvo, ir manęs tai nežeidžia. Įsižeisti, kad nebuvo kažkokių tai vestuvių?! Net minties tokios neturiu. Aš gerbiu Ulos norą susituokti tyliai, be pompastikos. Užaugo vaikų karta, kuri nesukraus visų savo gyvenimo santaupų į vestuvių balių ir nereikalaus to iš mūsų. Šių dienų jauni žmonės jau visiškai kitaip žiūri į šiuos dalykus – racionaliai, išmintingai. Aš visada esu už tai, kad jie rinktųsi ir darytų taip, kaip patys nori. Užtai į povestuvinę kelionę važiavome visi septyni (juokiasi). Skridome su visa šeima į Korfu salą. Buvo labai juokinga ir linksma. Taip gerai pačilinom!
– Ar pamenate tuos laikus, kai grįžę po vasaros atostogų mokykloje tradiciškai rašydavome rašinėlį "Įdomiausia vasaros diena". O jei panašų tektų sukurti dabar?
Manau, kad skaitymui turėtų būti atskiros atostogos. O gal ir vasara šitam reikalui nelabai tinka? Labiau – šalti ilgi žiemos vakarai.
– Tai turbūt ir pasakočiau apie tą šeimos kelionę į Korfu. O nuostabiausias iš jos visos buvo jausmas, kad vykome visi kartu. Galėčiau išleisti paskutinius pinigus dėl tokių dalykų. Juk vasarą ir darbų gerokai sumažėję, ir naujus namus Vilniuje su Vytu įsirengiame, bet jei reikėtų rinktis – nesuabejočiau nė akimirkos, į ką investuoti.
Kas pasiūlė tokią kelionės idėją? Na, žinoma, aš. Bet paskui įsitraukė ir visi kiti: Ula surado vilą, Vytas išnuomojo automobilį ir t.t. Į vieną netilpome, teko nuomotis du. Bet pagrindinis jausmas, lydėjęs mus visos kelionės metu, buvo nuostabi bendrystė. Jei einame maudytis į baseiną – tai visi kartu. Jei kažką darome – dūkstame, kvailiojame, žaidžiame "Bulvę" – irgi visi drauge. Žiauriai faina buvo. Nesistengėme aplankyti visų vietinių įžymybių, nes Korfu saloje jau esame buvę prieš septynerius metus (žinau tiksliai, nes feisbukas išmetė prisiminimą). Aš, Ula ir Gustas, Vyto jaunėlis sūnus, skridome į salą, o Vytas, Titas ir Julius, Vyto vyresnėlis, buriavo tąsyk. Žodžiu, irgi buvome visi kartu, tik užsiėmėme skirtingomis veiklomis.
Ir tada, ir dabar išskirčiau būtent bendrystės, šeimos jausmą. Mes su Vytu skirtingai esame praradę pirmąsias savo šeimas, bet jokiu būdu nepraradę noro jas turėti. Kažkada vienoje TV laidoje diskutavome, kas yra tradicinė šeima. Manau, kad turėtų būti tradicija mylėti savo artimuosius, o ne pataikyti į kažkokią normą. Nes mūsų su Vytu variantas netelpa į jokias normas. Nepaisant visko, mes esame puiki netradicinė šeimyna, kuriai retsykiais pavyksta susiburti į vieną krūvą.
Kitąsyk, jei vėl visi drauge keliautume, norėčiau dar didesnės kompanijos – kad ir mano vyriausias sūnus Dovas su savo šeima prisijungtų. O jei dar ir močiutes pastvertume – tuomet būtų visiška pilnatvė!
– Kažkada esate išleidusi ir patiekalų knygą "Nomeda. Virtuvės užrašai", iš kurios kuo puikiausiai išmokau kepti sūrius folijoje ant laužo. O koks buvo populiariausias šios vasaros patiekalas?
– Tai, kas aplinkui, tas ir valgoma (kvatojasi). Dabar, pavyzdžiui, pomidorai sunoko (ot, bjaurybės, – visi vienu metu), tai laukia nesulaukia eilės pomidorinė sriuba. Ji, beje, irgi yra toje mano knygoje. Jei nebandėte, būtinai pamėginkite: mes ją skystu šašlyku juokais vadiname.
Pasigirsiu, kad prieš savaitę viriau trintų baravykų sriubą. Ne pačios grybautų, nors ir pati labai mėgstu tai daryti, bet pirktų turguje. Turiu pažįstamų, kurie man paskambina, pasako, ko gero turi. Kalbu tiek apie grybus, tiek apie žuvį ar dar kažką, kas sezoniška, – cukinijas, moliūgus.
Grįžusi iš Korfu išsiviriau naminės vištos sultinį ir pasidariau eilinę, elementarią kopūstėlių sriubą. Titas tiek ją išgyrė. Aš labai mėgstu tikrą, naminį maistą. Visokių bandelių valgyti ilgai negaliu. Vasarą man patinka avokadai, varškė, įdarytos paprikos. Ne tos ryškiaspalvės, bet tokios šviesiai gelsvos – lietuviškos. O koks skanumėlis, kai įdarai jas su varške! Matote, aš visuomet pradedu nuo daržovių, o tik paskui žiūriu, ar turiu kokį nors mėsos gabalą. Šiuo metu mėsa man labiau yra prieskonis nei pagrindinis patiekalas. Neseniai ir jūrų gėrybių sriubą viriau. Tikrai mėgstu gaminti valgį, bet labai nepatinka monotonija virtuvėje.
Dovilės Markevičienės nuotr.
– Vasaros pabaiga, rudens pradžia – tai metas, kai geros šeimininkės beveik neišlenda iš virtuvės – verda, konservuoja, marinuoja, šaldo. Ar jūs irgi iš tų moterų, kurios noriai ruošia sodo, daržo gėrybių atsargas žiemai?
– Deja, aš nelabai gera ūkininkė. Bet naujuose namuose – jie jau kyla pamažu – tikrai bus ta vieta, kur galėsiu laikyti ir konservus. Jaunystėje jų pridarydavau belekiek. Pamenu, mano vaikai labiausiai mėgdavo kartu konservuotus pomidorus, morkas ir svogūnus. Tik kažkodėl pomidorus palikdavo man, o pirmiausia morkas ir svogūnus sulapnodavo.
Rudenį planuoju grybų užsišaldyti. Labai rudmėses mėgstu. Spėju, kad šiais metais to didžiojo konservavimo nebus. Nesu tokia tvarkinguolė ar pedantė, kad kiekvienais metais, tuo pačiu laiku, pulčiau virtuvėje kažką daryti, atsargas žiemai kaupti. Jei man pasiseka – puiku! Jei ne – aš jau seniai sau atleidau, kad kažką turiu ar privalau… Niekam nieko aš neprivalau.
Bičiulis neseniai atvežė slyvaičių. Tai gal ir padarysiu iš jų čatnį su svogūnais, česnakais ir kitais reikiamais pagardais – prie šašlyko sueis. O kur nors kamputyje ant žarijų dar baltą sūrį išsikepsiu – jis man vis tiek už bet kokią mėsą skaniau! Šiandien nusipirkau šviežių špinatų, tai trintą špinatų sriubą gaminsiu. Net seilės bėga, kai dabar ape tai kalbame.
– Vis puse lūpų užsimenate apie naujus namus Vilniuje. Gal per vasarą jau baigėte statybas ir rudeniop žadate švęsti įkurtuves? Smalsumo kirminas šėlsta, kaip, kokio stiliaus ten viskas bus?
– Ir Vytas manęs to paties klausinėja, kaip čia tas mūsų naujų namų stilius vadinsis. Sakau jam juokais, kad loftinis. Viską darome ant buvusio namo pamatų. Kai jau turėsiu, kuo girtis, – tikrai pasigirsiu. O kol kas visi draugai iš manęs juokiasi, per dantį traukia, mano nervų gailėdami – patys suprantate, statybos, darbininkų nėra, pinigai baigiasi ir pan. Ne, – sakau jiems, – statybos man smagu. Kiek yra pinigų, tiek statome – o kiek nėra, tiek stovime vietoje. Pamanyk. Niekur aš neskubu – su malonumu viską įsivaizduoju, fantazuoju. Net jeigu dalis mano fantazijų ir neįvyks – na tai kas? Užtai kaip gera svajoti. O statybininkų? Ieškai ieškai ir randi. Vieni geriau dirba, kiti – prasčiau. Bet negi dabar dėl to sielosies, sau vasarą gadinsi?
Ne kartą ir viešai esu sakiusi, kad esu socialiai atsakinga vienišė. Man patinka gera kompanija, bendrystė, bet kartu aš žiauriai gerai jaučiuosi ir viena.
– Vasara – puikus metas kaboti kur nors po medžiu hamake su gera knyga rankose. Gal paatvirautumėte, ką šiuo metu skaitote?
– Oi, neklauskite! Šią vasarą su skaitymu man tragiška. Pasiėmiau vieną knygą į Korfu ir, spėkite iš trijų kartų, kiek ją atsiverčiau? Tik lėktuve. Visai nebuvo kada. Manau, kad skaitymui turėtų būti atskiros atostogos. O gal ir vasara šitam reikalui nelabai tinka? Labiau – šalti ilgi žiemos vakarai. Arba reikėtų būti mažiau užsiėmusiai.
Kai mano gyvenime tiek daug veiksmo, kartais visai nusivarau nuo kojų. Tada griebiuosi ne knygos, bet įsijungiu kokį kompiuterinį žaidimą, kad pailsėčiau. Nes tiek tų skirtingų sričių – keramika, televizija, renginiai, dailės terapijos, paišymai... Viskam gi reikia energijos. Realiai tų knygų skaityti jau nebespėju, nors puikiai žinau, koks tai kaifas. Dabar laukiu tokios akimirkos, kai galėsiu kur voliotis ant smėliuko su knyga rankose. Deja, šią vasarą jau nebespėjau, reikės laukti kitos (juokiasi).
– Tai gal nespėjote ir tradicinės lietuviškos prievolės atlikti – į pajūrį nuvažiuoti, per J.Basanavičiaus alėją pereiti, berymant ant tilto saulę nuleisti, o paskui dar vieną kitą centą į Baltijos jūrą įmesti, kad kitąmet sugrįžtumėte?
– Matote, be visų kitų savo veiklų, turiu dar ir mamą prižiūrėti po insulto. Toks dabar jos amžius ir būsena, kad reikia šalia žmogaus. Vis dėlto buvau ištrūkusi šią vasarą prie jūros ir aš. Į Neringą. Dėkui Vytui, kuris man padovanojo keturias puikias dienas, išpirko viename Juodkrantės viešbutyje keturias nakvynes (nes tik toks tarpelis buvo) ir pasakė: "Viskas, laisva, varyk..." Taip ir išlėkiau. Visai viena. Dar įsimečiau į bagažinę dviratį.
Tas keturias dienas prisimenu kaip stebuklą. Išvažinėjau viską aplink Juodkrantę ratais kvadratais – visus saulėlydžius palydėjau, kormoranų vietą aplankiau, miške mėlynių prisirinkau. Paskui draugė Palangoje padarė iš jų šaltanosių, nes buvo pažadėjusi. Žodžiu, kiekviena akimirka tenai buvo kaip stebuklas. Tos dienos buvo mano. Tik mano. Dėkui Vytui, kuris mane taip gerai suprato. Ne kartą ir viešai esu sakiusi, kad esu socialiai atsakinga vienišė. Man patinka gera kompanija, bendrystė, bet kartu aš žiauriai gerai jaučiuosi ir viena. Ne vieniša, bet viena.
Kalbant apie gerą savijautą, kai būnu viena, prisimenu ir savo kelionę į Balį. Spėjau ten sulakstyti dar prieš paskelbiant pirmąjį karantiną. Tris savaites keliavau viena pati, o vieną savaitę leidau kartu su Vytu, kuris priplaukė jachta. Kad jūs žinotumėte, kaip man buvo gera vienišauti!
– Pačioje karantino pradžioje įkūrėte feisbuko grupę labai smagiu pavadinimu "PapaiŠėliojimai", kuri sėkmingai gyvuoja ir iki šiol. O jei paprašyčiau papaišėlioti tiesiog čia ir dabar, mintimis – kokį šios vasaros atviruką nupieštumėte?
– Jame būtų dangus. Ir dar vaivorykštė. Šiemet tie vasaros dangūs buvo kažkokie neįtikėtini! Ne be reikalo sakau daugiskaita, nes kaskart tas pats dangus man atrodė visiškai kitaip. Rodos, padangė ta pati, bet tie debesys, tie saulėlydžiai, ach, koks grožis! Fotografavau, kai plaukėme baidarėmis. Man pavyko užfiksuoti tokį link mūsų einantį grėsmingą debesų frontą, į kurį pateko iš paskos plaukę mūsų draugai. Taigi, aš gavau gražią nuotrauką, o jie – šalto dušo porciją.
Dažnai filmuoju dangų ir pro savo sodybos langą. Dieviškų saulėlydžių galima prisižiūrėti. Tai kaip čia nesidžiaugsi?! Džiaugiuosi kiekviena akimirka – kad atsibudau, kad rytas nuostabus, kad laukia daug smagių, o kartais ir nelabai dienos darbų. Kad gyvenimas virte verda. Ir kad po šios vasaros netruks ateiti kita. Tik būk pastabus ir jos nepramiegok.
